A-756-1701-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1701/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00294-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (jų teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) priteisti 999 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių dėl to, kad Vilniaus 2-ieji pataisos namai neteisėtai suvaržė jo ir jo šeimos narių teises, pareiškėjui buvo atimta teisė į gynybą, neleista dalyvauti Drausmės komisijoje, nebuvo užtikrintas advokato dalyvavimas. Nuobaudos vykdymo laikotarpiu iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai (laikrodis, skutimosi priemonės, veidrodis, higienos reikmenys ir kt.), pažeista teisė susirašinėti, pasimatyti su artimaisiais, judėti, pirkti maistą ir būtiniausius reikmenis. Pareiškėjo nuomone, jo teisės buvo suvaržytos neproporcingai padarytam nusižengimui, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalių, 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pažymėjo, kad jo netenkina nuobaudos – patalpinimo į baudos izoliatorių – vykdymo tvarka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad uždarymas iki 15 parų į baudos izoliatorių yra viena iš nuobaudų, skiriamų nuteistiesiems už pataisos įstaigos taisyklių pažeidimus. Šios nuobaudos taikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144, 146 straipsnis, kuris numato, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės pasimatyti su artimaisiais, gauti pašto arba perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, skambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, nešiojamaisiais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, kompiuterinių žaidimų aparatais, nešiojamaisiais radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nurodytais daiktais. Tokiu būdu kai kurios nuteistųjų teisės yra suvaržomos tuo laikotarpiu, kol jie atlieka nuobaudą baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodo, kaip ši žala pasireiškė. Mano, kad Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, konstatavo, kad surinktais duomenimis įrodyta, jog pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą paskirtą bausmę atlikti 5 būryje ir tokiu būdu pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, užtraukiant atsakomybę, t. y. nuobaudos pareiškėjui taikymą. Pagal BVK 142 straipsnio 1 dalį 4 punktą, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų.

Remdamasis BVK 142 – 143 straipsnių ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 205, 206 punktų nuostatas, ir ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Aptariamos nuobaudos pareiškėjui skirtos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, t. y. nuobauda skirta tam įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai, pareiškėjo atsisakymas pasiaiškinti dėl 2010 m. gruodžio 23 d. padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo tinkamai įformintas 2010 m. gruodžio 23 d. protokolu Nr. 51-1919.

Atsižvelgiant į tai, pažymėjo, kad negalima daryti išvados, kad V. K. nebuvo suteikta galimybė gintis, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu laikė nepagrįstais. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad nutarimą skirti nuobaudą pareiškėjas skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo gynybos teisės nebuvo suvaržytos. Nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatyta, kad sprendžiant nuobaudos skyrimo už padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą klausimą turi dalyvauti ir nuteistojo advokatas, o Drausmės komisija sudaroma ne visais pažeidimų atvejais (BVK 143 straipsnio 7 dalis).

Pareiškėjo paskyrimas eiti į administracijos nurodytą būrį nebuvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu įstatymo nustatyta tvarka, o pats pareiškėjas negali nuspręsti, kad administracijos reikalavimas perkelti jį į tam tikrą būrį yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pataisos namų administracijos nurodymai atlikti bausmę paskirtame būryje buvo teisėti, o pareiškėjo atsisakymai juos vykdyti neteisėti ir nepagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad skiriant nuobaudą, procesinių pažeidimų, nulemiančių sprendimo neteisėtumą, nepadaryta.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (atsakovo) neteisėtų veiksmų, taip pat nenustatyta pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Remdamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad visi pareiškėjo skunde paminėti draudimai yra įteisinti teisės normose ir yra paskirtos nuobaudos – uždarymo į baudos izoliatorių –pasekmė (BVK 146 straipsnis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punktas). Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, atleisti jį nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi BVK 4 straipsnis numato, kad jeigu šis kodeksas prieštarauja tarptautinei sutarčiai, tada būtina vadovautis tarptautine sutartimi. Pažymi, kad gindamas savo teises, privalėjo apsaugoti savo orumą, sveikatą. Skunde teismui pateikė argumentus dėl BVK nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pažymi, kad remdamiesi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 57 punktu Marijampolės pataisos namai iš pareiškėjo atima visą teisinę literatūrą, dėl ko pareiškėjas negali parengti teisės normomis pagrįsto skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo V. K. skundas dalyje, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės 999 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad neturtinę žalą jis kildina iš, pareiškėjo manymu, neteisėtų Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos ir darbuotojų veiksmų, kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo ir jo šeimos narių teisės, pareiškėjui buvo atimta teisė į gynybą, neleista dalyvauti Drausmės komisijoje, nebuvo užtikrintas advokato dalyvavimas, jam paskirtos nuobaudos vykdymo laikotarpiu iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai, pažeista teisė susirašinėti, pasimatyti su artimaisiais, judėti, pirkti maistą ir būtiniausius reikmenis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 28-1137 nuteistajam V. K. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (atsisakymą vykdyti pareigūno nurodymus eiti į paskirtą būrį) buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų (b. l. 51). Nuobauda buvo skirta vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, nustačius, kad V. K. pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai ir pareiškėjo teisės į gynybą nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja. Pagal BVK 143 straipsnio 7 dalį be Drausmės komisijos teikimo negali būti skiriamos tik BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos. Tuo tarpu pareiškėjui pataisos namų direktoriaus nutarimu buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda. Pareiškėjui buvo suteikta teisė paaiškinti dėl padaryto pažeidimo, tačiau jis pats šios teisės atsisakė (b. l. 52). Nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūros vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytos nuobaudos paskyrimo nuteistajam.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 28-1137 yra teisėtas, paskirta nuobauda buvo vykdoma laikantis įstatymo reikalavimų, o tai reiškia, kad nėra esminės viešosios atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos nuobaudos – pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų – vykdymo laikotarpiu kai kurios nuteistųjų teisės yra suvaržomos, t. y. nuteistiesiems galioja atitinkami įstatymu numatyti apribojimai. BVK 146 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 146 str. 2 d.). Taigi, pareiškėjo nurodyti apribojimai, kurie jam buvo taikomi paskirtos nuobaudos – uždarymo į baudos izoliatorių – vykdymo laikotarpiu, negali būti vertinami kaip neteisėti pataisos namų administracijos veiksmai, nes pataisos namų administracija vykdė įstatyme nustatytus nuteistųjų laikymo baudos izoliatoriuose sąlygų reikalavimus. Nenustačius neteisėtų pataisos namų administracijos (darbuotojų) veiksmų, pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai pagrįstai buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl Bausmių vykdymo kodekso prieštaravimo tarptautinei sutarčiai yra deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio, todėl nenagrinėtinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažintas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).

Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės <...>. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės izoliuojami laisvės atėmimo vietose, kuriose jų elgesys kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. Nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. <...> Pagal Konstituciją asmuo pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą ir nuteisiamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis teismo sprendimas bausmes vykdančias ir bausmės vykdymo teisėtumą prižiūrinčias institucijas įgalina nuteistajam taikyti su jam paskirtos bausmės rūšimi susijusius teisių ir laisvių apribojimus <...>, esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tokią Konstitucinio Teismo doktriną, teisėjų kolegijai abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų Bausmių vykdymo kodekso (įstatymo) normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžiu nuteistų ir bausmę atliekančių asmenų teisių ir laisvių apribojimus, jiems pažeidus nustatytą bausmės atlikimo režimą, atitikties Konstitucijai nekyla.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius