2019-02-06 Nr. AB-3406-3-61-3-04720-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-69-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04720-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. spalio 25 d. aktą Nr. KPD-VL-1007 (toliau – ir Aktas). Skundą grindė šiomis aplinkybėmis:

1.1. Paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 10 d. gavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – Klaipėdos skyrius) 2016 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. (7.12-K1-1967) „Dėl apskaitos duomenų patikslinimo Kultūros vertybių registre“, kuriuo buvo informuotas, kad 2016 metų spalio 25 dieną Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtoji nekilnojamojo paveldo vertinimo taryba (toliau – ir Taryba) suteikė teisinę apsaugą (duomenys neskelbiami) (unikalus kodas (duomenys neskelbiami)), esančiam (duomenys neskelbiami), Kretingos r. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), Kretingos r. sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), patenkančio į (duomenys neskelbiami), kuriam ginčijamu teisės aktu suteikta teisinė apsauga, teritorija.

1.2. Nurodė, kad nebuvo informuotas, kad jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje bus atlikti apžiūros, būklės fiksavimo ar tyrimo darbai. Nei pareiškėjas, nei nuomininkas, kuriam išnuomotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, apžiūros, būklės fiksavimo ar tyrimo darbų atlikimo nematė, apie juos nežinojo, todėl pareiškėjui iškilo abejonė, ar apžiūros, fiksavimo ar tyrimo darbai, kurių rezultatas buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą, buvo atlikti ir ar jie buvo atlikti pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. Numanomam (duomenys neskelbiami) priskiriama 3 594 kv. m galimai dėl to, kad netoli pareiškėjui priklausančio turto teritorijos (duomenys neskelbiami). rasta viena Romos laikų moneta, o taip pat dėl to, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype „pastebimas nežymus iki 0,5 m vietos pakilimas“. Tačiau šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindas nustatyti galimos saugoti teritorijos ribas. Tuo atveju, kai asmens nuosavybę ketinama įregistruoti kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę, remiantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, šis asmuo turėtų būti informuojamas apie vertinimo tarybos posėdį. Nei Taryba, nei Klaipėdos skyrius neinformavo apie planuojamą posėdį, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo nuosavybės tesės apribojantis klausimas, nebuvo pateikta jokia informacija ar dokumentai.

1.3. Nurodė, kad negalėdamas dalyvauti Tarybos posėdyje, neturėjo galimybės susipažinti su teikiamais įrodymais, pateikti pasiūlymus, pastabas ar pretenzijas. Tvirtino, kad tokiu būdu buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat buvo pažeistos pareiškėjo, kaip turto valdytojo, teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

2. Atsakovas Taryba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Taryba, vykdydama Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo jai pavestas funkcijas ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas), 2016 m. spalio 25 d. Tarybos Aktu suteikė teisinę apsaugą (duomenys neskelbiami). Taryba nurodė, kad nėra abejonių dėl į Kultūros vertybių registrą įrašyto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbiami) paminkliškumo: teritorijoje rasti archeologiniai radiniai – mažiausiai šešios romėniškojo laikotarpio monetos, iš kurių viena šiuo metu saugoma (duomenys neskelbiami), lankinė II-VII amžiaus gyvulinė segė (saugoma (duomenys neskelbiami) muziejuje), rodo, kad šioje vietoje išlikęs dar nesunaikintas romėniškojo ir vėlesnio laikotarpio (duomenys neskelbiami). Nustatytos saugomos šio objekto vertingosios savybės yra žemė ir jos paviršiaus elementai – reljefas ir kapai su įkapėmis. Ši (duomenys neskelbiami) teritorija apibrėžta taip, kad apimtų išsiskiriantį vietos pakilimą, kaip tai numato NPKAĮ 11 straipsnio 2 dalis.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. spalio 25 d. aktą Nr. KPD-VL-1007 ir įpareigojo atsakovą, vadovaujantis teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktais išaiškinimais, iš naujo įvertinti apsaugos kultūros vertybei reikalingumo klausimą.

4. Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 5191 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį, nuosavybės teisėmis valdytą Klaipėdos apskr., (duomenys neskelbiami) – 9,78 ha žemės ir 0,77 ha miško. Pareiškėjas žemę yra išnuomojęs.

5. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Taryba Aktu nutarė suteikti (duomenys neskelbiami) teisinę apsaugą, taip pat nutarė, kad turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre įregistruotos vertybės duomenys. Taryba nustatė, kad nekilnojamoji kultūros vertybė registruojama Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas – vieta; vertybė (II-VII a.) – žemė ir jos paviršiaus elementai – reljefas, kapai; reikšmingumo lygmuo – regioninis; plotas – 3 594,00 kv. m. Klaipėdos skyrius 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (7.12-KL-1967) informavo pareiškėją, kad Taryba suteikė teisinę apsaugą (duomenys neskelbiami).

6. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs NPKAĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, padarė išvadą, kad iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad kultūros paveldo objekto, kuriam norima nustatyti teisinę apsaugą, valdytojas, turi teisę dalyvauti Tarybos posėdyje, pasisakyti, teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre ir paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu. Nagrinėjamu atveju Taryba, spręsdama apsaugos kultūros vertybei, kurios dalis nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, reikalingumo klausimą, neužtikrino pareiškėjui NPKAĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos teisės teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu ir Pavyzdinių nuostatų 17 punkte nustatytos pareiškėjo teisės dalyvauti ir pasisakyti Tarybos posėdžio metu, taigi Tarybos Aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas.

III. 7. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą arba pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nurodė vienintelį motyvą Aktui panaikinti - kad Taryba neužtikrino pareiškėjui NPKAĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos pareiškėjo teisės pateikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre ir paskelbimo saugomu kultūros objektu, taip pat pareiškėjo teisės dalyvauti ir pasisakyti Tarybos posėdžių metu pagal Pavyzdinių nuostatų 17 punktą. Apelianto teigimu, tokia teismo pozicija skiriasi nuo administracinių teismų formuojamos vienodos praktikos tokio pobūdžio bylose. Nurodo, kad teismo sprendime nurodytuose teisės aktuose yra numatytos pareiškėjo teisės dalyvauti priimant sprendimus dėl konkretaus turto paskelbimo, įregistravimo saugomu kultūros objektu tik tuomet, kai konkretaus turto klausimas yra įtrauktas į Tarybos posėdžio darbotvarkę.

7.2. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjų neinformavimas jų teisių nesuvaržė, nes pareiškėjai savo teises galėjo ginti teisme.

8. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad NPKAĮ ir Pavyzdiniai nuostatai nenumato privalomo turto, kurio klausimas svarstomas Tarybos posėdyje, valdytojo dalyvavimo tokiame posėdyje, tačiau nurodo, kad turto, kurį numatoma paskelbti saugomu kultūros objektu ir /ar registruotinu Kultūros vertybių registre, valdytojas turėtų būti informuojamas apie tokio posėdžio datą ir laiką. Jo atveju to padaryta nebuvo. Teigia, kad tokiu būdu buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Taip pat buvusios pažeistos pareiškėjo, kaip turto valdytojo, teisės. Atkreipė dėmesį, kad NPKAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad turto valdytojas su Valstybinės kultūros paveldo komisija turi suderinti turto tyrimo trukmę, sklypo ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją. Be to, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklių 6 punktas numato, kad specialistai, vykdami apžiūrėti, fiksuoti būklę ar tirti paveldo objektus turi iš anksto informuoti turto valdytojus apie atvykimo tikslą ir suderinti su valdytoju atvykimo laiką. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis nebuvo informuotas apie tai, kad jo žemės sklype bus atliekamos apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo darbai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Ginčas byloje kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. spalio 25 d. akto Nr. KPD- VL-1007, kuriuo nutarta, jog (duomenys neskelbiami) reikalinga apsauga, taip pat turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre įregistruotos vertybės duomenys, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą nurodydamas, kad atsakovas nesilaikė pareigos informuoti pareiškėją (turto valdytoją) apie tai, kad Tarybos posėdžiuose bus svarstomas klausimas dėl jo turto paskelbimo saugomu kultūros objektu, dėl to buvo pažeistos pareiškėjo, kaip turto savininko, teisės bei viešojo administravimo principai, todėl aktą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti apsaugos kultūros vertybei reikalingumo klausimą.

11. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad vien pareiškėjo nedalyvavimas Tarybos posėdžiuose svarstant klausimus, susijusius su jo turtu, nereiškia, kad procedūros buvo neteisėtos, nes pareiškėjas neprarado galimybės kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo interesus.

12. Pareiškėjas su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nurodo, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad jis nebuvo informuotas ne tik Tarybai svarstant klausimus susijusius su jo turtu, bet ir atsakovui atliekant jo žemės sklypo apžiūrą, būklės fiksavimo ar tyrimo darbus.

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apelianto apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

14. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta pirmosios instancijos teismo kompetenciją nagrinėjant administracinę bylą – priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (86 straipsnio 2 dalis).

15. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, numatančiu, kad saugomo kultūros paveldo objekto valdytojas turi teisę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu bei Pavyzdinių nuostatų 17 punktu, įgalinančiu valdytoją, kurio valdomų nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į Tarybos posėdžio darbotvarkę, dalyvauti Tarybos posėdžiuose. Teismas šių nuostatų pagrindu įvertino Tarybos veiksmus ir padarė išvadą, kad nesuteikimas pareiškėjui pasinaudoti teise Tarybos posėdžiuose svarstant klausimus, susijusius su jo turto apsauga, pažeidė gero viešojo administravimo principą, teisinio aiškumo ir tikrumo principus ir todėl Tarybos Aktas naikintinas.

16. LVAT savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, kad valdytojas prieš Tarybai priimant aktą nebuvo informuotas apie Tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas, susijęs su konkretaus valdytojo turto paskelbimu saugotina kultūros vertybe ar teisinės apsaugos jai suteikimu, nesudaro pakankamo pagrindo naikinti tokio sprendimo (akto). Tokią išvadą lemia būtinybė operatyviai apsaugoti nekilnojamojo turto vertybės vertingąsias savybes, bei tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012).

17. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

18. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo, leidžiančio konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto savininko ar valdytojo neinformavimas ir nedalyvavimas Tarybos posėdyje, kuriame sprendžiamas to turto paskelbimo saugotina kultūros vertybe klausimas ar tokiam turtui suteikiama teisinė apsauga, yra toks esminis procedūros pažeidimas, kuris būtų pakankamas pripažinti Aktą neteisėtu ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

19. Konstatavus tai, toliau tikrintina, ar pirmosios instancijos teismas tyrė Akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, kuriuos buvo nurodęs pareiškėjas. Byloje nėra ginčo, kad Aktas yra individualus teisės aktas. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

20. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Pažymėtina, kad, vadovaujantis NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reglamentavimu, kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-245/2012). Vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalimi nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas nustato ir Kriterijų aprašo 17 punktas, pagal kurį objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

21. Iš skundžiamo Akto ir jo priedų matyti, kad saugomo objekto (duomenys neskelbiami) teritorijos vertingosios savybės grindžiamos (duomenys neskelbiami) muziejaus darbuotojos 2015 m. spalio 12 d. rasta Romos laikų moneta (4 priedas), bei Kultūros paveldo centro darbuotojų 2016 m. birželio 30 d. vizitu radinio teritorijoje, kur šių darbuotojų manymu, aptiktos monetos vietoje pastebimas nežymus iki 0,5 m aukščio pakilimas (reljefas). Iš 4 akto priedo ir Tarybos posėdžio protokolo išrašo (darbotvarkės 4 klausimo svarstymo) galima daryti išvadą, kad priimant sprendimą dėl (duomenys neskelbiami) pripažinimo regioninio reikšmingumo nekilnojamojo turto vertybe – pavieniu kultūros paveldo objektu bei nustatant jo ribas nebuvo remtasi istoriniais ir fiziniais tyrimais. Šiuose dokumentuose nurodytas tik poreikis tokius tyrimus atlikti 2017 m. Atkreiptinas dėmesys, kad Akte apibūdinant ginčui aktualaus nekilnojamojo kultūros objekto vertingąsias savybes nurodyta, kad dalis kapų sunaikinta ilgą laiką ariant (duomenys neskelbiami), nors nėra aišku, kokiu pagrindu daroma tokia išvada ir kuo remiantis keliama prielaida, kad dalis kapų šioje vietovėje yra išlikę. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje A-1212-502/2015 nurodė, jog nagrinėjant pareiškėjo kreipimąsi (prašymą) Tarybai tenka pareiga įrodyti nustatytų vertingųjų savybių buvimą.

22. Atsižvelgusi į nagrinėjamai administracinei bylai aktualų teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino skundžiamo individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar sprendimas yra motyvuotas ir išsamus, pagrįstas faktiniais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo pats įvertinti Akto teisėtumą bei pagrįstumą ir nustatyti, ar (duomenys neskelbiami) yra pagrįstai taikoma teisinė apsauga, tam tikslui išreikalaudamas papildomus įrodymus ar apklausdamas kompetentingus asmenis.

23. Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumento, kad pareiškėjas nebuvo informuotas dėl jo sklype atliktų kompetentingų kultūros apsaugos specialistų apžiūrų, poreikio fiksuoti ar tirti objekto būklę pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nors byloje yra duomenų, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2015 m. spalio 27 d. rašte Nr. (9.63.)2-2466 prašo Kultūros paveldo centro specialistus skubiai apžiūrėti objektą, o prie skundžiamo akto pridėtame Kultūros paveldo centro 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte, pasirašytame šio centro archeologo A. S., nurodyta, kad tokia apžiūra buvo atlikta ir siūloma atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus (duomenys neskelbiami) vietoje.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje turi būti renkami ir vertinami nauji įrodymai, atsižvelgdama į šių įrodymų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

25. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), neatliko bylos medžiagos ir ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų analizės ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius