2017-10-24 Nr. BB-5915-1-01-1-16087-2015-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-263-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16087-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 2.8.9.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus: pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, tęsti darbą, neatlygintinai išdirbti 48 valandas per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnis).

Iš nuteistojo S. B. nukentėjusiajam J. J. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 735 Eur jo turėtų advokato išlaidų.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. S. B. pagal 286 straipsnį nuteistas už tai, kad pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o būtent jis 2015 m. sausio 11 d. apie 01.10 val., vairuodamas automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovintį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsisakęs vykdyti viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjo J. J. reikalavimus pateikti vairuotojo pažymėjimą, leidimą vežti keleivius, taksi vairuotojo atestacijos pažymėjimą, kelionės lapą, darbo grafiką, taksometro žurnalą ir kitus dokumentus, reikiamus keleiviams vežti, ėmė važiuoti minėtu automobiliu ir tyčia partrenkė nukentėjusįjį J. J., tokiu būdu jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui bei J. J. padarė kairės alkūnės ir kairio kelio sumušimą, kairio riešo patempimą, ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą sugrąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo; dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), BK pažeidimų, tarptautinės teisės aktų pažeidimų apeliacinės instancijos teisme priimti atskirąją teismo nutartį; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 2, 3 dalis, 7 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, BK 54 straipsnį, 66 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 3 dalies b, d punktus, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnį, 5 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį, 3 dalies c, e punktus.

2.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą ir priimdami procesinius sprendimus, pažeidė BK 66 straipsnį, teisę į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad į bausmės laiką įskaito laiką, praleistą sveikatos priežiūros įstaigoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi jam buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir jis buvo paguldytas į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių, jame buvo nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 15 d. Šis laikas turėjo būti įskaitytas į bausmės laiką, tačiau nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

2.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo pažeista teisė į gynybą, BPK 261 straipsnis. Kiekviename pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo daromas garso įrašas, tai pažymėta ir protokoluose, tačiau nėra nurodyta, kokiu įrenginiu buvo daromi garso įrašai, nenurodytas pavadinimas ir ženklinimas. Be to, kasatorius pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą įteikti jam teisiamųjų posėdžių protokolų kopijas ir žodžiu paprašė garso įrašų kopijų, jam buvo įteiktos tik rašytinių posėdžio protokolų kopijos. 2017 m. vasario 22 d. apeliacinės instancijos teismui kasatorius pateikė prašymą įteikti jam apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų kopijas, tačiau iki šiol jam jos nėra įteiktos. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Be to, kasatoriui įteikta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pasirašyta tik vieno teisėjo, ir neaišku kurio, o tai yra šiurkštus BPK 302 straipsnio 2 dalies pažeidimas ir tokia nutartis negali būti laikoma teisėta. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo jį visą laiką gynęs advokatas A. Svila, o dalyvavo kitas advokatas – A. Palamarčukas (A. Palamarčuk). Kad teiktų realią ir efektyvią advokato pagalbą, advokatui reikia susipažinti su bylos medžiaga, o ne tik su apeliaciniu skundu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir rašytinių įrodymų, esančių byloje, matyti, kad naujai paskirtas advokatas, kuris dalyvavo tik apeliacinės instancijos teisme kaip budintis advokatas, net nebuvo susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo turiniu, byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad advokatas tą padarė. Taip, kasatoriaus manymu, buvo pažeista jo teisė į efektyvią advokato pagalbą ir gynybą bei pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies b ir d punktai, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, 5 straipsnis, 14 straipsnio 1 dalis, 3 dalies c, e punktas.

2.4. BPK 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, savo sprendime nenurodė jokių teisinių pagrindų ir motyvų, kodėl, esant prieštaringiems nukentėjusiojo J. J. parodymams, teismas jais rėmėsi, ir nepašalino esančių prieštaravimų. Toliau kasatorius dėsto J. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, akcentuodamas tarp jų esančius prieštaravimus. Taip pat, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir liudytojo T. P. parodymus apie J. J. aprangą ir tai, kad jis nedėvėjo liemenės su atšvaitais, o apie šį svarbų faktą teismai nepasisakė. Skunde taip pat dėstomi liudytojo J. M. parodymai apie įvykio eigą ir nurodoma, kad šie parodymai taip pat yra nenuoseklūs ir prieštaringi, liudytojo L. K. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismui kasatorius pateikė prašymą išreikalauti įvykio vietos vaizdo įrašą, tačiau teismas šį prašymą atmetė. O tyrėja E. L. negalėjo teismui paaiškinti, kur dingo 7 lapai iš administracinės bylos, pridėtos prie baudžiamosios bylos medžiagos.

3. Taip pat, pasak kasatoriaus, ir paties J. J. veiksmai buvo neteisėti, nes jis reikalavo iš kasatoriaus vairuotojo pažymėjimo nedalyvaujant policijos pareigūnams, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 7.6 punkte nurodyta, kad jis (vedėjas) kartu su policijos pareigūnais ar kitomis valstybės institucijoms (pareigūnais) dalyvauja patikrinimuose administraciniams teisės pažeidimams nustatyti pagal su skyriaus vedėju suderintą planą. Tuo tarpu jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2007).

4. Taip pat kasatorius nesutinka ir su jam paskirta bausme. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, tik formaliai atsižvelgęs pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius dėsto BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus, teisingumo principo svarbą skiriant bausmę ir nurodo, kad teismai nesilaikė minėtų normų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į kaltės formą ir rūšį, paskyrė griežčiausią bausmę – laisvės apribojimą, nors BK 286 straipsnio sankcija tokios bausmės rūšies nenumato. Teismas nenurodė, kodėl jam negalima taikyti baudos arba viešųjų darbų. Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, rodo ir teismo šališkumą.

5. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo S. B. kasacinį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir jis kurį laiką praleido ekspertizės įstaigoje, todėl šis laikas, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, turėjo būti įskaitytas į paskirtą bausmę, pagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, tenkinant prokuroro prašymą, S. B. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad S. B. Utenos ekspertiniame skyriuje buvo tiriamas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 15 d. BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pagal BPK 141 straipsnio nuostatas kardomajam kalinimui (suėmimui) prilygintinas ir laikas, praleistas stacionarioje ekspertizės įstaigoje, ir jis taip pat turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę. S. B. buvo nuteistas laisvės apribojimo bausme, todėl sveikatos priežiūros įstaigoje išbūto laiko įskaitymas į bausmės laiką jam turėjo būti svarstomas vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

5.2. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl nepagrįsto S. B. nuteisimo pagal BK 286 straipsnį ir nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad S. B. aktyvūs veiksmai atitiko pasipriešinimo viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui panaudojant fizinį smurtą nusikaltimo sudėtį. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 43 punkte numatyta, kad keleivių vežimą taksi kontroliuoja savivaldybių institucijų arba jų įgaliotų įstaigų kontrolės tarnybų pareigūnai, policijos ir kiti kontrolę vykdantys pareigūnai, turintys specialius pažymėjimus, taip pat vežėjų arba jų įgaliotų juridinių asmenų transporto kontrolę vykdantys darbuotojai. Šių taisyklių 44 punkte išdėstytos kontrolę vykdančių pareigūnų funkcijos, tarp kurių numatyta tikrinti, ar vairuotojai dirba turėdami leidimą vežti keleivius lengvuoju taksi automobiliu, ar turi kitus būtinus dokumentus. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjas J. J., turėdamas Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą pažymėjimą, suteikiantį teisę kontroliuoti vietinio ir tolimojo susisiekimo keleivinį kelių transportą ir taksi Vilniaus miesto ir gretimų rajonų savivaldybių teritorijoje, pastebėjęs galimai daromą teisės pažeidimą ir pareikalavęs iš neleistinoje vietoje stovinčio automobilio vairuotojo S. B. pateikti atitinkamus dokumentus, savo įgaliojimų ribų neperžengė. Automobilio vairuotojui S. B. atsisakius pateikti reikalaujamus dokumentus, nukentėjusysis prieš S. B. jokių kitų veiksmų, kurie viršytų jo įgaliojimus, nesiėmė, bet iš karto skambino į vyriausiojo policijos komisariato budinčiąją dalį ir iškvietė policijos pareigūnus.

5.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad, priešingai, nei teigia kasatorius, įstatymas nereikalauja, kad į teisiamojo posėdžio protokolą būtų įrašoma, koks garso įrašymo įrenginys naudojamas, nurodant jo markę ir kitus duomenis. BPK 261 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekviename teisiamajame posėdyje daromas garso įrašas ir apie garso įrašą pažymima teisiamojo posėdžio protokole. Kaip matyti iš byloje esančių tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisiamųjų posėdžių protokolų, juos surašant BPK 261 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo ir nuteistojo S. B. teisės šiuo aspektu pažeistos ar suvaržytos niekaip nebuvo. BPK 261 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas. Ši nuostata nereiškia, kad teismas privalomai turi tenkinti kiekvieną pageidavimą. Susipažinimo su teisme išnagrinėtų bylų dokumentais, garso įrašais ir jų kopijų darymo bei išdavimo tvarką reglamentuoja teismų administracijos vidiniai teisės aktai, pagal kuriuos šių paslaugų suteikimas yra mokamas ir tik gavus apmokėjimo patvirtinimą gali būti išduodamos dokumentų ar garso įrašų kopijos. Kasatoriaus pageidaujamų dokumentų kopijų neišdavimas nelaikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris suvaržė nuteistojo teises. Pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį nagrinėjimo teisme dalyviai gali per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas. Ši nuteistojo teisė pažeista nebuvo, nuteistasis turėjo galimybę atvykti į teismą ir susipažinti tiek su teisiamojo posėdžio protokolu, tiek su garso įrašu.

5.4. Prokurorės manymu, BPK 20 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje grįsdamas S. B. kaltę dėl veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, savo išvadas grindė nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų paaiškinimais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

5.5. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl to, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK reikalavimų, nes yra pasirašyta tik vieno kolegijos nario, yra nepagrįsti. Iš byloje esančios apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad ją pasirašė visi trys bylą nagrinėję teisėjai, kasatoriui įteikta nutarties kopija. Teisės aktai nereikalauja, kad dokumento kopiją pasirašytų visi originalą pasirašę asmenys. Skundžiamos apeliacinės instancijos nutarties kopijos tikrumą patvirtino vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, todėl nelaikytina, kad ši nutartis yra neteisėta.

5.6. Prokurorė nesutinka ir su kasacinio skundo argumentais, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, nes apeliacinės instancijos teisme jį gynė ne ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme dalyvavęs advokatas A. Svila. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis nei su advokatu A. Svila, nei su kitu sau tinkamu gynėju nebuvo sudaręs sutarties dėl jo gynybos apeliacinės instancijos teisme, teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl advokato S. B. paskyrimo. Nuteistąjį ginti apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas advokatas A. Palamarčiukas. Tokiu būdu nuteistajam buvo užtikrinta teisė į gynybą. Kasatoriaus teiginiai, kad šis advokatas netinkamai teikė teisinės pagalbos paslaugas, nes nebuvo susipažinęs nei su baudžiamąja byla, nei su apeliaciniais skundais, atmestini kaip deklaratyvūs.

5.7. Prokurorė iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nuteistajam buvo paskirta bausmė pažeidžiant bausmės skyrimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas S. B. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BK 286 straipsnio sankcijoje numatyta, kad asmeniui gali būti skiriami viešieji darbai arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Tuo tarpu laivės apribojimo bausmė, kurią kasatoriui paskyrė Vilniaus miesto apylinkės teismas, sankcijoje nenumatyta. Paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik pritaikęs BK 62 arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš teismo išdėstytų motyvų nematyti, kad S. B. buvo taikomos įstatymo, numatančio švelnesnės bausmės paskyrimą, nuostatos, todėl akivaizdu, kad jam paskirta BK 286 straipsnio sankcijoje nenumatytos rūšies bausmė ir taip netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiko ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors jos pareiga buvo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Nuteistojo S. B. vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų buvo ir bausmės dydžio ir jos rūšies klausimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu klausimu, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą, jo neišnagrinėjo iki galo ir taip esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

6. Nuteistojo S. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Kasatorius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dėl esminių BPK ir tarptautinės teisės aktų pažeidimų priimti atskirąją nutartį. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnį kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę. Kasatoriaus suformuluoti prašymai neatitinka šių reikalavimų. Kaip galima suprasti iš kasacinio skundo turinio, pagrindiniai jo argumentai yra susiję su įvairiais, kasatoriaus manymu, padarytais procesiniais pažeidimais, netinkamu įrodymų vertinimu, neteisingai paskirta bausme.

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014). Todėl kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiojo J. J. parodymų turinio, liudytojo T. P. parodymai apie nukentėjusiojo aprangą, liudytojo J. M. parodymai apie įvykio eigą, nebus nagrinėjami.

8.1. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinio skundo dalis yra dėl netinkamo įrodymų turinio vertinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atskirų įrodymų vertinimu ir kuriais pateikiamas šių ir kitų įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Dėl S. B. veiksmų kvalifikavimo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

9. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015 ir kt.).

9.1. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

9.2. Abiejų instancijų teismų šioje byloje nustatyta, kad S. B. nepakluso viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimui pateikti dokumentus, bandydamas pasišalinti iš įvykio vietos – pavažiavęs atbulas, ėmė važiuoti į priekį kairėn ir tokiu būdu tyčia partrenkė nukentėjusįjį J. J., taip sukėlė jam fizinį skausmą. Tai, kad J. J. patyrė fizinį skausmą, įrodyta byloje esančiais objektyviais duomenimis (medicininiais dokumentais). Teismai nustatė, kad nuteistasis matė, jog J. J. stovi šalia jo automobilio, nepaisydamas to, pavažiavęs atbulas, ėmė važiuoti į priekį sukdamas kairėn ir matydamas, kad J.

J. atsidūrė priešais jo automobilį, neabejotinai suprato, kad tokiais savo veiksmais panaudodamas fizinį smurtą priešinasi viešojo administravimo funkcijas atliekančiam J. J., gali jį sužaloti, ir norėjo taip veikti. Tokių aplinkybių iš esmės neginčija ir nuteistasis, tačiau nurodo, kad paties J. J. veiksmai buvo neteisėti, nes jis reikalavo iš kasatoriaus vairuotojo pažymėjimo nedalyvaujant policijos pareigūnams, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 7.6 punkte nurodyta, kad jis (vedėjas) kartu su policijos pareigūnais ar kitomis valstybės institucijoms (pareigūnais) dalyvauja patikrinimuose administraciniams teisės pažeidimams nustatyti pagal su skyriaus vedėju suderintą planą.

Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 43 punkte numatyta, kad keleivių vežimą taksi kontroliuoja savivaldybių institucijų arba jų įgaliotų įstaigų kontrolės tarnybų pareigūnai, policijos ir kiti kontrolę vykdantys pareigūnai, turintys specialius pažymėjimus, taip pat vežėjų arba jų įgaliotų juridinių asmenų transporto kontrolę vykdantys darbuotojai.

Šių taisyklių 44 punkte išdėstytos kontrolę vykdančių pareigūnų funkcijos, tarp kurių numatyta tikrinti, ar vairuotojai dirba turėdami leidimą vežti keleivius lengvuoju taksi automobiliu, ar turi kitus būtinus dokumentus. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjas J. J., turėdamas Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą pažymėjimą, suteikiantį teisę kontroliuoti vietinio ir tolimojo susisiekimo keleivinį kelių transportą ir taksi Vilniaus miesto ir gretimų rajonų savivaldybių teritorijoje, pastebėjęs galimai daromą teisės pažeidimą ir pareikalavęs iš neleistinoje vietoje stovinčio automobilio vairuotojo S. B. pateikti atitinkamus dokumentus, savo įgaliojimų ribų neperžengė.

Nuteistasis taip pat cituoja kasacinio teismo nutartį Nr. 2K-219/2007, kurioje nurodyta, jog jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį. Šioje byloje nenustatyti jokie neteisėti nukentėjusiojo J. J. veiksmai, priešingai, jis vykdė savo administracines funkcijas, teisėtai prašė S. B. pateikti vairuotojo pažymėjimą, leidimą vežti keleivius bei kitus reikiamus dokumentus. Nuteistajam atsisakius tai padaryti, nukentėjusysis nesiėmė jokių neteisėtų veiksmų, stovėjo prie S. B. automobilio ir skambino policijos pareigūnams.

Todėl tokie kasacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, ir pats nuteistasis kasaciniame skunde nenurodo, kokius, anot jo, neteisėtus veiksmus prieš jį atliko nukentėjusysis.

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų vertindami įrodymus.

10.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016).

10.2. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų (BPK 20 straipsnis). Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (nukentėjusiojo J. J. parodymus, liudytojų J. M., T. P., A. B., L. K., A. Š., E. L. parodymus, specialistų paaiškinimus, kitą rašytinę bylos medžiagą; S. B. parodymus duoti atsisakė), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo S. B. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistojo S. B. kaltės.

11. Kitas, anot nuteistojo, šioje byloje padarytas pažeidimas yra susijęs su jo teisės į gynybą užtikrinimu. Jo manymu, ši teisė buvo pažeista, nes apeliacinės instancijos teisme jį gynė ne ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme dalyvavęs advokatas A. Svila, o kitas advokatas – A. Palamarčukas. Konstitucijos 31 straipsnio šeštojoje dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Teisė į gynybą yra visuotinai pripažinta ir deklaruojama tarptautiniuose dokumentuose. BPK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nedelsiant nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo užtikrinta kvalifikuota teisinė pagalba, teisė duoti paaiškinimus, reikšti prašymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir kt. Iš baudžiamosios bylos aišku, kad S. B. susitarimo dėl teisinių paslaugų teikimo su jokiu konkrečiu gynėju sudaręs nebuvo. Advokatas A. Svila ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirtas BPK 51 straipsnio nustatyta tvarka. Iš bylos taip pat matyti, kad S. B. su jokiu sau tinkamu gynėju nebuvo sudaręs sutarties dėl jo gynybos ir apeliacinės instancijos teisme, todėl teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl advokato S. B. parinkimo. Nuteistąjį ginti apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas advokatas A. Palamarčukas. Advokatas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, sakė baigiamąją kalbą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti advokato A. Palamarčuko kompetencija ar tinkamu pasiruošimu bylai, juolab kad ir paties kasatoriaus teiginiai, kad advokatas netinkamai teikė teisinės pagalbos paslaugas, nes nebuvo susipažinęs nei su baudžiamąja byla, nei su apeliaciniais skundais, yra niekuo nepagrįsti.

11.1. Su teise į gynybą susijęs ir rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, reiškiantis kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises bylos nagrinėjimo metu. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad buvo pažeistas ir šis principas, tačiau tokio savo manymo niekaip neargumentuoja. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo; kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjime teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad nuteistajam jo teisės buvo išaiškintos, jis aktyviai reiškė įvairius prašymus, užduodavo klausimus apklausiamiems asmenims. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus pagal BK 270 straipsnio nuostatas, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.

Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Visi nuteistojo ir jo gynėjo pareikšti prašymai buvo svarstomi, pateikiami motyvai dėl jų tenkinimo arba ne. Pažymėtina, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, dalies prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismas neprivalo tenkinti nepagrįstų ar reikšmės bylos išnagrinėjimui neturinčių proceso dalyvių prašymų.

O proceso dalyviai neturi piktnaudžiauti savo teisėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis, perskaičius kaltinamąjį aktą, nurodė, kad paaiškinimus teismui duos po visų liudytojų apklausos. Iš bylos matyti, kad, baigiant įrodymų tyrimą, nuteistasis parodymų nedavė, o jau perskaičius bylos dokumentus, pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atnaujinti, nes vis dėlto nori duoti parodymus. Teismui bylos nagrinėjimą atnaujinus, kitame teisiamajame posėdyje nuteistasis vėl atsisakė duoti parodymus. Iš visų išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatų, S. B.

įstatymo garantuotas teises puikiai suprato ir jomis naudojosi.

11.2. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo pažeistos BPK 261 straipsnio nuostatos, nes pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole nėra nurodyta, kokiu įrenginiu buvo daromi garso įrašai, nenurodytas pavadinimas ir ženklinimas. Be to, kasatorius pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą įteikti jam teisiamųjų posėdžių protokolų kopijas ir žodžiu paprašė garso įrašų kopijų, jam buvo įteiktos tik rašytinių posėdžio protokolų kopijos. 2017 m. vasario 22 d. apeliacinės instancijos teismui kasatorius pateikė prašymą įteikti jam apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų kopijas, tačiau iki šiol jam jos nėra įteiktos.

Šiuos neva padarytus pažeidimus kasatorius taip pat sieja su teisės į gynybą pažeidimu. BPK 261 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekviename teisiamajame posėdyje daromas garso įrašas. Apie daromą teisiamojo posėdžio garso įrašą pažymima teisiamojo posėdžio protokole. Teisiamojo posėdžio garso įrašas pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis. Nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas. Tiek iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų, tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad juose buvo nurodoma, kad posėdyje yra daromas garso įrašas, todėl aptariamo straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.

Be to, to paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad per tris, o didelės apimties bylose per septynias dienas po teisiamojo posėdžio protokolo ar jo dalies, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su visu teisiamojo posėdžio protokolu ar jo dalimi, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti protokolo (jo dalies) neteisingumą ar neišsamumą.

Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo (jo dalies). Ši nuteistojo teisė suvaržyta niekaip nebuvo. O susipažinimo tvarka su išnagrinėtų bei neišnagrinėtų bylų dokumentais, garso įrašais teismuose reglamentuojama teismo pirmininko įsakymu. Šiuo konkrečiu atveju proceso dalyvių aptarnavimo tvarka yra nustatyta teismo pirmininko įsakymu ir yra viešai prieinama visiems asmenims.

11.3. Be to, kasatorius nurodo, kad jam įteikta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pasirašyta tik vieno teisėjo, ir neaišku kurio, o tai, anot nuteistojo, yra šiurkštus BPK 302 straipsnio 2 dalies pažeidimas. BPK 302 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai. Ši įstatymo nuostata, priešingai nei nurodo nuteistasis, pažeista nebuvo. Iš byloje esančios apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad ją pasirašė visi trys bylą nagrinėję teisėjai (4 t., b. l. 53–59). Tuo tarpu proceso šalims yra įteikiami procesinio sprendimo nuorašai (BPK 310 straipsnis). Šiuo atveju įstatymas nereikalauja, kad ir nuorašai būtų pasirašomi visų trijų teisėjų. Nuteistajam įteikto nutarties nuorašo tikrumą patvirtino vienas iš teisėjų, todėl abejoti įteikto dokumento tikrumu ar teisėtumu pagrindo nėra. Iš byloje esančios pažymos apie teismo procesinių dokumentų išdavimą matyti, kad S. B. patvirtino, kad nutarties nuorašą gavo (4 t., b. l. 60). Kasatoriaus argumentai, kad buvo pažeistos BPK 302 straipsnio nuostatos ir taip pažeista jo teisė į gynybą, yra nepagrįsti.

12. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes S. B. veiksmai pagal BK 286 straipsnį kvalifikuoti teisingai, įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, nuteistojo teisės taip pat nebuvo varžomos.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo

13. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą ir priimdami procesinius sprendimus, pažeidė BK 66 straipsnį, teisę į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad į bausmės laiką įskaito laiką, praleistą sveikatos priežiūros įstaigoje, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

13.1. BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BPK 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką.

13.2. Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi S. B. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui (2 t., b. l. 45–46). Pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad S. B. Utenos ekspertiniame skyriuje buvo tiriamas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (3 t., b. l. 11–14). Tokiu atveju teismas turėjo svarstyti sveikatos priežiūros įstaigoje išbūto laiko įskaitymą į paskirtos bausmės laiką.

Dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės

14. Šioje baudžiamojoje byloje S. B. nuteistas pagal BK 286 straipsnį. Šio straipsnio sankcijoje numatytos tokios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

14.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, S. B. pagal BK 286 straipsnį nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams paskiriant įpareigojimus. Taigi S. B. nuteistas bausme, kurios rūšis nėra numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Tokio savo sprendimo pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo. Atvejai, kai teismas gali asmeniui paskirti sankcijoje nenumatytą bausmę, įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas apie jų taikymą nuosprendyje nieko nepasisakė. Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė klausimą taip pat ir dėl neteisingos bausmės paskyrimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tokius argumentus neįsigilino, formaliai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmės rūšį ir trukmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, o nuteistajam S. B. paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką yra teisėta ir tinkama.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos dėl S. B. paskirtos bausmės. Akivaizdu, kad, S. B. paskiriant BK 286 straipsnio sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį, šioje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bausmės naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi svarstyti ir sveikatos priežiūros įstaigoje S. B. išbūto laiko įskaitymą į paskirtos bausmės laiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties dalį dėl bausmės ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis