2017-01-17 Nr. AB-1339-3-61-3-04009-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2501-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04009-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4777; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Skunde nurodė, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 1P-722 jam paskirta valstybinė pareigūno pensija. Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensijos apskaičiavimui buvo taikomos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatos, todėl šiuo laikotarpiu jam buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo nuomone, valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinama neteisėtai, todėl jam turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo teisėtas ir neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas VSDFV atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi pareiškėjas praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ir nenurodė jokių objektyvių, svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negautą pensijos dalį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, atstovaujantis Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui mokėjo Muitinės departamentas, todėl ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turėtų būti priteista iš Muitinės departamento. Pažymėjo, kad sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo / neskyrimo taip pat priėmė Muitinės departamentas. Be to, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4777. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Pareiškėjas nesutinka su pensijos ribojimu nuo 2013 m. sausio 1 d., o skundą teismui padavė 2015 m. liepos 1 d. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas nėra praleidęs taikytino 3 metų termino ginti galimai pažeistas teises teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad VSDFV pareiškėjo 2015 m. gegužės 11 d. ir 2015 m. birželio 30 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos už 2013 metus išmokėjimo atsisakė nagrinėti nepagrįstai, todėl pareiškėjo skundžiamas 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4777 naikintinas.

Konstatavus, kad pareiškėjas dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, nėra procesinių kliūčių pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos už 2013 metus nagrinėti iš esmės.

Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, darytina išvada, kad pareiškėjui 2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusios pensijos nepriemokos.

III. Pareiškėjas A. A. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

VSDFV Utenos skyrius, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo pagrįstai ir teisėtai neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį valstybinės pensijos dalį. VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti VSDFV 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4777. Mano, kad ši teismo sprendimo dalis priimta neteisingai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad Muitinės departamentas, paskirdamas ir Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka perskaičiuojant sumažinęs valstybinę pareigūno pensiją pareiškėjui, o A. A. kreipusis pakartotinai, 2015 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (7.61)3B-5373 atsisakęs išmokėti susidariusį skirtumą, laikėsi galiojančių teisės aktų tvarkos. Muitinės departamento generalinio direktoriaus sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę pareigūno valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir negali būti panaikintas.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-86. Šiuo įstatymu buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir nustatyta, kad jei asmuo paskiausiai tarnavo Muitinės departamente, jam pensiją skiria Muitinės departamentas, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos VSDFV įstaigos. Be to, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo Generalinės prokuratūros, Muitinės departamento arba Kalėjimų departamento paskirtas valstybines pensijas moka VSDFV įgaliotos įstaigos.

Taigi, remiantis paminėtu teisiniu reguliavimu, pareiškėjui iki 2013 m. sausio 1 d. paskirtą pareigūno valstybinę pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. privalo mokėti VSDFV įgaliotos VSDFV įstaigos. Pagal VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. V-54 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui“ Muitinės departamento paskirtų pareigūnų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją pavesta vykdyti VSDFV Vilniaus skyriui, o 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d.

šią funkciją vykdys VSDFV Utenos skyrius. Atsižvelgiant į tai, mano, kad šioje administracinėje byloje atsakovu ir Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti tik VSDFV Utenos skyrius, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al43-177/2014 pažymėjo, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Muitinės departamento asmeniui paskirtas pensijas moka VSDFV įgaliotos VSDFV administravimo įstaigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Vilniaus skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija (nuo 2013 m. vasario 2 d.) nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2013 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą.

Atsakovas Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti VSDFV 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4777.

Mano, kad ši teismo sprendimo dalis priimta neteisingai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Sprendimą panaikinti VSDFV sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo sprendžiama dėl procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2012 metais, atnaujinimo. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1074-525/2015). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodyta, jog procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus.

Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas apie jo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą pagal Pakeitimo įstatymą Nr. XII-92, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 metų vasario mėnesį, gavęs pirmą pagal Pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatas sumažintą pensiją, bei į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies pakeitimas, pagal kurį Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. per 6 mėnesius, Fondo valdyba 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4777 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gegužės 11 d. prašymą Nr. MA-128 ir 2015 m. birželio 30 d. prašymą Nr. MA-149, kuriais prašoma išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negautą pensijos dalį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino šį VSDFV sprendimą.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą ta apimtimi, kiek susiję su Muitinės departamento kompetencija, palikti nepakeistą.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Muitinės departamento asmeniui paskirtas pensijas moka VSDFV įgaliotos VSDFV administravimo įstaigos, o VSDFV apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesusiję su Muitinės departamento kompetencija, Muitinės departamentas prieštaravimų dėl VSDFV apeliacinio skundo neturi.

VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą palaiko VSDFV apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo ir VSDFV 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4777 panaikinimo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Minėtu laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai buvo taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio Teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, jog pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos dėl to, kad Lietuvos valstybė teisės aktais nenumatė valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Byloje keliamas taip pat VSDFV 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4777 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Kaip minėta, teismas panaikino šį sprendimą, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gegužės 11 d. ir 2015 m. birželio 30 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos už 2013 metus išmokėjimo konstatavęs, kad praleistas 6 mėnesių terminas VSDFV teritorinių skyrių sprendimams (veiksmams) apskųsti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.) ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti. Apeliantas VSDFV su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, pabrėžia, kad pareiškėjas kreipėsi dėl pensijos dalies išmokėjimo po 2013 m. sausio 1 d. jau įsigaliojus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies pakeitimui, pagal kurį Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. per 6 mėnesius.

Nagrinėdama šį ginčo aspektą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą konstatuota, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir kari valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose kreipdamasis į teismą pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Todėl, pareiškėjui net ir neskundus institucijų priimtų sprendimų, jam nebūtų užkirstas kelias reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Be to, teismas pažymėjo, kad procesiniai reikalavimai dėl kreipimosi į teismą turi būti aiškinami kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Todėl esant keliems galimiems procesinių teisės nuostatų dėl kreipimosi į teismą aiškinimo variantams, pirmenybė turi būti teikiama tam, kuris užtikrintų jos praktinį veiksmingumą

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies pakeitimas, pagal kurį Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje, kuria rėmėsi teismas, panaikindamas atsakovo sprendimą, kalbama būtent apie pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios iki 2013 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015 m. kovo mėnesį kreipėsi į atsakovą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2013 m. Todėl galiojant šiam ginčui aktualiai Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies nuostatai atsakovas pagrįstai ja vadovavosi priimdamas skundžiamą 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-477, todėl panaikinti šio VSDFV sprendimo nėra teisinio pagrindo (žr. taip pat 2016 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-525/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo sprendimu kreipėsi į teismą ir jo ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos buvo išnagrinėtas iš esmės, pagrįstai nustačius, kad pareiškėjo pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėjas teisės į jo nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas VSDFV 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-477 naikintina ir sprendimas keistinas pareiškėjo skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4777. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė