2018-09-26 Nr. AB-16644-3-64-3-00215-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1768-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00215-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir skundo papildyme nurodė, kad netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI jis buvo periodiškai kalinamas nuo 2015 m. spalio 15 d. d. iki 2015 m. spalio 26 d. Pažymėjo, kad kalinamiems asmenims turi būti užtikrinamas tinkamas kamerų plotas, kameros, kuriose laikomi asmenys, turi atitikti higienos normų reikalavimus. Teigė, kad kameroje buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, vandentiekio sistemos trasos surūdijusios. Kameroje langai buvo su grotomis, langų stiklai neplaunami, dėl to į kamerą pateko tik 140 lx natūralaus apšvietimo, o to nepakako, todėl buvo naudojamas dirbtinis apšvietimas, tačiau šviestuvai buvo netinkami eksploatuoti. Pabrėžė, kad kai kurių kamerų languose nebuvo stiklų. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės, jame nebuvo įrengta ventiliacija. Laikino sulaikymo kamerose ir karantino kamerose sanitariniai mazgai buvo visiškai neatskirti, jose tvyrojo blogas kvapas. Laikino sulaikymo kameros dažnai buvo perpildytos. Karantino kamerose buvo prastas apšvietimas. Šiaulių TI išduodami indai ir patalynė nebuvo dezinfekuojami. Šiaulių TI gydytojai nuo visų ligų skirdavo vieną tabletę. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje laikytas 2015 m. spalio 15–19 d. ir 2015 m. spalio 22–26 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 97, kurioje buvo kalinami 2‑3 asmenys, dėl to pareiškėjui teko nuo 6,33 kv. m iki 9,50 kv. m kameros ploto. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimas. Pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys kalinami asmenis. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys kalinamieji dažnai gadina inventorių. Tualetai kamerose atskirti sienele, o praėjimas į jį atitvertas arba užuolaida, arba durimis. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI nurodė, kad laikino sulaikymo kameros valomos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, pagrindinis patalpų valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. Pabrėžė, kad skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas neteikė. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, dėl to kai kurių nuolat nustatomų trūkumų dėl pastato statuso pašalinti negalima, pavyzdžiui, neįmanoma padidinti natūralios apšvietos kamerose, nes nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, kad jis patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, įvertinęs kameros Nr. 97, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 19 d. ir nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 26 d., plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, konstatavo, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nepažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

7. Teismas pabrėžė, kad byloje pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, jog laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai paviršiai aprūdiję, tualetai neatitverti, veidrodžių nėra, kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės švarios. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, kad minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra sudarytos, švarykloje veikia dvi dezinfekavimo kameros, dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus žurnalas vedamas, minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, duomenų, jog jie nebūtų vykdomi, nėra.

8. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti šiltą vandenį į kameras. Teismas nustatė, kad kameros Šiaulių TI buvo vėdinamos natūraliai per langus, o dirbtinės ventiliacijos nebuvo galima įrengti dėl Šiaulių TI pastato statuso. Nors pareiškėjas nurodė, kad į kamerą patekdavo tik 140 lx natūralios šviesos, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Patalynė Šiaulių TI yra dezinfekuojama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jo kalinimo Šiaulių TI metu į gydytojus nesikreipė, dėl to teismas jo argumentus dėl netinkamo gydymo vertino kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad laikino sulaikymo ir karantino kamerose tualetai nebuvo atitverti, tačiau dėl trumpo pareiškėjo laikymo šiose kamerose, teismo vertinimu, tai negalėjo padaryti pareiškėjui esminės žalos. Įvertinęs, kad dėl pastato statuso, kaip saugomos nekilnojamos kultūros vertybės, Šiaulių TI kapitalinis remontas ar rekonstrukcija yra negalimi, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimų dėl to, kad buvo neįrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas) gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose.

9. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai nedetalizavo konkrečių higienos normų pažeidimų, apsiribojo tik jų išvardijimu, taip pat pareiškėjas visiškai neargumentavo, kaip pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 15 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI, o tai yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad padaryti higienos normų pažeidimai buvo nesunkūs, laikotarpis, kurio metu galbūt buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės dėl kalinimo higienos normų neatitinkančiose kamerose, buvo trumpas, t. y. 10 dienų, nėra duomenų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo išreikalauti visus bylai reikšmingus duomenis ir atlikti Šiaulių TI patikrinimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Kameroje Nr. 97 buvo laikomi penkiese. Kamera Nr. 97 nėra tinkama eksploatacijai. Inventorius valyti kameras nebuvo išduodamas. Kalinamų asmenų priėmimo patalpos neatitiko nustatytų reikalavimų. Kreipusis į Šiaulių TI medicinos darbuotojus raštu, kalinami asmenys vis tiek nebuvo apžiūrimi. Skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų administracijai arba buvo nepriimami, arba buvo sunaikinami. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog jis teismui skundą padavė po 15 mėnesių nuo išvykimo iš Šiaulių TI, yra reikšminga sprendžiant dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų (Šiaulių TI) veiksmų laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 26 d. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam tekęs kamerų plotas neatitiko teisės aktų nustatytos normos, nes kameroje Nr. 97 buvo laikomi penkiese, valymo inventorius nebuvo išduodamas, priėmimo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų, medicinos darbuotojai jo neapžiūrėjo, Šiaulių TI administracija jo skundų nepriimdavo arba sunaikindavo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kameros ploto trūkumu, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

19. Iš Šiaulių TI 2017 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 60/09-7039 (b. l. 24–29) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 97 nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 19 d. ir nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 26 d. (10 parų), kartu su 2–3 asmenimis. Bendras kameros plotas yra 19,01 kv. m, todėl pareiškėjui teko 6,33 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skundo papildyme (b. l. 11), pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog neatsimena, kiek kartu su juo kameroje buvo asmenų, o apeliaciniame skunde nurodo, kad iš viso jų buvo 5. Tačiau net ir tokiu atveju, pareiškėjui būtų tekę 3,8 kv. m kameros ploto, t. y. daugiau nei teisės aktais nustatyta minimali kameros ploto norma (3,6 kv. m). Atsižvelgusi į tai, kas buvo nurodyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo aspektu nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti Šiaulių TI ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus.

20. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl valymo inventoriaus neišdavimo, dėl nesuteiktos medicinos pagalbos (skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, kad gydytojai duoda vieną tabletę nuo visų ligų ir jiems reikėtų išeiti į pensiją, o apeliaciniame skunde – kad jo iš viso nepriima), pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Teisėjų kolegija nustatė, kad prieš tai paminėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (aplinkybės) nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

21. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo Šiaulių TI administracijai teiktų skundų nepriėmimo ar sunaikinimo vertina kritiškai, nes šie teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjas nenurodo, kokius skundus jis siekė teikti Šiaulių TI izoliatoriui, kuo jis buvo nepatenkintas, kas ir kada tokių skundų iš jo nepriėmė ar kokie skundai nebuvo išnagrinėti (sunaikinti).

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo gyvenamojoje kameroje Nr. 97 ir laikino sulaikymo kameroje, atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI dėl kameroje Nr. 97 ir laikino sulaikymo kameroje buvo pažeista, todėl pakartotinai nagrinėti ir vertinti šias aplinkybes nėra pagrindo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti visus bylai reikšmingus duomenis ir atlikti Šiaulių TI patikrinimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir neturi kompetencijos atlikti viešojo administravimo subjektų patikrinimus. Tuo tarpu bylai reikšmingus dokumentus iš Šiaulių TI išsireikalavimo pirmosios instancijos teismas (b. l. 13), todėl, pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokių bylos teisingam išsprendimui reikšmingų dokumentų trūksta, tenkinti atitinkamą pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.

24. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

25. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė