2020-09-16 Nr. AB-17201-3-61-3-03506-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1464-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03506-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-153 (7-134/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75; 3) atleisti nuo delspinigių arba sumažinti jų dydį 50 proc.; 4) sumažinti paskirtos baudos dydį iki 10 proc.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – Komisija) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-154(7-134/2018) (toliau – Sprendimas) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75, kuriuo jam papildomai apskaičiuota 7 766,74 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) suma, apskaičiuoti 3 619,61 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 2 330,00 GPM bauda, iš viso: 13 716,35 Eur.

3. Teigė, kad Komisija bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neobjektyviai, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą. Pasak pareiškėjo, Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas iki 2016 m. birželio 30 d. nepateikė informacijos apie įsigyto turto įsigijimo šaltinius, todėl mokesčių administratorius ir Komisija turėjo teisę neatsižvelgti ir nevertinti vėliau pateiktos informacijos. Abstraktūs mokesčių administratoriaus argumentai, kad pareiškėjas per vėlai pateikė šią informaciją ir nepateikė deklaracijos formos PRC911, negali daryti esminės įtakos mokestiniam patikrinimui. Vien deklaracijos PRC911 formos nepateikimas nepaneigia realiai įvykusių sandorių. Pareiškėjas pateikė tarp jo ir V. B. 2010 m. gruodžio 7 d. sudarytą paskolos sutartį ir 2011 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, kurių pagrindu gauta 350 000,00 Lt dydžio paskola. Pareiškėjas visas išlaidas dengė iš gautos paskolos, ką patvirtina mokesčių administratoriaus pateikta informacija. Pareiškėjas manė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nenustatinėjo, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą, nes šios aplinkybės nustatymas yra labai svarbus, priimant Sprendimą.

4. Pažymėjo, kad faktiškai yra apmokestinama pareiškėjui suteikta paskola, neatsižvelgiant į tai, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, todėl GPM nėra apmokestinama. Manė, kad šiuo atveju yra pažeistas gero administravimo principas, o mokesčių administratorius neįvykdė savo pareigos tinkamai pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjas, be kita ko, nesutiko su apskaičiuotų delspinigių dydžiu. Akcentavo, kad tinkamai bendradarbiavo su atsakovu ir teikė reikiamus dokumentus. Nagrinėjamu atveju apskaičiuotų delspinigių dydis, sudarantis net 47 proc. apskaičiuotų mokesčių sumos ir skaičiuotas net už 6 metus, yra akivaizdžiai neproporcingas ir todėl prieštaraujantis bendriesiems teisingumo bei protingumo principams. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius suklydo paskirdamas pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą ir ji turi būti sumažinta iki 10 proc.

5. Atsakovas Inspekcija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad po jau pasibaigusio mokestinio patikrinimo (2018 m. kovo 19 d.) pareiškėjas kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto pateikė dvi sutartis, sudarytas 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. Inspekcija vertino, kad jei šios paskolos būtų buvusios gautos realiai, tai pareiškėjas būtų pateikęs metines pajamų deklaracijas už 2010 m. ir 2011 m. Pareiškėjas apie gautas paskolas 2010 m. iš V. B. 250 000,00 Lt ir 2011 m. iš V. B. 100 000,00 Lt turėjo pranešti Inspekcijai, pateikdamas PRC911 formą, patvirtintą Inspekcijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 „Dėl mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“. Pabrėžė, kad nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie ginčo paskolų suteikimą.

7. Atsakovas nurodė, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Mokesčių mokėtojai (gyventojai ir ūkio subjektai) mokesčius turi apskaičiuoti savarankiškai, įvertindami per mokestinį laikotarpį iš turėtų sandorių gautas pajamas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, išsiaiškinti, kaip minėtos pajamos apmokestinamos ir atlikus šiuos veiksmus savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius bei sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu terminu. Asmenims, pažeidusiems teisės aktų nuostatas, mokesčių įstatymų nustatyta tvarka yra skaičiuojami delspinigiai ir skiriamos baudos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Komisijos Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Inspekcijos priimtas sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ginčas kilęs dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 7 766,74 Eur GPM, 3 619,61 Eur GPM delspinigių ir 2 330,00 GPM baudą.

10. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės I. A. (toliau bendrai – sutuoktiniai) išlaidos tikrintu 2012 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu viršijo pajamas 341 132,00 Lt (98 798,60 Eur) sumą (2012 m. – 266 200,00 Lt, 2014 m. – 74 932,00 Lt), t. y. pareiškėjas (tuo pačiu ir jo sutuoktinė) gavo kitų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi, ir kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, taigi nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Pareiškėjas nurodė, jis su sutuoktine visas išlaidas dengė iš gautos paskolos iš V. B. ir mokesčių administratorius privalėjo nustatinėti, ar V. B. galėjo jam suteikti tokią paskolą. Tačiau nei mokesčių administratorius, nei Komisija šių aplinkybių nenustatinėjo, todėl Komisijos Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, be to, gautų paskolų nepanaudojo turto įsigijimui, todėl jam nekilo prievolės teikti formos PRC911.

11. Iš ginčijamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir Patikrinimo akto teismas nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. mokėtojas gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo, todėl šios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas.

12. Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus išvada dėl būtinumo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas yra paremta mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu, bei išsamiai įvertinti. Mokesčių administratorius tinkamai vykdė savo įrodinėjimo pareigą. Šioje situacijoje mokesčių administratorius išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl gautų pajamų pagrindimo iš V. B. bei atsižvelgė į tai, kad paskolos sutartys buvo pateiktos tik patikrinimo metu sužinojus, kad išlaidos ženkliai viršija pajamas, t. y. pateikiant 2018 m. kovo 19 d. rašytines pastabas. Be to, mokesčių administratorius įvertino paskolos sutarčių turinį, nurodytas sandorio sąlygas, kitas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nepripažino šio dokumento, kaip pagrindžiančio pareiškėjo pajamas.

13. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nenustatinėjo, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą, nes šios aplinkybės nustatymas yra labai svarbus, priimant Sprendimą, sutiko su atsakovu, kad vertinti paskolos davėjo V. B. finansines galimybes suteikti pareiškėjui paskolas nėra tikslinga, nes 2015 m. birželio 25 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897 nustatyta, jog tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas iki 2016 m. birželio 30 d. informacijos apie pasiskolintas daugiau kaip 15 000,00 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 50 000,00 Lt) pinigines lėšas mokesčių administratoriui nepateikia, t. y. nustačius tokių piniginių lėšų nenurodymo (nedeklaravimo) faktą, mokesčių mokėtojui kyla minėtame įstatyme nurodytos pasekmės – mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją apie minėto dydžio turėtas (pasiskolintas) lėšas neatsižvelgia ir jos nevertina. Tokios informacijos nepateikimo mokesčių administratoriui pasekmės yra nustatytos tiek 2015 m. birželio 25 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897, tiek PRC911 formos užpildymo ir pateikimo taisyklėse. Šias taisykles centrinis mokesčių administratorius priėmė, vykdydamas jam 2015 m. birželio 25 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-1897 17 straipsnyje nustatytą pareigą iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

14. Dėl V. B. pagal paskolos sutartis paskolintų piniginių lėšų nepripažinimo Inspekcija nurodė, jog pareiškėjas pateikė dvi paskolos sutartis (2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d.), pagal kurias pareiškėjui Rokui A. V. B. paskolino 250 000,00 Lt ir 100 000,00 Lt su 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis iki 2018 m. gruodžio 31 d. Inspekcija nustatė, kad nei pareiškėjas, nei pareiškėjo sutuoktinė iš V. B. pasiskolintų (ir negrąžintų) piniginių lėšų, visų pirma, nėra nurodę mokesčių administratoriui teiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose, šių paskolos sutarčių mokesčių administratoriui nepateikė (nenurodė) numatomam mokestiniam patikrinimui.

Teismas vertino, kad pateiktų paskolos sutarčių turinys patvirtina, jog paskolų sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos paskolos davėjui V. B.: gan ilgas pinigų grąžinimo terminas, o pačios sutartys, nors rašytinės, bet neįregistruotos notariniame registre. Be to, paskolos sutartyse nenurodyta, kaip paskola bus grąžinta – dalimis ar visa iš karto. Paskolų sutartys sudarytos be jokių užtikrinimo priemonių – ؘįkeitimo ir / ar laidavimo priemonių. Taigi iš esmės tik paskolos davėjas prisiima riziką, jog pinigai gali būti negrąžinti, nes pinigų grąžinimas iš esmės priklausytų nuo paskolos gavėjo geros valios.

Paskolų sutartyse nustatyta, kad paskolos gavėjas (pareiškėjas) įsipareigoja grąžinti suteiktą paskolą ir palūkanas pagal galimybes, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie dalies paskolų ir / ar palūkanų grąžinimą paskolos davėjui. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu skolintos piniginės lėšos (iš viso: 350 000,00 Lt) sudaro didžiąją dalį visų pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautų su darbo santykiais susijusių pajamų. Patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktinių su darbo santykiais susijusios pajamos per penkerius metus sudarė tik 41 940,00 Eur (vidutiniškai per vienerius metus – 9 388,00 Eur), kai tuo tarpu ginčo paskolų sutartyse nurodytos grąžintinos sumos sudaro 101 367,00 Eur.

Byloje nėra nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių paskolos vykdytą grąžinimą (dalimis ar pan.). Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, o byloje nenurodyta, ar skolinantis pinigines lėšas buvo pateiktas užstatas, nėra faktinių įrodymų, kad pinigai realiai perduoti. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad nustatydamas pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtą piniginių lėšų likutį tikrinamuoju laikotarpiu, atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo kartu su pastabomis pateiktas jo sutuoktinės su V. B. sudarytas dvi paskolos sutartis.

15. Vadovaudamasis į bylą pateikta medžiaga, teismas nurodė, kad ginčo paskolų sutartys pateiktos tik 2018 m. kovo 19 d. kartu su 2018 m. kovo 15 d. pastabomis dėl Patikrinimo akto, nors paskolų sutartys surašytos 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. Iš pareiškėjui pateikto 2017 m. gruodžio 11 d. pranešimo apie numatomą mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-340 matyti, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie būtinybę (galimybę) parengti / pateikti turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, tačiau pareiškėjas visomis paminėtomis teisėmis pasinaudojo tik tada, kai žinojo visas su apmokestinimu susijusias aplinkybes, t. y. ginčo pajamoms pagrįsti šaltinius (paskolos sutartis) pareiškėjas pateikė tik po to, kai buvo atlikti abiejų sutuoktinių kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas.

16. Įvertinęs surinktą informaciją ir aplinkybių visumą bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma realiai nebuvo paskolinta, o paskolos sutartys sudarytos tik siekiant įteisinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų šaltinius su tikslu gauti mokestinės naudos.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo santuokos metu (santuoka įregistruota 2006 m. birželio 15 d.) sutuoktinių neapmokestintas pajamas priskyrė abiem sutuoktiniams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Šio mokestinio ginčo atveju byloje analizuojamus sandorius įvertinus ne civiliniu, bet mokestiniu teisiniu aspektu visų kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog jie yra tik formalūs, nepagrindžiantys realaus pareiškėjo ir jo sutuoktinių pajamų gavimo fakto.

18. Teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių pagrindai yra apibrėžti MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (141 straipsnio 1 dalyje). Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, kaip jau nustatyta, disponavo lėšomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Pareiškėjas gautų ir negrąžintų paskolų nedeklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir apie šių paskolų egzistavimą nenurodė. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo atmetė kaip nepagrįstą. Pasisakydamas dėl baudos pagrįstumo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos tiek pareiškėjo atsakomybę sunkinančios, tiek ir lengvinančios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad lengvinančių aplinkybių būtų buvę daugiau, kas suponuotų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad pajamoms pagrįsti paskolos sutartys buvo pateiktos tik po to, kai buvo atlikti kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas, kas leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjo tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu jiems padėti išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nebuvo ir nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjui mažesnę baudą, o pareiškėjo reikalavimas dėl baudos sumažinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laikė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

21. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad Komisija ir Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas netyrė, ar V. B. turėjo galimybę suteikti pareiškėjui nurodytą paskolą, tačiau remiantis paviršutiniškais ir prielaidomis pagrįstais argumentais nurodė, kad paskolos sutartis realiai nebuvo suteikta. Pažymi, kad nors pavedimas tikrinti išrašytas tik 2017 m. gruodžio 12 d., tačiau mokesčiai buvo apskaičiuoti už 2012 m. ir 2014 m. Pareiškėjo įsitikinimu, delspinigių skaičiavimas už 6 metus šiuo atveju yra nepagrįstas, nes apskaičiuoti delspinigiai bendrai sudaro beveik 47 proc. visos pareiškėjui papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, kas yra akivaizdžiai nesuderinama su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog pareiškėjas viso mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Atsižvelgiant į tai, kad iš pranešimu nurodyto reikalaujamo duomenų sąrašo, pareiškėjui buvo neaišku, kokių visų dokumentų iš jo yra reikalaujama pateikti, todėl, dar nepasibaigus mokestinio patikrinimo terminui, pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Panevėžio AVMI) su 2018 m. sausio 30 d. prašymu, prašydamas pratęsti dokumentų, nurodytų pranešime, pateikimo terminus ir kartu paties mokestinio patikrinimo terminus, nes buvo įsitikinęs, kad išsamiam mokestiniam patikrinimui atlikti nėra pateikti visi reikalingi dokumentai.

23. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius suklydo paskirdamas 30 proc. dydžio baudą ir teigia, kad ji turi būti sumažinta iki 10 proc. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo atsakomybę švelninančias aplinkybes.

24. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie būtinybę (galimybę) parengti / pateikti turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, tačiau pareiškėjas visomis paminėtomis teisėmis pasinaudojo tik tada, kai žinojo visas su apmokestinimu susijusias aplinkybes, t. y. ginčo pajamoms pagrįsti šaltinius (paskolos sutartis) pareiškėjas pateikė tik po to, kai atlikti abiejų sutuoktinių kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas. Įvertinus pateiktų paskolos sutarčių turinį, akivaizdu, ką pripažino tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas, kad jos sudarytos ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, be jokių užtikrinimo priemonių, be to, pareiškėjas nei jo sutuoktinė neįrodė faktinio pinigų perdavimo, todėl pritartina Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma realiai nebuvo paskolinta, o paskolos sutartys sudarytos tik siekiant įteisinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų šaltinius.

26. Patikrinimo aktas buvo surašytas 2018 m. sausio 30 d. ir patalpintas portale Mano VMI tą pačią dieną (2018 m. sausio 30 d.), su kuriuo pareiškėjas susipažino taip pat 2018 m. sausio 30 d. ir tą pačią dieną pareiškėjas pateikė prašymą dėl dokumentų pateikimo termino pratęsimo. Įvertinus šias aplinkybes nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad Panevėžio AVMI pažeidė pareigą bendradarbiauti su pareiškėju, pabrėžtina, kad Patikrinimo akto surašymo data atitinka 2017 m. gruodžio 11 d. pavedime tikrinti Nr. (42.72)FR0773-2443 nurodytą terminą – mokestinį patikrinimą pradėti 2017 m. gruodžio 11 d. ir baigti 2018 m. sausio 30 d., pareiškėjui 2017 m. gruodžio 11 d. pranešimu apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-340 buvo nurodyta, be kita ko, parengti / pateikti turimus dokumentus, susijusius su gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis tikrinamuoju laikotarpiu atvykti 2017 m. gruodžio 28 d. į Vilniaus AVMI, taigi atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius pažeidė bendradarbiavimo su mokesčių mokėtoju principą. Be to, atsakovo teiginiai dėl atleidimo arba sumažinimo nuo delspinigių laikytini nepagrįstais.

27. Skiriant pareiškėjui baudą buvo nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, todėl pareiškėjui skirta 30 procentų bauda, t. y. buvo nustatyta sunkinanti aplinkybė, kad mokestis apskaičiuotas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas (pajamos gautos iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių) ir lengvinanti aplinkybė, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo. Todėl yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo atveju nenustatyta baudą didinančių aplinkybių. Akcentuotina, kad pareiškėjui skirta vidutinio dydžio bauda, taip pat laikytina, jog tokio dydžio bauda atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas bei teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo iš esmės dėl papildomai pareiškėjui apskaičiuoto 7 766,74 Eur gyventojų pajamų mokesčio, priskaičiuotų 3 619,61 Eur GPM delspinigių ir paskirtos 2 330,00 GPM baudos, iš viso: 13 716,35 Eur. Šių mokesčių atsiradimą mokesčių administratorius kildina iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės, I. A., 2012 - 2014 m. gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizės, kuria remiantis mokesčių administratorius nustatė, kad sutuoktinių 2012 m. ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 341 132,00 Lt (98 798,60 Eur) sumą (2012 m. – 266 200,00 Lt, 2014 m. – 74 932,00 Lt).

29. Šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjo gautomis pajamomis, bet ir su pajamomis, kurias gavo pareiškėjo sutuoktinė, I. A., todėl teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos ir pareiškėjo sutuoktinės teisėms ir pareigoms dėl gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

30. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas.

31. Nors pareiškėjo skunde, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėjimui, jo sutuoktinė, I. A., nebuvo nurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo ją įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pažymėtina, kad tokios teismų praktikos yra laikomasi ir kitose analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-861-442/2020).

32. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjo sutuoktinės, I. A., kuri nebuvo įtraukta į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginė vada teismo sprendimui panaikinti.

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. ABTĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Bylą posėdžiui rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nustačius, kad teisme arba skirtinguose apygardų administraciniuose teismuose yra du ar daugiau pareiškimų (prašymų) patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą arba skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šie skundai (prašymai, pareiškimai) gali būti nutartimi sujungti į vieną bylą.“<...>.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tuo pačiu metu (2019 m. vasario 14 d.) nagrinėjo pareiškėjo ir jo sutuoktinės, I. A., skundus dėl jiems papildomai priskaičiuotų mokesčių, kurių atsiradimas yra kildinamas iš tų pačių faktinių aplinkybių, todėl buvo tikslinga spręsti dėl šių dviejų bylų sujungimo, arba šiuos sutuoktinius atitinkamai įtraukti į kito sutuoktinio bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys