2021-06-02 Nr. AB-11958-3-61-3-03369-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3134-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03369-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. O. (S. B. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. B. O. (S. B. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-238 / (15/5-5) 41PR-32/4U-590 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Anot pareiškėjo, administracinių nusižengimų padarymas savaime nereiškia, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei dėl to turi išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad supranta ir pripažįsta padarytus administracinius nusižengimus ir sumokėdamas baudas atlygino administraciniais nusižengimais sukeltą žalą. Pareiškėjas teigė besistengiantis pasitaisyti ir po padarytų administracinių nusižengimų laikosi visų Lietuvos Respublikos įstatymų. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra studentas, siekiantis išsilavinimo Lietuvos Respublikoje, yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos bendrovės akcininkas ir vadovas, gaunantis atlygį už direktoriaus funkcijas. Kadangi pareiškėjas taip pat yra bendrovės vienintelis akcininkas, niekas kitas negali priimti sprendimų dėl bendrovės veiklos, priskirtų akcininkų kompetencijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena ne vienerius metus, yra reikšmingai susijęs su Lietuvos Respublika ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje jam yra itin svarbus.

4. Pareiškėjo nuomone, padaryti administraciniai nusižengimai savaime nereiškia, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir turi būti įvertintos individualios faktinės aplinkybės. Teigė, jog skunde nurodomos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra pavojingas ir gali toliau teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje studijuodamas bei vadovaudamas bendrovei. Todėl pareiškėjo vertinimu, Departamentas atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigodamas pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos nesivadovavo proporcingumo principu.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Departamentas nurodė išsiuntęs paklausimą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris savo išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Departamento teigimu, gavus Policijos departamento išvadą ir įvertinus jos duomenimis, Departamentas negalėjo nesivadovauti imperatyviai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

7. Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas 2019-2020 m. padarė ir buvo nubaustas už dvidešimt tris administracinius nusižengimus, iš kurių penki yra šiurkštūs. Todėl Departamentas ir konstatavo, kad pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu administracinių nusižengimų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir elgesio taisyklių. Departamento tvirtinimu, padarytų administracinių nusižengimų pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai. Patikino, kad pareiškėjo veiksmai pavojingi visuomenei ir viešajai tvarkai, todėl vertinant riziką ateities požiūriu, pagrįstai galima teigti, kad pareiškėjas taip elgsis ir ateityje.

8. Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, o tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, Departamentas teigė vadovavęsis ne tik Policijos departamento pateiktomis išvadomis, bet ir įvertino socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs šias aplinkybes, Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas būtų turėjęs arba turi Lietuvos Respublikoje ilgalaikių socialinių ar šeiminių ryšių.

9. Pažymėjo, jog kadangi aukštojo mokslo studijos šiuo metu yra vykdomos nuotoliniu būdu, pareiškėjas galės studijuoti ir nebūdamas Lietuvoje. Taip pat sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi nekliudo jam dalyvauti bendrovės veikloje, pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog jis ketina ir toliau mokytis Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Departamentas, priėmęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2020 m. rugpjūčio 3 d. išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-21185 Policijos departamentui, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 7 d. pateikė Departamentui išvadą Nr. 5-S-10480 nurodydamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Departamentas, atsižvelgdamas į gautą Policijos departamento išvadą ir įvertinęs ją su kitais byloje esančiais duomenimis, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2019–2020 m. padarė ir buvo nubaustas už dvidešimt tris administracinius nusižengimus, iš kurių penki yra šiurkštūs administraciniai nusižengimai.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 46 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 26 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas sistemingai darė administracinius nusižengimus, kas rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisės normų reikalavimų. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Dar nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeitimo, buvo gauta Policijos departamento išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visuma, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendimu konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

Pabrėžta, jog pareiškėjo nusižengimų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, jis nesilaiko įstatymų, todėl pagrįstai galima manyti, kad jo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusižengimus. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nesilaiko savo įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis, konstatuota, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Šiuo aspektu teismas atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką suformuotą panašaus pobūdžio bylose.

15. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena pakankamai trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d., taip pat nenustatyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sietų šeiminiai ar ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į kilmės šalį, nenustatyta.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37, 38.1 punktais. Nustatė, kad Departamentas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais, t. y. pareiškėjas nuo 2019 m. sistemingai darė administracinius nusižengimus, tarp kurių ir šiurkščius administracinius nusižengimus, keliančius didelį pavojų eismo saugumui, kitiems eismo dalyviams, jų sveikatai, gyvybei bei turtui, pakartotinai darė tos pačios rūšies administracinius nusižengimus, ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nedarė jokių išvadų ir nesistengė liautis juos daręs, leido pagrįstai atsakovui manyti, kad pareiškėjas ateityje darys teisės pažeidimus, bei nenustatęs pareiškėjo šeiminių ryšių, ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas sumokėjo visas, jam už administracinius nusižengimus paskirtas baudas, vadovaudamasis Tvarkos 5 punktu, pagrįstai nusprendė taikyti 1,5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrinti.

17. Teismas vadovavosi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies pirmąja pastraipa. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui Sprendimu buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, laikyta, kad sprendimas atitinka SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatytus pagrindus, todėl jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, teiktini C.SIS.

18. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio skundo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

III. 19. Pareiškėjas S. B. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesirėmė jo nurodytomis reikšmingomis aplinkybėmis, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena ne vienerius metus, taigi pareiškėjas yra reikšmingai susijęs su Lietuvos Respublika ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje jam yra itin svarbus. Teigia, jog skunde nurodomos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra pavojingas ir gali toliau teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje studijuodamas bei vadovaudamas bendrovei. Todėl pareiškėjo vertinimu, Departamentas nesivadovavo proporcingumo principu. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino byloje reikšmingų aplinkybių, nepateikė motyvų, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais vadovaujasi, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas. Teismas nevertino, kad Policijos departamentas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, nes teigdamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui turėjo Departamentą informuoti nedelsiant, tačiau priešingai, nuo paskutinio administracinio nusižengimo padarymo dienos t. y. nuo 2020 m. sausio mėn., iki pat to laiko, kai pareiškėjas pasikreipė į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, Policijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų, o tai parodo, kad pareiškėjas nekėlė realios grėsmės. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentus ir įrodymus, patvirtinančius jo akivaizdžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva ir kad visi jo nusižengimai buvo susiję tik su vairavimu, kad jau ilgiau nei metus pareiškėjas jokių administracinių nusižengimų neatliko, nusižengimais sukeltą žalą atlygino ir laikosi visų Lietuvos Respublikos įstatymų nedarydamas jokių administracinių pažeidimų. Teismas nepagrįstai netaikė proporcingumo principo.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Teismas nevertino šių įrodymų: išrašo iš Juridinių asmenų registro, darbo sutarties su pareiškėju – šie įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas yra UAB „BOS GROUP“ vienintelis akcininkas ir vadovas ir todėl pareiškėjo fizinis buvimas Lietuvoje yra reikalingas valdant įmonę, o tai reiškia, kad pareiškėją ir Lietuvos sieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai; 2020 m. vasario 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, 2020 m. birželio 15 d. PVM sąskaitos faktūros, 2020 m. rugsėjo 17 d. darbo sutarties Nr. 5, 2020 m. rugpjūčio 2 d. darbo vietos nuomos sutarties, 2019 m. lapkričio 12 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties, Higienos pasų – šie įrodymai taip pat patvirtino, kad pareiškėjas turi ekonominį ryšį su Lietuva ir pareiškėjo fizinis buvimas Lietuvoje yra reikalingas kasdienei bendrovės veiklai ir verslo išlikimui; pareiškėjo studijų dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėjas šiuo metu studijuoja Lietuvos Respublikos Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, be to, šiais metais aukštojoje mokykloje pareiškėjas turės atlikti savo praktikos programą, kuriai reikalingas pareiškėjo fizinis buvimas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamentas buvo pateikęs siūlymą, o ne įpareigojimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerių metų laikotarpiui.

24. Teismas nepagrįstai nevertino ir tos aplinkybės, kad be jokios svarbios priežasties Policijos departamentas nedalyvavo administracinės bylos nagrinėjime.

25. Teismas nesivadovavo atsakovo pateiktuose įrodymuose nurodyta informacija, kad tam tikrais atvejais Vilniaus apylinkės teismas priėmė palankesnius sprendimus pareiškėjo naudai nei buvo numatyta administracinių nusižengimų nutarimuose.

26. Teismas visiškai nesirėmė ir nevertino pareiškėjo teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų. Pareiškėjas vykusiame teismo posėdyje nurodė aplinkybes ir priežastis, kurios leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas grėsmės nekelia ir jo buvimas Lietuvoje tikrai nėra pavojingas.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

28. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Policijos departamentas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, atsakovas pažymi, kad nei Departamentas, nei teismas nekontroliuoja ir nevertina teisėsaugos institucijų veiksmų. Departamentas, gavęs Policijos departamento išvadą ir įvertinęs ją duomenų visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

29. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas 2019–2020 metais padarė ir buvo nubaustas už dvidešimt tris administracinius nusižengimus, iš kurių penki – šiurkštūs. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjo elgesys pasireiškė sistemingu administracinių nusižengimų darymu, o tai akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir elgesio taisyklių.

30. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

31. Atkreipia dėmesį į tai, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateiktomis Policijos departamento išvadomis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau šis užsienietis neturi ilgalaikių socialinių ar šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

32. Nors Policijos departamento išvadoje buvo siūlymas, o ne įpareigojimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerių metų laikotarpiui, o taip pat, kad siūlomas laikotarpis buvo vieneri metai, o ne 1,5 m, tačiau atsakovas pažymi, kad sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas, o ne Policijos departamentas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15-01) 3I-238 / (15/5-5) 41PR-32/4U-590 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, prašo atsižvelgti į jo ryšius Lietuvos Respublikoje dėl jo studijų ir darbo, taip pat akcentuoja, jog Policijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų nedelsiant po jo padarytų administracinių nusižengimų ir buvo pateikęs tik siūlymą, o ne įpareigojimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

36. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas, kai yra Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išduoti ar pakeisti atsisakoma, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

37. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 3 d.).

38. Taigi nagrinėjamu atveju Policijos departamento išvada buvo priimta pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką, po to, kai pareiškėjui pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į Policijos departamentą kreipėsi Migracijos departamentas. Vien tai, kad Policijos departamentas išvados, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nepriėmė anksčiau, nepaneigia šios išvados pagrįstumo. Pažymėtina, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija spręsti dėl administracinės atsakomybės už administracinius nusižengimus taikymo, todėl, gavęs atitinkamus duomenis iš Policijos departamento, atsakovas neturėjo pareigos ir kompetencijos atlikti savarankišką pareiškėjui inkriminuojamų administracinių nusižengimų tyrimą, taip pat priežasčių abejoti Policijos departamento pateikta informacija, kurią paneigiančių konkrečių, objektyvių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

40. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019).

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019-2020 m. padarė ir buvo nubaustas už dvidešimt tris administracinius nusižengimus, iš kurių penki yra šiurkštūs administraciniai nusižengimai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apylinkės teismas priėmė palankesnius sprendimus pareiškėjo naudai nei buvo numatyta administracinių nusižengimų nutarimuose, tai nepaneigia pačių administracinių nusižengimų padarymo fakto. Nustatytas nustatytų administracinių nusižengimų didelis kiekis per ypač trumpą mažiau nei dvejų metų laikotarpį, esant labai trumpiems tarpams tarp padarytų nusižengimų, taip pat faktas, kad net 5 nustatyti administraciniai nusižengimai buvo šiurkštūs, parodo, kad pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o toks pareiškėjo elgesys kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų viešajai tvarkai ir visuomenei. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai sprendė esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai sistemingi, pakartotiniai, todėl atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

42. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ryšius su Lietuvos Respublika dėl jo studijų ir vadovavimo bendrovei, vien tik šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl Sprendimu nustatyto draudimo 1,5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingumo, ypač atsižvelgiant į dėl šalyje įvesto karantino studijų vykdymą nuotoliniu būdu, taip pat į galimybės dalyvauti jo bendrovės veikloje per atstovus ar nuotoliniu būdu. Jokių konkrečių paaiškinimų, patvirtinančių realias kliūtis šiuo atveju vykdyti šią veiklą nebūnant Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nepateikė.

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjui taikytos priemonės proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir nevaržo pareiškėjo teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

44. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. O. (S. B. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė