2021-04-14 Nr. AB-7635-3-61-3-02995-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2303-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02995-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba), 7 092,10 Eur turtinei žalai ir 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir VAAT) administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018 ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 jis patyrė 7 092,10 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 630 Eur pirmosios instancijos teisme ir 3 462,10 Eur apeliacinės instancijos teisme), kurios, nagrinėjant aptartas bylas, jam nebuvo priteistos. Atsižvelgiant į tai, kad LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 (toliau – ir LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas) panaikino NŽT aktus, t. y. nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, yra pagrindas inicijuoti naują žalos atlyginimo bylą ir bylinėjimosi išlaidas pripažinti nuostoliais, atsiradusiais dėl NŽT neteisėtų veiksmų.

2.2. VAAT 2018 m. kovo 9 d. sprendime konstatavo, kad NŽT sprendimai dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo priimti NŽT suklydus, tuo tarpu jis sąžiningai veikė nuosavybės į ginčo žemės sklypą atkūrimo procese ir neatliko neteisėtų veiksmų, galėjusių kaip nors įtakoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tokiai teismo išvadai be išlygų pritarė tiek NŽT, tiek ir Generalinės prokuratūros prokuroras. NŽT, priimdama neteisėtais pripažintus administracinius aktus, kuriais jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas neturi abejonių, kad NŽT veiksmai, dėl kurių jis patyrė žalą, buvo neteisėti.

2.3. Tai, kad dėl neteisėtų NŽT veiksmų jis patyrė nurodytą turtinę žalą, patvirtina teismui teikiami jo patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai: sąskaitos už advokato teisinę pagalbą bei jų apmokėjimą patvirtinantys banko išrašai, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo kasos pajamų orderių kvitai bei dokumentų vertimo paslaugas teikusios bendrovės sąskaitos ir kasos pajamų orderių kvitai. Jam, kaip atsakovui administracinėje byloje, kurioje buvo kvestionuojami NŽT sprendimai, kuriais jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui iki sovietų įvykdytos nacionalizacijos priklausiusią žemę, buvo būtina kvalifikuota teisinė pagalba, kadangi ginčas buvo tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – žemę, o jis pats gerai nemoka valstybinės kalbos ir neturi teisinio išsilavinimo, kad būtų galėjęs pats tinkamai ginti savo teisėtus interesus. Byloje buvo keliami sudėtingi teisės (galiojančios ir galiojusios iki nacionalizacijos) aiškinimo ir taikymo klausimai, todėl jis kreipėsi pagalbos į advokatą. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, jog bylą inicijavo ne jis, bet valstybės įgaliota institucijos – Generalinė prokuratūra kartu su NŽT, tuo tarpu jis savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai ir nepagrįstai neišlaidavo.

2.4. Dėl neturtinės žalos svarbu atsižvelgti į tai, kad NŽT sprendimas peržiūrėti prieš keletą metų priimtus sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, jam, kaip sąžiningam žemės įgijėjui, sudarė labai įtaigų pakartotinės nacionalizacijos įspūdį. Jis nuo 1991 m. siekęs atkurti nuosavybės teises į okupacinės sovietų valdžios nacionalizuotą jo tėvo žemę ir po keliolikos metų jas atkūręs, patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, kai sužinojo, kad NŽT nusprendė atgaline tvarka kvestionuoti savo pačios anksčiau priimtus sprendimus. Jis yra garbaus amžiaus, jo sveikata yra silpna, o patirti emociniai išgyvenimai tik pablogino ir taip silpną sveikatą. Tokia neapibrėžta būsena tęsėsi net 2 metus iki LVAT priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą. Visą šį laiką jis buvo priverstas galvoti apie bylą, rūpintis jos eiga, taip pat daug laiko praleido archyvuose, rinkdamas, versdamas ir teismams teikdamas bylai reikšmingus dokumentus, vietoje to, kad mėgautųsi oria senatve ir užsiimtų maloniais reikalais. Be to, jis mokėjo mokesčius už grąžintą žemę bei sugaišo daug laiko prižiūrėdamas ir tvarkydamas žemę, kuri vėliau iš jo buvo atimta, pripažinus neteisėtais NŽT sprendimus. Dėl minėtų aplinkybių jis patyrė didžiulį nusivylimą valstybe ir jos institucijomis.

2.5. Yra akivaizdu, kad nurodytą turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl NŽT neteisėtų veiksmų, kuri, turėdama valstybės suteiktą išimtinę teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurdama jo nuosavybės teisę į tėvui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neužtikrino teikiamų paslaugų teisėtumo ir priėmė LVAT neteisėtais pripažintus administracinius aktus, kurių teisėtumo patikrą inicijavo pati NŽT, atsakovu byloje patraukdama pareiškėją, nors jis neatliko neteisėtų veiksmų, galėjusių įtakoti nuosavybės teisės atkūrimo procesą ir NŽT veiksmus. Jeigu NŽT nebūtų priėmusi neteisėtais pripažintų aktų, jam nebūtų kilusi pareiga dalyvauti NŽT inicijuotos administracinės bylos nagrinėjime (kaip atsakovui) ir jis nebūtų patyręs tų išlaidų, kurios pripažintinos jo patirta žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Bylinėjimosi išlaidos, patirtos, bet nepriteistos kitose bylose, negali būti kvalifikuojamos kaip tiesioginiai nuostoliai, t. y. pripažintos žala dėl LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime panaikintų NŽT aktų. Bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai nekyla iš delikto. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kitose bylose, pripažinti žala pagrįstumą, aktualūs yra LVAT 2020 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020 pateikti išaiškinimai, kad tais atvejais, kai asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama, vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu – Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.

3.2. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, atsakovas nurodė, kad iš administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018 esančių pareiškėjo teismui teiktų procesinių dokumentų (2017 m. liepos 18 d. atsiliepimas ir 2017 m. spalio 6 d. prašymas) matyti, kad pareiškėjas iki 2018 m. sausio 15 d. atstovo neturėjo (minėtuose dokumentuose pažymėta, kad byla nebus vedama per advokatą). Pareiškėjo atstovė – advokatė D. T. – į administracinę bylą Nr. eI-216-1063/2018 įstojo tik 2018 m. sausio 15 d., tačiau iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018, t. y. per nepilnus 2 mėnesius, neatliko jokių procesinių veiksmų, dėl kurių turėtų būti atlyginta 3 630 Eur suma. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018 neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų, o nagrinėjamoje byloje nedetalizuoja, už kokias teisines paslaugas patyrė 3 630 Eur išlaidų. Pareikėjo kitas atstovas advokatas J. P. į administracinę bylą Nr. eA-1648-629/2019 pateikė 2019 m. spalio 23 d. prašymą atlyginti 3 462,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese. NŽT vertinimu, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, nes iš mokėjimo dokumentų nėra aiškus atlygio pagrindas, t. y. vadovaujantis spėlionėmis. Be to, pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu turėjo dar kelias analogiško pobūdžio bylas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė, t. y. bylinėjimosi išlaidų klausimas buvo išspręstas.

3.3. Teismų praktika dėl neturtinės žalos yra nuosekliai išplėtota. Aktualiausioje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, vertintina, ar dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala. Pagal teismų praktiką, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Rūpesčiai, ginant savo teises teisme, yra įprasta ir neišvengiama būtinybė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos, ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, todėl laikytini visiškai nepagristais.

3.4. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visuma, nes nenustatytas turtinės ir neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktas, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą iš valstybės negali būti tenkinamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 104,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad VAAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-216-1063/2018 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), skundą atsakovams NŽT, J. L., G. R., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.), S. N., uždarajai akcinei bendrovei „Vyto sklypai“, R. R. (R. R.), 2018 m. kovo 9 d. sprendimu Prokuroro skundą atmetė. LVAT, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu VAAT 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo, be kita ko, panaikino: NŽT 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0725 ha žemės; Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0221 ha žemės. Taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). LVAT konstatavo, jog atsakovas G. R. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkino.

6. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, apžvelgė LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką dėl advokato atstovavimo išlaidų kaip nuostolių atlyginimo.

7. Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad prašymo atlyginti administracinėse bylose patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnyje. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas, suteikiant galimybę pakartotinai prašyti šių išlaidų atlyginimo administraciniame teisme, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu. Dėl šių išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama nagrinėjant administracinę bylą pagal ABTĮ nuostatas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad NŽT priėmė neteisėtus sprendimus dėl jam atkurtos nuosavybės teisės, teismo vertinimu, nelaikytina deliktu, kuris kompensuotinas pagal CK 6.271 straipsnį – pareiškėjas savo prašymą išimtinai sieja tik su administracinėse bylose patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms. Atsižvelgęs į tai pareiškėjo prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo teismas netenkino.

8. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, jog NŽT sprendimas peržiūrėti prieš keletą metų priimtus sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, jam, kaip sąžiningam žemės įgijėjui, sudarė labai įtaigų pakartotinės nacionalizacijos įspūdį. Jis nuo 1991 m. siekęs atkurti nuosavybės teises į okupacinės sovietų valdžios nacionalizuotą jo tėvo žemę ir po keliolikos metų jas atkūręs, patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, kai sužinojo, kad NŽT nusprendė atgaline tvarka kvestionuoti savo pačios anksčiau priimtus sprendimus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog NŽT, atkurdama pareiškėjui nuosavybės teises, neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Tai patvirtina ir LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime išdėstytos aplinkybės.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, suvaržymų ir išgyvenimų dėl jo atžvilgiu pradėtos administracinės teisenos ir šios bylos nagrinėjimu sukeltų nepatogumų (įtampa, įprastinio gyvenimo ritmo sutrikimas), dėl to yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą. Pareiškėjo neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad bylinėjimasis truko apie tris metus, kurio metu jis patyrė dvasinių, emocinių išgyvenimų, besitęsiančių nepatogumų, nerimą, emocinę depresiją. Byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu turėjo sveikatos problemų, kurias, teismo vertinimu, galima sieti su teisminiais ginčais. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas patyrė stipresnių bei emocingesnių neigiamų dvasinių išgyvenimų nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą, taigi pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, o tarp aplaidžių NŽT darbuotojų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Teismo posėdyje liudytojais apklausti pareiškėjo artimieji sveikatos pablogėjimą ir emocinius bei kitus sutrikimus taip pat siejo su nagrinėjama administracine byla.

10. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į LVAT praktiką ir pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo G. R. teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjui buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu ir negali būti atlyginamas tik pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgęs į pažeistų vertybių pobūdį, neteisėtos veikos sukeltų padarinių mastą, pobūdį ir trukmę bei, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 000 Eur suma, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

11. Priteisdamas pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, vertino, kad pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2 punkte nustatyto užmokesčio dydžio, yra pagrįstos išlaidas patvirtinančiais įrodymais, taip pat tai, kad pareiškėjo reikalavimas patenkintas 10,48 proc. reikalavimų dalimi, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjui priteisė 104,80 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai 7 092,10 Eur turtinei žalai ir 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo pareiškėjo naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.271 straipsnį, sprendimą grindė šiam ginčui neaktualiais teismų precedentais, neįsigilino į pareiškėjo išdėstytą faktinę situaciją, jos unikalumą, todėl padarė konstitucinę teisę į žalos atlyginimą paneigiančias išvadas, priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų neatitinkančią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Dėl turtinės žalos pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju būtina vadovautis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata ir pareiškėjo patirtas išlaidas pripažinti žala CK 6.271 straipsnio pagrindu, nes pareiškėjas jas patyrė dėl atsakovo kaltės ir joks teisės aktas nenustato, kad tokio pobūdžio išlaidos negali būti pripažintos asmens patirta žala. Šiuo atveju yra konstitucinis teisinis ir faktinis pagrindas pareiškėjo išlaidas (advokato teisinei pagalbai apmokėti, bylai reikšmingų archyvinių dokumentų paieškai ir vertimui į valstybinę kalbą apmokėti) pripažinti turtine žala CK 6.271 straipsnio pagrindu ir priteisti šią žalą iš atsakovo. Pareiškėjas šiuo aspektu nurodo LVAT 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (t. y. nebūtų priėmęs neteisėtų administracinių aktų ir vėliau nebūtų teisme kvestionavusi jų teisėtumo), pareiškėjas nebūtų patyręs jokių išlaidų (advokato teisinei pagalbai apmokėti, taip pat išlaidų archyvinių dokumentų paieškai ir jų vertimui į valstybinę kalbą), kurios, šiuo atveju, pripažintinos žala. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra priežastinis ryšys ir tai yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime pateikta interpretacija, neva bylinėjimosi išlaidų, kurias pareiškėjas prašo pripažinti žala ir jas priteisti, klausimas išspręstas LVAT 2019 gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 atmetus pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes aplinkybė, jog minėtoje byloje, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsniu, buvo atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, neatima iš jo teisės, vadovaujantis konstituciniu būtinumo atlyginti žalą principu, prašyti teismo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtas išlaidas pripažinti turtine žala CK 6.271 straipsnio pagrindu.

13.2. Dėl neturtinės žalos pareiškėjas nurodė, kad jam priteista neturtinė žala nekompensuoja net mažos dalies praradimų, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo kaltės. Valstybei pažeidinėti žmogaus teises tampa ekonomiškai naudinga, kadangi priteista 2 000 Eur suma neatgraso valstybės (jos vardu veikiančių institucijų) nuo žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo.

13.3. Vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 1991 m. siekė atkurti nuosavybės teises į jo tėvui iki sovietų nacionalizacijos priklausiusią žemę, tačiau šias teises atkūrė tik 2016 m. Atkūręs nuosavybės teises, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad nepateisinamai ilgai trukusi kova dėl savo teisių pagaliau baigta ir jis galės mėgautis oria senatve ir visą laisvą laiką skirti savo pomėgiams ir savo reikalams. Tačiau 2018 m. atsakovą atstovaujančiai NŽT nusprendus revizuoti jau baigtą nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėjas vėl ne savo noru ir ne dėl jo kaltės buvo įtrauktas į teisinę kovą dėl savo konstitucinės teisės, garantuojančios nuosavybės neliečiamumą, gynimą. Tuo metu ieškovas buvo itin garbingo amžiaus ir silpnos bei jautrios sveikatos. Kelis metus trunkantis bylinėjimasis, o tuo labiau su valstybės institucijomis (šiuo atveju iškart su dviem – iš esmės ir su NŽT, ir su Generaline prokuratūra), kainavo ne tik finansinių ir laiko resursų, tačiau ir neabejotinai sukėlė neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas taip pat patyrė nusivylimą dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų nekompetencijos ir dėl to niekaip nesibaigiančio nuosavybės teisų atkūrimo proceso, nežinomybę, kelis metus nuolat jautė nerimą dėl proceso baigties, neteisybės jausmą. Tokio pobūdžio išgyvenimai sukelia itin sunkias pasekmes garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos žmonėms, tokiems kaip pareiškėjas. Pareiškėjui sutriko miegas, jį kamavo ir tebekamuoja nuolatinis nerimas, jis patyrė ir tebepatiria vidinę graužatį dėl neteisybės, kurios jis sulaukė iš valstybės. Šios aplinkybės neginčijamai įrodytos tiek teismui pateiktais dokumentais, tiek ir teismo posėdyje liudijusių liudytojų parodymais.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį tiek, kiek juo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti neturtinės žalos dydį. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui buvo priteistas, neįvertinus visų civilinei atsakomybei taikomų sąlygų, dėl susiklosčiusios netipiškos situacijos nebuvo atsižvelgta į protingumo ir sąžiningumo principus, todėl priteista suma yra neadekvati, kadangi pats pareiškėjas iš dalies prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių.

14.2. NŽT prašo teismo atsižvelgti į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra labai sudėtingas procesas bei vykdomas valstybės lėšomis (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 str. 2 d.), todėl pareiškėjas jokių nuostolių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, pastarajam perduodant neatlygintinai nuosavybėn didesnes žemės sklypų dalis, kurios LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo grąžintos valstybei, nepatyrė. NŽT įsitikinimu, klaidos, kuri buvo padaryta valstybės lėšomis, atitaisymas, priteisiant pareiškėjui 2 000 Eur neturtinę žalą, yra neteisingas, prieštarauja protingumo ir adekvatumo principams (valstybei gražintų žemės sklypų dalių vertės yra ženkliai mažesnės). Padaryta klaida nereikalauja atlyginimo pinigais, t. y. patirtų išgyvenimų kompensavimo, kadangi jie nebuvo intensyvūs.

14.3. Tarnyba prašo teismo įvertinti tai, kad, sprendžiant pareiškėjo ir kitų pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, t. y. nustatant iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime buvusius savininkus, NŽT susidūrė su itin sudėtingu vertinamojo pobūdžio faktiniu bei teisės taikymo klausimu. Iš byloje (proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9) esančių duomenų matyti, kad NMA pagal pareiškėjo prašymą bei pateiktus pirminius archyvinius dokumentus teisingai nustatė iki nacionalizacijos valdytos žemės savininkus, t. y. kad iki nacionalizacijos 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė 4 savininkai (proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9). Tačiau, pareiškėjas NŽT pateikė naujus archyvinius duomenis (2002 m. spalio 10 d. kartografinė medžiaga Nr. 31/02/15-93), kurie suklaidino NŽT, kad žemę valdė 3 savininkai, todėl pastaroji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punktu, 2004 m. balandžio 26 d. Įsakymu Nr. V-88 pripažino negaliojančiais pirmines 2001 m. liepos 21 d. pažymas ir parengė naujas 2004 m. balandžio 28 d. pažymas, pagal kurias pareiškėjas ir kiti pretendentai įgijo teises atkurti nuosavybę į didesnę iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį.

14.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018 nurodė, kad „<...> turėtų būti vertinamas ir pareiškėjo bei Tarnybos argumentas, jog atsakovai (pretendentai) nereagavo į Tarnybos siūlymus kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nustatyti, kurie M. R. turto paveldėtojai ir kokiomis dalimis iki nacionalizacijos momento valdė žemės sklypą Nr. 50, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai (pretendentai), kuriems atkurtos nuosavybės teisės, kaip jau nurodyta, galėjo būti įsitikinę vėliausių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų teisėtumu, o Tarnyba galiausiai pati, vadovaudamasi paskutiniais galiojusiais dokumentais, atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą“. Pacituotos teismo nustatytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant ir paties pareiškėjo kaltės laipsnį, t. y. pastarasis galėjo išvengti dėl restitucijos kilusių neigiamų pasekmių, jeigu būtų realizavęs NŽT siūlymus ir laiku kreipęsis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Taigi, pareiškėjas savo veiksmais iš dalies prisidėjo prie neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais.

14.5. LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu iš dalies panaikinti NŽT sprendimai buvo priimti, vadovaujantis Tvarkos 13 punktu – iš archyvų vėliausiai išduotais dokumentais, kurie suklaidino NŽT. NŽT nuomone, dėl susiklosčiusios situacijos atsakomybę taikyti tik valstybei yra neteisinga, kadangi pareiškėjas, ignoruodamas NŽT raginimą kreiptis į teismą dėl juridinio fakto – žemės savininkų nustatymo, prisidėjo prie neigiamų pasekmių.

14.6. Pareiškėjas neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, sieja su 2 metus trūkusiu teisminiu procesu Nr. 3-61-3-02004-2017-9. LVAT aktualioje praktikoje (pvz. 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1704-624/2020) laikomasi nuostatos, kad neigiamos emocijos, dalyvaujant teisminiame procese, nėra tiesiogiai nulemtos viešojo administravimo subjekto veiksmų, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui per klaidą buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nekilnojamojo turto dalį, t. y. žala visų pirma buvo padaryta valstybės turtui, o ne priešingai, NŽT įsitikinimu, pareiškėjo patirti išgyvenimai nesiekia tokio intensyvumo, jog jų sukeliamos neturtinės žalos kompensavimas galėtų būti įvertintas pinigais, nes duomenų, kad tokie išgyvenimai būtų užsitęsę, sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes fizinei ar dvasinei sveikatai, byloje nėra.

15. Pareiškėjas atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi naujomis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjas, siekdamas tinkamai atsikirsti į tai, teikia teismui papildomus dokumentus, kurie paneigia atsakovo apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes ir jų pagrindu daromas išvadas (NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo; 2002 m. spalio 10 d. kartografinė medžiaga Nr. 31/02/15-93).

15.2. Atsakovas apeliaciniame skunde cituoja tik dalį teismo išvados dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo ir taip sąmoningai iškraipo teismo pateikto vertinimo prasmę. Teismas minėtame sprendime labai aiškiai įvertino, jog pareiškėjas turėjo pagrįstą įsitikinimą, kad vėliausi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra teisėti, be to, atsakovą atstovaujanti institucija, kaip vienintelė kompetentinga institucija nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat juos vertino kaip teisėtus, todėl pareiškėjui ir nebuvo būtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pats atsakovas (atsakovą atstovaujančios institucijos struktūrinis padalinys) 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo pareiškėją, jog nebūtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes nuosavybės teisių atkūrimui pakanka surinktų dokumentų.

15.3. Nesutinka, kad jis neva suklaidino atsakovą, pateikdamas naujus archyvinius dokumentus. Pareiškėjas pažymi, kad šie dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė atsakovui, buvo išduoti kompetentingos valstybės institucijos – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, tad pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad valstybės įgaliotos institucijos išduoti dokumentai gali suklaidinti tuos dokumentus vertinančią kitą valstybės instituciją (t. y. atsakovą). Be to, bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas atliko kokius nors sąmoningus veiksmus, galėjusius turėti įtakos neteisėtiems atsakovo sprendimams. Pats faktas, kad atsakovas suklydo, vertindamas archyvinius dokumentus, tik patvirtina, jog įstaigoje nėra laikomasi gero administravimo principo, kuris ne kartą akcentuotas LVAT jurisprudencijoje.

15.4. Atsakovas ne tik remiasi teismo nutartimi, priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo šios bylos aplinkybių, tačiau ir sąmoningai klaidingai interpretuoja teismo pateiktus išaiškinimus. Administracinėje byloje Nr. A-1704-624/2020 LVAT atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą nes: pirma, administracinio nusižengimo proceso trukmė, kuriame dalyvavo pareiškėja, buvo trumpa; antra, administracinio nusižengimo byla, kurios teisena buvo nutraukta nesant administracinio nusižengimo požymių, pradėta dėl pareiškėjos tariamai padaryto nusižengimo; trečia, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neigiamas pasekmes. Akivaizdu, jog minėtoje byloje pateiktais išaiškinimais šioje byloje remtis nėra jokio pagrindo, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, be to, pareiškėjas savo skunde teismui ir apeliaciniame skunde yra pateikęs įrodymus, liudijančius patirtą neturtinę žalą.

16. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde reikalavimą bylinėjimosi išlaidas, patirtas kitoje administracinėje byloje, pripažinti nuostoliais ir jas atlyginti kaip žalą, grindžia LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020 iš konteksto išimtais motyvais, sau palankiai juos interpretuodamas. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti minėtos nutarties motyvai „kad kol nebuvo specialaus įstatymo, reglamentuojančio turėtų išlaidų advokatui administracinių teisės pažeidimų bylose atlyginimą, administraciniai teismai, be kita ko, atsižvelgdami į Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, ne kartą pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje patirtos teisinio atstovavimo išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip turtinė žala CK 6.271 straipsnio pagrindu” yra ieškinio senesnės praktikos citavimas. Cituojama praktika, kai bylinėjimosi išlaidos pagal analogiją buvo priteisiamos kaip žala, yra neaktuali, kadangi būtent minėta 2020 m. gegužės 27 d. nutartimi ši praktika buvo pakeista, LVAT išdėstant naujas teisės aiškinimo taisykles. Toje teismo nutartyje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidos nekyla iš delikto, todėl negali būti atlyginamos CK 6.271 straipsnio pagrindu. Dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo atsakovas palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.

17. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą dėstoma pozicija, kad neva pats pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie neigiamų padarinių, kuriuos sukėlė restitucija, dėl to pats turėtų prisiimti kilusias pasekmes. Pareiškėjas prašo prijungti įrodymus: Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2017 m. lapkričio 20 d. pažymą apie S. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) Nr. (8.12)V5-2904, kuri patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į jo tėvui priklausiusią žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, neturėjo jokio pagrindo reaguoti į atsakovo siūlymus ir kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kadangi oficialūs valstybės institucijos išduoti dokumentai patvirtino faktą apie pareiškėjo tėvo turėtą žemę; išrašą iš Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų, kuris sudarė pagrindą įsitikinimui, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 3 savininkams – pareiškėjo tėvui, pastarojo broliui ir jų motinai, o ne 4 savininkams; Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2018 m. lapkričio 23 d. išduotą raštą Nr. (8.12)V5-3023 „Dėl M. D. nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini)“, kuriame aiškiai nurodyta, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. D. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teise žemės; Pažymą, iš kurios taip pat matyti, kad pareiškėjo tėvas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 3 ha žemės; Stacionaro epikrizę, iš kuriuos matyti, kad žymus jo sveikatos pablogėjimas ((duomenys neskelbtini)) yra susijęs su bylinėjimosi pabaiga ir priimtais jam nepalankiais teismų sprendimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl (1) turtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su NŽT pareigūnų, kaip teigiama, neteisėtais veiksmais, dėl ko pareiškėjas turėjo samdyti atstovus ir patyrė atstovimo išlaidas administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9; toliau – ir ginčui aktuali administracinė byla), kurios sudaro prašomą atlyginti turtinę žalą, ir (2) neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, jam buvo padaryta dėl dalyvavimo ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjimo procese, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 104,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vadovavosi netinkama teismų praktika, todėl nepagrįstai atsisakė pareiškėjui priteisti turtinę žalą ir priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų neatitinkančio dydžio neturtinę žalą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė nepagrįstai didelę neturtinę žalą, kuri, atsakovo nuomone, įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, pareiškėjui apskritai negalėjo būti priteista.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

22. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti turtinę žalą, pirmiausiai primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. Iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad vertindamas pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas aktualaus teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pakankamai detaliai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvuotai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo atlyginti turtinę žalą, kurią pareiškėjas tiesiogiai kildina iš bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčui aktualią administracinę bylą, nes išlaidos teisinėms paslaugoms administracinėje byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį.

24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020 padaryta išvada, kad tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymai atlyginti administracinėje byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami administraciniuose teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį. G. R., ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą priteisti toje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, šį jo prašymą teismas išsprendė nepažeisdamas ABTĮ nuostatų (žr. LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo 102 p.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo Nutarties 13.1 punkte paminėtus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su turtinės žalos priteisimu, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime išreikšta pozicija, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusių faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, netinkamai interpretuoja LVAT 2020 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020 motyvus.

26. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ar panaikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

27. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo dalį ir atsakovo apeliacinį skundą dėl tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies tiek, kiek šiuo sprendimu pareiškėjui iš atsakovo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, primintina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma, dėl ko ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus ir didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). LVAT aktualiausioje praktikoje (žr., pvz., 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1704-624/2020) laikomasi nuostatos, kad neigiamos emocijos, dalyvaujant teisminiame procese, nėra tiesiogiai nulemtos viešojo administravimo subjekto veiksmų, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, asmuo, kuris siekia neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad, nagrinėjant jo atžvilgiu priimto administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo įrodyti, kad jis dėl dalyvavimo teisminiame procese patyrė kančias ir išgyvenimus viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais. Paminėta faktinė aplinkybė nustatytina, vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad dėl proceso nagrinėjant ginčui aktualią administracinę bylą pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų su tuo susijusių nepatogumų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad dėl dalyvavimo teisminiame procese, kurio metu buvo nagrinėjama ginčui aktuali administracinė byla, patyrė kančias ir išgyvenimus viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais.

31. Vertinant, ar pareiškėjas, dalyvaudamas ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjime, galėjo patirti kančias ir išgyvenimus viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais, reikšminga yra tai, kad: 1) ginčui aktualioje administracinėje byloje Prokuroras Tarnybos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 46S-190 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6749, kuriais pareiškėjui buvo atkurta nuosavybė į žemę, ginčijo ne visa apimtimi (t. y. tik tiek, kiek pareiškėjui atkurta nuosavybė į 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas); 2) ginčui aktualioje administracinėje byloje konstatuota, kad G. R. „<...> nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo“, „pretendentai [taip pat ir G. R.] iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R. <...>“ (žr., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo 99, 100 p.). Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad: (i) ginčui aktualioje administracinėje byloje ginčytais Tarnybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimais pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės tesės į žemę; (ii) Prokurorui inicijavus ginčui aktualią administracinę bylą G. R. iš pat pradžių buvo (turėjo būti) aišku, kad pastaroji byla susijusi tik su maža dalimi Tarnybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimuose nurodytos žemės sklypais; (iii) Prokuroras savo reikalavimą ginčui aktualioje administracinėje byloje grindė aiškiais argumentais.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46S-190 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749, kuriais atkurta nuosavybė į žemę, neturi pagrindo nepritarti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R. (S. R.), R. R. ir K. D. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, NŽT susidūrė su sudėtingu vertinamojo pobūdžio faktiniu bei teisės taikymo klausimu. Šią atsakovo poziciją, be kita ko, patvirtina ir tai, kad, nagrinėjant ginčui aktualią administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas kitaip vertino faktines ir teisines bylos aplinkybes, nei jos buvo įvertintos LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu turėjo sveikatos problemų, kurios susijusios su ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjimu. Pareiškėjo teismui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad: pareiškėjas nuo 1998 m. vasario 2 d. iki 1998 m. vasario 6 d. gydėsi (duomenys neskelbtini) (ligos istorijos Nr. 2559 epikrizė); nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. buvo hospitalizuotas dėl (duomenys neskelbtini)); pareiškėjui 2020 m. lapkričio 6 ir 24 d. buvo numatyti vizitai pas gydytojus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ginčui aktuali administracinė byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o vėliau ir LVAT buvo nagrinėjama 2017 m. birželio mėn.–2020 m. kovo 4 d. Vadinasi, nagrinėjamu atveju vien dėl paminėtos aplinkybės nėra pakankamo pagrindo pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų sieti su ginčui aktualios bylos nagrinėjimu.

34. Teisėjų kolegija visų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių kontekste pakartotinai įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, konstatuoja, kad tai, jog teismo posėdyje liudytojais apklausti pareiškėjo artimieji sveikatos pablogėjimą ir emocinius bei kitus sutrikimus siejo su ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjimu, šiuos parodymus vertinant kitų reikšmingų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl dalyvavimo teisminiame procese, kuriame buvo nagrinėjama ginčui aktuali administracinė byla, patyrė kančias ir išgyvenimus viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą paminėtais liudijimais grindė nepagrįstai.

35. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pritarti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiams, jog vienas iš neturtinės žalos atlyginimo tikslų yra atgrasyti nuo galimų pažeidimų. Todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai (Nutarties 13.2 p.) atmetami kaip nepagrįsti.

36. Apibendrinant Nutarties 27–35 punktuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamu sprendimu nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jam iš atsakovo priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo dalis dėl, jo nuomone, jam priteistos nepakankamos neturtinės žalos dydžio atmetama, o atsakovo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, tenkinamas. Tai konstatavus, kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nevertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas jį tenkinęs iš dalies netinkamai taikė teisę ir vertino įrodymus, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra keičiamas pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmetamas visa apimtimi, naikinama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tiek, kiek šiuo sprendimu pareiškėjui priteistos 104,80 Eur dydžio bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė