2018-02-21 Nr. AB-3485-3-61-3-03248-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3340-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03248-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-137 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2005–2008 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamento informacijoje apie pareiškėjo kilmės valstybę nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) valdžia vykdo (duomenys neskelbtini) visuomenės patikrą. (duomenys neskelbtini), kurie įtariami turintys ryšių su (duomenys neskelbtini) yra areštuojami ir sulaikomi. (duomenys neskelbtini), ypač iš šalies šiaurės, saugumo pajėgų buvo užpuldinėjami, bauginami ir sulaikomi. Asmenys, kuriems itin kyla kankinimų grėsmė yra (duomenys neskelbtini), tikrai ar tariamai susiję su (duomenys neskelbtini) bet kuriame lygmenyje ir nepaisant kokiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) su nežymiais (duomenys neskelbtini) ryšiais ar žemo lygio kadrai ir toliau su savo šeimomis yra persekiojami.

3. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjui nekyla grėsmė būti persekiojamu Kriminalinių tyrimų departamento (toliau – CID) pareigūnų, nes pareiškėjas nebuvo sulaikytas oro uoste, buvo padaryta apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinus įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas nurodė, kad Kanados imigracijos ir pabėgėlių agentūros 2015 m. vasario mėn. išleistame kilmės šalies informacijos rinkinyje apie (duomenys neskelbtini) šaltiniai nurodo, jog (duomenys neskelbtini), grįžę iš užsienio ir toliau yra sulaikomi dėl įtarimų, kad prieš daug laiko buvo įsitraukę į (duomenys neskelbtini) veiklą.

4. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–33).

6. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas buvo susijęs su (duomenys neskelbtini), iš jo žmonos buvo atimta žemė, tačiau mažai tikėtina, kad pareiškėjas buvo ar yra ieškomas CID pareigūnų. Nebuvo nustatyta, kad iki išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas būtų patyręs valstybės pareigūnų persekiojimo ar smurto veiksmus. Pareiškėjas nebuvo įdomus valdžios institucijoms, niekas nedraudė jam išvykti, po išvykimo praėjo daugiau kaip pusė metų ir per tą laiką jo niekas neieškojo, neapklausinėjo jo šeimos, todėl buvo konstatuota, kad jo baimė patirti persekiojimo veiksmus yra visiškai nepagrįsta. Pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad 2010 m. iš stovyklos buvo paleistas namo ir nuo to laiko juo niekas nesidomėjo, pareiškėjas nė karto nebuvo apklaustas ar kaip kitaip pareiškiami įtarimai dėl sąsajų su (duomenys neskelbtini), todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytas faktas dėl CID pareigūnų vykdomos jo paieškos yra labiau netikėtinas nei tikėtinas. Tiesiog buvimas (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas tarptautinei apsaugai suteikti. Pagrindo tarptautinei apsaugai nėra ir jei asmuo įrodo, kad praeityje yra priklausęs ar turėję ryšių su (duomenys neskelbtini), nebent toks asmuo atlieka reikšmingą vaidmenį arba yra suvokiamas kaip atliekantis reikšmingą vaidmenį (duomenys neskelbtini) separatizmo veikloje pasibaigus (kariniam) konfliktui arba figūruoja „STOP“ sąraše oro uoste.

7. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. gruodį, nei iki išvykimo, nei išvykimo metu nebuvo apklausiamas, niekada nebuvo ieškomas, prieš jį nebuvo smurtaujama, pareiškėjas nebuvo kankinamas. Pareiškėjas teisėtai, nesislėpdamas nuo valdžios institucijų, be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės ir nebuvo sulaikytas. Be to, pareiškėjas buvo nurodęs, kad jo žmona kartu su juo dalyvavo viename iš mitingų dėl žemės grąžinimo, tačiau ji ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini) ir su persekiojimo veiksmais nėra susidūrusi. Atliekant tyrimą, grėsmė neturi būti tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad pareiškėjas kilmės valstybėje būtų kankinamas ar su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 54–63).

9. Teismas, išsamiai išdėstęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra duomenų apie pareiškėjui gresiantį persekiojimą jo kilmės valstybėje (tiek dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini), tiek dėl jo priešpriešos su valdžia, kai buvo atimta jo žmonos žemė). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui gresia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje numatyti pavojai, nes nėra duomenų, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) valdžios paieškomų asmenų sąraše. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Migracijos departamento 2017 m. kovo 7 d. pažymos Nr. LKA-15/6-7 duomenis paprastai yra persekiojami tie (duomenys neskelbtini), kurie grįžta iš užsienio valstybių, kuriose yra didelės (duomenys neskelbtini) diasporos, pvz., Jungtinės Karalystės. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 70–76).

11. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir pažymi, kad jo pasakojimui dėl CID pareigūnų vykdomos pareiškėjo paieškos turėjo būti taikoma abejonės privilegija, t. y. turėjo būti vertinamas pareiškėjo naudai ir turėjo būti laikomas nustatytu faktu. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), tikrai ar tariamai susijusiems su (duomenys neskelbtini) bet kuriame lygmenyje ir nepaisant kokiu laikotarpiu, taip pat (duomenys neskelbtini) su nežymiais (duomenys neskelbtini) ryšiais kyla kankinimų grėsmė, jie su savo šeimomis yra persekiojami. Ši informacija ginčijamame sprendime apskritai nebuvo nagrinėta, kas, pasak pareiškėjo, turėjo esminės reikšmės nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui. Be to, taip pat nebuvo analizuota ir pareiškėjo skunde nurodyta Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), grįžę iš užsienio ir toliau yra sulaikomi dėl įtarimų, kad prieš daug laiko buvo įsitraukę į (duomenys neskelbtini) veiklą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas iškraipė pareiškėjo apklausų metu pateiktus duomenis, t. y. jo šeima nors ir tebėra (duomenys neskelbtini), tačiau ji nėra sulaikyta ir nepatyrė persekiojimo veiksmų tik todėl, kad persikėlė iš savo gyvenamosios vietos ir slepiasi. Demonstracijų metu pareiškėjas buvo identifikuotas kaip turintis sąsajų su (duomenys neskelbtini), kas lėmė jo atžvilgiu atsinaujinusius persekiojimo veiksmus.

13. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas turėjo būti panaikintas, o Migracijos departamentas turėjo būti įpareigotas pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.“

15. To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“

16. Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ( bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

17. Iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad šių straipsnių sudėtys atribojamos viena nuo kitos pagal jų dispozicijose išdėstytų skirtingų priežasčių, dėl kurių asmuo pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, pobūdį bei skirtingų įvykių, neigiamų pasekmių pobūdį, kurie užsieniečiui gali atsitikti jam jo kilmės valstybėje.

18. Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio , t. y., ji (individuali grėsmė ar beatodairiškas smurtas) turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

19. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

20. Iš apeliacinio skundo matyti, kad juo iš esmės yra nesutinkama su teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją.

21. Iš bylos matyti, kad pagrįstą baimę grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), pareiškėjas grindžia tuo, jog jis gali būti CID pareigūnų persekiojamas, baudžiamas ar net nužudytas dėl savo veiklos 2005–2008 m. (duomenys neskelbtini) organizacijoje bei dėl dalyvavimo 2013–2016 m. streikuose.

22. Iš atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę matyti, kad šioje valstybėje vidaus ginkluotas konfliktas baigėsi 2009 m., o 2010 m. buvo pradėta masiškai paleisti asmenis iš priverstinai laikomų persikėlusių stovyklų. Šiuo metu buvimas (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas tarptautinei apsaugai suteikti, taip pat paprastai nėra pagrindo tarptautinei apsaugai ir jei asmuo įrodo, kad praeityje yra priklausęs ar turėjęs ryšių su (duomenys neskelbtini), nebent toks asmuo atliko reikšmingą vaidmenį arba yra suvokiamas kaip atliekantis reikšmingą vaidmenį (duomenys neskelbtini) separatizmo veikloje pasibaigus konfliktui arba figūruoja „Stop“ sąraše oro uoste. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja kompiuterizuotas „Stop“ sąrašas, kuriame figūruojantis asmuo oro uoste yra sustabdomas ir perduodamas atsakingoms institucijoms; sąraše pateikiama informacija apie teismų įsakymus, arešto orderius, besislapstančius asmenis, pabėgusiuosius iš sulaikymo vietų, taip pat informacija iš Interpolo ir Valstybės žvalgybos tarnybos (angl. State Intelligence Service, toliau – ir SIS) kompiuterių sistemos; keleiviai gali būti sulaikomi DIE ar Kriminalinio tyrimų departamento (CID), SIS ar Terorizmo tyrimų departamento (angl. Terrorist Investigation Department, toliau – ir TID) pareigūnų tolimesnei apklausai (žr. Migracijos departamento 2017 m. kovo 7 d. pažymą Nr. LKA-15/6-7).

23. Pareiškėjo atlikti veiksmai bei jo pasakojimas apie jo šeimos narių padėtį (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo kliūčių palikti kilmės valstybę ir kad likę šioje valstybėje jo šeimos nariai nėra sulaikyti ar persekiojami dėl praeities įvykių, ar dėl pareiškėjo išvykimo iš šalies. Iš pareiškėjo parodymų taip pat matyti, kad jo vaidmuo (duomenys neskelbtini) organizacijos veikloje buvo epizodiškas (2005–2008 m.) bei nebuvo itin reikšmingas.

24. Šios aplinkybės duoda pagrįstą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atveju, jam jo kilmės valstybėje neegzistuoja visiškai pagrįstos baimės, jog jam kils neigiamos pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsniuose dėl jo priklausomybės (duomenys neskelbtini) grupei ar dėl jo buvusios veiklos (duomenys neskelbtini) organizacijoje.

25. Šios išvados pagrindu darytina ir kita išvada, kad pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjo statuso vertinimas atitiko įrodymų vertinimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė