2019-09-18 Nr. AB-17741-3-63-3-00019-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1992-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00019-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (23.45)-SP13-11248 „Dėl piniginės socialinės paramos V. S.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje nuspręsta neteikti pareiškėjo prašymo piniginei socialinei paramai gauti svarstyti Paramos teikimo komisijai; 2) įpareigoti Administraciją pateikti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 27 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-31715 svarstyti Paramos teikimo komisijai.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Sprendime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 punktu, nurodyta, kad socialinė pašalpa pareiškėjui neskiriama, nes jo (bendrai gyvenančių asmenų) vidutinės pajamos per 2017 metų rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius (543,83 Eur) viršija valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydį bendrai gyvenantiems asmenims. Pareiškėjas su šia sprendimo dalimi sutiko.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T2-205, 28.10 punkte numatyta, jog bendrai gyvenantiems asmenims gali būti skiriama socialinė pašalpa, jei jie atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus, tačiau bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija VRP dydį (4VRP + 0,5 VRP = 459 Eur). Skyrius, laikydamas, jog pareiškėjo (bendrai gyvenančių asmenų) vidutinės pajamos per 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius viršija Aprašo 28.10 punkte numatytą dydį, konstatavo, kad neturi pagrindo teikti pareiškėjo prašymą svarstyti Paramos teikimo komisijai. Su šia sprendimo dalimi pareiškėjas nesutiko.

4. Pareiškėjas paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad bendrai gyvenančių asmenų valstybės remiamos pajamos yra 408 Eur, tai 50 procentų nuo šios sumos sudaro 204 Eur ir bendrai gyvenančių asmenų šeimos vidutinės pajamos negali viršyti 612 Eur (408 Eur + 204 Eur). Pareiškėjo manymu, pagal Aprašo 28.10 punktą pareiškėjo keturių asmenų šeimai galėtų būti paskirta socialinė pašalpa, kadangi jų vidutinės mėnesinės pajamos (543,83 Eur) viršija ne daugiau kaip 50 procentų valstybės remiamų pajamų dydį (612 Eur).

5. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. VRP buvo 102 Eur, o nuo 2018 m. sausio 1 d. VRP yra 122 Eur vienam asmeniui. Pagal Aprašo 28.10 punktą tais atvejais, kai bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 proc. viršija VRP dydį, atsižvelgiant į Socialinių išmokų poskyrio specialistų surašytą buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, gali būti skiriama socialinė pašalpa išimties tvarka. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo ir bendrai gyvenančių asmenų (iš viso 4 asmenys) 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesių vidutinės pajamos sudarė 543,83 Eur, o bendrai gyvenančių 4 asmenų VRP dydis sudarė 408 Eur (4 x 102 Eur), taigi skirtumas nuo vidutinių pajamų sudarė 135,83 Eur (543,83 Eur – 408 Eur). Atsakovas paaiškino, kad pagal Aprašo 28.10 punktą viršutinė pajamų viršijimo riba sudarė 50 proc. VRP dydžio, t. y. 51 Eur (102 Eur / 2), kuri šiuo atveju buvo viršyta 2,66 karto (135,83 Eur / 51 Eur). Atsakovo teigimu, šiuo atveju bendrai gyvenančių asmenų pajamos neatitinka Aprašo 28.10 punkto ir Paramos teikimo komisija neturi teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. su prašymu-paraiška gauti piniginę socialinę paramą Nr. SP23-31715 kreipėsi į Skyrių, prašydamas skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu, patvirtintu Skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. (23.45)-SP13-11248, nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos, nurodant kad bendrai gyvenančių 4 asmenų vidutinės pajamos per mėnesį yra 574,23 Eur, iš jų 30,40 Eur yra pensijos ir pašalpos. Neskyrimo priežastimi nurodytas Įstatymo 6 straipsnio 2 punktas – apskaičiuotos pajamos viršija valstybės remiamų pajamų dydį bendrai gyvenantiems asmenims ar vienam gyvenančiam asmeniui. Su šia Sprendimo dalimi pareiškėjas sutiko.

9. Skundžiamame Sprendime taip pat paaiškinta, kad pareiškėjo (bendrai gyvenančių asmenų) vidutinės pajamos per 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius viršija Aprašo 28.10 punkte numatytą dydį, todėl nėra pagrindo prašymą teikti svarstyti Paramos teikimo komisijai. Būtent su šiomis Sprendime nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu vertinimu nesutiko pareiškėjas. Pareiškėjo manymu, vadovaujantis Aprašo 28.10 punktu bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų gali viršyti ne vieną VRP dydį, o tiek VRP dydžių, kiek yra bendrai gyvenančių asmenų.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatoma savivaldybės tarybos patvirtintame piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos apraše, be to, asmenys gali pretenduoti į socialinę paramą ne tik Įstatymo nustatytais atvejais, bet ir kitais, Apraše nurodytais, atvejais.

11. Vadovaudamasis Aprašo 20, 29 punktais teismas nurodė, kad Paramos teikimo komisija tik nagrinėja dokumentus bei Socialinių išmokų poskyrio ar kitos kompetentingos įstaigos (institucijos) specialistų apsilankymo pas pareiškėjus metu surašytus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus ir teikia pasiūlymus, o ne priima sprendimus. Teismas pažymėjo, kad minėta komisija nagrinėja ne kiekvienu atveju, to tik Aprašo 28 punkte nurodytais atvejai, taigi pirma turi būti nustatyta, ar tai yra toks atvejis. Pareiškėjo argumentas, jog nagrinėjamu atveju sprendimą dėl socialinės pašalpos teikimo turėjo priimti Paramos teikimo komisija, atmestas kaip nepagrįstas.

12. Aprašo 28 punkte išvardintos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą kitais, Įstatyme nenumatytais, atvejais (išimties tvarka), atsižvelgiant į Socialinių išmokų poskyrio ar kitos kompetentingos įstaigos (institucijos) specialistų surašytą buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kai vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys, išskyrus Aprašo 28.7 papunktyje nurodytą atvejį, vykdo Įstatymo 25 straipsnio 1, 4–6 punktuose nustatytas pareigas. Aprašo 28.10 punkte nurodyta viena iš tokių sąlygų yra, jog bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija VRP dydį ir vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir (ar) Apraše nustatytus reikalavimus piniginei socialinei paramai gauti; šiuo atveju socialinės pašalpos dydis: vienam gyvenančiam asmeniu ir dviem bendrai gyvenantiems asmenims – 25 procentų VRP dydžio; trims ir keturiems bendrai gyvenantiems asmenims – 50 procentų VRP dydžio; penkiems ir daugiau bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų VRP dydžio. Būtent dėl šios Aprašo 28.10 punkte nustatytos sąlygos interpretavimo ir kilo ginčas. Teismas pažymėjo, kad nors Aprašo 28 punkte nurodyta, jog jame išvardinamos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą kitais, Įstatyme nenumatytais, atvejais (išimties tvarka), tačiau Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyta visiškai analogiška nuostata nurodytai Aprašo 28.10 punkte.

13. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų yra nustatytas šio straipsnio 2 punkte, t. y. pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės remiamos pajamos bendrai gyvenantiems asmenims nustatomos valstybės remiamų pajamų dydį padauginus iš bendrai gyvenančių asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į šias normas teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas Įstatyme ten, kur turėjo omenyje valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims, tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė. Tačiau tiek Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkte, tiek Aprašo 28.10 punkte aiškiai nurodyta, kad bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų gali viršyti VRP dydį, o ne valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims. Pareiškėjo argumentai dėl kitokio Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkto ar Aprašo 28.10 punkto interpretavimo atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims, turintiems teisę ją gauti, taip pat ir tais atvejais, kai socialinė pašalpa skiriama tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, sudaro: 1) pirmam bendrai gyvenančiam asmeniui – 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį; 2) antram bendrai gyvenančiam asmeniui – 80 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį; 3) trečiam ir paskesniems bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų dydžio vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ir vidutinių bendrai gyvenančių asmenų pajamų vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, jog vadovaujantis lygiateisiškumo principu socialinė parama turėtų būti teikiama atsižvelgiant vien tik į bendrai gyvenančių asmenų skaičių, t. y. proporcingai bendrai gyvenančių asmenų skaičiui, atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas nenustatė, kad priimant skundžiamą Sprendimą būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip kad skundžiamas Sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo įgaliojimus. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti panaikintas skundžiamas Sprendimas. Todėl teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

16. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinti, laikyta, kad sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 2 dalimi, atmestas.

III. 17. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

18. Pareiškėjo teigimu, Aprašo 28.10 punkto aiškinimas gali būti tik vienas – šioje normoje minimą 1,5 VRP sumą galima sulyginti tik su vieno žmogaus pajamomis arba pajamomis, paskaičiuotomis vienam asmeniui (pareiškėjo atveju tai būtų 543,83 / 4 = 135,96 Eur). Todėl pareiškėjas ir jo šeima gali pretenduoti į pašalpą. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada darytina taikant kartu ne vien lingvistinį, bet ir sisteminį teisės aiškinimo metodą, vengiant nepagrįsto teisės normos siaurinimo (tikslinga būtų taikyti ir teleologinį teisės aiškinimo metodą, atkreipiant dėmesį į teisės normos, dėl kurios aiškinimo nesutariama, tikslus ir uždavinius – piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia).

19. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata tuo atveju, kai į socialinę paramą pretendentai yra bendrai gyvenantys asmenys, o ne vienas gyvenantis asmuo, valstybės remiamos pajamos bendrai gyvenantiems asmenims nustatomos valstybės remiamų pajamų dydį padauginus iš bendrai gyvenančių asmenų skaičiaus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu savivaldybės administracijai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka sprendžiant klausimą dėl piniginės paramos skyrimo išimties tvarka bendrai gyvenantiems asmenims, 50 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio turi būti apskaičiuojami taip pat remiantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata. Kitoks skaičiavimas yra savo turiniu ydingas ir įstatymui prieštaraujantis.

20. Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl teikimo svarstyti Paramos teikimo komisijai piniginės socialinės paramos išimties tvarka skyrimo pareiškėjo keturių asmenų šeimai klausimą, jo šeimos bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos negalėjo viršyti 612 Eur (valstybės remiamos pajamos 102 Eur x 4 (asmenų skaičius), t. y. 408 Eur, + 50 procentų valstybės remiamų pajamų (t. y. 408 Eur : 2 = 204 Eur). Kadangi pareiškėjo keturių bendrai gyvenančių asmenų vidutinės mėnesinės pajamos nustatytos 543,83 Eur, akivaizdu, kad šios pajamos valstybės remiamų pajamų dydį, privalomą taikyti bendrai gyvenantiems asmenims pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, viršija ne daugiau kaip 50 procentų (612 Eur ). Todėl Skyrius nepagrįstai atsisakė teikti pareiškėjo prašymą svarstyti Paramos teikimo komisijai, o teismas tokį nepagrįstą sprendimą atsisakė panaikinti.

21. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad bendrai gyvenančių 4 asmenų VRP dydis sudarė 408 Eur, o skirtumas nuo vidutinių pajamų sudarė 543,83 – 408 =135,83 Eur. Pagal Aprašo 28.10 punktą nustatyta viršutinė pajamų viršijimo riba sudarė 50 proc. VRP dydžio, t. y. 102 / 2 = 51 Eur, kuri šiuo atveju buvo viršyta. Bendrai gyvenančių asmenų pajamos neatitinka Aprašo 28.10 punkto nuostatų ir Paramos teikimo komisija neturi teisinio pagrindo nagrinėti V. S. prašymo.

23. Atsakovas pažymi, kad 2017 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (23.77.)-SP13-11923 kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su prašymu pateikti metodinį išaiškinimą dėl pajamų apskaičiavimo bendrai gyvenantiems asmenims, taikant Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punktą (Aprašo 28.10 p.). Gautas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. sausio 3 d. išaiškinimas Nr. (15.6-35)SD-42 bei piniginės socialinės paramos teikimo principai suteikia papildomą pagrindą teigti, kad vertinant pagal V. S. 2017 m. lapkričio 27 d. prašymą-paraišką Nr. SP23-31715 gauti piniginę socialinę paramą pajamų skaičiavimo metodika buvo taikyta teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas šioje byloje kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (23.45)-SP13-11248 „Dėl piniginės socialinės paramos V. S.“ dalies, kuria nuspręsta neteikti Paramos teikimo komisijai svarstyti pareiškėjo prašymo piniginei socialinei paramai gauti, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir pirmosios instancijos teismas, kuris pareiškėjo skundą atmetė, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punktą – tiek, kiek jis apibrėžia valstybės remiamas pajamas, nes nesivadovavo šio įstatymo 13 straipsniu, kuris nustato kitokį, nei taikė savivaldybė ir teismas, valstybės remiamų pajamų dydžio apskaičiavimą, kai kartu gyvena keli asmenys.

26. Minėto įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad „patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija valstybės remiamų pajamų dydį ir bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo atitinka šio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus: vienam gyvenančiam asmeniui ir dviem bendrai gyvenantiems asmenims – 25 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio; trims ir keturiems bendrai gyvenantiems asmenims – 50 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio; penkiems ir daugiau bendrai gyvenantiems asmenims – 70 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio“.

27. Pirmiau pacituotoje teisės normoje bylai aktuali nuostata yra ši: „Savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija valstybės remiamų pajamų dydį“. Šioje nuostatoje įtvirtintas maksimalus valstybės remiamų pajamų dydžio viršijimo procentas (ne daugiau kaip 50 procentų), kurio bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens vidutinės pajamos per mėnesį neturi viršyti, kai asmuo pretenduoja gauti socialinę pašalpą.

28. Valstybės remiamų pajamų dydį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį piniginei socialinei paramai apskaičiuoti taikomas valstybės remiamų pajamų dydis to mėnesio, už kurį socialinė pašalpa ir (ar) kompensacijos yra skiriamos.

29. Pareiškėjo 2017 m. lapkričio 27 d. prašyme skirti socialinę paramą nurodytu laikotarpiu galiojo Vyriausybės patvirtintas dydis – 102 Eur. Pažymėtina, kad tai, kaip nustatomos valstybės remiamos pajamos (ne valstybės remiamos paramos dydis) bendrai gyvenantiems asmenims yra apibrėžta Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje: bendrai gyvenantiems asmenims valstybės remiamos pajamos nustatomos valstybės remiamų pajamų dydį padauginus iš bendrai gyvenančių asmenų skaičiaus.

30. Vadinasi, asmens, pretenduojančio į socialinę paramą, jei jis gyventų vienas, vidutinės pajamos per mėnesį nagrinėjamu atveju neturėjo viršyti 153 Eur (102 Eur + 51 Eur) ir, atitinkamai, pareiškėjo šeimos, kai ją sudarė keturi asmenys, vidutinės pajamos per mėnesį neturėjo viršyti 459 Eur (102 Eur × 4 + 51 Eur).

31. Kaip minėta, Įstatymo 13 straipsnio (Valstybės remiamų pajamų dydžio taikymas) 1 dalyje apibrėžta, kaip nustatomos valstybės remiamos pajamos bendrai gyvenantiems asmenims, o šio straipsnio 2 dalyje apibrėžta, kaip nustatomas piniginei socialinei paramai apskaičiuoti taikomas valstybės remiamų pajamų dydis – to mėnesio, už kurį socialinė pašalpa ir (ar) kompensacijos yra skiriamos. Pareiškėjo atstovas klaidingai teigia, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta taisyklė apibrėžia, kaip nustatomos valstybės remiamos pajamos bendrai gyvenantiems asmenims, turi būti dar kartą taikoma ir apibrėžiant valstybės remiamų pajamų dydį, jį atitinkamai dauginant nagrinėjamu atveju iš keturių. Tokia pareiškėjo pozicija akivaizdžiai prieštarauja Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 6 punkto formuluotei – „ne daugiau kaip 50 procentų viršija valstybės remiamų pajamų dydį“. Šiame punkte sąvoka „dydis“ vartojamas vienaskaita (ne dydžiai) ir nei šio įstatymo kituose straipsniuose, nei kitame įstatyme nėra nustatyta, kad nurodytas dydis pareiškėjo nurodytu atveju gali būti dauginamas iš kartu gyvenančių asmenų skaičiaus.

32. Minėta įstatymo nuostata „ne daugiau kaip 50 procentų viršija valstybės remiamų pajamų dydį“ yra imperatyvi, todėl atsakovas turėjo ja vadovautis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo vidutinės pajamos už 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius buvo 543,83 Eur, t. y. viršijo šios Nutarties 30 punkte nurodytą maksimalų (459 Eur) dydį, kurį viršijus savivaldybė negali skirti socialinės pašalpos, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už nurodytą laikotarpį.

33. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, kartu atmetami kiti pareiškėjo argumentai, kuriais bandyta paneigti imperatyvių Įstatymo nuostatų taikymą.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis procesinis sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, tai ir antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išlaidos valstybės naudai iš atsakovo nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė