Legislator Rechtsprechung & Gesetzgebung
2016-02-03 Nr. AB-2448-3-64-3-02090-2015-5 KI-generiert

Lithuanian court dismisses claim for monetary damages for inhuman detention conditions, ruling acknowledgment of violation suffices.

Geschäftsnummer 2016-02-03 Nr. AB-2448-3-64-3-02090-2015-5
Gericht / Behörde
Rechtsordnung Litauen (LT)
Entscheiddatum
Ausgang Abgewiesen (Dismissed)

Legislator-Zusammenfassung

KI-generiert

The Supreme Administrative Court dismissed the appellant's appeal against a lower court's decision to deny monetary compensation for alleged inhuman detention conditions. The appellant claimed severe overcrowding, poor hygiene, and cold temperatures caused significant non-material harm, while the state argued the violation was acknowledged. The court held that recognizing the violation itself constituted sufficient satisfaction, and without concrete evidence of quantifiable non-material damage, monetary awards were inappropriate.

Legislator-Regeste

KI-generiert

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas 6.250 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas 140 straipsnio 1 dalis 1 punktas: When a human rights violation is acknowledged, monetary damages for non-material harm are not awarded unless specific evidence proves significant additional suffering beyond the violation itself.

Schlagwörter

KI-generiert
non-material damage inhuman detention acknowledgment of violation overcrowding conditions satisfaction of harm

Zitierte Gesetzesbestimmungen

KI-generiert
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas 6.250 straipsnio 1 dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas 140 straipsnio 1 dalis 1 punktas

Fragen Sie sich, wie dieser Entscheid auf Ihren Fall anwendbar ist?

Prüfen Sie diesen Entscheid zusammen mit Bundesrecht, kantonalen Erlassen, Kommentaren und Folgeentscheiden in Legislator AI.

Fall in Legislator öffnen →

Volltext

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1953-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02090-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žiauriomis, kankinančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 16 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis 1,3 kv. m kameros grindų ploto, 4 dviejų aukštų gultai, užimantys 8 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis 1,8 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo nuolat kildavo konfliktai, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko natūralaus apšvietimo, o tai labai kenkė regėjimui, be to, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Atitinkamai pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 10 bei Nr. 93 ir jam periodiškai teko nuo 3,65 kv. m iki 5,42 kv. m kameros ploto, todėl vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma nebuvo pažeista. Be to, pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, jog kamera Nr. 10 buvo patikrinta 2015 m. vasario 9 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-54) ir nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitinka nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas nežymus oro judėjimo greičio pažeidimas bei tai, jog kameroje sienų ir lubų danga nelygi. Kameros Nr. 93 patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 13 d. (patikrinimo aktas Nr. EP 84) ir nustatyta, kad oro temperatūra, dirbtinė apšvieta bei santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, kameroje pelėsio nėra, nuo lubų tinkas nebyra.

Šiuo aspektu Šiaulių TI kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Šiame kontekste pažymėjo, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais ir pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Papildomai paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, o pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra labai abstraktūs ir nedetalizuoti. Pabrėžė, kad kamerų remontas įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.

Pasisakydamas dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo joje yra abstraktūs, netikslūs bei nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl nėra galimybės įvertinti jų teisingumą. Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais, Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Atitinkamai pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 6 d. užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą Nr. 69/06-3590, kurioje nurodė, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, o iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu prie savo žalingų įpročių pareiškėjas nurodė rūkymą.

Tuo tarpu jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Šiaulių TI teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, be to, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., Šiaulių TI buvo 1 dieną laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui. Taigi, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, teismas nurodė, jog iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-54 matyti, kad 2015 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 10 nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26, 59 ir 62 punktų reikalavimų pažeidimai (per mažas oro judėjimo greitis, neatliktas pagrindinis patalpų valymas, nepateiktas pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo registras, sienų, lubų danga nelygi, suskilusi, atšokusi). Tuo tarpu iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-84 matyti, kad 2015 m. kovo 4 d. kameroje Nr. 93 Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai nenustatyti, o iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-406 matyti, jog 2014 m. rugsėjo 25 d. išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, higienos normos reikalavimų pažeidimai taip pat nenustatyti. Nors pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų bei prašymų jis nepateikė, o pirminės gydytojų apžiūros metu prie žalingų įpročių pats nurodė, kad yra rūkantis, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, buvo laikomas tik 1 dieną, nežymūs higienos normos pažeidimai buvo nustatyti tik kameroje Nr. 10, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 5 dienas. Be to, pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, o jam tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismas konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažindamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas L. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–73), prašydamas peržiūrėti bylą. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimu, kadangi, jo manymu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose smirda kanalizacija, todėl pasivaikščiojimų metu jis realiai neturėjo galimybės pakvėpuoti grynu oru. Be to, nurodo, jog Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu rašant skundus, su kaliniais yra susidorojama, o į medikus dėl sveikatos sutrikimų pareiškėjas nesikreipė, nes daugeliu atvejų kaliniai negauna tinkamo gydymo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 77–79) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, todėl apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 21–56), kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo dėl byloje nustatytų pažeidimų patirtas neigiamas pasekmes ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti minimalią kameros ploto normą buvo laikomas tik pusę paros ir jam tekęs kameros plotas buvo tik gana nežymiai mažesnis (apie 0,56 kv.

m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių TI kameroje Nr. 10, kurioje ginčo laikotarpiu buvo nustatyti gana nežymūs higienos normos pažeidimai, pareiškėjas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas tik 5 dienas, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų.

Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundas dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 23), o teisėjų kolegija nenustatė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims kreipiantis į įstaigos administraciją su atitinkamais skundais (prašymais), su jais būtų susidorojama ar pan., todėl pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu rašant skundus, su kaliniais yra susidorojama, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 54–56), taip pat nenustatyti, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog į medikus dėl sveikatos sutrikimų jis nesikreipė, nes daugeliu atvejų kaliniai negauna tinkamo gydymo, yra abstraktūs, visiškai nekonkretizuoti ir nepagrįsti jokiais duomenimis, todėl atmestini.

Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius