2021-11-10 Nr. AB-23613-3-61-3-03373-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-669-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03373-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. (P. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d. Pareiškėjo teigimu, visą laikotarpį jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Pravieniškių PN-AK patalpose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų ir įrenginių, gyvenamajame sektoriuje nebuvo dušo, gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės ir kiti buitiniai parazitai. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, kančia ir pažeminimu.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas plotas dalijamas iš asmenų skaičiaus. Teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui nustatytas ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo atlikimo bausmę pataisos namuose.

6. Atsakovas paaiškino, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei vykdyti visoms, susijusioms su laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimu įstaigoms privalomus Lietuvos higienos normų NH 76:2010 reikalavimus. Įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti jose apgyvendinti nuteistieji. Švarą ir tvarką nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, akivaizdžius higienos normų pažeidimus fiksuoja ir apie juos informuoja už trūkumų pašalinimą atsakingus įstaigos struktūrinių padalinių vadovus sudaryta komisija. Jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų gyvenamąsias patalpas, jose neatsirastų pelėsis.

7. Atsakovas yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri įstaigos objektuose teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

8. Pravieniškių PN-AK užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu arba neveikimu) padarė pareiškėjui žalą. Pareiškėjas savo skunde nurodė tik prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala. Taigi pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl galbūt padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs ir paremti išimtinai abstrakčiais pareiškėjo teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą ir kt., yra nepagrįsti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvežtas 2017 m. kovo 22 d., o 2018 m. spalio 2 d. išvežtas į Vilniaus pusiaukelės namus. Pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 28 d. buvo apgyvendintas karantino būryje, kuriame įrengta 13 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos plotas yra 40,69 kv. m, todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 1 būrio 4 brigadoje, kurioje įrengtos 8 miegamosios vietos, gyvenamosios patalpos plotas yra 26,29 kv. m, vienam asmeniui teko 3,29 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. spalio 2 d. buvo apgyvendintas 3 būrio 2 brigadoje, kurioje įrengta 21 miegamoji vieta, gyvenamosios patalpos plotas – 66,56 kv. m, vienam asmeniui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo nurodytų miegamųjų, jų plotų, juose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus pareiškėjas neginčijo, savo skunde nurodytų aplinkybių dėl per mažo kamerų ploto nedetalizavo, įrodymų, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo daugiau nei 20 asmenų, nepateikė ir nenurodė, kas galėtų tai patvirtinti. Įvertinęs kamerų ploto ir miegamųjų vietų skaičiaus proporcijas, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą būtina atsižvelgti į joje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, jog baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, todėl sprendė, kad nėra pagrindo iš gyvenamojo ploto atimti jame esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, jog pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; jam nebuvo trukdoma naudotis kitomis nuteistiesiems suteikiamomis teisėmis, nenustatyta, kad jis būtų kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Teismas aptariamu aspektu nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

14. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ventiliacija, nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka minėtos higienos normos reikalavimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teismas nurodė, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, pelėsio, grybelio ir nemalonių kvapų patalpose. Pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių į pataisos namų administraciją nesikreipė, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetė.

15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų kreipėsi į gydytojus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl juos vertino kaip nepagrįstus ir atmetė.

16. Teismas dėl skundo argumentų, jog trūko klozetų ir rytais susidarydavo eilės, nurodė, kad Pravieniškių PN-AK karantino būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, prausykloje – 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai. Tuo tarpu 1 būryje įrengti 5 unitazai ir 3 pisuarai, prausykloje – 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės ir 1 dušo sietelis, o 3 būryje – 5 unitazai ir 3 pisuarai, prausykloje – 6 praustuvės ir 1 kojų plautuvė. Karantino būryje buvo patalpinta apie 13 nuteistųjų, kiek yra miegamųjų vietų, 1 būrio 4 brigadoje – 2 nuteistieji (1 būryje – 42 nuteistieji), o 3 būrio 2 brigadoje – 18 nuteistųjų (3 būryje – 50 nuteistųjų). Įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių ir pisuarų skaičius atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

17. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai (darbų atlikimo aktai, graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis), patvirtina, kad buitiniai parazitai naikinami ir gyvenamosios patalpos nuolat prižiūrimos, o pastebėjus kenkėjus, iškart atliekami būtini jų naikinimo darbai. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčo laikotarpiu buvo vykdomas pakankamai, todėl šiuo aspektu taip pat nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Visuomenės sveikatos centrą dėl parazitų patalpose, o šie būtų nereagavę į nurodytus pažeidimus.

18. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl nevertino kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, jo skundą atmetė.

III. 19. Pareiškėjas P. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo. Realiai vienam asmeniui gyvenamojo ploto likdavo ne daugiau nei 1 kv. m, nes 2/3 patalpos užimdavo baldai, laisvam judėjimui patalpoje likdavo tik 1/3 ploto, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš gyvenamojo ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas, todėl prašo šią aplinkybę įvertinti.

21. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojo pastato stogas buvo dengtas asbestiniu šiferiu, kurio naudojimas Lietuvoje uždraustas nuo 2005 m., todėl dulkantis ir yrantis šiferis ateityje gali turėti neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai. Pravieniškių PN-AK iki šiol nepakeitė stogo dangos, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Nurodo, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjui dėl to, kad atsakovas neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, turi būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią kildino iš to, jog jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d. jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas bei pažeidžiami higienos normų reikalavimai: patalpose buvo parazitų, trūko sanitarinių įrenginių, buvo netinkama ventiliacija ir apšvietimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai pritaikė senaties terminą, pateikia naujus argumentus dėl asbesto pastato stogo dengimui.

25. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kurie nesusiję su pirmosios instancijos teisme nagrinėtu skundu. Pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, kad Pravieniškių PN-AK jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

26. Atsakovas akcentuoja, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai pareikšti, jog buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, jie turi būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors pareiškėjo pateiktame skunde keliamų reikalavimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo skundą atmetė.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neatėmė baldais užimamo ploto, neįvertino aplinkybių, susijusių su asbestine stogo danga, todėl nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d., dėl to, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ieškinio senaties termino netaikė, kadangi jis nepraleistas, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su ieškinio senaties terminu, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl to nepasisako.

35. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl asbestinės stogo dangos, tačiau pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde šio pažeidimo nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jį vertinti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo argumentai, susiję su asbestu stogo konstrukcijose nevertinami.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, nes iš bendro patalpų ploto neatėmė baldų užimamo ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog patikrinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo, teisės taikymo ir teismų praktikos aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalią patalpų ploto normą nebuvo pažeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje proceso šalių argumentai, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, vertinami kaip nepagrįsti (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1401-438/2018; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4545-968/2020). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl jie atmetami.

39. Pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, kokias faktines aplinkybes ar įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė ar įvertino neteisingai, išskyrus dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tačiau jos niekaip nesusiejo su šioje byloje nagrinėjamais pareiškėjo reikalavimais bei pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. J. (P. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė