Legislator Rechtsprechung & Gesetzgebung
f0f75cbb-9b47-465b-92e1-420afd04900a KI-generiert

Court dismisses criminal appeal but awards civil damages and legal fees to the victim.

Geschäftsnummer f0f75cbb-9b47-465b-92e1-420afd04900a
Gericht / Behörde
Rechtsordnung Litauen (LT)
Ausgang Teilweise gutgeheissen (Partially Allowed)

Legislator-Zusammenfassung

KI-generiert

The court dismissed the criminal appeal against the defendant's conviction for dangerous driving causing minor health damage. While the criminal liability was upheld based on the causal link between the traffic violation and the victim's injury, the civil claim was partially satisfied. The court ordered the defendant to pay the victim 8,500 LTL in non-pecuniary damages, 1,969.03 LTL in pecuniary damages, and 500 LTL for the victim's legal fees, while also awarding 2,000 LTL to the victim for their own legal costs.

Legislator-Regeste

KI-generiert

Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas 281 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 106 str. 2 d.; Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas 75 str.; Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 326 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 332 str.: A court may uphold a criminal conviction while separately awarding civil damages and legal fees to the victim, provided the criminal act caused the harm and the victim's legal expenses are substantiated.

Schlagwörter

KI-generiert
dangerous driving civil compensation legal fees award criminal appeal dismissal causal link minor health damage traffic safety violation

Zitierte Gesetzesbestimmungen

KI-generiert
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas 281 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 106 str. 2 d.
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas 75 str.
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 326 str. 1 d. 1 p.
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis procesas 332 str.

Fragen Sie sich, wie dieser Entscheid auf Ihren Fall anwendbar ist?

Prüfen Sie diesen Entscheid zusammen mit Bundesrecht, kantonalen Erlassen, Kommentaren und Folgeentscheiden in Legislator AI.

Fall in Legislator öffnen →

Volltext

Pranešėjas Linas PauliukėnasPranešėjas L. Pauliukėnas                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-557/2012Teisėjas A. B.                      Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00930-2007-6                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: (S)              1.2.25.4.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.7.;

                                                                                                KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S                                  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 23 d. KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Rasos Valentinienės, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Aistei Šeibelytei,   dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,   nuteistajam V.

S. ir jo gynėjai Danguolei Žilinskienei,nukentėjusiajam V. Ž. ir jo įgaliotajam atstovui adv. Mindaugui Kepeniui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundÄ dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistÄ jÄ per šį laikotarpį be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.Nuosprendžiu iÅ¡ dalies patenkintas nukentėjusiojo V.

Ž. civilinis ieÅ¡kinys, ir nukentėjusiajam V. Ž. priteista iÅ¡ nuteistojo V. S. 8500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iÅ¡ UAB DK „PZU Lietuva“ 1969,03 Lt turtinės ir 1726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo. IÅ¡ nuteistojo V. S. taip pat priteista V. Ž. 2000 Lt iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti.IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegijanustatė:V. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 7 d. apie 17 val. Tauragėje, Gedimino g., ties parduotuve „Super Neto“, vairuodamas automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 75 ir 172 punktų reikalavimus, t. y. nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sÄ lygas, meteorologines sÄ lygas, taip pat į eismo intensyvumÄ , kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juostÄ , o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi - į bet kuriÄ eismo juostÄ perėjoje įėjusį pėsčiÄ jį, nepraleido per pėsčiųjų perėjÄ Ä—jusio V.

Ž. ir jį partrenkė. Eismo įvykio metu V. Ž. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas - dešinio šlaunikaulio diafizės lūžimas su šoniniu ir išilginiu poslinkiu, dešinio alkūnkaulio ataugos lūžimas su poslinkiu, dešinio blauzdikaulio lūžimas.Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis nepadarė nusikaltimo, už kurį yra nuteistas. 2007 m. gruodžio 7 d. apie 17 val. Gedimino g.

įvyko eismo įvykis, kurio metu jis savo vairuojamu automobiliu partrenkė V. Ž., kuris ėjo ne per pėsčiųjų perėjÄ . Tuo metu buvo jau sutemę, gatvėse buvo įjungtas apÅ¡vietimas, tačiau meteorologinės sÄ lygos buvo prastos, nes smulkiai lijo. Jis važiavo po darbo į namus, tuo metu vienoje iÅ¡ pagrindinių Tauragės miesto gatvių buvo didelis eismo intensyvumas. Jo vairuojamo automobilio greitis buvo tikrai mažas, kadangi prie netoli parduotuvės „Super neto“ esančios pėsčiųjų perėjos buvo sustojęs praleisti pėsčiuosius ir pradėjęs vėl važiuoti.

Todėl greitis buvo labai mažas, tačiau tiksliai jo nurodyti negali, kadangi į spidometrÄ tuo metu nežiÅ«rėjo. Pradėjus važiuoti ir pravažiavus pėsčiųjų perėjÄ , pavažiavus labai maÅ¾Ä atstumÄ pamatė, kad gatvėje iÅ¡ kairės pusės yra žmogus. Jis pradėjo stabdyti savo vairuojamÄ automobilį, tačiau iÅ¡vengti Å¡io žmogaus kliudymo buvo nebeįmanoma ir kaire automobilio puse jį kliudė. Po smÅ«gio nukentėjusysis buvo nublokÅ¡tas į Å¡onÄ , o jis pavažiavo į priekį gal kokius penkis metrus ir gatvės deÅ¡inėje pusėje sustojo.

Po smÅ«gio iki sustojimo pavažiavo tikrai labai maÅ¾Ä kelio atkarpÄ , kadangi jo vairuojamo automobilio greitis buvo mažas. Dėl menko gatvės apÅ¡vietimo ir oro sÄ lygų ne pėsčiųjų perėja einančio asmens iÅ¡ toliau jis nepastebėjo, jį pamatė tokiu atstumu, kad savo vairuojamo automobilio iki jo sustabdyti nebeturėjo techninės galimybės.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. Ž. parodymais. Eismo įvykio metu nukentėjusysis V.

Ž. buvo stipriai apsvaigęs (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis), todėl jis ne viskÄ gali prisiminti. Be to, neabejotina, kad tik dėl stipraus apsvaigimo jis ėjo ne per netoliese buvusiÄ pėsčiųjų perėjÄ , o už jos (nuteistojo važiavimo kryptimi). Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais liudytojo A. Ž. parodymais. Pirminiuose parodymuose liudytojas A. Ž. absoliučiai nieko nenurodė, kad jis buvo sužalotas. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad eismo įvykio metu jam buvo sužalota ranka, tačiau tÄ aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Pirmiausia, liudytojas A. Ž. nepateikė med. specialisto iÅ¡vados, patvirtinančios jo sužalojimo buvimÄ , be to, jo tokių parodymų nepatvirtino eismo įvykio vietoje buvęs policijos pareigÅ«nas R. M., greitosios pagalbos vairuotojas V. D. ar kt. asmenys. Jis buvo blaivus ir gerai žino, kad automobiliu kliudė vienÄ Å¾mogų, o ne du. Be to, techniÅ¡kai ir nebÅ«tų įmanoma kliudyti du vienas paskui kitÄ einančius asmenis (taip teigia ėję nukentėjusysis ir liudytojas). Vadinasi, liudytojas A.

Ž. duoda nenuoseklius parodymus, tokiu bÅ«du norėdamas pasunkinti jo padėtį. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tÄ aplinkybę, kad nukentėjusysis V. Ž. ir liudytojas A. Ž. yra broliai, dėl kurių kaltės buvo sukeltas eismo įvykis, todėl norėdamas, kad jo brolis gautų atitinkamos materialinės naudos, duoda broliui palankius parodymus.Policijos pareigÅ«nai ir greitoji medicinos pagalba buvo iÅ¡kviesti nedelsiant ir apžiÅ«rima eismo įvykio vieta. Jis nuo pat pradžių nuosekliai nurodė, kad nėra kaltas dėl eismo įvykio, kadangi pėsčiÄ jį partrenkė ne pėsčiųjų perėjoje ir jo einančio per gatvę iÅ¡ toliau nematė dėl buvusių blogų oro sÄ lygų ir apÅ¡vietimo.

Atvykę į eismo įvykio vietÄ , policijos pareigÅ«nai galėjo tuo metu surasti ir apklausti įvykio vietoje buvusius asmenis, nes judėjimas buvo didelis ir žmonių eismo įvykio vietoje buvo daug. Jo automobilis po eismo įvykio nebuvo sužalotas, tačiau jį policijos pareigÅ«nai galėjo apžiÅ«rėti, jis galėjo jį palikti policijos komisariate. Tačiau jo automobilis nebuvo apžiÅ«rėtas ir nebuvo nustatyta, kad jis nebuvo sugadintas. Akivaizdu, kad jeigu bÅ«tų buvęs didesnis greitis, tai po sÄ lyčio su nukentėjusiuoju bÅ«tų buvęs ir didesnis smÅ«gis, ko pasėkoje turėjo atsirasti automobilio sužalojimai, tačiau jų neatsirado, vadinasi, greitis buvo mažas ir smÅ«gis buvo nestiprus.

Nukentėjusysis susižalojo po smÅ«gio griÅ«damas ant kietos asfalto dangos.Pirmosios instancijos teismas pasielgė neobjektyviai, kai vertindamas liudytojo Z. M. parodymus, jais rėmėsi kaip patikimu įrodymų Å¡altiniu. Liudytojas Z. M. važiavo jo automobilyje, jis jį vežė po darbo į namus. IÅ¡ karto po eismo įvykio Z. M. buvo apklaustas policijos pareigÅ«nų ir davė parodymus nurodydamas, kad jis nepastebėjo, kokioje vietoje buvo partrenktas nukentėjusysis, t.y. prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ ar už pėsčiųjų perėjos, taip pat atsakė į kitus policijos pareigÅ«no klausimus.

Apklaustas teisme, liudytojas Z. M. davė visiÅ¡kai kitokius parodymus, detalizuodamas tokias aplinkybes, kurios nebuvo žinomos net ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas Z. M., teisme apklaustas praėjus beveik trims metams po eismo įvykio parodė, kad pamatęs žmogų, šūktelėjo „stok, žmogus pareina“, po to buvo smÅ«gis, „iÅ¡ tokio smÅ«gio per stogÄ perlėkė..., o tas antras per rankas gavo“. Liudytojas Z. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu du kartus, tokių aplinkybių nenurodė.

Jis visuomet kalbėjo, tik kad matė vienÄ Å¾mogų, staiga pasirodžiusį prieÅ¡ V. S. vairuojamÄ automobilį. Tačiau teisme jis pakeitė parodymus ir nurodė, kad matęs jau du asmenis ir net tai, kad automobiliu V. S. kliudė antrojo asmens rankÄ . Tai akivaizdi melagystė, siekiant patvirtinti nukentėjusiojo ir liudytojo A. Ž. parodymus. Liudytojas Z. M. tyčia pakeitė parodymus teisme ir buvo įtakojamas nukentėjusiojo arba liudytojo, tokiu bÅ«du norėdamas pakenkti jam ir padėti nukentėjusiajam, siekiančiam iÅ¡ jo materialinės naudos.

Byloje nebuvo nustatyta ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. Ž. bÅ«tų „perskridęs per jo vairuojamÄ automobilį“. Jis pėsčiÄ jį V. Ž. kliudė kairiÄ ja automobilio dalimi ir nuo smÅ«gio jis buvo nublokÅ¡tas link gatvės vidurio, o ne perskrido per automobilį. Nukentėjusiojo perskridimo per automobilį fakto nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, liudytojo Z. M. kategoriÅ¡ki parodymai apie liudytojo A. Ž. tariamai sužalotÄ rankÄ akivaizdžiai yra susitarimas tarp Å¡ių liudytojų duoti bÅ«tent tokius parodymus ir tokiu bÅ«du klaidinti teismÄ .

Analizuojant liudytojo Z. M. parodymus matyti, kad jis teisme pasimetė atsakinėdamas į klausimus, kadangi davė neteisingus parodymus ir juose susimaišė. Liudytojo Z. M. buvo paklausta, kodėl jis pakeitė parodymus ir ar tiesÄ sakė apklausiamas iÅ¡ karto po eismo įvykio. Liudytojas Z. M. teisme parodė, kad nežinÄ s, kada jis meluoja, nežinÄ s ar tiesÄ sakęs policijos pareigÅ«nams, tačiau į klausimÄ , kada jis geriau atsiminė eismo įvykio aplinkybes jis pasakė, kad niekuomet nieko neatsiminė, t.y. nei po įvykio, nei jį apklausiant teisme.

Tokį neatsiminimÄ motyvavo tuo, kad eismo įvykio metu buvo iÅ¡gėręs. Kadangi liudytojo Z. M. parodymai yra nenuoseklÅ«s, tarpusavyje vieni kitiems prieÅ¡tarauja, be to, jis pats nurodo, kad įvykio aplinkybių neatsiminė nei po eismo įvykio, nei jį apklausinėjant teisme, todėl tokie liudytojo Z. M. parodymai turėjo bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai.Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino liudytojo V. D. teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad po eismo įvykio nukentėjusysis buvo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ (važiuojant nuo miesto link viaduko), ir jis greitosios med. pagalbos automobilį buvo pastatęs prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ ir, prieÅ¡ paimant nukentėjusį asmenį nuo gatvės, iki pėsčiųjų perėjos tikrai nebuvo privažiavęs, tuo tarpu policijos pareigÅ«no R.

M. parodymus, kuriuose pastarasis teigia matęs, kad greitosios med. pagalbos automobilis buvo užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos, nurodo kaip aplinkybę, kuria grindžia nuosprendį.Pirmosios instancijos teismas jo parodymus dėl automobilio sustabdymo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ vertina kritiÅ¡kai ir remiasi specialisto iÅ¡vada, kurioje nurodytas stabdymo kelias 29,6 m važiuojant 40 km/h greičiu. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad jo vairuojamo automobilio tikslus važiavimo greitis nebuvo nustatytas ir Å¡iuo metu jo nebeįmanoma nustatyti.

Todėl nesant konkrečių duomenų apie jo vairuoto automobilio tikslų važiavimo greitį, nėra galimybės nustatyti ir jo automobilio stabdymo kelio. Antra vertus, jo automobilis po eismo įvykio sustojo 17,80 m atstumu nuo ženklo „534“. Taigi, jeigu jis bÅ«tų važiavęs 40 km/h greičiu, tai jo vairuoto automobilio stabdymo kelias turėjo bÅ«ti 29,6 m, o tuo tarpu jis sustojo už 17,8 m. Vadinasi, akivaizdu, kad jo vairuojamo automobilio greitis niekaip negalėjo bÅ«ti 40 km/h, jis realiai toks ir nebuvo, nes jis buvo tik pradėjęs važiuoti po to, kai sustojo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ , ir važiavo labai lėtai.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK normų reikalavimus ta prasme, kad neiÅ¡kvietė ir teisminio nagrinėjimo metu neapklausė specialisto, atlikusio eismo įvykio tyrimÄ . Nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi bÅ«ti panaikintas.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmestinas. BK 281 str. 1 d. numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Å iame straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ apibÅ«dina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veikÄ pagal BK 281 str. 1 d., bÅ«tina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų nurodytų požymių buvimÄ . Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad eismo įvykio kilimÄ nulėmė bÅ«tent nuteistojo V.

S. veiksmai. Teismas konstatavo, jog nuteistojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su avarijos kilimu bei jos pasekmėmis, t. y. nukentėjusiojo nesunkiu sveikatos sutrikdymu. TokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nukentėjusiojo V. Ž., liudytojo A. Ž. parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo Z. M. parodymais teisme, specialisto iÅ¡vadomis, kitais byloje surinktais įrodymais. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytÄ Ä¯rodymų vertinimÄ apeliantas teigia, jog jis nepažeidė Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų, kadangi ne jo, o nukentėjusiojo V.

Ž. veiksmai (pastarasis bÅ«damas neblaivus ėjo ne per netoliese buvusiÄ pėsčiųjų perėjÄ , o už jos) sukėlė BK 281 str. 1 d. numatytus padarinius, o apeliantas Å¡ių padarinių iÅ¡vengti neturėjo realių galimybių, kadangi dėl menko gatvės apÅ¡vietimo ir oro sÄ lygų ne pėsčiųjų perėja einančio asmens iÅ¡ toliau jis nepastebėjo, jį pamatė tokiu atstumu, kad savo vairuojamo automobilio iki jo sustabdyti nebeturėjo techninės galimybės. Siekiant motyvuotai atsakyti į Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimÄ .

Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti specialistai V. Pačebutas ir D. Jucius, nuteistasis V. S. bei nukentėjusysis V. Ž. Specialistas V. Pačebutas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo nustatyti faktiniai duomenys, kur įvyko pėsčiojo kliudymas. Remiantis parodymais buvo dvi galimos versijos ir jas jis tyrė abi, tiek nuteistojo, tiek asmens, kuris buvo partrenktas. Klausimas, kuria vieta automobilis partrenkė žmogų, spręstas nebuvo, susidūrimo mechanizmo paaiškinti negali, kadangi bylai, kuri buvo pakliuvusi pas jį, trūko kai kurių duomenų.Specialistas D.

Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad pėsčiojo sÄ lyčio su automobiliu mechanizmas buvo sprendžiamas kompleksinio tyrimo metu, tačiau remiantis vien tik sužalojimais nebuvo galima nustatyti konkretaus sÄ lyčio mechanizmo. Atliekant tyrimÄ buvo praÅ¡oma tyrimui pateikti automobilį „Audi 80“, V. Ž. įvykio metu vilkėtus drabužius ir avėtÄ avalynę, tačiau nei vienas iÅ¡ minėtų objektų nebuvo pateiktas, todėl atliekant tyrimÄ buvo remtasi jo specialiom žiniom ir atrinkto tokio pat modelio automobilio apžiÅ«ra ir buvo duota tikėtina iÅ¡vada, kad V.

Ž. deÅ¡inysis blauzdikaulis lūžo jam sÄ lyčiaujant su automobilio „Audi 80“ priekiniu buferiu, o deÅ¡inio alkÅ«nkaulio ataugos lūžimas bei muÅ¡ta žaizda kaktoje atsirado po smÅ«gio į deÅ¡inę kojÄ griÅ«vant ir atsitrenkiant į kietÄ pagrindÄ , tikėtina važiuojamosios dalies pavirÅ¡ių. Ant automobilio nebuvo jokių pėdsakų ar sugadinimų, kurių pagrindu bÅ«tų galima nustatyti sÄ lyčio mechanizmÄ su patrenktu pėsčiuoju, o ir patikslinus sužalojimus, jų iÅ¡sidėstymÄ , susidarymo kryptį, bÅ«tų galima duoti tik tikėtinÄ iÅ¡vadÄ .

Atliekant tyrimÄ nebuvo duomenų, kad vairuotojas visiÅ¡kai buvo sustojęs prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ . Tyrimas atliktas preziumuojant, kad vairuotojas važiuoja 40 km/h ar 50 km/h greičiu. Nuteistasis V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, jog prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ jis buvo sustojęs 3 - 4 m atstumu, automobilį buvo visiÅ¡kai sustabdęs, kadangi praleido žmones, o jam pradėjus važiuoti, į gatvę išėjo nukentėjusysis. Automobilį sustabdė, pravažiavęs partrenkimo vietÄ 4-5 metrus.

Anksčiau jo niekas neklausė, ar jis buvo sustojęs prieÅ¡ perėjÄ praleisti žmonių, jo tik klausė, kokiu greičiu važiavo. Kadangi nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrinta nuteistojo versija, jog prieÅ¡ įvykį jis buvo pilnai sustabdęs automobilį, praleisdamas perėja ėjusius pėsčiuosius (buvo sustojęs 3 - 4 metrų atstumu prieÅ¡ ant asfalto pažymėtÄ perėjos ženklinimÄ ), be to, liko neiÅ¡aiÅ¡kintos įvykio aplinkybės – nukentėjusiojo V.

Ž. partrenkimo mechanizmas bei su kuria automobilio vieta sÄ lyčiaujant lūžo nukentėjusiojo Å¡launikaulis, buvo nutarta paskirti kompleksinę eismo įvykio – teismo medicininę ekspertizę, siekiant iÅ¡tirti ir nustatyti minėtas aplinkybes. Ekspertiniam tyrimui buvo pateikta baudžiamoji byla, 2011-05-13 papildomas kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas, 2011-05-13 VÄ® „Tauragės regiono keliai“ pažyma Nr. 2.15-300, nukentėjusiojo V. Ž. rentgenogramos bei jo gydimo stacionare istorijos Nr. 9338 ir Nr. 15523, taip pat ekspertų papildomai buvo apžiÅ«rėtas nukentėjusysis V.

Ž. Atlikus tyrimÄ , atsižvelgus į nukentėjusiojo V. Ž. sužalojimų padarymo mechanizmÄ , jų lokalizacijÄ bei au­tomobilio „Audi 80“ konfigÅ«racijÄ , 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) konstatuota, jog:

1. Tikėtina, kad V. Ž. deÅ¡inysis Å¡launikaulis lūžo V. Ž. smÅ«giÅ¡kai sÄ lyčiavus su automobilio variklio dangčio priekiniu kraÅ¡tu;

2. Tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu V. Ž. buvo partrenktas automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekine dalimi, V. Ž. esant įstrižai priekiu ir deÅ¡iniuoju Å¡onu į automobilį. Tikėtina, kad V. Ž. deÅ¡inysis blauzdikaulis lūžo nuo smÅ«ginio sÄ lyčio su automobilio priekinio buferio apvalkalo priekiniu pavirÅ¡iumi, o deÅ¡inysis Å¡launikaulis lūžo nuo smÅ«ginio sÄ lyčio su automobilio variklio dangčio priekiniu kraÅ¡tu, tikėtina, kad susidÅ«rimo metu V.

Ž. nuo partrenkimo vietos ir paties automobilio buvo bloÅ¡kiamas į priekį automobilio judėjimo prieÅ¡ įvykį kryptimi, o deÅ¡iniojo alkÅ«nkaulio ataugos lūžimas ir muÅ¡ta žaizda kaktoje atsi­rado V. Ž. atsitrenkiant į kietÄ pagrindÄ , tikėtina, po susidÅ«rimo su automobiliu krentant ant važiuojamosios dalies (2 t., b.l. 117-120). Eismo įvykių ekspertizės metu buvo sudaromos mastelinės schemos ir eismo įvykių tyrimo programa „PC-Crash 8.0“ modeliuojamas automobilio „Audi 80“ judėjimas.

Atlikus tyrimÄ , 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-345(11) pateikta iÅ¡vada:

1. Jeigu prieÅ¡ įvykį automobilis „Audi 80“ buvo sustojęs 3 m atstumu neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos horizontalaus kelio ženklinimo linijų, tai pajudėjęs nuo Å¡ios vietos iÅ¡naudojant visÄ variklio galiÄ automobilis „Audi 80“ galėjo pasiekti ne didesnį nei apie 30,4 km/h greitį ir vairuotojui dar automobilio įsibėgėjimo momentu reagavus stabdyti, stabdomas sustoti vietoje, kurioje jis aptiktas įvykio vietos apžiÅ«ros metu. Esant tokiam automobilio judėjimui 5 m atstumu prieÅ¡ sustojimo po įvykio vietÄ automobilis „Audi 80“ jau bÅ«tų buvęs stabdomas ir važiavęs apie 25,5 km/h greičiu;

2. Jeigu prieÅ¡ įvykį automobilis „Audi 80“ buvo sustojęs 4 m atstumu neprivažiavęs pėsčiųjų pe­rėjos horizontalaus kelio ženklinimo linijų, tai pajudėjęs nuo Å¡ios vietos iÅ¡naudojant visÄ variklio galiÄ automobilis „Audi 80“ galėjo pasiekti ne didesnį nei apie 30,6 km/h greitį ir vairuotojui dar automobilio įsibėgėjimo momentu reagavus stabdyti, stabdomas sustoti vietoje, kurioje jis aptiktas įvykio vietos apžiÅ«ros metu. Esant tokiam automobilio judėjimui 5 m atstumu prieÅ¡ sustojimo po įvykio vietÄ automobilis „Audi 80“ jau bÅ«tų buvęs stabdomas ir važiavęs apie 25,5 km/h greičiu <...> Dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų duomenų trÅ«kumo negalima spręsti, ar nurodytoje situacijoje automobilio vairuotojas V.

S. vairuojamÄ automobilį stabdė savalaikiai ir ar jo veiksmai turėjo įtakos nagrinėjamo įvykio kilimui (2 t., b.l. 121-127). Specialistas D. Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad eismo įvykių tyrimo programa buvo modeliuojamas greičiausias įmanomas automobilio judėjimas tame atstume, kad automobilis sustotų toje vietoje, kur buvo aptiktas po įvykio. Tai buvo pats greičiausias įmanomas įsibėgėjimo pagreitis, atliekant tai su automobilio kopija. Pagal grafikus matyti, kad automobiliui net nebuvo perjungiama antra pavara.

IÅ¡eina taip, kad automobilis judėjo didžiausiu greičiu pirma pavara ir, vairuotojui dar neprireikus jungti antros pavaros, vairuotojas reagavo į kliÅ«tį ir sustojo toje vietoje, kur buvo aptiktas eismo įvykio metu. Ekspertizės akto 6 lape 2 pastraipoje yra paminėta, kad jeigu pradėjęs važiuoti automobilis bÅ«tų įsibėgėjęs iÅ¡naudojant ne visÄ variklio galiÄ (lėčiau), tai pėsčiasis bÅ«tų nuėjęs didesnį atstumÄ nei paskaičiuotas. Patvirtintos optimalaus judėjimo metodikos nėra, tai priklauso nuo kiekvieno vairuotojo vairavimo stiliaus.

Pėsčiojo judėjimo greitis buvo priimamas pagal neblaivių pėsčiųjų vidutinį, didžiausiÄ ir mažiausiÄ judėjimo greitį, einant normaliu tempu, kad bÅ«tų galima apskaičiuoti, kokį atstumÄ nuėjo pėsčiasis, jeigu automobilis važiavo didžiausiu greičiu. Atlikus kompleksinę ekspertizę pavyko nustatyti pakankamai detalų pėsčiojo partrenkimo mechanizmÄ , bet kadangi pateiktoje medžiagoje pateikti duomenys, jog automobilis neapgadintas ir jokių pėdsakų ant jo nėra, negalima pasakyti, kuria automobilio priekinės dalies dalimi pėsčiasis buvo partrenktas, dėl to tas pėsčiojo įveiktas atstumas svyruoja per visÄ automobilio plotį.

Nėra duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima nustatyti pėsčiojo partrenkimo vietÄ . Esant tokiai situacijai, pėsčiasis nuėjo ne mažesnį nei 5,5 m atstumÄ . Esant didžiausiam įsibėgėjimui ir jei automobilis buvo 3 m atstumu sustojęs prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ , pėsčiasis galėjo nueiti nuo 4,34 m iki 5,48 m atstumÄ . Gautųsi, kad vairuotojui pradedant judėti pėsčiasis jau galėjo bÅ«ti automobilio judėjimo krypties pusėje. Tačiau, jei automobilis buvo sustojęs 4 m atstumu, pėsčiasis galėjo nueiti nuo 4,47 m iki 5,64 m atstumu.

Tokiu atveju pėsčiasis galėjo bÅ«ti tiek vairuotojo važiuojamosios dalies pusėje, tiek prieÅ¡prieÅ¡inėje pusėje. Vienas svarbiausių trÅ«kstamų duomenų, norint nustatyti, ar V. S. stabdė automobilį savalaikiai, yra automobilio ir pėsčiojo tarpusavio iÅ¡sidėstymo padėtys. Jei automobilis buvo sustojęs ir judėjo įsibėgėjimo rėžimu, pėsčiÄ jį jis turėjo pamatyti dar įsibėgėdamas, todėl labai svarbu, kur buvo automobilis ir kur pėsčiasis. Yra tiriamos dvi versijos.

Pirmoji, kuriÄ nurodo nukentėjusysis, kad ėjo per pėsčiųjų perėjÄ , kita versija, kuriÄ nurodo nuteistasis - kad nukentėjusysis ėjo už pėsčiųjų perėjos. Atliekant abiejų situacijų analizę, reikalingi visi ekspertizės akte 7 lape nurodyti duomenys. Atliekant kompleksinę ekspertizę pats automobilis apžiÅ«rai nebuvo pateiktas, buvo naudojamas standartinės modifikacijos tų pačių gamybos metų automobilis, jo priekinės dalies konfigÅ«racija atitiko sužalojimų iÅ¡sidėstymÄ ir tuo pagrindu buvo duota iÅ¡vada.

Nei pėdsakų, nei sugadinimų ant automobilio nėra, kad bÅ«tų galima teigti, jog nukentėjusysis buvo užkritęs ant variklio dangčio, dėl to tikėtina, kad jis buvo bloÅ¡kiamas į priekį. Nėra duomenų, ar pėsčiasis krito į automobilio priekį, ar nukritęs ant važiuojamosios dalies galėjo slysti važiuojamosios dalies pavirÅ¡iumi. Tik atlikus papildomÄ tyrimÄ galima paskaičiuoti, kokiu atstumu jis galėjo bÅ«ti bloÅ¡kiamas. Pagal susidÅ«rimo sÄ lyčio mechanizmÄ visi duomenys rodo, kad nukentėjusysis buvo bloÅ¡kiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį, duomenų, kurių pagrindu galėtų tvirtinti, kad jis buvo bloÅ¡kiamas į prieÅ¡ingÄ pusę, nėra.

Nukentėjusysis V. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, jog matė, kaip automobilis atvažiavo nuo viaduko pusės, jam pasirodė, kad automobilis buvo toli. Jis ėjo per pėsčiųjų perėjÄ ir jį stipriai nusviedė, nuo pėsčiųjų perėjos nusviestas buvo gerokai. Tęsiant įrodymų tyrimÄ , apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti eksperimentÄ . Eksperimento metu buvo siekiama nustatyti, prieÅ¡ kiek metrų automobilio vairuotojas V. S., važiuodamas automobiliu „Audi 80“, galėjo pamatyti per gatvę ėjusį nukentėjusįjį tiek nukentėjusiojo nurodytoje vietoje (per pėsčiųjų perėjÄ ), tiek nuteistojo nurodytoje vietoje (13 metrų atstumu nuo kelio ženklo 534).

Eksperimentas atliktas įvykio vietoje esant tamsiam paros laikui, prie dirbinio apšvietimo, oro temperatūrai 2 laipsniai šilumos, apsiniaukus, šlapiai kelio dangai, eksperimento atlikimui buvo panaudotas automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eksperimento metu buvo atliekami du bandomieji važiavimai:

1. Automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant artimom žibintų Å¡viesom, buvo važiuojama Tauragės m. Gedimino g. nuo viaduko link parduotuvės „Iki“, kuri yra toje pačioje pusėje, link kur judėjo automobilis, ir stebima, kada galima pastebėti pėsčiųjų perėjoje stovintį žmogų. Pastebėjus pėsčiųjų perėjoje žmogų, automobilis sustabdytas ir iÅ¡matuotas atstumas nuo automobilio priekio iki žmogaus, kuris stovi pėsčiųjų perėjoje. IÅ¡matavus atstumÄ nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje žmogų buvo galima pastebėti prieÅ¡ 77 metrus.

2. Automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant artimom žibintų šviesom, buvo važiuojama Tauragės m. Gedimino g. nuo viaduko link parduotuvės „Iki“, kuri yra toje pačioje pusėje, link kur judėjo automobilis, ir stebima, kada galima pastebėti stovintį žmogų važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo 534 (automobilio „Audi“ važiavimo kryptimi). Pastebėjus važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ stovintį žmogų, automobilis sustabdytas ir išmatuotas atstumas nuo automobilio priekio iki žmogus, kuris stovi važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“.

IÅ¡matavus atstumÄ nustatyta, kad važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ žmogų buvo galima pastebėti prieÅ¡ 62 metrus (3 t., b.l. 19-22). Nuteistasis V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad eksperimentas buvo atliktas panaÅ¡iomis į buvusias įvykio metu sÄ lygas - automobilis buvo tokios pat markės, gatvės apÅ¡vietimas buvo įjungtas toks pat, kelio danga taip pat buvo drėgna, skyrėsi tik tai, kad eksperimento metu nebuvo dulksnos, kuri buvo įvykio metu.Specialistas D.

Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad remiantis eksperimento duomenimis, automobilio vairuotojas turėjo objektyviÄ galimybę ne pėsčiųjų perėjoje buvusį pėsčiÄ jį pamatyti 62 metrų atstumu. Eksperimento metu automobilis važiavo ir pamačius pėsčiÄ jį jis buvo stabdomas. Ä®vertinant vairuotojo reakcijos laikÄ , per kiek jis pamatė pėsčiÄ jį, automobilio sustabdymui reikalingÄ atstumÄ , vienareikÅ¡miÅ¡kai galima tvirtinti, kad atstumas, kuriuo vairuotojas pamatė ne perėjoje esantį žmogų, buvo didesnis negu 62 metrai.

Å is atstumas yra ženkliai didesnis nei tas, kuris buvo reikalingas 40 km/h ar 50 km/h greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui įvykio vietoje buvusiomis kelio sÄ lygomis. Techniniu požiÅ«riu, esant Å¡iems duomenims, galima remtis eksperto V. Pačebuto atlikto tyrimo duotos iÅ¡vados 2 dalimi, kad automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdyti vairuojamÄ automobilį, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo judėjimo per keliÄ vietos ir iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo.

Specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-394(09) atstumai buvo nustatyti atsižvelgiant į įvykio metu buvusias kelio sÄ lygas ir automobilio sustabdymui reikalingÄ atstumÄ . Ä®vertinus visa tai buvo nustatyta, jog norint, kad automobilis sustotų vietoje, kurioje jis aptiktas po įvykio, automobilio vairuotojas, važiuodamas 40 km/h greičiu, stabdymui turėjo reaguoti 1,78 m atstumu ar didesniu, o jeigu važiavo 50 km/h greičiu, tai stabdyti vairuojamÄ automobilį turėjo reaguoti 11,28 m arba didesniu atstumu neprivažiavęs deÅ¡inėje kelio pusėje esančio pėsčiųjų keliÄ Å¾yminčio ženklo, ir tai reiÅ¡kia, kad automobilio vairuotojas reagavo stabdyti dar neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos.

Pagal ekspertizės aktÄ Nr. 11K-345(11), jei automobilis buvo sustojęs neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos horizontalaus kelio ženklinimo, tai iki sustojimo po įvykio automobilio vairuotojas nuvažiavo tiktai apie 24-25 m atstumÄ . Remiantis eksperimento duomenimis, jeigu įvykis įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, tai vairuotojas turėjo objektyviÄ galimybę pamatyti pėsčiÄ jį neprivažiuodamas 62 m atstumu. Remiantis nustatytu matomumu ir automobilio įveiktais atstumais akivaizdu, kad automobilio vairuotojas V.

S. pagal jo iÅ¡keltÄ sustojimo prieÅ¡ perėjÄ versijÄ dar nepradėdamas važiuoti turėjo objektyviÄ galimybę matyti važiuojamojoje dalyje esantį pėsčiÄ jį asmenį, nes matomumas buvo ženkliai didesnis negu automobilis nuvažiavo atstumÄ . Å i aplinkybė visiÅ¡kai paneigia nuteistojo versijÄ , neva jis buvo sustojęs prieÅ¡ais pėsčiųjų perėjÄ praleisti kitų perėja ėjusių pėsčiųjų, o nukentėjusysis ėjo per gatvę už pėsčiųjų perėjos - patikimai nustačius, kad sustojimo prieÅ¡ perėjÄ atveju nuteistajam buvo matoma jo nurodoma nukentėjusiojo ėjimo per gatvę vieta, iÅ¡ nuteistojo nurodomos versijos sektų, jog jis vairuojamu automobiliu nukentėjusįjį partrenkė tyčia, t. y. sustabdęs automobilį prieÅ¡ perėjÄ ir matydamas už perėjos įžengiantį į gatvę nukentėjusįjį, pradėjo važiuoti, didino greitį ir stabdė automobilį tik po kontakto su pėsčiuoju, kas yra visiÅ¡kai neįtikinama.

Taigi, apeliacinio proceso metu specialistų atlikti tyrimai bei atlikto eksperimento metu gauti duomenys visiÅ¡kai paneigia apelianto argumentÄ , jog bÅ«tent nukentėjusiojo V. Ž. veiksmai sukėlė BK 281 str. 1 d. numatytus padarinius, o jis dėl menko gatvės apÅ¡vietimo ir oro sÄ lygų ne pėsčiųjų perėja einančio asmens iÅ¡ toliau nepastebėjo, jį pamatė tokiu atstumu, kad savo vairuojamo automobilio iki jo sustabdyti nebeturėjo techninės galimybės. Ekspertizės bei eksperimentas buvo skirti tam, kad bÅ«tų paÅ¡alinti byloje likę neaiÅ¡kumai.

Ekspertizių atlikimui buvo pateikta visa baudžiamosios bylos bei reikalinga papildoma medžiaga, tyrimus atliko kvalifikuoti ekspertai, abejoti ekspertizės iÅ¡vadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir jų kompetencija kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog eksperimento atlikimui taip pat buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, eksperimentas atliktas laikantis nustatytų sÄ lygų: toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, panaudojant analogiÅ¡kos markės ir modelio autoįvykyje dalyvavusiam automobiliui automobilį, tokiu pat metų bei paros laiku (gruodžio 7 d., apie 17.10 val.

– 17.25 val.), esant tamsiam paros laikui, prie dirbinio apÅ¡vietimo, apsiniaukus, Å¡lapiai kelio dangai, pėsčiojo vaidmenį atliekančiam eksperimento dalyviui vilkint tamsios spalvos rÅ«bais. Nors, kaip nurodė nuteistasis V. S., eksperimento metu nebuvo dulksnos, kuri buvo įvykio metu, Å¡i aplinkybė nėra lemiama, kad duotų pagrindÄ abejoti eksperimento metu gautais rezultatais. Nuteistasis V. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 15-16) nurodė, jog jis važiavo 40 km/h – 50 km/h greičiu, pėsčiasis ėjo per gatvę, o ne pėsčiųjų perėja.

Aplinkybės, kad buvo sustojęs prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ , apklausiamas pirmÄ kartÄ , V. S. nenurodė. Tokias pačias aplinkybes, kad V. S. važiavo apie 40 km/h greičiu ir pravažiavus pėsčiųjų perėjÄ prieÅ¡ pat automobilį iššoko vyriÅ¡kis, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas Z. M., apklausiamas pirmÄ kartÄ (1 t., b.l. 13-14). Apklausiamas vėliau minėtas liudytojas nurodė, jog V. S. važiavo apie 50 km/h – 60 km/h greičiu, privažiavus perėjÄ ir jau važiuojant per jÄ staiga pamatė, kad nuo parduotuvės „Super neto“ ateina du vyrai, V.

S. stabdė automobilį ir jis pajuto, kad į automobilio kairės pusės Å¡onÄ atsitrenkė pirmas ėjęs žmogus. Negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad vyriÅ¡kiai ėjo per perėjÄ ar už jos (1 t., b.l. 30-31, 32-33). Liudytojas A. Ž. bei nukentėjusysis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jie ėjo pėsčiųjų perėja, V. S. automobilis prie pėsčiųjų perėjos sustojęs nebuvo, jis važiavo apie 60 km/h greičiu (1 t., b.l. 17-18, 25-26, 28-29). Esant dviem versijom, jog iki nukentėjusiojo partrenkimo V.

S. važiavo apie 40 km/h – 50 km/h greičiu, prie pėsčiųjų perėjos sustojęs nebuvo, pėsčiÄ jį jis partrenkė einantį pėsčiųjų perėjoje, bei esant analogiÅ¡kai situacijai, tačiau skirtingai pėsčiojo partrenkimo vietai - pėsčiajam einant už pėsčiųjų perėjos, byloje buvo atliktas tyrimas ir pateikta 2009-02-21 specialisto iÅ¡vada Nr. 11K-31 (1 t., b.l. 86-91), kurioje konstatuota, jog: jei pėsčiojo V. Ž. partrenkimas įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, prieÅ¡ įvykį 40 km/h greičiu judančiam automobiliui „Audi 80“ partrenkimo momentu nuo prieÅ¡prieÅ¡ines eismo juostas skiriančios kelio ženklinimo linijos važiuojant didesniu nei apie 2,7 m atstumu (o prieÅ¡ įvykį važiuojant 50 km/h greičiu – didesniu nei 3,1 m), tai techniniu požiÅ«riu tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykio kilimu buvo automobilio „Audi 80“ vairuotojo V.

S. veiksmai – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido jo judėjimo krypties važiuojamosios dalies puse nereguliuojama pėsčiųjų perėja ėjusio V. Ž. ir jį partrenkė. Siekiant įvertinti situacijÄ , jei nukentėjusysis buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje, o V. S. iki partrenkimo važiavo apie 40 km/h – 50 km/h greičiu ir prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, minėtoje specialisto iÅ¡vadoje konstatuota, kad jeigu pėsčiasis V.

Ž. per važiuojamÄ jÄ dalį ėjo ne pėsčiųjų perėja, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliÅ«tį automobilio „Audi 80“ judėjimui, tai techniniu požiÅ«riu tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykio kilimu buvo pėsčiojo V. Ž. veiksmai – esant matomumo zonoje pėsčiųjų perėjai per važiuojamÄ jÄ dalį ėjo ne perėjÄ , keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliÅ«tį automobilio „Audi 80“ judėjimui. Å iuo atveju, jei automobilio „Audi 80“ vairuotojas važiuodamas 40 km/h greičiu turėjo objektyviÄ galimybę ne pėsčiųjų perėja per važiuojamÄ jÄ dalį einantį ir kliÅ«tį jo automobilio judėjimui sudarantį pėsčiÄ jį V.

Ž. pastebėti didesniu nei 29,6 m atstumu neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per važiuojamÄ jÄ dalį vietos (o važiuodamas 50 km/h greičiu – didesniu nei 40,9 m atstumu), tai vairuotojo V. S. veiksmai – turėdamas objektyviÄ galimybę iÅ¡ didesnio nei reikalingas stabdymui atstumo pastebėti kliÅ«tį jo automobilio judėjimui sudariusį V. Ž. savalaikiai nestabdė ir partrenkė pėsčiÄ jį – techniniu požiÅ«riu buvo priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykio kilimu.

Apeliacinio proceso metu atlikus eksperimentÄ , buvo nustatyta, jog važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ žmogų buvo galima pastebėti prieÅ¡ 62 metrus (3 t., b.l. 19-22). Akivaizdu, jog tai dvigubai didesnis atstumas, negu reikia automobilio sustabdymui važiuojant įvykio metu buvusiomis sÄ lygomis 40 km/h greičiu, ir daugiau nei 20 m didesnis atstumas, jei automobilis bÅ«tų važiavęs 50 km/h greičiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas D.

J. taip pat patvirtino, jog remiantis eksperimento duomenimis, automobilio vairuotojas turėjo objektyviÄ galimybę pėsčiÄ jį pamatyti didesniu nei 62 metrų atstumu ir Å¡is atstumas buvo ženkliai didesnis nei tas, kuris buvo reikalingas 40 km/h ar 50 km/h greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui įvykio vietoje buvusiomis kelio sÄ lygomis. Darytina iÅ¡vada, jog V. S., važiuodamas leistinu mieste (t. y. nevirÅ¡ijančiu 50 km/h) greičiu, turėjo objektyviÄ galimybę tiek pėsčiųjų perėja, tiek ir ne pėsčiųjų perėja per važiuojamÄ jÄ dalį einantį ir kliÅ«tį jo automobilio judėjimui sudarantį pėsčiÄ jį V.

Ž. pastebėti laiku, savalaikiai stabdyti vairuojamÄ automobilį, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo judėjimo per keliÄ vietos ir iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo. Ä®tariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., b.l. 76-80, 81) užfiksuota, jog V. S. nurodė, kad nukentėjusįjį einantį gatve pamatė 10,5 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, o jo automobilis po eismo įvykio nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio buvo nutolęs 17,8 m atstumu.

Siekiant nustatyti, ar galėjo automobilis „Audi 80“, važiavęs 40 km/h – 50 km/h greičiu, sustoti 17,8 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, jei stabdyti pradėjo po pėsčiojo, einančio už pėsčiųjų perėjos apie 10,5 m atstumu, patrenkimo, buvo atliktas tyrimas ir pateikta 2009-12-21 specialisto iÅ¡vada Nr. 11K-394(09) (1 t., b.l. 143-145), kurioje konstatuota: jeigu prieÅ¡ įvykį automobilis „Audi 80“ važiavo 40 km/h greičiu, tai jo vairuotojas stabdyti reagavo 1,78 m ar didesniu atstumu neprivažiavęs deÅ¡iniojo kelio pusėje esantį pėsčiųjų perėjÄ Å¾ymintį kelio ženklÄ â€žpėsčiųjų perėja“, o jeigu prieÅ¡ įvykį automobilis „Audi 80“ važiavo 50 km/h greičiu, tai jo vairuotojas stabdyti reagavo apie 11,28 m ar didesniu atstumu neprivažiavęs deÅ¡inėje kelio pusėje esantį pėsčiųjų perėjÄ Å¾ymintį kelio ženklÄ â€žpėsčiųjų perėja“.

Tuo paneigta nuteistojo pirminė versija, jog važiuodamas 40 km/h – 50 km/h greičiu pėsčiÄ jį pamatė už pėsčiųjų perėjos apie 10,5 m atstumu ir pradėjo stabdyti, kadangi atsižvelgiant į įvykio metu buvusias kelio sÄ lygas, važiuojant 40 km/h – 50 km/h greičiu ir norint sustoti 17,8 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, stabdyti automobilį reikėjo 1,78 m - 11,28 m ar didesniu atstumu neprivažiavus deÅ¡inėje kelio pusėje esančio pėsčiųjų perėjÄ Å¾yminčio kelio ženklo „pėsčiųjų perėja“, o ne už jo.

Tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir specialistas D. J.. Nuteistasis V. S. apklausiamas įtariamuoju praėjus metams po įvykio bei akistatos metu su nukentėjusiuoju (1 t., b.l. 64-66, 67-68) nurodė naujas įvykio aplinkybes - tai, jog jis buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, o kai įvyko eismo įvykis, jis važiavo maždaug 40 km/h greičiu. Aplinkybę, kad buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, V. S. nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei savo apeliaciniame skunde, kuriame pažymėjo, jog buvo sustojęs prie netoli parduotuvės „Super neto“ esančios pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiuosius, o kai pradėjo važiuoti iki nukentėjusiojo partrenkimo jo greitis buvo labai mažas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė papildomai, jog jis buvo sustojęs 3 – 4 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Kaip jau minėta, atlikus įrodymų tyrimÄ apeliacinės instancijos teisme, yra paneigta ir Å¡i nuteistojo versija.Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryÅ¡iu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiÅ¡koje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga“).

Aukščiau aptartais įrodymais patikimai nustatyta, kad net ir tuo atveju, jei pėsčiasis per gatvę bÅ«tų ėjęs ne per pėsčiųjų perėjÄ , kaip teigia nuteistasis, o už jos, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vis dėlto ne nukentėjusiojo padarytas pažeidimas, o vairuotojo V. S. veiksmai – atsiradus kelyje kliūčiai, kuriÄ nuteistasis galėjo pastebėti ir kilus grėsmei eismo saugumui, savalaikiai nestabdė ir tokiu bÅ«du nesiėmė priemonių iÅ¡vengti susidÅ«rimo su kilusia kliÅ«timi, nekeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams– bÅ«tų buvę tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiais padariniais.

Taigi ir Å¡iuo atveju, jeigu nuteistasis V. S. bÅ«tų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o nukentėjusysis V. Ž. ir bÅ«tų jas pažeidęs, vienareikÅ¡miai eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs, o nuteistojo V. S. padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai bÅ«tų buvę tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykio kilimu bei jo pasekmėmis – nukentėjusiojo V. Ž. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Vienok kolegija laiko, jog apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje.Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V.

Ž. parodymais, kadangi eismo įvykio metu nukentėjusysis V. Ž. buvo stipriai apsvaigęs, jis ne viskÄ gali prisiminti. Nors įvykio metu nukentėjusysis V. Ž. buvo neblaivus (1 t., b.l. 10), tačiau jam nustatytas ribinis tarp vidutinio ir sunkaus girtumo laipsnis leidžia teigti, kad nukentėjusiojo protavimo ir gebėjimo orientuotis aplinkoje galimybės tokio laipsnio girtumo nebuvo esmingai apribotos. Pažymėtina, kad jis nuo pat pradžių teigė, jog buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, kÄ patvirtina iÅ¡raÅ¡o kopija iÅ¡ V.

Ž. ligos istorijos (1 t., b.l. 48-49), kurioje gydytojas V. S. D. 2007-12-07 18.00 val. užfiksavo, jog ligonio žodžiais jį automobilis partrenkė einant per perėjÄ . Ir vėliau nukentėjusysis V. Ž. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2007-12-11 (1 t., b.l. 25-26), tiek teisiamojo posėdžio metu davė analogiÅ¡kus parodymus, kad jis su broliu A. Ž. ėjo bÅ«tent per pėsčiųjų perėjÄ . Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis savo parodymų nekeitė. Å iuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino iÅ¡ karto po eismo įvykio apklaustas liudytojas A.

Ž. (1 t., b.l. 17-18). Pastarasis tokias pačias aplinkybes nurodė ir apklausiamas 2008-11-13 (1 t., b.l. 28-29) bei apylinkės teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo bei liudytojo A. Ž. parodymai nuo pat įvykio pradžios buvo nuoseklÅ«s ir nekito, todėl netikėti, kad nukentėjusysis V. Ž. buvo partrenktas bÅ«tent pėsčiųjų perėjoje, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 25-26), tiek teismo posėdžio metu nurodė smulkias įvykio aplinkybes, jog įvykio metu lijo, buvo prietema, jis ėjo apie vienÄ metrÄ priekyje nuo brolio, brolis jam ėjo iÅ¡ deÅ¡inės, priekyje jų ėjo dvi moterys, kÄ patvirtina liudytojo A.

Ž. parodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo gebėjimu prisiminti įvykio aplinkybes nėra pagrindo. Tuo tarpu nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir kintantys. Jis savo parodymus bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu keitė, pradžioje nenurodė, jog buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, teigė važiavęs 40 km/h – 50 km/h greičiu. Vėliau savo parodymus pakeitė, nurodydamas, jog prie pėsčiųjų perėjos buvo visiškai sustojęs praleisti perėja ėjusių pėsčiųjų, o jo greitis iki pėsčiojo partrenkimo buvo labai mažas, važiuoti 40 km/h greičiu negalėjo.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad neva liudytojo A. Ž. parodymai nenuoseklūs, nes pirminiuose parodymuose jis nenurodė, kad buvo sužalotas, o tik teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad eismo įvykio metu jam buvo sužalota ranka, taip norėdamas pasunkinti jo padėtį ir norėdamas, kad brolis gautų materialinės naudos, duoda broliui palankius parodymus. Pažymėtina, jog liudytojas A. Ž. apie tai, kad jam automobilio kairės pusės veidrodėliu buvo kliudyta dešinė plaštaka, nurodė dar ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 28-29).

Nors apeliantas teigia, jog tokių A. Ž. parodymų niekas nepatvirtina, pastarasis nepateikė med. specialisto iÅ¡vados, patvirtinančios jo sužalojimų buvimÄ , pažymėtina, jog Å¡ioje byloje V. S. nebuvo kaltinamas liudytojo A. Ž. sužalojimu ir jis už tai nėra nuteistas, todėl galimo liudytojo A. Ž. kliudymo automobiliu faktas iÅ¡eina už Å¡ios bylos įrodinėjimo dalyko ribų. Kadangi A. Ž. į medikus nesikreipė, Å¡is kliudymas galimai buvo labai menkas. Nors liudytojas ir nurodė įvykio metu buvusiÄ aplinkybę, susijusiÄ su juo, tai nuteistojo padėties niekaip nesunkina.

Vien ta aplinkybė, kad liudytojas A. Ž. yra nukentėjusiojo V. Ž. brolis, neduoda pagrindo abejoti pastarojo parodymais, kadangi jų parodymai sutampa, nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir nekito, liudytojas iki įvykio V. S. nepažinojo ir apkalbėti jį neturi jokio pagrindo. Be to, nepagrįstas V. S. argumentas, jog dėl brolių Ž. kaltės buvo sukeltas eismo įvykis, kadangi aukščiau aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, jog ne dėl pastarųjų, o būtent dėl V. S. kaltės kilo eismo įvykis.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas Z. M. teismo posėdžio metu davė visiškai kitokius parodymus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomos, tokiu būdu norėdamas pakenkti jam ir padėti nukentėjusiajam, todėl tokie liudytojo Z. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Atkreiptina, jog liudytojas Z. M., priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybę, kad šūktelėjo, jog eina žmogus, bei tai, jog iš paskos ėjęs žmogus dešine ranka atsitrenkė į automobilį, jau buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 30-31), o ne tik teismo posėdžio metu, praėjus trims metams po įvykio.

Abejoti liudytojo Z. M. parodymais Å¡ioje dalyje nėra pagrindo, kadangi jie sutampa su nukentėjusiojo bei liudytojo A. Ž. parodymais. Apeliantas pagrįstai nesutinka su liudytojo Z. M. nurodyta aplinkybe, kad nukentėjusysis V. Ž. „perskrido per jo vairuojamÄ automobilį“, kadangi 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) konstatuota, jog tikėtina, kad susidÅ«rimo metu V. Ž. nuo partrenkimo vietos ir paties automobilio buvo bloÅ¡kiamas į priekį automobilio judėjimo prieÅ¡ įvykį kryptimi (2 t., b.l. 117-120).

Specialistas D. J. taip pat nurodė, jog pagal susidÅ«rimo sÄ lyčio mechanizmÄ visi duomenys rodo, kad nukentėjusysis buvo bloÅ¡kiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį, duomenų, kurių pagrindu galėtų tvirtinti, kad jis buvo bloÅ¡kiamas į prieÅ¡ingÄ pusę, nėra. Tačiau pažymėtina, jog nukentėjusiojo partrenkimo mechanizmas (ar jis buvo bloÅ¡kiamas į priekį, ar į Å¡onÄ , ar per automobilio viršų) bet kuriuo atveju neturi esminės įtakos vertinant nuteistojo veiksmus ir V.

S. teisinės padėties Å¡i liudytojo Z. M. nurodyta aplinkybė nesunkina. Liudytojas galimai netiksliai apibÅ«dino partrenkimo mechanizmÄ , kadangi jam ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l.

30) atrodė, jog nukentėjusysis „nuskrido“ per kapotÄ . Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino liudytojo V. D. teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad po eismo įvykio nukentėjusysis buvo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ (važiuojant nuo miesto link viaduko), ir jis greitosios med. pagalbos automobilį buvo pastatęs prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ ir, prieÅ¡ paimant nukentėjusį asmenį nuo gatvės, iki pėsčiųjų perėjos tikrai nebuvo privažiavęs. Vienok Å¡i liudytojo V.

D. nurodyta aplinkybė neįrodo, kad pėsčiasis buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje. Nukentėjusysis, kaip konstatuota 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) (2 t., b.l. 117-120), buvo bloÅ¡kiamas į priekį automobilio judėjimo prieÅ¡ įvykį kryptimi, todėl akivaizdu, jog po įvykio nukentėjusysis jau buvo ne ant pėsčiųjų perėjos, o prieÅ¡ jÄ (važiuojant nuo miesto link viaduko). Liudytojas A. Ž. apklausiamas iÅ¡ karto po įvykio taip pat nurodė, jog jo brolis V.

Ž. nuo smÅ«gio apie 10 m „nulėkė“ į priekį (1 t. b.l. 17-18), tai jis patvirtino ir teismo posėdžio metu. V. S. skunde nurodė, jog atvykę į eismo įvykio vietÄ policijos pareigÅ«nai galėjo tuo metu surasti ir apklausti įvykio vietoje buvusius asmenis, nes judėjimas buvo didelis ir žmonių eismo įvykio vietoje buvo daug. Tačiau liudytojo apklausos protokolas, kuriame užfiksuoti liudytojo policijos pareigÅ«no R. M. parodymai (1 t., 74-75) patvirtina, jog policijos pareigÅ«nui R.

M. nuvykus į įvykio vietÄ , tik vienas vyriÅ¡kis prie jo priėjo ir pasakė, kad ėjo kartu per pėsčiųjų perėjÄ , daugiau niekas nepasakė, kad matė įvykį. Nepagrįstas V. S. skundo argumentas, jog po eismo įvykio jo automobilis nebuvo apžiÅ«rėtas ir nebuvo nustatyta, kad jis nesugadintas. Byloje esantis protokolas apie transporto priemonės apžiÅ«rÄ ir techninės bÅ«klės patikrinimÄ (1 t., b.l. 5-6) patvirtina, jog automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apžiÅ«rėtas 2007 m. gruodžio 7 d. 17.20 val.

– 17.40 val., t.y. iÅ¡ karto po eismo įvykio, iÅ¡orinių sugadinimų požymių nenustatyta. Tačiau aplinkybė, kad automobilis nebuvo apgadintas, neduoda pagrindo sutikti su apeliantu, jog nukentėjusysis susižalojo po smÅ«gio griÅ«damas ant kietos asfalto dangos, kadangi 2009-07-24 ekspertizės akte Nr. 11K-137(09) (1 t., b.l. 123-124) bei 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) (2 t., b.l. 117-120) konstatuota, jog tikėtina, kad V. Ž. deÅ¡inysis Å¡launikaulis lūžo V. Ž. smÅ«giÅ¡kai sÄ lyčiavus su automobilio variklio dangčio priekiniu kraÅ¡tu, deÅ¡inysis blauzdikaulis lūžo nuo smÅ«ginio sÄ lyčio su automobilio priekinio buferio apvalkalo priekiniu pavirÅ¡iumi, o deÅ¡inysis Å¡launikaulis lūžo nuo smÅ«ginio sÄ lyčio su automobilio variklio dangčio priekiniu kraÅ¡tu, t. y. esant tokio pobÅ«džio kontaktui, automobilio sužalojimai nebÅ«tinai turėjo atsirasti.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jo parodymus dėl automobilio sustabdymo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ vertino kritiÅ¡kai ir rėmėsi specialisto iÅ¡vada, kurioje nurodytas stabdymo kelias 29,6 m važiuojant 40 km/h greičiu. Kadangi jis sustojo už 17,8 m, vadinasi, akivaizdu, kad jo vairuojamo automobilio greitis niekaip negalėjo bÅ«ti 40 km/h. Kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, specialisto iÅ¡vada rėmėsi pagrįstai.

Atkreiptina, jog automobilio greitį iki pėsčiojo partrenkimo savo pirminiuose parodymuose buvo nurodęs pats nuteistasis. Apylinkės teismas, remdamasis specialisto iÅ¡vada, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad automobilį V. S. pradėjo stabdyti apie 5 m iki pėsčiųjų perėjos, kadangi specialisto paskaičiuotas stabdymo kelias (40 km/h greičiu važiuojančio automobilio „Audi 80“ sustabdymui buvo reikalingas 23 m ar didesnis atstumas (1 t., b.l. 143-145) visiÅ¡kai sutampa su liudytojo Z. M. parodymais, kad jis prieÅ¡ perėjÄ suÅ¡uko: ,,žmogus” ir vairuotojas stabdė, o automobilis sustojo už 17,80 m už kelio ženklo „534“.Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nurodo, jog jis negalėjo iÅ¡vengti nukentėjusiojo partrenkimo, kadangi įvykio metu buvo blogos oro sÄ lygos, tamsu, intensyvus eismas, blogas matomumas, drėgna.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, turi įvertinti ir atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, vietovės reljefÄ , kelio ir transporto priemonės bÅ«klę, meteorologines sÄ lygas, taip pat eismo intensyvumÄ , kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas.

Apie pėsčiųjų buvimÄ ar nebuvimÄ pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas keliÄ . V. S., pats matydamas ir suprasdamas, jog oro ir kelio sÄ lygos prastos, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo bÅ«ti itin atidus ir dėmesingas. Tačiau nuteistojo neatidumas ir neapdairumas lėmė, jog jis neįvertino savo važiavimo greičio, nepastebėjo pėsčiojo įžengimo momento į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, nors pagal eksperimento rezultatus turėjo tam visas galimybes, o kai pastebėjo, nebespėjo sustabdyti automobilio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, jog partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sÄ lygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumÄ užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi maÅ¡ina ir panaÅ¡iai (pvz., kasacinė nutartis 2K-416/2010). Tokios praktikos laikomasi iki Å¡iol.Aptartų įrodymų pagrindu kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių V. S. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 281 str. 1 d.

BÅ«tent vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, kÄ patvirtina byloje esančios specialistų iÅ¡vados, ekspertizių aktai, atliktas eksperimentas, specialistų paaiÅ¡kinimai, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad dėl įvykio kaltas nukentėjusysis ir kad iÅ¡vengti jo kliudymo buvo neįmanoma, teisiÅ¡kai nepagrįsti ir prieÅ¡tarauja byloje esantiems duomenims. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog nukentėjusysis V.

Ž. nuteistojo vairuojamo automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistojo aiÅ¡kinimÄ tiek dėl vairuojamo automobilio sustabdymo prieÅ¡ perėjÄ , tiek ir dėl nukentėjusiojo ėjimo per gatvę ne perėja, o už jos ribų. Nustatyta, jog vairuotojas, bÅ«damas atidus, turėjo galimybę įžengiantį į pėsčiųjų perėjÄ pėsčiÄ jį pamatyti iÅ¡ anksto ir atitinkamai reaguoti. Nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamÄ pėsčiųjų perėjÄ , privalo įvertinti atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti per pėsčiųjų perėjÄ tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems.Nustačius, kad pėstysis kirto kelio važiuojamÄ jÄ dalį leistinoje vietoje – pėsčiųjų perėjoje, o automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdydamas sustabdyti vairuojamÄ automobilį neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per keliÄ vietos ir iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo, vairuotojo V.

S. kalti veiksmai yra priežastiniame ryÅ¡yje su eismo įvykiu. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad jei apeliantas bÅ«tų laikęsis Kelių eismo taisyklių 75, 172 punktų (Kelių eismo taisyklės, galiojusios nuo 2003-04-01 iki 2008-09-01, Žin., 2003, Nr. 7-263) reikalavimų, saugaus eismo taisyklių, visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, artėdamas prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ sulėtinęs greitį, laiku pamatęs į pėsčiųjų perėjÄ Ä¯Å¾engusį nukentėjusįjį ir savalaikiai stabdęs automobilį, autoįvykis nebÅ«tų kilęs ir susidÅ«rimo su nukentėjusiuoju bÅ«tų buvę iÅ¡vengta, tačiau kilę padariniai buvo dėsningas apelianto veiksmų rezultatas.

Aptarti įrodymai besÄ lygiÅ¡kai patvirtina, jog V. S., jeigu jis bÅ«tų elgęsis tiek dėmesingai ir atsargiai, kiek to reikalauja Kelių eismo taisyklės, įvykio metu buvusiomis kelio ir eismo sÄ lygomis galėjo ir turėjo sustoti ties pėsčiųjų perėja ir praleisti tuo metu perėja judėjusį pėsčiÄ jį. V. S. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiÅ¡kusi nusikalstamu nerÅ«pestingumu – kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo (t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja pasirinktu greičiu, juda žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti), nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai (jis nespės laiku sustabdyti automobilio ir kliudys žmogų, kuriam sužalos sveikatÄ ), nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir iÅ¡vengti kilusių padarinių.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ar laikyti, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir iÅ¡analizavęs bylos aplinkybes, atlikęs įrodymų, kuriais buvo grindžiamas V. S. kaltinimas, tyrimÄ konstatavo, kad V. S. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų rezultatas buvo priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiomis pasekmėmis – kito žmogaus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V.

S. veika atitinka BK 281 str. 1 d. Tuo bÅ«du nuteistojo V. S. kaltė dėl kelių transporto eismo saugumo pažeidimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti Å¡ių iÅ¡vadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. Ž. atstovas adv. M. Kepenis pateikė pinigų priėmimo kvitÄ (2 t., b.l. 104), patvirtinantį nukentėjusiojo V.

Ž. turėtas 500 Lt iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo apeliacinio proceso metu kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti ir prašė jas priteisti nukentėjusiojo naudai iÅ¡ nuteistojo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Å i byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundÄ , kuris yra atmetamas. Nukentėjusiojo atstovas rengė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, todėl nukentėjusiojo turėtų iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iÅ¡ nuteistojo V.

S. nukentėjusiojo V. Ž. naudai priteisia 500 Lt turėtų iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegijanutaria:nuteistojo V. S. apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡ nuteistojo V. S. nukentėjusiojo V. Ž. naudai priteisti 500 Lt turėtų iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegijos pirmininkas                                       Linas Pauliukėnas Teisėjai                                                    Remigijus PreikÅ¡aitis Rasa Valentinienė