2024-04-30 Nr. AB-7020-3-61-3-09677-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1494-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09677-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 23S206662 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S190400 pripažintas netekusiu galios; Departamento 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 3S208663 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871 pripažintas netekusiu galios.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas Sprendimu 1 pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 5 dalį ir išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

2.2. Atsakovo Sprendimu 2 pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871. Abu skundžiami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas neteisėtai, nes 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas atsakovo sprendimas Nr. 23S101278 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio ir 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunkčio pagrindu, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo. Sprendimai buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

2.3. Sprendime 1 ir Sprendime 2 nebuvo nurodyti ir pateikti motyvai, nes pareiškėjas jokių pažeidimų nėra atlikęs ir prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu gavo teisėtai. Atsakovas tinkamai priėmė pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 14 d. prašymą Nr. 2309-LLG-0871, kurio pagrindu buvo priimtas 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S190400, kadangi pareiškėjas atitiko Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies išimtis, turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas2 yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

2.4. Sprendimas 1 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo. Tačiau šis apribojimas netaikomas, kai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškėjas turėjo išimtį teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi šiuo pagrindu netaikomi apribojimai, jeigu leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytais pagrindais. Be to, nei teismas, nei Departamentas nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, kadangi pareiškėjas neteikė fiktyvių dokumentų, įdarbinančioji įmonė taip pat nebuvo ir nėra fiktyvi, tačiau neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 16 dalies reikalavimų, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo teikti dokumentus nauju pagrindu ir nepraėjus 1 metų terminui nuo atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turėjo nepanaikintą leidimą laikinai gyventi, todėl turėjo teisę teikti dokumentus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

2.5. Iš ginčijamų atsakovo sprendimų matyti, jog svarbu įvertinti užsieniečio gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, taip pat kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau atsakovas to nepadarė. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena apie 4 metus, jo su kilmės šalimi niekas nesieja, Lietuvoje gyvena jo žmona, turinti galiojančius leidimus gyventi, todėl atsakovas Sprendimą1 ir Sprendimą2 priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

2.6. Ginčijami sprendimai yra per griežti, nes pareiškėjas negavo jokios informacijos, kad jo dokumentai yra fiktyvūs ar negaliojantys, pareiškėjas turėjo teisę teikti dokumentus ir gauti leidimą laikinai gyventi pagal 2023 m. spalio 24 d. sprendimą, todėl minėtas sprendimas privalo galioti, o Sprendimas1 turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir neturintis teisinės galios.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 23S190400 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyvent dvejiems metams (šeimos susijungimo pagrindu), tačiau šis sprendimas neturėjo būti priimtas, nes 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas Departamento sprendimas Nr. 23S101278 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio ir 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunkčio pagrindais. Be to, pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi taip pat negalėjo būti priimtas Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 2309-LLG-0871. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 ir Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2309-LLG-0871 netekusias galios.

3.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis, atsakovui priėmus 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S101278 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi anksčiau nei po vienerių metų nuo minėto sprendimo priėmimo, nes 2023 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 23S101278 buvo priimtas trimis savarankiškais pagrindais (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas; 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis; 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktis). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindui Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies išimtys nėra taikomos, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau kaip po vienerių metų nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo.

3.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nei atsakovo, nei teismo nebuvo nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas, nes 2023 m. lapkričio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2498-1047/2023 (toliau – ir LVAT nutartis) konstatuota, kad pareiškėjas sąmoningai teikė Migracijos departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl, Departamento vertinimu, pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Be to, kiti pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

3.4. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl jie atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

5.1. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. 23S101278, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) turi nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžetui; darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) nevykdo ekonominės veiklos. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2498-1047/2023 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

5.2. Pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2023 m. spalio 25 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. sausio 22 d.

5.3. Departamentas 2023 m. lapkričio 17 d. priėmė ginčijamą Sprendimą 1 pripažinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi ir išduotas kitas leidimas, netekusiu galios, nes jis neturėjo būti priimtas. Sprendime 1 nurodyta, jog 2023 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas neteisėtai, kadangi 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais.

5.4. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 21 d. priėmė ginčijamą Sprendimą 2 pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą priimti pareiškėjo prašymą Nr. 2309-LLG-0871. Sprendime 2 nurodyta, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pagal 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą priimtas Migracijos departamento Kauno skyriuje, tačiau 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo prašymas negalėjo būti priimtas.

6. Teismas įvertino Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, nei teismas, nei Migracijos departamentas 2023 m. liepos 3 d. sprendime nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų.

7. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais. Šioje byloje ginčijami sprendimai priimti atsižvelgus į 2023 m. liepos 3 d. sprendime nustatytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad be pareiškėjo minimų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindų, kurie laikytini išimtimis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme, Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. nustatė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, be to, LVAT, tikrindamas minimo Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms, jog pareiškėjas sąmoningai teikė Migracijos departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis.

8. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo kvestionuoti Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendime padarytos išvados dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo, kadangi jis buvo patvirtintas LVAT nutartimi, ir padarė išvadą, kad pareiškėjui netaikoma išimtis, nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte, kadangi Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

9. Teismas, aptaręs VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, bei skundžiamo Sprendimo 1 priėmimo faktinį pagrindą, pažymėjo, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, bet pareiškėjo prašymas atsakovo priimtas 2023 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus mažiau negu vieneriems metams. Todėl atsakovas, priėmęs pareiškėjo prašymą nepraėjus vieneriems metams nuo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o vėliau 2023 m. spalio 24 d. sprendimu panaikinęs vieną leidimą laikinai gyventi ir išdavęs kitą leidimą laikinai gyventi, pagrįstai priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, kuriais pripažino Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871 ir Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 netekusiais galios.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos ir tarptautinių teismų praktiką, užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.

11. Teismas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o pareiškėjo situacija nepatenka į joje nustatytas išimtis dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl atsakovas privalėjo panaikinti priimtus neteisėtus administracinius sprendimus. Pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau nei praeis vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, neįvertino asmeninių pareiškėjo aplinkybių (gyvenimo trukmės Lietuvoje, šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių ir kt.), o priimti sprendimai yra per griežti, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekama administracinė procedūra dėl neteisėtų sprendimų panaikinimo, o ne nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, todėl atsakovas pagrįstai išsamiai nevertino aplinkybių, kurios vertinamos priimant tokio pobūdžio sprendimus. Šioje situacijoje aktuali Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata, apribojanti galimybę teiki prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir nustatytas apribojimas neturi išimčių, susijusių su užsieniečio socialiniais ryšiais.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde vadovaujasi neaktualia LVAT praktika.

14. Teismas nesutiko, kad atsakovas nemotyvavo ginčijamų sprendimų, ir pažymėjo, kad atsakovas tinkamai ir atsakingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir susiklosčiusia situacija. Skundžiami sprendimai pagrįsti atsakovo surinktais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose aiškiai išdėstyti motyvai. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, jie priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų (apeliaciniame skunde klaidingai nurodytas Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2024 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento priimtus 2023 m. lapkričio 17 d. ir 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimus; arba, netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo, – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu.

17. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovo priimti skundžiami sprendimai nemotyvuoti, nenurodytas jų priėmimo pagrindas. Migracijos departamentui priėmus 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S101278 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas negalėjo pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi anksčiau nei vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, kadangi jo atžvilgiu netaikoma Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta išimtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 23S206662, kuriuo atsakovo 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S190400 pripažintas netekusiu galios ir Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 23S208663, kuriuo atsakovo 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871 pripažintas netekusiu galios, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nurodytos šios Nutarties 5.1-5.4 punktuose, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

20. Atsakovo 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais.

21. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad be pareiškėjo nurodomų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintų pagrindų, dėl kurių, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, numatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. LVAT nutartimi pripažinta, kad nurodytas Migracijos departamento sprendimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo paliktas galioti konstatavus, jog pareiškėjas atsakovui sąmoningai teikė melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis.

22. Kadangi Migracijos departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas priimtas ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui netaikoma išimtis, nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, kai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtinti pagrindai.

23. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Pareiškėjo prašymas atsakovo buvo priimtas 2023 m. rugsėjo 14 d., praėjus mažiau nei vieneriems metams. Todėl atsakovas, priėmęs pareiškėjo prašymą nepraėjus vieneriems metams nuo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o vėliau 2023 m. spalio 24 d. sprendimu panaikinęs vieną leidimą laikinai gyventi ir išdavęs kitą leidimą laikinai gyventi, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, kuriais pripažino Migracijos departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871 ir Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 netekusiais galios (VAĮ 16 str. 1 d. 1 p.).

24. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys