2013-07-08 Nr. AB-3539-3-61-3-00780-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-467/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00780-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 67; 79.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties ir prašymą dėl skundo nagrinėjimo žodine tvarka bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (A. R.) (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. kovo 12 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2012 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225; 2) mokestinio patikrinimo procedūrą pagal 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-225 pripažinti sąlygota 2011 m. gruodžio 15 d. užduotimi atlikti objektų tyrimą, kuris sutampa su mokestinio patikrinimo objektu; 3) mokestinio patikrinimo procedūrą pagal 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-225 pripažinti policijos užduotimi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 205 straipsnį vykdyta pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. gruodžio 15 d. nurodymą; 4) mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmus nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2012 m. vasario 10 d. pripažinti kaip savo tapatybę neatskleidžiančių agentų veiksmus.

Atsakovas Vilniaus AVMI su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą (t. XI, b. l. 21 – 24), kuriuo prašė: 1) išreikalauti iš atsakovų ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro duomenis bei skirti šiems subjektams baudą už duomenų nuslėpimą; 2) uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokestinius administracinius veiksmus jo atžvilgiu, nes nesant tokio draudimo teismo sprendimas byloje gali tapti neįmanomas.

Pagrįsdamas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog 2012 m. vasario 10 d. Vilniaus AVMI priėmė sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225 ir tuo pačiu metu formaliai vykdant mokestinį patikrinimą 2012 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417, todėl mokestinio patikrinimo sustabdymas jau priėmus sprendimą išieškoti nustatytą mokestinę nepriemoką prieštarauja apmokestinimo aiškumo principui, kuris numato, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimas bei vykdymas teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netenkino (t. XI, b. l. 25).

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui neuždraudus atlikti bet kokių mokestinio administravimo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu teismo sprendimas pasidarytų negalimas ar pasunkėtų.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi, pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą (t. XI, b. l. 35 – 36), kuriuo prašo: 1) panaikinti ginčijamą nutartį; 2) jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikyti ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokestinius administracinius veiksmus pareiškėjo atžvilgiu iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo byloje.

Atskirajame skunde nurodo, jog nuo 2013 m. sausio 25 d. teismo žinioje yra įrodymai, kad mokestinis patikrinimas neatliekamas už laikotarpį, už kurį pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracijas, kurių pagrindu priimti skundžiami sprendimai. Mano, jog teismas, gavęs naujus duomenis, nevertino jų galimo teismo sprendimo įvykdymo aspektų ir nepagrįstai atsisakė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Remiasi ABTĮ 2 straipsnio 1 dalies 18 punktu bei teigia, jog 2012 m. sausio 11 d. VMI viršininko sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 yra individualus teisės aktas pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, jog neprašė teismo stabdyti jau priimto mokesčio administratoriaus sprendimo vykdymą, o prašė užtikrinti teismo sprendimą byloje Nr. I-1720-437/2013. Priduria, jog reikalavimo užtikrinimo priemones byloje būtina taikyti ir dėl teisinio aiškumo.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas atskirajame skunde niekaip nepagrindė, kaip nauji duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas esą nevertino, gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, kas yra būtina sąlyga, norint pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį. Be to, šie pareiškėjo nurodomi duomenys yra susiję su teismo nagrinėjama administracine byla Nr. I-884-561/2013, kurioje yra nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, o ne su ginču dėl Pavedimo tikrinti sustabdymo.

Pažymi ir tai, jog pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokestinius administravimo veiksmus jo atžvilgiu – yra nekonkretaus pobūdžio, be to, nelogiška, t. y. iš vienos pusės pareiškėjas apskundė Pavedimo tikrinti sustabdymą ir prašo jį panaikinti, iš kitos – prašo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokestinio administravimo veiksmus jo atžvilgiu.

Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo prašė: 1) nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarką; 2) skubos tvarka užtikrinti galimo teismo sprendimo įgyvendinimą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius administracinius veiksmus dėl skundžiamo sprendimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo byloje.

Prašyme nurodo, jog žodinį posėdį prašo surengti todėl, kad iš pateiktų atsakovo atsiliepimų nėra aiški atsakovo pozicija. Taip pat informuoja, jog gavo atsakovo pranešimą apie atliekamus papildomus veiksmus, kurie sudaro pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kurios nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar taptis išvis neįmanomu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo atskirasis skundas, prašymas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones ir prašymas nagrinėti klausimus žodinio proceso tvarka atmestini.

Pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjama byla dėl Vilniaus AVMI 2012 m. vasario 10 d. sprendimo mokestinį patikrinimą sustabdyti iki bus gauta informacija iš teisėsaugos institucijų.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos nutartį, kuria yra atsisakyta tenkinti prašymą dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo ir prašo apeliacinės instancijos teismą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius administracinius veiksmus dėl skundžiamo sprendimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo byloje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl šis klausimas gali būti sprendžiamas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tiek skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėjimo dalykas, tiek pareiškėjo prašymo paduoto apeliacinės instancijos teismui nagrinėjimo dalykas yra tos pačios reikalavimo užtikrinamo priemonės taikymas toje pačioje byloje, todėl tiek atskirojo skundo, tiek prašymo nagrinėjimo motyvai yra analogiški.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr. 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš šio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr. 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Minėta, jog nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo. Nagrinėjamas klausimas susijęs su administracinio sprendimo vykdymu (ABTĮ 92 str.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė administracinėse bylose visų pirma yra suprantama kaip asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose, t.y. nevykdyti nedelsiant priimto administracinio sprendimo. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta minėta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.).

Neabejotina, kad asmuo kreipdamasis taip pat ir dėl kitų, negu Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, privalo įrodyti savo prašymo pagrįstumą.

Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus.

Taikant ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę –uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti konkrečiai nurodyta, kokius veiksmus, kurių atlikimas teismo sprendimo įvykdymą apsunkintų arba padarytų negalimu, draudžiama atlikti ir neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai (žr. 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Pareiškėjo atskirojo skundo bei atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą turinys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas priima kitus administracinius sprendimus, pareiškėjas šiuos veiksmus vertina kaip neteisėtus ir dėl to mano, kad būtina yra atsakovui uždrausti atlikti bet kokius veiksmus. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad prieš atsakovui priimant ginčijamą sprendimą dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo, 2012 m. sausio 11 d. buvo priimtas sprendimas nukreipti išieškojimą į turtą. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (LITEKO) patvirtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta byla Nr. I-884-561/2013 Vilniaus AVMI 2012 m. kovo 11 d. sprendimo dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su bylos, kurioje reiškiamas toks prašymas nagrinėjimo dalyku. Minėti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl to, jog atsakovas priima kitus administracinius sprendimus (nukreipti išieškojimą į turtą, neatleisti nuo baudų ir delspinigių), kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, negali sudaryti pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje, kurios dalykas yra kitas – mokestinio patikrinimo sustabdymo teisėtumas.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl nepagrįsto mokestinio patikrinimo sustabdymo, iš esmės prieštarauja jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, turiniui. Būtent – šioje byloje pareiškėjas ginčija Vilniaus AVMI sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą. Minėtojo sprendimo pobūdis savaime yra pasyvus, t. y. juo yra suspenduojami aktyvūs mokesčių administratoriaus vykdomi veiksmai. Tuo tarpu savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti bet kokio pobūdžio veiksmus – pareiškėjas iš esmės prašo to, ką ir ginčija iškeldamas administracinę bylą. Kitais žodžiais tariant, akivaizdu, jog pareiškėjo interesas byloje yra tas, kad mokestinis patikrinimas jo atžvilgiu būtų tęsiamas, todėl naudodamasis procesiniu institutu ir prašydamas savo skundo reikalavimui nepalankaus veiksmo, kaip jo užtikrinimo priemonės, jis teikia logiškai prieštaringą prašymą. Pastaroji prieštara taip pat suponuoja ir tai, jog logiškai tampa negalimu ir būtinoji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga – negalimumas įvykdyti būsimą teismo sprendimą ar esminis jo apsunkinimas, kadangi prašydamas savo skundo reikalavimo esmei prieštaringų veiksmų pareiškėjas pats susikuria situaciją, kuri potencialiai apsunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Be to, pareiškėjo prašymas uždrausti atsakovui vykdyti bet kokio pobūdžio veiksmus yra visiškai nedetalizuotas, t. y. pareiškėjas nenurodo, nuo kokių būtent veiksmų atlikimo atsakovas turėtų susilaikyti, todėl jis negali būti vertinamas kaip proporcingas siekiamam tikslui – konkretaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti jo atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka.

ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 148 straipsnis savo ruožtu įtvirtina, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir jo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byloje pakako medžiagos, būtinos teisingam sprendimui priimti. Pareiškėjas šiuo aspektu nepagrįstai nurodo, jog nėra aiški atsakovo pozicija jo keliamų klausimų atžvilgiu, kadangi iš atsakovo pateikto atsiliepime teisėjų kolegijai abejonių dėl jo pozicijos nekyla, t. y. akivaizdu, kad atsakovas nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl naikinti ar keisti nutartį atskirajame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Be to, konkrečiu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, 71 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, atmesti.

Pareiškėjo prašymo nagrinėti jo atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius