2021-10-27 Nr. AB-22463-3-62-3-00843-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-708-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00843-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. kovo 18 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Ligoninėje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliko laisvės atėmimo bausmę Ligoninėje netinkamomis sąlygomis, kadangi turėjo naudotis Ligoninės suteiktu neįgaliojo vežimėliu, kuris jo poreikiams buvo nepritaikytas ir buvo sulaužytas. Pareiškėjas dėl to susirgo (duomenys neskelbtini) ir jautė (duomenys neskelbtini) skausmus, patyrė fizines ir psichologines traumas, įtampą, pažeminimą, depresiją, reikėjo kito žmogaus pagalbos, jautėsi nesaugiai, bijojo savarankiškai judėti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Ligoninėje. Pareiškėjas turi judėjimo negalią, todėl jam buvo išduotas universaliojo tipo neįgaliojo vežimėlis. Atsakovas nurodė, kad esant būtinybei neįgaliojo vežimėliai taisomi arba keičiami naujais. 2020 m. kovo 18 d., pareiškėjui asmeniškai prašant, buvo išduotas naujas universaliojo tipo neįgaliojo vežimėlis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis turėjo naudotis jo poreikiams nepritaikytu ir sulaužytu neįgaliojo vežimėliu, vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 3 straipsnio 5, 6 punktais, nustatė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimais laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d., nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2019 m. lapkričio 11 d., nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. vasario 13 d. pareiškėjui buvo nustatytas neįgalumas ir nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2020 m. vasario 7 d. medicinos dokumentų išrašo / siuntimo matyti, jog pareiškėjui reikalingas universalaus tipo neįgaliojo vežimėlis, kuris jam per visą ginčo laikotarpį buvo suteiktas. Teismas nurodė, kad byloje pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų buvę rekomenduojama skirti kokio nors specialaus tipo neįgaliojo vežimėlį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, jausdamas kokius nors nepatogumus, galėjo sėdimos vietos paminkštinimui prisitaikyti pagalvėlę. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog Ligoninė aprūpina nuteistuosius tinkamu inventoriumi, taip pat ir neįgaliojo vežimėliais, kurie pagal poreikį taisomi arba keičiami naujais. Teismas pažymėjo, kad iš 2020 m. kovo 18 d. pareiškimo dėl vėžimėlio gavimo matyti, jog pareiškėjas gavo naują neįgaliojo vežimėlį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į specialiųjų poreikių užtikrinimą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

7. Nors pareiškėjas ginčo laikotarpiu sirgo (duomenys neskelbtini) ir jautė (duomenys neskelbtini) skausmus, teismas nurodė, kad juos galėjo sukelti ilgalaikis sėdėjimas ir apribotas judėjimas, tai yra bendra pareiškėjo sunki sveikatos būklė, prasidėjusi dar iki jam atvykstant į Ligoninę, o ne sąlygota tariamai netinkamo neįgaliojo vežimėlio. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip lėmusių neturtinės žalos atsiradimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo laikė nepagrįstu ir atmetė.

III. 8. Pareiškėjas D. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjo teigimu, teismas tinkamai jo skundo neišanalizavo, neatkreipė dėmesio į surinktus dokumentus ir įrodymus. Pareiškėjas tvirtina, kad Ligoninės administracija nesuteikė jam tvarkingo neįgaliojo vežimėlio. Pareiškėjas pažymi, kad neturėjo pagalvės, kurią galėtų pasidėti kaip vežimėlio paminkštinimą. Pareiškėjas nurodo, kad teikė Ligoninės administracijai daug skundų, tačiau jie dingo, todėl teko save žaloti, kad būtų atsižvelgta į jo prašymus. Pareiškėjas teigia, kad dėl netvarkingo neįgaliojo vežimėlio jam iki šiol skauda (duomenys neskelbtini), susirgo (duomenys neskelbtini), patyrė psichinę kančią, buvo žeminamas jo orumas, diskriminuojamas dėl neįgalumo. Pareiškėjas nurodo, kad jam tekdavo prašyti kitų nuteistųjų pagalbos patekti į tualetą, jis jautėsi nesaugiai, kad neiškristų iš sulūžusio vežimėlio.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti argumentai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti abstraktūs samprotavimai, nesudarantys pagrindo konstatuoti, kad Ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus, taip pat, kad Ligoninė atliko veiksmus, kuriais būtų siekusi pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. kovo 18 d., atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Ligoninės neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

14. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje A-1569-438/2020, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d., atlyginimo. Aptariamoje byloje pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad nebuvo remontuojamas sulūžęs neįgaliojo vežimėlis. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1569-438/2020 sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, susijusiais su sugadintu neįgaliojo vežimėliu, nes pareiškėjas nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas minėtais aspektais.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu <...>. ABTĮ 104 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla nutraukiama teismo nutartimi. <...> ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti <...>, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 <...> straipsnyje nurodytos aplinkybės.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į prieš tai nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu turėjo nutraukti nagrinėjamos administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Ligoninėje sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d., atlyginimą, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu minėtą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikina ir administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d. nutraukia.

17. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti jam neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Ligoninėje sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2020 m. kovo 18 d., atlyginimą, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

20. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio kontekste konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas teisingai nustatė, kad byloje pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų buvę rekomenduojama skirti kokio nors specialaus tipo neįgaliojo vežimėlį. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, kaip ir rekomenduota, buvo suteiktas universalaus tipo neįgaliojo vežimėlis. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl jo skundų Ligoninės administracijai dingimo. To nepatvirtina ir byloje esantis Ligoninės Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2019 m. birželio 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip matyti, pareiškėjo nurodomus Ligoninės neteisėtus veiksmus paneigia byloje esanti medžiaga. Iš Ligoninės atsakymo į pareiškėjo 2020 m. sausio 8 d. skundą matyti, kad atsakovas nurodė, jog esant poreikiui pareiškėjas gali individualiai prisitaikyti pagalvėlę. Nors pareiškėjas teigia tokios pagalvėlės neturėjęs, tačiau nenurodo, kad dėl jos gavimo būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ir ši jam būtų atsisakiusi ją suteikti. Iš Ligoninės atsakymo į pareiškėjo 2018 m. liepos 26 d. prašymus taip pat matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. pas pareiškėją buvo atvykusi Ligoninės Ūkio skyriaus vedėja, kuri apsvarstė, be kita ko, ir pareiškėjo klausimus dėl naujo vežimėlio išdavimo, pareiškėjas nurodė, kad pretenzijų neturi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat tiek atsakovo atstovo, tiek pareiškėjo argumentus, apibendrindama minėtus išdėstytus argumentus, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų (aplinkybių) vertinimu ir teisės taikymu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Ligoninė būtų padariusi neteisėtus veiksmus, be kita ko, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala CK 6.251 straipsnio 1 dalies kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Šioje byloje tokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nenustatyta. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl tinkamų kalinimo Ligoninėje sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2020 m. kovo 18 d., yra teisinga galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimta nepažeidžiant proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, šios nutarties 16 punkte nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir atitinkama administracinės bylos dalis nutraukiama, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo D. M. skundo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d., panaikinti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė