2013-07-10 Nr. AB-3586-3-61-3-01165-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P502-119/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01165-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. K. ir R. A. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 pagal pareiškėjų M. K. ir R. A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai M. K. ir R. A. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių patvirtinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. A63-333-(3.2.1-BR4) atsisakė spręsti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projekto tvirtinimo klausimą. Atsisakymą spręsti minėtą klausimą atsakovas motyvavo tuo, kad žemės sklypas (kad. Nr.(duomenys neskelbtini)) buvo grąžintas M. K. natūra su sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame sklype būtina parengti detalųjį planą. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju nebūtina rengti detaliojo plano.

M. K. parduoda, o R. B. perka žemės dalį (95 kv. m.), atidalijant šią dalį iš M. K. žemės sklypo ir prijungiant ją prie R. B. turimo žemės sklypo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, tai laikytina žemės sklypų perdalijimu (amalgamacija). Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas. Perdalijimo būdu pertvarkant žemės sklypus, nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį perleidžiama sudarant notariškai tvirtinamą sutartį dėl žemės sklypų perdalijimo.

Prie sutarties turi būti pridedami suformuotų žemės sklypų planai, parengti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 21 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Šių planų rengimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintame Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas).

Aprašo 1 punkte nustatyta, kad šia tvarka rengiami žemės sklypų planai TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatytais atvejais. Vadovaujantis Aprašo 4.2.4 punktu, šia tvarka pakeičiamos gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų ribos (perdalijimas). Pagal Aprašo 12.2 punktą, rengiant projektą, remiamasi numatomų pertvarkyti žemės sklypų planais ir Nekilnojamojo turto registro išrašais, patvirtinančiais žemės sklypų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, įregistravimą.

Nagrinėjamu atveju perdalijamų žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra ta pati – kita. Jokių daiktinių teisių į minėtus žemės sklypus suvaržymų Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota. Todėl nagrinėjamu atveju Aprašo nustatyta tvarka gali būti rengimas žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projektas, kuris, vadovaujantis TPĮ 23 straipsnio 3 dalimi, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Vadovaujantis TPĮ 22 straipsnio 3 dalies 6 punktu ir 21 straipsnio 3 dalies 2 punktu, detalusis planas šiuo atveju neturi būti rengiamas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 30-2086 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ buvo suformuotas natūra grąžintinas M. K. 259 kv. m. žemės sklypas, nenustatant jo naudojimo būdo ir pobūdžio. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) M. K. grąžintas natūra su sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame sklype būtina parengti detalųjį planą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktas numato, jog grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliojo plano nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais atvejais būtina parengti detalųjį planą.

TPĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai yra šie:

1) detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus;

2) suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti;

3) nustatyti ir pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti;

4) suformuoti žemės juostas komunikaciniams koridoriams ir susisiekimo komunikacijoms įrengti, inžinerinės ir miesto infrastruktūros plėtrai;

5) nustatyti ar pakeisti užstatymo erdvių, socialinės infrastruktūros išdėstymo principus ir teritorijų naudojimo tipus. Detaliojo teritorijų planavimo uždavinių prasme veiklos plėtojimas apima ir teritorijos naudojimo tipo bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymą. Pagal TPĮ 2 straipsnio 35 punktą, teritorijos naudojimo tipas – vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys.

Pagal TPĮ 2 straipsnio 36 punktą, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – tai detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Pagal pareiškėjų skunde minimą TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, detaliojo teritorijų planavimo dokumentams prilyginami šie miestų teritorijoje Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai:

žemės sklypų padalijimo, atidalijimo, sujungimo ar perdalijimo (amalgamacijos) planai, jei keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje, taip pat nekeičiami užstatymo ir teritorijos naudojimo tipai ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai (leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas), išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai. Nagrinėjamu atveju, formuojant natūra grąžintinus žemės sklypus, užstatymo ir teritorijos naudojimo tipai ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai iš viso nebuvo nustatyti.

Todėl TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas šiuo atveju netaikytinas. Vadovaujantis Aprašo 4.2.4 punktu, tam, kad būtų galima rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Nekilnojamojo turto kadastre turi būti įrašyta ne tik žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, bet ir naudojimo būdas ir pobūdis. Iš Aprašo 15 ir 16 punktų nuostatų taip pat matyti, kad žemės sklypui privalomai turi būti nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjams buvo pasiūlyta rengti detalųjį planą.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad tvirtinti žemės sklypo planą buvo atsisakyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. A63-333- (3.2.1-BR4), kurio pareiškėjai neskundžia. Esant galiojančiam (nenuginčytam) administracijos direktoriaus atsisakymui, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių patvirtinti žemės sklypo planą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu patenkino pareiškėjų skundą: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių patvirtinti žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą.

Teismas sprendime nurodė, kad apskrities viršininko 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6793 pareiškėjai M. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0188 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis – kita) (b. l. 9-10). Pareiškėjui R. A. B. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 0,0511 ha žemės sklypas, esantis Versmių g. 52A, Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis – kita, būdas – individualiems namams, statiniams statyti ir eksploatuoti) (b. l. 12-13). R. A. B., siekdamas įsigyti iš M. K. dalį jai priklausančio žemės sklypo, paruošė žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir 56A, perdalijimo projektą ir pateikė jį tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (b. l. 4-15, 32). Atsakovas atsisakė tvirtinti pateiktą planą, teigdamas, kad perdalyti sklypus, nerengiant detaliojo plano, nėra teisinio pagrindo (b. l. 66, 81).

Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnį, žemės sklypų perdalijimas (amalgamacija) yra bendros žemės sklypų ribos pakeitimas, kai žemės sklypo dalis atidalijama ir prijungiama prie kito sklypo, neformuojant atskirų atidalijamų žemės sklypų. Pagal TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, detaliojo teritorijų planavimo dokumentams prilyginami šie miestų teritorijoje Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai: žemės sklypų padalijimo, atidalijimo, sujungimo ar perdalijimo (amalgamacijos) planai, jei keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje, taip pat nekeičiami užstatymo ir teritorijos naudojimo tipai ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai (leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas), išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), jeigu nenumatomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo pakeitimai (išskyrus žemės servitutų nustatymą ar panaikinimą ir atvejus, numatytus Taisyklių 5 punkte), yra taikomos kaimo gyvenamosioms vietovėms, miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose esančiai žemės ūkio paskirties žemei, mėgėjiško sodo teritorijoms (2007 m. gegužės 31 d.

įsakymo Nr. 3D-265/D1-308 redakcija). Šios Taisyklės reglamentuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą ir įgyvendinimą sujungiant tos pačios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypus į vieną sklypą. Taisyklių 2.5 punkte numatytas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas – gretimų žemės sklypų ribų pakeitimas (amalgamacija), kai vieno žemės sklypo dalis atidalijama nesuformavus atskiro žemės sklypo ir sujungiama su greta esančiu žemės sklypu. Pagal Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Aprašo 3 punktą, žemės sklypo plano rengimo tikslas – žemės sklypų formavimas ir pertvarkymas, esamų naudojimo ir veiklos sąlygų nustatymas, servitutų projektavimas ir (ar) panaikinimas.

Aprašo 4.2.4 punkte nustatyta, kad rengiant žemės sklypo planą gali būti pakeičiamos gretimų tos pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų ribos (perdalijimas), kai žemės sklypo dalis atidalijama nesuformavus atskiro žemės sklypo ir sujungiama su gretimu žemės sklypu. Aprašo 13 punkte nustatyta, kad pertvarkant du bendrą ribą turinčius žemės sklypus Aprašo 4.2.4 punkte nurodytu būdu perdalijami žemės sklypai turi būti racionalaus dydžio ir tinkami naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį.

R. A. B. valdo jam nuosavybės teise priklausantį 511 kv. m. ploto sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). M. K. priklauso gretimas 188 kv. m. ploto sklypas (b. l. 7). R. A. B. siekia įsigyti iš M. K. dalį jai priklausančio žemės sklypo – 95 kv. m. ploto žemės dalį, kurios plotis – 2.12 m, o ilgis – 40.88 m. Abiejų žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – „kita“. M. K. priklausantis tokios konfigūracijos sklypas negali būti laikomas tinkamu racionaliai naudoti žemę. Todėl pareiškėjai nusprendė pakeisti gretimų žemės sklypų ribas. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, atliekant dviejų bendrą ribą turinčių žemės sklypų, kurių pagrindinė žemės naudojimo paskirtis yra ta pati, amalgamaciją, žemės sklypai gali būti pertvarkomi rengiant žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą, prilygintą detaliajam planui. Todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė patvirtinti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), perdalijimo projektą.

II. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą (b. l. 141–144).

Atsakovas nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas ir nepasisakė dėl Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 106 punkto nuostatų. Pagal Tvarkos 106 punktą, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliojo plano nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype TPĮ nustatytais atvejais būtina parengti detalųjį planą. TPĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai yra šie:

1) detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus;

2) suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti;

3) nustatyti ir pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti;

4) suformuoti žemės juostas komunikaciniams koridoriams ir susisiekimo komunikacijoms įrengti, inžinerinės ir miesto infrastruktūros plėtrai;

5) nustatyti ar pakeisti užstatymo erdvių, socialinės infrastruktūros išdėstymo principus ir teritorijų naudojimo tipus. Pagal TPĮ 2 straipsnio 35 punktą, teritorijos naudojimo tipas – vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys. Pagal TPĮ 2 straipsnio 36 punktą, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus.

Detaliojo teritorijų planavimo uždavinių prasme veiklos plėtojimas apima ir teritorijos naudojimo tipo bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymą. Teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl veiklos plėtojimo sąvokos. Pagal TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, detaliojo teritorijų planavimo dokumentams prilyginami šie miestų teritorijoje Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai: žemės sklypų padalijimo, atidalijimo, sujungimo ar perdalijimo (amalgamacijos) planai, jei keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje, taip pat nekeičiami užstatymo ir teritorijos naudojimo tipai ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai (leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas), išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai.

Žemės sklypui, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), užstatymo ir teritorijos naudojimo tipas ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai iš viso nebuvo nustatyti. Todėl nagrinėjamu atveju TPĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas netaikytinas. Vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Aprašo 3, 4.2.4 ir 13 punktais, tam, kad būtų galima rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Nekilnojamojo turto kadastre turi būti įrašyta ne tik žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, bet ir naudojimo būdas ir pobūdis.

Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdis (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) yra nustatytas tik vienam iš sklypų – sklypui, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, galėtų būti rengiamas tik tada, jeigu teritorijų planavimo dokumentu būtų nustatyta abiejų sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis. Teismas, aiškindamas Aprašo 4.2.4 punkto nuostatas, neatsižvelgė į Aprašo 13 punktą, kuriame nustatyta, kad žemės sklypo planu perdalijami žemės sklypai turi būti racionalaus dydžio ir tinkami naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį.

Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 43 punkte numatyta, kad pagal žemės sklypo planą atliekami suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų kadastriniai matavimai Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ tvarka. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 14 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų metu nustatomi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Tokiems duomenims priskiriama ir tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis, taip pat žemės sklypo naudojimo būdas bei pobūdis. Todėl net tuo atveju, jeigu savivaldybės administracijos direktorius būtų įpareigotas patvirtinti pareiškėjams priklausančių sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projektą, Registrų centras neturėtų teisinio pagrindo registruoti pertvarkytus sklypus.

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą pareiškėjai M. K. ir R. A. B. prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 154–158).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1511/2012 atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjų M. K. ir R. A. B. skundą atmesti (b. l. 167–172).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjai M. K. ir R. A. B. prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių patvirtinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi M. K. ir R. A. B. prašymą, 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. A63-333-(3.2.1-BR4) atsisakė tvirtinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą, nurodydama, kad šiuo atveju turėtų būti rengiamas detalusis planas (b. l. 66). Šis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą individualaus administracinio akto apibrėžimą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas galėtų būti įpareigotas patvirtinti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projektą tik pripažinus, kad anksčiau nurodytas atsakovo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tvirtinti pareiškėjų pateiktą žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projektą, yra neteisėtas ir/ar nepagrįstas, ir panaikinus šį sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui (pvz., administracinė byla Nr. AS556-667/2010). Savo ruožtu skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas. Šioje byloje pareiškėjai M. K. ir R. A. B. nepareiškė reikalavimo panaikinti atsakovo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta tvirtinti pareiškėjų pateiktą žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projektą, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, kuria bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas iš esmės, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. posėdžio metu pareiškėjams buvo išaiškinta, kad tik panaikinus minėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą teismas turėtų pagrindą įpareigoti atsakovą patvirtinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą (b. l. 117-120, 129-131). Tačiau pareiškėjai atsisakė keisti savo skunde pareikštus reikalavimus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimto sprendimo neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog esant galiojančiam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimui Nr. A63-333-(3.2.1-BR4) nėra pagrindo įpareigoti atsakovą patvirtinti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) perdalijimo (amalgamacijos) projektą. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai patenkino pareiškėjų skundą.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjams įstatymų nustatyta tvarka ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimų, susijusių su pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų perdalijimo (amalgamacijos) projekto tvirtinimu, kurie nebuvo ginčyti šioje byloje.

III. Pareiškėjai M. K. ir R. A. B. 2013 m. kovo 18 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei kartu prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012. Prašyme atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pareiškėjai nurodo, jog šio prašymo negalėjo laiku pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad neturėjo juos atstovavusio advokato, be to, yra vyresnio amžiaus ir serga sunkiomis ligomis (b. l. 179–199). Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą Nr. A756–1511/2012, iš esmės netinkamai aiškino ir taikė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį ir padarė esminį materialinės teisės pažeidimą. Iš pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad pareiškėjai kvestionuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. A63-333(3.2.1-BR4), kuris, pareiškėjų vertinimu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

2. Pareiškėjų manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas neva yra be motyvų, nes, kaip teigia pareiškėjai, eliminavus iš nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo „administracinio akto“ faktorių, pats sprendimas lieka iš esmės be jokių motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

3. Pareiškėjai nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas priimtas remiantis falsifikuota, t. y. sąmoningai iškraipyta bylos aplinkybe, esą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartyje bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. posėdžio metu pareiškėjams buvo išaiškinta, kad tik panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. A63-333(3.2.1-BR4) teismas turėtų pagrindą įpareigoti atsakovą patvirtinti projektą, tačiau pareiškėjai atsisakė keisti savo skunde pareikštus reikalavimus. Be to, anot pareiškėjų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmuose administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 galima įžvelgti akivaizdžias nusikalstamas teisėjų veikas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad su šiuo prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė savo teiginių dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8 ir 10 punkte nurodytų pagrindų buvimo, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A756-1511/2012 negali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai M. K. ir R. A. B. 2013 m. kovo 18 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei kartu prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija pažymi, jo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Aplinkybes, kuriomis grindžiamas terminų skaičiavimas, turi nurodyti prašymą padavęs subjektas savo prašyme (ABTĮ 157 str. 1 d. 6 p.), o prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtu klausimu (ABTĮ 158 str. 2 d.).

Iš pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad šį prašymą pareiškėjai iš esmės grindžia trejopo pobūdžio argumentais (pagrindais): 1) nurodo, jog administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) ; 2) pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.); 3) akcentuoja, jog minėtas procesinis sprendimas buvo grindžiamas sąmoningai iškraipytomis bylos aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmuose administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 galima įžvelgti akivaizdžias nusikalstamas teisėjų veikas (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 ir 4 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino pradžios nustatymas, gali skirtis priklausomai nuo reiškiamo proceso atnaujinimo, tačiau, kaip matyti iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio, prašymas iš esmės yra grindžiamas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 konstatuotų aplinkybių analize. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios galimai yra proceso atnaujinimo pagrindas, paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (trijų mėnesių termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo pradžios eiga) yra sietinas su galutinio procesinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 paskelbimo momentu, t. y. 2012 m. birželio 25 d. data. Tokia išvada dėl nurodyto termino skaičiavimo aplinkybių darytina atsižvelgiant ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškos kategorijos bylose (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–73/2012). Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė tik 2013 m. kovo 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 (b. l. 184–199). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjai kreipėsi į teismą praleidę terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintų terminų skaičiavimui, terminų atnaujinimui, jų pasibaigimo teisinių pasekmių vertinimui taikytinos bendros ABTĮ įtvirtintos procesinius terminus reglamentuojančios normos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašyme atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą nurodo, jog šį terminą praleido dėl šių svarbių priežasčių – savo senyvo amžiaus bei sunkios sveikatos būklės, taip pat neturėjimo jų interesus administracinėje byloje galinčio atstovauti advokato.

Akcentuotina, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taigi įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis. Termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atstatomas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS15- 90/2005).

Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad asmens sveikatos būklė bei jo amžius svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimis pripažintinos priklausomai nuo to, kiek šios aplinkybės galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą laiku paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu dėl šių aplinkybių asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba jos apribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo procesinio dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbia termino praleidimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje kartu su prašymu dėl termino atnaujinimo šias aplinkybes ir jų egzistavimą aktualiu laikotarpiu (po 2012 m. birželio 25 d.) patvirtinančių objektyvių įrodymų (medicininių pažymų, sveikatos priežiūros įstaigų išduotų liudijimų, kitų dokumentų) teismui nebuvo pateikta. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas R. A. B. asmeniškai dalyvavo administracinės bylos Nr. A756–1511/2012 nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme, taip pat, veikdamas pagal pareiškėjos M. K. išduotą įgaliojimą, pasirašė prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo (b. l. 167–172; 179–183). Tai patvirtina faktą, jog pareiškėjai turėjo tinkamas procesines galimybes išreikšti savo valią dėl administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 priimtų procesinių sprendimų bei užtikrinti tinkamą savo teisių atstovavimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjai praleido prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą ir nėra pagrindų jį atnaujinti. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, taip pat atsisakytina ir tenkinti prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų M. K. ir R. A. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–1511/2012 pagal pareiškėjų M. K. ir R. A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė