014e6331-1d8e-4e56-bdfe-e5542a24993c · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas D. Jocys                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-361/2012Teisėja V. Pankauskienė                                          Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00024-2010-5                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.2.1.;

                                                      2.1.7.4.1. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S     LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                           2012 m. balandžio 26 d.     Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Eduardo MaÅ¡kevičiaus ir Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymÄ A.

K., nukentėjusiojo atstovui advokatui Mariui Navickui,gynėjui advokatui Valdui Andrijauskui,iÅ¡teisintajam J. K.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å ilutės rajono apylinkės prokuratÅ«ros, nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymÄ A. K. apeliacinius skundus dėl Å ilutės rajono apylinkės teismo 2011-11-15 nuosprendžio, kuriuo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal BK 155 str. 1 d. iÅ¡teisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.Nuosprendžiu civilinio ieÅ¡kovo A.

K. civilinis ieÅ¡kinys atmestas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,              n u s t a t ė: J. K. buvo kaltinamas, bet iÅ¡teisintas dėl to, kad 2010 m. birželio 7 d., apie 14 val. 30 min., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), bÅ«damas supykęs už tai, kad mažametis D. K., gim. (duomenys neskelbtini), kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais vaikais mėtė kamuolį į namo, kuriame jis gyvena, sienÄ , ne mažiau kaip dėl trijų nenustatyto kerpamo įrankio poveikio iÅ¡kirpo D.

K. galvoje plaukus, taip jį vieÅ¡ai veiksmu užgauliai pažemino.Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymÄ pateikus praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ , J. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d. tuo, kad pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , o bÅ«tent: 2010-06-07, apie 14 val. 30 min., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai bei nepagarbiai aplinkiniams ir aplinkai, sugriebęs kieme žaidusiam mažamečiam D. K., gim. (duomenys neskelbtini), už rankos ir nusivedęs prie savo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) laiptinės, lauke, ne mažiau kaip dėl trijų nenustatyto kerpamo įrankio poveikių iÅ¡kirpo D.

K. galvoje dalį plaukų ir taip vieÅ¡oje vietoje, smurtaudamas prieÅ¡ mažametį, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .Å ilutės rajono apylinkės prokuratÅ«ra apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo J. K. pripažinti kaltu pagal BK 155 str. 1 d. bei paskirti jam 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudÄ , pripažinti civiliniam ieÅ¡kovui A. K. teisę į ieÅ¡kinio patenkinimÄ , o klausimÄ dėl ieÅ¡kino dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nurodo, kad tai, jog nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybių niekas nematė, neleidžia manyti, kad vien nukentėjusiojo parodymų nepakanka asmens kaltei patvirtinti. Teismas nurodydamas, kad nukentėjusiojo mažamečio D. K. parodymai yra nenuoseklÅ«s, neatsižvelgė į ekspertizės akte nurodytÄ iÅ¡vadÄ , jog apklausų metu mažametis galėjo bÅ«ti iÅ¡liekančio streso bÅ«senos ir todėl nurodė ne visas tyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo nesiremti nukentėjusiojo mažamečio D.

K. parodymais. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis D. K. įvykio metu galėjo teisingai suvokti su juo atliktų veiksmų reikÅ¡mę, teisingai suvokti konkrečias faktines reikÅ¡mingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Jo duodami parodymai nuoseklÅ«s, tačiau ilgainiui galimas iÅ¡ aplinkinių girdėtų frazių įterpimas, detalių nevalingas supainiojimas ir kt. D. K. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumÄ , tačiau atsižvelgiant į amžių ir jam bÅ«dingus ypatumus, jis gali bÅ«ti įtaigus, ypatingai jam nesuprantamose situacijose, tačiau visa tai netrukdo jam teisingai suvokti konkrečias faktines reikÅ¡mingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus.

Teismas nepagrįstai atmetė teismo ekspertizės akte konstatuotus faktus apie nukentėjusiojo mažamečio D. K. bÅ«senÄ , nesirėmė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kuriuose jis J. K. nurodė kaip asmenį, iÅ¡skutusį jam plaukus. Savo parodymus D. K. patvirtino akistatos su J. K., parodymų patikrinimo vietoje metu. Todėl Å¡ių įrodymų pakanka tam, kad J. K. bÅ«tų pripažintas kaltu dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Tai, kad jis savo mamai L. K. grįžęs po įvykio į namus pasakė, kad plaukus jam iÅ¡skuto jo draugas A.

K., nelaikytina aplinkybe, dėl kurios negalima remtis D. K., apklausto kaip liudytojo, parodymais. D. K. elgėsi sÄ Å¾iningai, pripažino melavęs apie A. K. veiksmus, atsiprašė asmenų, kuriuos buvo nepagrįstai apkaltinęs. D. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad plaukus jam iÅ¡skuto J. K.. Savo parodymus patvirtino akistatos su J. K. metu bei apklausos teisme metu. Apklausta kaip liudytoja L. K. parodė, kad ji pažįsta savo vaikÄ ir tiki, kad D. K. apklausiamas kaip liudytojas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesÄ .

Todėl Å¡ių įrodymų pakanka tam, kad J. K. bÅ«tų pripažintas kaltu dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. J. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 155 str. 1 d., nes jis vieÅ¡ai veiksmu užgauliai pažemino žmogų. Skiriant jam bausmę atsižvelgtina į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra sunkinanti aplinkybė, kad veika padaryta mažamečiui, taip pat atsižvelgtina į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į kaltės formÄ ir rūšį (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), į tai, jog nėra neigiamai kaltininko asmenybę apibÅ«dinančių duomenų, todėl J.

K. skirtina bauda. Kadangi civilinio ieÅ¡kinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo, todėl civiliniam ieÅ¡kovui pripažintina teisė į ieÅ¡kinio patenkinimÄ , o klausimas dėl ieÅ¡kinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.Nukentėjusiojo D. K. atstovas pagal įstatymÄ A. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendį panaikinti ir priimti J. K. apkaltinamÄ jį nuosprendį, civilinį ieÅ¡kinį tenkinti. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, priimant nuosprendį buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to J.

K. nepagrįstai buvo iÅ¡teisintas. PrieÅ¡ingai nei tvirtinama skundžiamame nuosprendyje, mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s tiek apie įvykio aplinkybes, tiek apie iÅ¡ jo iÅ¡sityčiojusį asmenį. Tik pirmÄ dienÄ , iÅ¡ karto po įvykio nukentėjusysis, bijodamas iÅ¡teisintojo J. K., savo mamai pasakė, kad jam plaukus neva iÅ¡skutęs kartu su juo lauke buvęs draugas A. K.. Tačiau tÄ pačiÄ dienÄ paaiÅ¡kėjus, kad A. K. su Å¡ituo įvykiu niekaip nesusijęs, nukentėjusysis papasakojo savo mamai L.

K. teisybę apie jo plaukus iÅ¡skutusį asmenį bei parodė namÄ , kuriame Å¡is asmuo gyvena, taip pat paaiÅ¡kino iÅ¡skutimo priežastis, t. y. kad jis su kitais vaikais spardęs į to vyriÅ¡kio gyvenamojo namo sienÄ kamuolį. Mažamečio nukentėjusiojo nurodytu adresu jo mama L. K. atvykusi kartu su sÅ«numi ir aptiko iÅ¡teisintÄ jį J. K. bei D. K. paklausus, ar tai jis, nukentėjusysis J. K. atpažino ir tai patvirtino. Be to, Å¡iuos savo parodymus nukentėjusysis nuolat nuosekliai tvirtino ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose, akistatos su iÅ¡teisintuoju J.

K. metu teismo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę atlikusiems ekspertams, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, tÄ aplinkybę, kodėl mažametis nukentėjusysis iÅ¡ karto po įvykio bijojo įvardyti iÅ¡ jo iÅ¡sityčiojusį asmenį, paaiÅ¡kina byloje atliktas teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, jog mažametis D. K. iÅ¡ karto po įvykio buvo iÅ¡gÄ sčio bÅ«senos, vėliau kurį laikÄ jautėsi baimingas, nesaugus. Taip pat įvykio metu jis buvo adekvačios baimės bÅ«senos, tai netiesiogiai patvirtina, kad Å¡iuos nusikalstamus veiksmus mažamečiui atliko jam nepažįstamas žmogus, dėl to mažametis įvykio metu buvo iÅ¡sigandęs. Be to, byloje yra duomenų apie tai, kad iÅ¡ karto po įvykio nukentėjusysis buvo iÅ¡sigandęs, bijojo miegoti vienas, baiminosi vienas iÅ¡eiti į kiemÄ .

Å ias aplinkybes patvirtino tiek ir mažamečio mama L. K., tiek ir iÅ¡ karto po įvykio į nukentėjusiojo namus atvykę vaikų teisių apsaugos skyriaus pareigÅ«nai, kurie kaip tik ir rekomendavo dėl Å¡io įvykio L. K. su sÅ«numi kreiptis į psichologÄ . Be to, byloje yra duomenų, kad po Å¡io įvykio nukentėjusysis buvo vežamas pas neurologÄ , kur jam diagnozuotas atsiradęs mirksėjimas, t. y. „tikai“, padidėjusi įtampa, jautrumas, nerimas, miego sutrikimai. Taip pat prieÅ¡tarauja bylos medžiagai nuosprendyje iÅ¡sakytas teiginys, kad mažametis D.

K. neapibÅ«dino jam plaukus iÅ¡kirpusio vyriÅ¡kio veido bruožų ar iÅ¡vaizdos. Pažymėtina, kad apibÅ«dinti Å¡iuos nusikalstamus veiksmus prieÅ¡ mažametį atlikusį asmenį niekas ir neprašė, nes jis tik papasakojęs apie užpuolikÄ mamai, ėjo kartu su ja, kad galėtų Å¡iai nurodyti tÄ vyriÅ¡kį, bei tik J. K. pamatęs, iÅ¡ karto jį atpažino. Nė vienoje iÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų net nebuvo praÅ¡oma apibÅ«dinti jį pažeminusio asmens, taip pat nebuvo daroma J.

K. atpažinimų, nes nukentėjusysis šį jau buvo atpažinęs. Be to, priešingai nei tvirtinama skundžiamame teismo nuosprendyje, mažamečio D. K. nuoseklius parodymus patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, t. y. byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad D. K. nustatyti iškirptų plaukų kuokštai buvo padaryti ne mažiau kaip trim kerpamo įrankio poveikiais. Taip pat nukentėjusiojo D. K. nurodomas aplinkybes patvirtina ir teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad mažametis D.

K. įvykio metu galėjo suvokti su juo atliekamų veiksmų esmę, be to, jis galėjo (ir gali) teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Ekspertizės akte, priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, konstatuojama, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs. Be to, ekspertizės akte akcentuota, kad nukentėjusiojo amžius ir jam būdingi ypatumai netrukdė nukentėjusiajam teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylos aplinkybes ir duoti apie tai parodymus.

Taip pat nukentėjusiojo D. K. nurodytas aplinkybes iÅ¡ dalies patvirtina liudytojos mažamečio mamos L. K. parodymai, kuriais nukentėjusysis, nusprendęs papasakoti tiesÄ pirmajai, ir nurodė visas įvykio aplinkybes ir kuriÄ buvo nuvedęs prie namo, kur visa tai įvyko. Be to, Å¡i liudytoja teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad nusprendęs papasakoti teisybę sÅ«nus buvo iÅ¡sigandęs, nuo to karto sÅ«nus ir dabar bijo žmonių, taip pat po Å¡io įvykio pradėjo vartoti vaistus nuo nervų.

Mažamečio nukentėjusiojo D. K. parodymus patvirtina ir kitos nustatytos aplinkybės, t. y. kad iÅ¡teisintasis J. K. yra keletÄ kartų matęs nukentėjusįjį žaidžiantį kamuoliu jo gyvenamojo namo kieme, taip pat kad iÅ¡teisintasis su kieme žaidžiančiais vaikais yra konfliktavęs bei juos iÅ¡vijęs laukan. Å ias aplinkybes patvirtino pats iÅ¡teisintasis J. K., kaip ir tai, kad įvykio dienÄ ir įvykio metu buvo lauke bei matė savo gyvenamojo namo kieme žaidžiančius vaikus, tik negalėjo patvirtinti, ar mažametis nukentėjusysis D.

K. buvo tarp jų. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo D. K. parodymus, kad įvykio dienÄ ir įvykio metu buvo žaidžiama J. K. gyvenamojo namo kieme, taip pat kad pats J. K. taip pat tuo metu buvo įvykio vietoje. Be to, Å¡ios aplinkybės patvirtina ir nukentėjusiojo nurodytÄ plaukų iÅ¡skutimo motyvÄ . Pats iÅ¡teisintasis J. K. yra patvirtinęs, kad namuose turi skutimosi maÅ¡inėlę, tik nurodė, kad elektrinę, tačiau Å¡ios aplinkybės apie J. K. turimas skutimosi maÅ¡inėles ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrintos.

Pažymėtina, kad L. K. su sÅ«numi atvykus pas J. K. į namus bei D. K. atpažinus J. K., Å¡is iÅ¡ karto perklausė L. K., ar ji turinti Å¡io įvykio liudytojų. Nurodytos aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad L. K. nurodžius, kad jokių liudytojų jie neturintys, pats iÅ¡teisintasis ėmėsi priemonių, kad surastų liudytojus, galinčius neva patvirtinti jo nekaltumÄ .Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymÄ apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad visi byloje apklausti liudytojai, neva patvirtinantys J.

K. nekaltumÄ , yra susiję draugiÅ¡kais, kaimyniÅ¡kais santykiais su iÅ¡teisintuoju. BÅ«tent Å¡ių proceso liudytojų parodymai proceso metu keitėsi bei prieÅ¡taravo vieni kitiems arba kitoms objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms. IÅ¡teisintasis J. K. apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dienÄ matė savo gyvenamojo namo kieme žaidžiančius vaikus. Taip pat kategoriÅ¡kai nurodė, kad neva prisimenÄ s, jog nukentėjusiojo D. K. tarp jų nebuvo. Be to, nurodė, kad niekas iÅ¡ lauke buvusių asmenų nesudrausmino kieme kamuoliu žaidžiusių vaikų, nors pripažino, kad anksčiau yra baręs kieme į namo sienÄ spardančius vaikus tiek ir per savo gyvenamojo buto langÄ , tiek ir išėjęs jų drausminti į kiemÄ .

Be to, Å¡ios apklausos metu nurodė, kad negali pasakyti, ar tarp kieme žaidžiusių vaikų apskritai bÅ«davo D. K., nes jo nepastebėjęs ir Å¡is jam neįstrigęs į atmintį. Tokiu atveju, jeigu D. K. nebuvo įstrigęs į atmintį, nesuprantama, kaip J. K. galėjo apskritai tvirtinti, jog nukentėjusiojo D. K. įvykio dienÄ tarp kieme žaidusių vaikų nebuvo. Akistatos su nukentėjusiuoju D. K. metu iÅ¡teisintasis J. K. jau davė iÅ¡ esmės prieÅ¡ingus parodymus, t. y. kad yra matęs nukentėjusįjį D.

K. net keletÄ kartų žaidžiantį jo gyvenamojo namo kieme kamuoliu. Be to, jau Å¡ios apklausos metu nurodė negalįs patvirtinti, ar tuo metu D. K. buvo tarp žaidusių vaikų, tik kategoriÅ¡kai nurodė, kad jo tikrai negaudęs. Jau apklaustas teisme J. K. dar kartÄ pakeitė parodymus kategoriÅ¡kai nurodydamas, kad nukentėjusiojo D. K. įvykio dienÄ kieme nebuvo. Be to, Å¡ios apklausos teisme metu prieÅ¡ingai nei ankstesnėse apklausose jau įvardijo, kad kieme žaidė jo pažįstamos D. J. anÅ«kai, taip pat nurodė naujas ankstesniems parodymams prieÅ¡taraujančias aplinkybes, t. y. kad bÅ«tent nukentėjusįjį D.

K. jis anksčiau yra keletÄ kartų sudrausminęs žaidžiantį pas jį kieme, įvykio dienÄ jis jokių vaikų nedrausmino, nes jų kieme nebuvo. Bet vėliau nurodė, kad tÄ dienÄ kieme žaidė S. ir iÅ¡ Klaipėdos atvažiavę vaikai. Vis dėlto tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiÅ¡kinamasi, tiek ir priimant J. K. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį Å¡ie esminiai J. K. parodymų prieÅ¡taravimai nebuvo Å¡alinami, nebuvo atlikta jų analizė, nebuvo aiÅ¡kinamasi, iÅ¡ kur apskritai iÅ¡teisintasis žino, iÅ¡ kokio miesto buvo atvykę kieme žaidę vaikai.

Pažymėtina, kad Å¡ios aplinkybės dėl kieme žaidusių nepažįstamų galbÅ«t iÅ¡ kito miesto atvykusių vaikų taip pat visiÅ¡kai patvirtina nukentėjusiojo D. K. parodymus, kad vaikai, su kuriais jis žaidęs kieme, buvo jam nepažįstami.Apeliaciniame skunde teigiama, kad apklaustas teisme liudytojas V. U., kuris yra iÅ¡teisintojo J. K. kaimynas, nurodė, kad yra ne kartÄ drausminęs vaikus, žaidžiančius kieme, taip pat ir nukentėjusįjį. Tačiau nėra nė karto matęs, kad tai darytų J.

K.. Ikiteisminio tyrimo metu Å¡is liudytojas davė visiÅ¡kai prieÅ¡ingus parodymus, nurodė, kad vaikus drausmindavo ne tik jis, bet ir kaimynas J. K.. Liudytoja D. J., kuri taip pat yra J. K. kaimynė, apklausta ikiteisminio tyrimo metu praėjus beveik mėnesiui po įvykio nurodė, kad atsimena, jog 2010-06-07 jų gyvenamojo namo kieme niekas kamuoliu nežaidė. Pažymėtina, kad Å¡ios aplinkybės prieÅ¡tarauja paties J. K. parodymams. Taip pat ji patvirtino mačiusi, kad J. K. tÄ dienÄ nuo 14 iki 15 val. niekur nuo suoliuko pasitraukęs nebuvo.

Apklausta teisme jau nurodė, kad įvykio metu kieme žaidė 4 vaikai bei iÅ¡vardijo jų pavardes, tarp jų buvo ir jos anÅ«kai. Be to, Å¡i liudytoja dar kategoriÅ¡kai patvirtino, kad tÄ dienÄ D. K. prie jų namo tikrai nebuvo, tačiau ji matė jį žaidžiantį tos pačios dienos vakare. Toks liudytojos kategoriÅ¡kumas tiek dėl nukentėjusiojo D. K. nebuvimo prie namo, tiek J. K. nepasitraukimo nuo suoliuko visÄ jos nurodytÄ laikotarpį kelia pagrįstų abejonių, be to, Å¡ios liudytojos nurodytos aplinkybės, t. y. kad nukentėjusysis po įvykio tos pačios dienos vakare dar žaidė kieme, prieÅ¡tarauja kitai bylos medžiagai.

Viso proceso metu Å¡ios liudytojos net nebuvo paklausta, kuo jai įstrigo Å¡i diena ir kodėl ji, bÅ«dama garbaus amžiaus, praėjus dideliam laiko tarpui taip kategoriÅ¡kai ir konkrečiai gali įvardyti datas bei valandas ir ar ji negalėjo tas dienas sumaiÅ¡yti, juo labiau, kad D. K. tÄ vakarÄ po įvykio kieme, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, jau tikrai nebuvo. Taip pat proceso metu nebuvo vertinami Å¡ios liudytojos parodymai patikimumo aspektu, nes prieÅ¡ šį įvykį nurodytos liudytojos Å¡uo yra buvęs įkandęs nukentėjusiajam, dėl to su nukentėjusiuoju bei jo tėvais buvo susidariusi konfliktinė situacija.

Liudytojas L. S., kuris yra D. J. anÅ«kas, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su pusbroliu įvykio dienÄ dviese dienÄ Å¾aidė kieme. Apklaustas teisme jau nurodė, kad žaidė keturiese, tačiau tarp žaidusių nurodė tik savo pusbrolį, kitų su jais žaidusių asmenų net neįvardijo. Pažymėtina, kad Å¡io liudytojo parodymai prieÅ¡tarauja net ir jo paties močiutės parodymams, nes Å¡i kategoriÅ¡kai ikiteisminio tyrimo metu patvirtinusi, jog įvykio metu jokie vaikai jų gyvenamojo namo kieme nežaidė.

Taip pat Å¡io liudytojo teisme net nebuvo paklausta, apie kokiÄ dienÄ jis apskritai teismui duoda parodymus bei kuo jam Å¡i diena, t. y. žaidimas su atvykusiu svečiuotis pusbroliu E. J., su kuriuo kartu vasarÄ praleido nemaÅ¾Ä laiko tarpÄ , buvo iÅ¡skirtinė. Be to, bÅ«tina atkreipti dėmesį į tarp Å¡io liudytojo bei nukentėjusiojo D. K. susiklosčiusius tarpusavio prieÅ¡iÅ¡kus santykius, nes po įvykusio konflikto su L. S. močiute (kai jos Å¡uo įkando D. K.), liudytojas L. S. iÅ¡ nukentėjusiojo nuolat tyčiojosi, pasitaikydavo ir fizinio smurto protrÅ«kių, dėl to pastarajam net teko pereiti į kitÄ klasę.

Nurodytos aplinkybės taip pat duoda pagrindo abejoti, ar esant tokiems tarpusavio konfliktiniams santykiams šie asmenys būtų galėję kada nors kieme draugiškai kartu žaisti. Taip pat pažymėtina, kad apklaustas kitas liudytojas E. J. net negalėjo nurodyti, kokį mėnesį jis apskritai svečiavosi pas savo močiutę. Apklausti nepilnamečiai liudytojai S. K. bei S. J. apklausos teisme metu parodė, kad J. K. yra ir varęs laukan, ir grasinęs susprogdinti kamuolį. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R.

U. patvirtino, kad tiek jis, tiek ir iÅ¡teisintasis J. K. yra ne kartÄ vaikę vaikus, kurie į namÄ spardo kamuolį. Å ių aplinkybių teisme nurodytas liudytojas jau nepatvirtino. Å ie teismų apklausti liudytojai skundžiamame teismo nuosprendyje net nepaminėti. IÅ¡ tiesų galimas objektyvus liudytojas S. P., įvykio dienÄ apie 15 val. atvežęs J. K. automobilį ir radęs pastarÄ jį sėdintį ant suoliuko, nors ir užtrukęs su J. K. apie 10–15 minučių, nepatvirtino dar Å¡alia matęs kokių nors paÅ¡alinių asmenų.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Å ilutės rajono apylinkės teismas bylos nagrinėjimo teisme metu suvaržė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymÄ A.

K. BPK 256 str. numatytÄ teisę bylos nagrinėjimo teisme metu pateikti savo kaltinimÄ . Teismas, atmesdamas šį praÅ¡ymÄ , Å¡iurkščiai pažeidė BPK 256 str. numatytÄ procedÅ«rÄ , taip pat BPK 28 bei 44 str. numatytas nukentėjusiojo teises. Teismas, atmesdamas nukentėjusiojo atstovo praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ , pritaikant baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnę nusikalstamÄ veikÄ , protokolinėje nutartyje nurodė, kad tokių praÅ¡ymų dėl kaltinimo keitimo, sunkinimo, iniciatyvos teisė priklauso prokurorui, ir jeigu prokuroras nesutinka keisti kaltinimo, tai teismas savo iniciatyva negali to daryti.

Tokiu bÅ«du teismas ne tik nesilaikė anksčiau nurodytų imperatyvių įstatymo reikalavimų, bet ir pažeidė tuo klausimu suformuotÄ kasacinio teismo praktikÄ . LAT 2009-06-25 BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad atmesti tokį BPK 256 str. nustatyta tvarka pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ teismas turi teisę tik tuo atveju, kai jis neatitinka BPK 256 str. numatytų reikalavimų, pavyzdžiui, nenurodytos iÅ¡ esmės skirtingos aplinkybės, nepareikÅ¡tas raÅ¡tu ir pan.

Jokių kitų pagrindų ar motyvų, kuriais remiantis bÅ«tų galima atmesti tokį nukentėjusiojo pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ nei įstatyme, nei LAT parengtoje anksčiau paminėtoje apžvalgoje nėra nurodyta. Todėl toks apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas Å¡is nukentėjusiojo atstovo praÅ¡ymas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, itin suvaržė nukentėjusiojo atstovo teises baudžiamojo proceso metu bei pažeidė rungtyniÅ¡kumo principÄ . Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo proceso metu daugelis nukentėjusiojo atstovo liudytojams užduodamų klausimų bÅ«davo Å¡alinami.

Be to, nukentėjusiojo atstovas už proceso metu liudytojams užduodamus klausimus be jokio pagrindo gaudavo pastabas, kaip už nepagarbÄ teismui, tai taip pat suvaržė nukentėjusiojo atstovui baudžiamojo proceso įstatyme numatytas teises, pažeidė rungtyniÅ¡kumo principÄ bei užkirto keliÄ teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyti visas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes.Nuosprendis prieÅ¡tarauja ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotiems imperatyviems reikalavimams. 2003 m. birželio 20 d. LAT senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ įsakmiai nurodoma, kad nuosprendis turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 str. 1 d. 2 p.) teismas pirmiausia iÅ¡dėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimÄ .

Nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Ä®rodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iÅ¡ jų analizės nuosprendyje logiÅ¡kai iÅ¡plauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios iÅ¡vados. Teismas, apraÅ¡ydamas į įrodinėjimo dalykÄ Ä¯einančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikÅ¡mę iÅ¡vadÄ apie Å¡ių aplinkybių buvimÄ ar nebuvimÄ . Visų Å¡ių imperatyvių reikalavimų priimant skundžiamÄ Å ilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį nebuvo laikomasi.

Pagal BPK 301 str. 1 d. nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jame, be kita ko, turi bÅ«ti konstatuota, ar byloje surinktų įrodymų pakanka ir ar jie yra patikimi. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ , patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Å ių imperatyvių įstatymo reikalavimų, priimant nuosprendį, taip pat nebuvo laikomasi. Be to, savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, suraÅ¡omas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus, turi bÅ«ti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų iÅ¡vadų pagrįstumo.

Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi Šilutės rajono apylinkės teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Byloje esantys įrodymai turėjo bÅ«ti vertinami iÅ¡samiai, neÅ¡aliÅ¡kai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieÅ¡taravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymÄ ir tinkamÄ baudžiamojo įstatymo taikymÄ . Teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Paminėta BPK norma įpareigoja teismÄ Ä¯rodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Tai reiÅ¡kia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime jis turi aiÅ¡kiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimÄ grindžia, kuriuos įrodymus atmeta, ir pateikti įtikinamus motyvus, kodėl įrodymus vertina vienaip ar kitaip. Ignoruodamas anksčiau apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus J. K. kaltę pagrindžiančius įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visÄ apklausos metu gautÄ su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusiÄ informacijÄ .

Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikÅ¡mingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iÅ¡ byloje įrodinėtinų aplinkybių — t. y. duomenys neatitinka sÄ sajumo reikalavimo. Å ilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjant bylÄ buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 3 dalis 3 punktas), sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ .

Teismo nuosprendyje iÅ¡vardyti įrodymai paminėti kiekvienas atskirai, neanalizuojant jų visumos, nebuvo pateikti motyvai, kodėl J. K. kaltinantys įrodymai be jokių motyvų buvo atmesti, daugelis iÅ¡tirtų įrodymų nuosprendyje neanalizuoti arba iÅ¡ viso nepaminėti. Nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimai traktuotini kaip esminiai, sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ .Atsikirtimais į Å ilutės rajono apylinkės prokuratÅ«ros ir nukentėjusiojo D.

K. atstovo pagal įstatymÄ A. K. apeliacinius skundus iÅ¡teisintasis J. K. praÅ¡o Å¡iuos apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, Å ilutės rajono apylinkės teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, tyrė bei įvertino visus byloje surinktus raÅ¡ytinius įrodymus, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų duotus paaiÅ¡kinimus bei duotus parodymus. Teismas pagrįstai nepilnamečio nukentėjusiojo D. K. parodymus vertino kaip nenuoseklius, o tai, kad D.

K. jį, J. K., lyg ir atpažino kaip plaukus iÅ¡skutusį asmenį, kaltės neįrodo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys ir teismo posėdžio metu iÅ¡tirti įrodymai. Nors prokuratÅ«ra savo apeliaciniame skunde ir nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė teismo ekspertizės akte konstatuotus faktus apie nukentėjusiojo mažamečio D. K. bÅ«senÄ , tačiau su tuo sutikti negalima, nes teismas vertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103M-05 duotÄ iÅ¡vadÄ apie nukentėjusiojo D.

K. tam tikrÄ psichologinį gebėjimÄ suprasti tam tikrus įvykius ir aplinkybes (b. l. 85–88).Tačiau su konkretaus nusikaltimo padarymu Å¡is specialistų atliktas tyrimas jokios įrodomosios reikÅ¡mės neturi. Kad D. K. turi rimtų sveikatos problemų, susijusių su jo psichika ir psichologija, matyti ir iÅ¡ 2011-04-01 iÅ¡raÅ¡o iÅ¡ medicininių dokumentų apie tai, kad D. K. po 2009-11-27 įvykusio autoįvykio patyrė didžiulį stresÄ , dėl to nustatytas potrauminio streso sindromas, (b. l. 64–65). (duomenys neskelbtini) mokyklos 2010-10-04 D.

K. charakteristikoje Nr.V3-61 minima, jog D. K. mėgo fantazuoti, pasigirti tuo, ko iÅ¡ tiesų nebuvo, kartais elgėsi netinkamai tarp savo draugų. Aukščiausiasis Teismas baudžiamoje byloje Nr. 2K-385/2005 yra konstatavęs, kad įžeidimas yra vieÅ¡as, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Å iuo atveju tariamai neteisėtų veiksmų prieÅ¡ D. K. nematė nė vienas asmuo, todėl yra akivaizdu, kad vieÅ¡u įžeidimu tokie jo, J. K., veiksmai negalėtų bÅ«ti vertinami. Neįrodžius dalyvavimo nusikaltimo padaryme, civilinis ieÅ¡kinys pagrįstai atmestas.Atsikirtimuose į apeliacinius skundus taip pat nurodoma, kad tai, jog anksčiau yra drausminęs vaikus, ne nusikaltimas, nes niekam nepatiktų kamuolio dunksėjimas į namo sienÄ , kai visiÅ¡kai netoli yra mokyklos stadionas, tačiau prieÅ¡ mažametį nesmurtavo.

Dėl apeliantų teiginių apie liudytojų nepatikimumÄ , tai nukentėjusioji pusė galėjo pakviesti savo liudytojus, be to, liudytojai apklausiami teisme buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , jų parodymai procese iÅ¡ esmės nesikeitė. Dėl nukentėjusiojo atstovo minimų BPK pažeidimų, tai pažymėtina, kad kai nukentėjusiojo atstovas A. K. pasitelkė advokatÄ , bylos nagrinėjimas iÅ¡ esmės jau buvo užbaigtas ir turėjo vykti bei vyko baigiamieji Å¡alių pasi­sakymai, iki tol praÅ¡ymų pareikÅ¡ta nebuvo, todėl pagrįstai atmestas nukentėjusiojo atstovo praÅ¡ymas pakeisti kaltinimÄ .

Dėl apeliacinio skundo argumentų apie nukentėjusiojo atstovo liudytojams užduodamų klausimų Å¡alinimÄ pasakytina, kad kai kurie klausimai nebuvo susiję su byla. Teismo posėdyje iÅ¡teisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovai prašė apeliacinius skundus tenkinti.Apeliaciniai skundai atmestini.Apeliaciniuose skunduose kritikuojamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio iÅ¡vados dėl įrodymų (apklaustų asmenų parodymų, ekspertizės akto, kitų duomenų) vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog skundžiamu nuosprendžiu J.

K. pagrįstai iÅ¡teisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.Apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali bÅ«ti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylÄ nelieka pagrįstų abejonių dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiksliai nustatytos. Be to, iÅ¡vados dėl asmens kaltės yra daromos vertinant įrodymų visumÄ , o ne atskirus įrodymus. Byloje objektyviai nustatyta, kad D. K. galvos kairėje pusėje ir pakauÅ¡yje ne mažiau kaip dėl trijų kerpamo įrankio poveikių yra iÅ¡kirpti plaukai (b. l. 73, t. 1).

Vis dėlto byloje nėra pakankamai duomenų, jog tai padarė būtent J. K.. Nukentėjusysis D. K., taip pat apklausta jo mama kategoriškai tvirtino, jog tai padarė J. K.. Tačiau bylos duomenys leidžia neabejotinai konstatuoti, jog D. K. parodymai dėl asmens, kuris jam išskuto galvos plaukus, buvo nenuoseklūs. D. K. parodymų apie J. K. įrodymų visuma nepatvirtina, o vien tėvų įsitikinimo vaiko parodymų teisingumu nepakanka ir J. K. kaltės neįrodo. J. K. savo kaltę viso proceso metu neigė.

Teisiamajame posėdyje D. K. parodė, kad jam su draugais bespardant kamuolį į sienÄ , atėjo J. K., nuo kurio ėmė bėgti, tačiau pastarasis pagavo, tempdamas nusivedė prie laiptinės ir iÅ¡skuto plaukus, A. iÅ¡ pradžių dėl įvykio apkaltino iÅ¡ baimės (b. l. 180, t. 1), tokias aplinkybes D. K. buvo nurodęs ir akistatos su J. K. metu (b. l. 53–56, t. 1). D. K. parodymus teisme patvirtino jo mama L. K., kuri paaiÅ¡kino, kad yra įsitikinusi sÅ«naus parodymų teisingumu, iÅ¡ pradžių sÅ«nus nurodė, kad plaukus iÅ¡skuto A., ir jie nuėjo į namus pas A., tačiau ten paaiÅ¡kėjo, kad tai padarė ne A., sÅ«nus pasakė, kad tai padarė „senis“, ir tada ji su sÅ«numi nuėjo pas J.

K., kuriam atidarius duris, vaikas patvirtino, jog tai tas pats žmogus (b. l. 181, t. 1). Liudytojas R. U., A. K. senelis, patvirtino, kad D. K. su mama tikrai buvo pas juos atėję, kaltino A., jog iÅ¡skuto D. plaukus, A. verkė. D. mama pasakė savo sÅ«nui, kad jei meluoja, dvi savaites neis į kiemÄ ir tada jie išėjo (b. l. 14, t. 2). Apie tai, kad L. K. besiaiÅ¡kinant aplinkybes A. namuose savo sÅ«nui pagrasino, jog jei nepasakys teisybės, bus nubaustas, neis į kiemÄ , R. U. pakartojo ir apklausiamas įrodymų tyrimo metu apygardos teisme.

Nenustatyta, kad R. U. turėtų pagrindÄ apkalbėti L. K.. Be kita ko, aplinkybę, kad pagÄ sdino vaikÄ , jei nesakys teisybės, apylinkės teisme patvirtino ir pati L. K. (b. l. 180, t. 1). Teisiamajame posėdyje apklaustas A. K. patvirtino, kad D. buvo jį apkaltinęs, tačiau, kas iÅ¡skuto plaukus, nežino (b. l. 14, t. 2). Taigi akivaizdu, kad pirmiausia D. K. dėl jam iÅ¡skustų plaukų apkaltino savo draugÄ A., tačiau tik po to, kai nuėjus pas A. į namus, pastarasis nepripažino taip pasielgęs, o mama pagÄ sdino, jog bus nubaustas, jei nesakys teisybės, D.

K. apkaltino kitÄ asmenį – J. K.. Apygardos teismas pastebi, kad D. K. parodymų prieÅ¡ J. K. kiti liudytojai faktiÅ¡kai nepatvirtina. Teisme apklausti asmenys (D. J., S. P., L. S., E. J., S. K., D. J.,) negalėjo patvirtinti arba visiÅ¡kai neigė tÄ dien dienos metu matę D. K. žaidžiantį kieme kamuoliu, nors, pasak D. K., bÅ«tent žaidžiant kieme prie jo J. K. ir priėjęs. Dėl J. K. situacija prieÅ¡inga, jį kieme matė ne vienas asmuo. Liudytoja S. P. teigė, jog įvykio dienÄ J. K. su ja ir kaimyne sėdėjo kieme ant suoliuko, tik buvo kuriam laikui iÅ¡vykęs į servisÄ (b. l. 183, t. 1).

Pats J. K. taip pat nurodė su kaimynais sėdėjęs kieme ant suoliuko, vėliau jam atvarė automobilį, todėl jis nuėjo sumokėti už darbÄ , pakalbėti (b. l. 179, t. 1). Liudytojas S. P. patvirtino, kad tikrai tvarkė J. K. automobilį, kurį Å¡is buvo jam atvaręs, o paskui jis pats tÄ automobilį J. K. nuvarė, J. K. tuomet sėdėjo prie laiptinės, atsiskaitė (b. l. 75, t. 2). Liudytoja D. J. taip pat nurodė mačiusi J. K. sėdint kieme ant suoliuko su kaimynėmis K. ir P. (b. l. 183, t. 1).

Taigi iÅ¡ liudytojų parodymų matyti, kad J. K. įvykio dienÄ Ä¯vykio vietoje buvo pastebėtas kelių asmenų, tačiau niekas negalėjo patvirtinti, jog toje pat vietoje tuo pačiu metu bÅ«tų buvęs D. K.. Nors D. K. atstovo pagal įstatymÄ apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojų parodymų teisingumÄ pažymint, jog dalis jų kaimyniÅ¡kais ar draugiÅ¡kais santykiais susiję su J. K., o su D. J. netgi yra buvę konfliktų dėl Å¡uns, tačiau kolegija netikėti sutampančiais liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo.

Nors apeliaciniuose skunduose taip pat minimi įvairÅ«s liudytojų parodymų neatitikimai, tačiau Å¡ie neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia įrodymų vertinimui reikÅ¡mingos aplinkybės apie tai, kad įvykio laiku įvykio vietoje D. K. niekas nematė, o J. K. kieme tam tikrÄ laiko tarpÄ matė net keli asmenys, kai kurie su juo bendravo. Tiesa, iÅ¡ J. K. bei kai kurių liudytojų parodymų matyti, jog J. K. yra drausminęs kieme žaidžiančius ir į jo namo sienÄ kamuolį spardančius vaikus, tačiau Å¡i aplinkybė nepatvirtina, jog bÅ«tent jis įvykio dienÄ D.

K. iÅ¡skuto galvos plaukus.Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde minimi procesiniai pažeidimai, susiję su nuosprendžio suraÅ¡ymu, kadangi nuosprendyje aptarti ne visi liudytojų parodymai. IÅ¡ tikrųjų nuosprendyje dalis teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų nepaminėti, jų parodymai su kitais įrodymais nevertinti. Nagrinėdamas apeliacinius skundus, siekdamas paÅ¡alinti apeliantų paminėtus liudytojų parodymų prieÅ¡taravimus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimÄ bei dar kartÄ apklausė L.

K., D. J., V. U., R. U., S. P., tačiau naujų aplinkybių liudytojai nenurodė, niekas, iÅ¡skyrus D. K. mamÄ , negalėjo patvirtinti, jog bÅ«tų įvykio metu matę D. K. kieme ar juolab su J. K.. Apygardos teismo nuomone, svarbi ir tai, jog J. K. yra ligotas žmogus, jam nustatytas tik 40 proc. darbingumas (b. l. 132, t. 1), sprendžiant pagal darbingumo lygio pažymoje nurodytus TLK kodus, nustatyti net keli sveikatos sutrikimai dėl Å¡irdies ligų. J. K. teisme nurodė, kad jo sveikata neleidžia vytis vaikų.

Apie silpnÄ J. K. sveikatÄ užsiminė ir liudytojai S. P., V. U.. Paminėtos aplinkybės taip pat verčia abejoti D. K. parodymų teisingumu apie tai, kad jį bandantį pabėgti pagavo J. K., kadangi neįtikėtina, jog Å¡irdies ligų kamuojamas žmogus bÅ«tų sugebėjęs gaudyti guvų žaidžiantį vaikÄ ir juolab, jog to niekas nebÅ«tų pastebėjęs.Kita vertus, visiÅ¡kai realu, jog net ir pagautas vaikas bÅ«tų prieÅ¡inęsis, muistęsis bandydamas iÅ¡trÅ«kti iÅ¡ svetimo žmogaus rankų ir tai bÅ«tų galėję palikti pėdsakų ant nukentėjusiojo kÅ«no, tačiau specialisto iÅ¡vadoje pažymėta, kad jokių objektyvių sužalojimų D.

K. nekonstatuota.Apeliaciniuose skunduose didelė reikÅ¡mė teikiama ekspertizės aktui (b. l. 85–88, t. 1), kaip D. K. parodymus patvirtinančiam įrodymui, tačiau ekspertizės aktas yra vertinamas kitų bylos duomenų kontekste ir neturi iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės prieÅ¡ kitus įrodymus. Ekspertizės aktas, nepaisant to, jog jame užfiksuota, kad D. K. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumÄ ar padidintas polinkis fantazuoti, nepatvirtina, jog D. K. parodymai apie J. K. yra neabejotinai teisingi, juolab, kad jie neatitinka didžiosios dalies liudytojų parodymų.

Kita vertus, vien pats D. K. parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų teisingumu, ir kas gali paneigti, jog vaikas iÅ¡ pradžių dėl veikos apkaltinęs vienÄ asmenį, tačiau vėliau nurodęs kitÄ asmenį, tai galėjo padaryti iÅ¡ baimės ar sutrikimo, kai draugo A. namuose suaugusių žmonių akivaizdoje kilo Å¡ioks toks sÄ myÅ¡is (kaip nurodė R. U., A. verkė, pats R. U. pradėjo klausinėti apie plaukų iÅ¡skutimo aplinkybes, mama pagÄ sdino uždrausianti eiti į kiemÄ ). Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymÄ apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo suvaržyta nukentėjusiojo teisė dėl kaltinimo pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymÄ buvo leista pateikti praÅ¡ymÄ dėl kaltinimo J. K. pakeitimo, kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, praÅ¡ymas dėl kaltinimo pakeitimo J. K. įteiktas. Tačiau net ir pateiktas naujas kaltinimas priimto sprendimo esmės dėl J. K. kaltės nekeičia, kadangi nenustatyta pagrindinė veikos kvalifikavimui reikÅ¡minga aplinkybė – neįrodyta, kad bÅ«tent J. K. iÅ¡skuto D. K. galvos plaukus, todėl nėra pagrindo kalbėti apie kokiÄ nors J.

K. nusikalstamÄ veikÄ nei apie BK 155 str., dėl kurios iÅ¡teisintas skundžiamu nuosprendžiu, nei dėl BK 284 str. 1 d., dėl kurios pateiktas praÅ¡ymas pakeisti kaltinimÄ apeliacinės instancijos teisme.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a: Å ilutės rajono apylinkės prokuratÅ«ros bei nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymÄ A.

K. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                Dalius Jocys Teisėjai                                                             Eduardas MaÅ¡kevičius                                                                           Linas Pauliukėnas                          Â