2020-02-26 Nr. AB-4380-3-61-3-01499-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-256-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01499-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN 2015 m. birželio 26 d.–2018 m. balandžio 29 d. buvo kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kameroje buvo laikoma per daug asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo per mažai gyvenamojo ploto, kurį dar mažino jose esantis inventorius, sanitarinis mazgas; nebuvo pakankamai užtikrintas nuteistųjų užimtumas (trūko kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginių); nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė – pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ar pakankamai sportuoti patalpose; nebuvo užtikrinta galimybė turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir gryno oro. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka reikalavimų – išėjus 10 žmonių pažaisti krepšinį, nebelieka vietos pasivaikščioti kitiems nuteistiesiems. Nėra atskiros rūkymo vietos, pareiškėjas, būdamas 3-iame būryje, nebuvo išleidžiamas parūkyti, pareigūnai rūkydavo, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti užterštu oru. Vilniaus PN dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens – nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. nebuvo karšto vandens ir tai tik vienas pavyzdys. Taip pat nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę – maudymuisi paskirta diena yra šeštadienis ir tą dieną maudosi visi asmenys laikomi pataisos namuose, tačiau atsiradus šiltam vandeniui, pareiškėjas negalėjo nusiprausti be eilės. Be to, dušo patalpos neatitinka reikalavimų, jos yra nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, nėra atskirti sienele, toks dušų įrengimas pažeidžia pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas nurodė, kad yra drovus, ne kartą tekdavo klausytis patyčių dėl savo kūno. Pareiškėjo teigimu, 2 ir 3 būryje nėra poilsio kambario. Taip pat Vilniaus PN yra tik 2 telefonai-taksofonai, iš jų vienas visada neveikiantis, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai kalbėtis su artimaisiais, nes šalia stovėdavo kiti nuteistieji ir klausydavosi jo pokalbio. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dirbti, todėl jo skolos nuolat auga. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracijai rašė prašymus, tačiau darbas jam nebuvo suteiktas.

3. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais skausmais bei psichologiniais išgyvenimais, pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, uždaras, buvo pažeistas jo orumas, reputacija, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Pareiškėjas 2018 m. liepos 10 d. pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 61–62), kuriuose pažymėjo, kad Vilniaus PN nesudarydama tinkamų kalinimo sąlygų, nepaisė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų, nurodė, kad Lietuvos Respublika, kaip Europos Sąjungos narė, privalo besąlygiškai laikytis šios Konvencijos nuostatų. Pareiškėjas patikslino aplinkybes dėl ploto trūkumo, kad jį papildomai mažino sanitarinis mazgas, baldai, taip pat nurodė, kad natūraliai šviesai patekti į gyvenamąją patalpą trukdo lange įrengtos grotos.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 9–15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Vilniaus PN paaiškino, kad karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, o kiekvienas asmuo tokioje patalpoje privalo turėti atskirą lovą. Atsakovės atstovo teigimu, nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

7. Vilniaus PN įrengta dušinė atitinka teisės aktų reikalavimus, pertvarų tarp dušinių įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Pareiškėjas nuolat naudojasi jam suteikiama teise paskambinti telefonu, vien nuo 2017 m. spalio 18 d. pareiškėjas skambino 42 kartus. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefono įrengimui, Vilniaus PN įrengti telefonai atitinka visus esamus reikalavimus, o galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.

8. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė nuteistiesiems turiningai leisti laisvalaikį (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke, pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti poilsio kambariai, sudarytos galimybės dalyvauti nuolat organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose, yra sudarytos sąlygos mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje). Nuteistieji, atsižvelgdami į savo poreikius, laisvalaikį organizuojasi patys.

9. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Vilniaus PN nesusidaro tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai. Lauko teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkyti, o už rūkymą tam neskirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose taip pat įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, patalpose pagal poreikį nuolatos atliekami remonto darbai. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje darbo vietų skaičius yra ribotas, nėra galimybės suteikti darbo vietą kiekvienam norinčiam nuteistajam. Kiekviena kandidatūra į darbo vietą yra apsvarstoma Vilniaus PN Drausmės komisijoje.

10. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu (b. l. 67–72) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo už, galbūt, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias sąlygas Vilniaus PN 2015 m. birželio 26 d.–2018 m. balandžio 29 d.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. balandžio 8 d.), patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. punktas). Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas buvo patalpintas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 403 (plotas 32,45 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos), Nr. 309 (plotas 19,11 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos), Nr. 303 (plotas 32,02 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), Nr. 03 (plotas 14,28 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos), Nr. 206 (plotas 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), karantino patalpoje Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m. įrengtos 4 miegamosios vietos, o karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m. įrengtos 6 miegamosios vietos. Teismas vertino, kad net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Teismas taip pat atsižvelgė į Vilniaus PN paaiškinimus, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje, jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamai užtikrinto nuteistųjų užimtumo, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose renginiuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose, kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau byloje nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Vilniaus PN nesudarė galimybės pareiškėjui užsiimti pageidaujamomis veiklomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, todėl šiuos argumentus laikė bendro pobūdžio ir neįrodytais.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl dušo įrengimo ir šilto vandens nebuvimo, pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos Vilniaus PN įrengti pertvaras duše privatumui užtikrinti. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią pertvarų duše neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šiuo atveju teismas nenustatė ypač prastų kalinimo sąlygų, todėl sprendė, kad dušo įrengimas privatumo aspektu savaime nėra pagrindas pripažinti netinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų dėl karšto vandens nebuvimo pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (2017 m. rugsėjo 1–16 d.) Vilniaus PN administracijai nereiškė, todėl tokius pareiškėjo nusiskundimus laikė abstraktaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 2 ir 3 būryje nebuvo poilsio kambario, nurodė, kad pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 5.7, 5.8 ir 5.11 punktuose nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), laisvalaikio kambarys, o esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (Eksploatavimo taisyklių 6 punktas). Teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimą, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė ir poilsio kambarys bei nurodė, kad tokiais atsakovo teiginiais teismas neturi pagrindo abejoti, o pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka reikalavimų – yra per maži, nėra atskiros rūkymo vietos, pareiškėjas, būdamas 3-ame būryje nebuvo išleidžiamas parūkyti, pareigūnai rūkydavo, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti užterštu oru, nurodė, kad atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Vilniau PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, sportuoti, nėra apribota galimybė rūkyti lauke. Teismas vertino, kad pareiškėjas, gyvendamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nuo ryto iki vakaro galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, o pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl telefonų-taksofonų trūkumo, galimybės privačiai kalbėtis su artimaisiais neužtikrinimo, analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73–75, 79, 80, 85, 86, 91, 102, 152 straipsnių nuostatas, taip pat Taisyklių 124 punkto nuostatas bei darė išvadą, kad pataisos namuose atliekantiems bausmę nuteistiesiems privalo būti sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teismas nurodė, kad byloje pateikta Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas įgyvendino savo teisę pasinaudoti telefonu, todėl sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ši jo teisė nebuvo suvaržyta, todėl negali būti pripažinta, kad pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais ir todėl patyrė dvasinių išgyvenimų.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl darbo jam nesuteikimo, analizavo BVK 111, 125 straipsnių nuostatas bei nurodė, kad pataisos namai neturi pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik pataisos namų teisę. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl darbo suteikimo būtų realiai kreipęsis, todėl teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus PN neužtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visuose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais laikotarpiais apšvietimas buvo netinkamas, taip pat nenurodė priežasčių, kodėl vėdinimas per langus pareiškėjui buvo netinkamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 79–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas jo skundą išnagrinėjo palankiai atsakovui, tačiau administracinės bylos nenagrinėjo iš esmės, vadovavosi tik nacionaliniais teisės aktais, neatsižvelgdamas į tarptautinius teisės aktus.

24. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1248, kuriuo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nustatytas 3,1 kv. m, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas pažymi, kad EŽTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad valstybė vienam asmeniui negali skirti gyvenamojo ploto mažiau nei 3 kv. m. Į minimalų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuoti baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas nurodo, kad nė vienoje iš nurodytų kamerų Nr. 108, 109, 206, 303, 309, 403, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nes šį plotą mažino patalpoje esantys baldai, sanitarinis mazgas, kurie užėmė didžiąją dalį ploto.

25. Pareiškėjo teigimu, ventiliacijos pataisos įstaigoje nėra, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Tai yra akivaizdus žmonių kankinimas, ypač žiemą, kai per langus patalpos nevėdinamos. Pareiškėjas pripažįsta, kad langai yra skaidrūs, tačiau jų išorėje įrengtos grotos, todėl natūrali šviesa beveik nepatenka ir reikia įjungti dirbtinę šviesą, o dieninės lempos rėžia akis.

26. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose neužteko vietos, nes jie per maži, o nuteistųjų daug. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pasivaikščiojimai 1-ojo korpuso kieme yra apribojami, nes porinėmis mėnesio dienomis iš ryto pasivaikščioti eina 2 aukšto nuteistieji (2–3 būriai), pasivaikščiojimo trukmė 4 valandos (8–12 val.), o po pietų pasivaikščioti eina 3–4 aukšto nuteistieji (4–7 būriai), pasivaikščiojimo trukmė 4 valandos (14–18 val.). Vilniaus PN 2-ajame korpuse yra laikomi nuteistieji pareigūnai, kuriems galima būti gryname ore visą dieną, tai yra išskirtinės sąlygos. Pareiškėjas dėl to jaučiasi diskriminuojamas. Taip pat pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl taksofonų įrengimo, t. y., kad pataisos įstaigoje jų įrengta per mažai, todėl, norint skubiai paskambinti, tai būtų neįmanoma. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to žodžiu ne vieną kartą kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau ši nieko nepadarė.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 83–84) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo 2015 m. birželio 26 d.–2018 m. balandžio 29 d., atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, galbūt, netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui ir 2018 m. liepos 10 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas nesivadovavo tarptautiniais teisės aktais ir EŽTT praktika dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, Vilniaus PN neįrengta ventiliacija, o žiemą vėdintis neįmanoma, natūrali šviesa beveik nepatenka dėl languose įrengtų grotų, pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži ir pasivaikščiojimas yra ribojamas laiku, nors nuteistieji valstybės tarnautojai gali būti gryname ore visą dieną, todėl pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, įrengtų taksofonų nepakanka, todėl, norint skubiai paskambinti, tai būtų neįmanoma.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių dėl pasivaikščiojimo trukmės bei tai, kad jautėsi diskriminuojamas, nes nuteistieji valstybės tarnautojai gali būti gryname ore visą dieną, priešingai nei pareiškėjas, t. y. šiuo aspektu pareiškėjo skundas nebuvo priimtas nagrinėti, todėl šie argumentai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negali būti vertinami. Dėl likusios pareiškėjo apeliacinio skundo dalies pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

33. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų, todėl skundą atmetė.

34. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad didžiąją dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, pažymi, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pažymėtina, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos atveju nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018).

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir karantino patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai atitiko Taisyklių 111.1 punkto (3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose) ir 111.2 punkto (3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose) reikalavimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio ploto gyvenamosiose patalpose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pareiškėjui tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek karantino patalpose tenkančio gyvenamojo ploto teko daugiau nei 3 kv. m. Vadinasi, iš Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo kylantis 3 kv. m ploto, turinčio tekti vienam asmeniui kameroje, imperatyvas šiuo atveju nepažeidžiamas, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

36. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN neįrengta ventiliacija, o žiemą vėdintis neįmanoma. Eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Eksploatavimo taisyklių 16.10 punkte, kuriame įtvirtinti kamerų įrengimo reikalavimai dėl šildymo ir vėdinimo. Pareiškėjas pripažįsta, kad gyvenamąją patalpą galėjo išvėdinti per langus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

37. Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo dėl languose įrengtų grotų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 11.5 punktą, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,6 cm skersmens plieninius virbus. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde patvirtino, kad pataisos įstaigoje langai yra skaidrūs, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tokie langai neužtikrino natūralaus patalpų apšvietimo. Kadangi grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl laikytina, kad jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimas. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl neva nepakankamo apšvietimo (natūralios šviesos trūkumo gyvenamosiose patalpose) Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko.

38. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 18 punktą, tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Tačiau nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN nesusidaro tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kildina 2015 m. birželio 26 d.–2018 m. balandžio 29 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais dėl teisės pasivaikščioti nesuteikimo ar ribojimo, tokių duomenų nenurodė ir pareiškėjas. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus.

39. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN įrengtų taksofonų nepakako, todėl, norint skubiai paskambinti, tai būtų neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, nustatė, kad pataisos namuose atliekantiems bausmę nuteistiesiems privalo būti sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teismas nurodė, kad byloje pateikta Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas įgyvendino savo teisę pasinaudoti telefonu, todėl sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ši jo teisė nebuvo suvaržyta. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kurį patvirtina byloje esanti 2017 m. spalio 18 d. Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelė (b. l. 32–33). Šios kortelės duomenimis, pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d.–2018 m. balandžio 27 d. pasinaudojo galimybe paskambinti 36 kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas aplinkybes, kad dėl nepakankamo taksofonų kiekio negalėtų skubiai paskambinti, skundą grindžia tik prielaidomis, nes byloje nėra jokių duomenų, kad, esant poreikiui, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti Vilniaus PN įrengtu taksofonu.

40. Pareiškėjas skunde nurodė ir daugiau aplinkybių dėl neva netinkamų kalinimo sąlygų (nepakankamo užimtumo, darbo nesuteikimo, gryno oro trūkumo, atskiros rūkymo vietos neįrengimo, šilto (karšto vandens) duše nebuvimo, netinkamo dušo patalpos įrengimo, poilsio kambario neįrengimo Vilniaus PN), tačiau apeliaciniame skunde dėl jų vertinimo teismo sprendime argumentų nenurodo, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, plačiau jų neaptarinėja.

41. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė