2013-04-03 Nr. AB-1014-3-61-3-00231-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1582/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00231-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. A. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reiklų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-15PR-2 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui L. A. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.

Skunde (b. l. 1–3) paaiškino, kad 2012 m. birželio ar liepos mėnesį, Kobuleti mieste (Gruzija), viešnagės pas draugą V. A. metu, jo akyse policijos pareigūnai nužudė du vaikinus, o kitą dieną po minėto įvykio policijos pareigūnai juos su draugu apklausė nuovadoje kaip liudininkus bei grasindami uždaryti į kalėjimą privertė juos paliudyti, kad tie vaikinai pirmi pradėjo šaudyti į pareigūnus. Nuovadoje jie buvo laikomi dvi paras, vėliau kviečiami į policijos nuovadą dar tris kartus, jiems buvo grasinama. Vėliau minėti policijos pareigūnai pradėjo juos persekioti, todėl jo gyvybei kilmės šalyje gresia pavojus. Baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta kriminalinės policijos pareigūno grasinimais ir prieš jį panaudotu fiziniu smurtu. Atsakovas netinkamai įvertino jo pateiktas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Skirdamas draudimo atvykti į šalį terminą, atsakovas nenurodė sprendimo motyvų, todėl jis negali pateikti išsamių argumentų dėl šio sprendimo. Nežinant, kuo remiantis atsakovas priėmė minėtą sprendimą, yra ribojama jo teisė į gynybą.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 15–18) paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus manydamas, jog vien pareiškimas apie tariamai gresiantį persekiojimą automatiškai pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, tam tikros jo atžvilgiu tariamai taikytos priemonės (pvz. grasindami „uždaryti į kalėjimą“) pagal savo pobūdį gali būti priskiriamos persekiojimo veiksmams, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjo aprašytos priemonės būtų sąlygojamos jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politinėmis pažiūromis.

Migracijos departamentas nenustatė jokių priežasčių manyti, kad pareiškėjui tariamai grasinę policijos pareigūnai veikė valstybės vardu arba tokiu būdu vykdė jų atstovaujamai institucijai priskirtas funkcijas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo tariamai persekiojamas Gruzijos policijos pareigūnų, kurie, remiantis pareiškėjo pasakojimu, turėdami tikslą nuslėpti jų įvykdytą nusikaltimą, viršijo jiems suteiktus įgaliojimus neteisėtai grasindami jam įkalinimu, tačiau pareiškėjas, gyvendamas Gruzijoje, be pagrįstos priežasties nedėjo jokių pastangų siekiant nustatyta tvarka apginti savo tariamai pažeidžiamas teises.

Pareiškėjo nurodytos prieglobsčio prašymo pateikimo priežastys nepagrindžia tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumo, nes visos jo tariamos „problemos“ galėjo būti išspręstos neišvykstant iš kilmės šalies, paties pareiškėjo iniciatyva ir pastangomis bei pasitelkus Gruzijos valstybės teisine sistema. Atsižvelgus į pareiškėjo prieglobsčio prašymo pateikimo aplinkybes bei jo patirtį piktnaudžiaujant įvairių valstybių prieglobsčio procedūromis, manytina, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą siekdamas vienintelio tikslo – vėl įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis (judėjimo laisvės neribojimas, materialinės priėmimo sąlygos ir t.t.).

Skunde pareiškėjas visiškai nepasisako dėl Migracijos departamento sprendime nurodytų prieglobsčio nesuteikimo motyvų, kas tik patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimu panaikinti skundžiamą sprendimą nėra siekiama įrodyti tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumą, o tiesiog piktnaudžiaujama prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis su tikslu apsunkinti teisėto ir pagrįsto sprendimo vykdymą. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tokiu būdu Migracijos departamentui yra suteikta diskrecinė teisė veikti savo nuožiūra, nenukrypstant nuo institucijai priskirtų bendrųjų tikslų.

Atsižvelgiant į pareiškėjo bylos individualias aplinkybes, buvo nuspręsta netaikyti jam maksimalaus (5 metų) draudimo atvykti termino. Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja Migracijos departamentą išplėstai nurodyti motyvus sprendimo dalyje tik dėl prieglobsčio nesuteikimo, o išsiuntimo ir draudimo atvykti motyvai privalo būti išdėstyti tik išvadoje. Pareiškėjui paskirtas dviejų metų terminas neatvykti į Lietuvos Respubliką yra pagrįstas ir teisingas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas motyvavo tuo, kad Gruzijoje jį persekioja policijos pareigūnai dėl to, kad jis su draugu matė, kaip pareigūnai nužudė du vaikinus. Persekiojimas, anot pareiškėjo, pasireiškia gąsdinimais ir grasinimais „uždaryti į kalėjimą“, vertimu melagingai liudyti apie matytą nusikaltimą, laikymu nuovadoje dvi paras, pareigūnų dažnais apsilankymais jo ir artimųjų namuose ir panašiais veiksmais. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tam tikros L. A. atžvilgiu tariamai taikytos priemonės (pvz. grasinimai „uždaryti į kalėjimą“) pagal savo pobūdį gali būti priskiriamos persekiojimo veiksmams, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjo aprašytos priemonės būtų sąlygojamos jo rase, religija, tautybe ar priklausymu tam tikrai socialinei. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui tariamai grasinę policijos pareigūnai veikė valstybės vardu arba tokiu būdu vykdė jų atstovaujamai institucijai priskirtas funkcijas. Priešingai, remiantis pareiškėjo pasakojimu, jį galimai persekioję policijos pareigūnai, turėdami tikslą nuslėpti jų įvykdytą nusikaltimą, viršijo jiems suteiktus įgaliojimus neteisėtai grasindami L. A. įkalinimu, todėl nepriskirtini prie valstybinių persekiojimo ar smurto dalyvių. Pažymėjo, kad šiuo atveju reikėtų įvertinti, ar pareiškėjas turėjo galimybę kilmės valstybėje gauti apsaugą nuo tokio pobūdžio veiksmų. Migracijos departamentas, remdamasis turima informacija apie kovą su korupcija Gruzijos valdžios institucijose ir atsižvelgęs į tarptautinių stebėtojų nuomonę, 2013 m. sausio 4 d. išvadoje Nr. (15/6-5)-15PR-2RN pagrįstai konstatavo, kad nėra jokių objektyvių priežasčių manyti, jog Gruzijos teisėsaugos institucijos yra nepajėgios suteikti šalies piliečiams apsaugą nuo neteisėtų veiksmų arba pačios užsiima gyventojų persekiojimu. L. A. savo valstybėje neskundė galimai neteisėtai jo atžvilgių atliktų veiksmų atitinkamoms teisėsaugos institucijoms, nors turėjo realią galimybę tai padaryti.

Teismas įvertino ir tai, kad Lietuvos Respublika nėra pirma valstybė, kurioje L. A. prašo prieglobsčio. L. A. atžvilgiu Lenkija yra paskelbusi draudimą įvažiuoti į Šengeno valstybių teritoriją, galiojusį iki 2013 m. sausio 24 d., 2010 m. sausio 25 d. Lenkijos kompetentinga institucija priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio bei įpareigojo jį išvykti iš šalies, tačiau įpareigojimo jis neįvykdė, o vietoj to prašėsi prieglobsčio kitose keturiose valstybėse ir dar du kartus pakartotinai Lenkijoje. Be to, 2012 m. lapkričio 14 d. paaiškinime, duotame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus specialistei po to, kai buvo sulaikytas už tai, kad neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, L. A. nurodė, kad iš Gruzijos išvyko turėdamas tikslą patekti į Prancūziją, kurioje norėjo gydytis nuo hepatito C, oficialiai išvykti negalėjo, nes neturėjo pinigų įsigyti vizai.

Pažymėjo, kad pagrindas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) turi būti pagrįstas priežastimis, kurios laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, t. y. turi būti pateikta tikrovę atitinkanti informacija, visi turimi dokumentai ir paaiškinimai dėl prašymo motyvų. Iš turimos informacijos visumos pareiškėjo pasakojimas apie prieglobsčio būtinybę vertintinas kritiškai, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, todėl konstatuota, kad Gruzijoje L. A. negresia persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta, kadangi nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis (judėjimo laisvės neribojimas, materialinės priėmimo sąlygos ir t.t.), o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Įvertinus byloje esančius įrodymus padaryta išvada, kad pareiškėjas L. A. nebuvo persekiojamas dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o jo prašymas pagrįstai pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Duomenų, kad pareiškėjui galėtų būti reikalinga papildoma apsauga taip pat nenustatyta.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnyje numatytas įpareigojimas sprendimą priimančiai institucijai uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis yra išsiunčiamas, ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Jokių papildomų sąlygų ar papildomo pagrindimo šio straipsnio nuostatos nereikalauja, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių jam bus neleidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, nes, skiriant draudimo atvykti į šalį terminą, atsakovas turėjo nurodyti ir tokio sprendimo motyvus. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į gynybą šiuo atveju apribota nebuvo, nes tiek pats pareiškėjas, tiek jam atstovaujantys advokatai turi teisę susipažinti su visais byloje surinktais dokumentais.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo atsakovo sprendimo ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, prašydamas jį tenkinti ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą tinkami iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą (b. l. 40–41).

Pareiškėjas L. A. 2013 m. kovo 28 d. pateikė prašymą nenagrinėti jo pateikto apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Pažymi, jog sutinka su Migracijos departamento 2013 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (15/6-5)-15PR-2 dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžia, jog nori kuo greičiau grįžti į Gruziją. Pareiškėjas pažymi, jog jis yra supažindintas su atsisakymo nuo skundo pasekmėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2013 m. kovo 28 d. teismui pateikto pareiškimo matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo L. A. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė