2018-02-14 Nr. AB-3131-3-65-3-00351-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-338-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00351-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) 67 730,49 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinį darbo užmokestį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki visiško atsiskaitymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jo darbu Utenos RAAD ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jam turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš valstybės tarnybos buvo atleistas 2013 m. spalio 29 d. Utenos RAAD turėjo pareigą iki šios datos atsiskaityti su pareiškėju, tačiau to nepadarė. Remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

3. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime (b. l. 20–21) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad manydamas, jog atleidimo dieną su juo buvo atsiskaityta netinkamai, pareiškėjas turėjo kreiptis į darbdavį. Be to, pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jei įstatymai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos, o šiuo atveju įstatymu kaip tik ir yra nustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, pagal kokią metodiką buvo paskaičiuota jo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis, skunde taip pat neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjui buvo nustatyta 2 kvalifikacinė klasė. Atsiliepime taip pat akcentuota, jog byloje taikytinos DK 27 straipsnio 2 dalies ir 301 straipsnio nuostatos. Utenos RAAD atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) patvirtinus kompensavimo už patirtus darbo užmokesčio praradimus tvarką pareiškėjo darbdavys turėtų priimti sprendimus dėl darbo užmokesčio praradimų kompensavimo pareiškėjui.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2014 m. spalio mėnesį, todėl reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. gegužės iki 2011 m. rugsėjo mėnesio jis yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjui praleidus ieškinio senaties terminą ir atsakovui reikalaujant šį terminą taikyti, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už nurodytą laikotarpį atmestina. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo 2011 m. spalio – 2013 m. spalio 29 d. laikotarpiu.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

8. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Utenos RAAD) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Netenkinus prašymo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį.

III. 9. Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–67), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi atsakovo atsiliepime abstrakčiai nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina DK 27 straipsnio 2 dalis, nelaikytina prašymu taikyti ieškinio senatį. Be to, teismas esą nesiaiškino ieškinio senaties termino pradžios momento, neprašė pareiškėjo dėl to pateikti paaiškinimus. Teismas taip pat nesvarstė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 2 dalies taikymo galimybės, nors nei Lietuvos valstybė, nei jos institucijos niekada neneigė, kad pareiginės algos koeficientų sumažinimas buvo neteisėtas.

10.2. Skunde pareiškėjas reiškė reikalavimą priteisti konkretų sumažinto darbo užmokesčio dydį – 19 616,11 Eur, todėl pirmosios instancijos teismo formali pozicija, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui esant nustatytam įstatyme nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės reiškia, kad yra paneigiama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kiek iš pareiškėjo prašomos priteisti sumos jam bus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą.

10.3. Grąžinimo įstatyme nustatyta kompensacija nėra pakankama, proporcinga ir protinga. Vien tik aplinkybė, kad įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, nereiškia, kad teisės pažeidimas yra panaikintas. Taikant Grąžinimo įstatymą, pareiškėjui bus kompensuota tik labai maža dalis neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, todėl pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo.

10.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas ginčas, kilęs iš Grąžinimo įstatymo nuostatų, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas būtent dėl to, jog neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio praradimų kompensavimo mechanizmas yra įtvirtintas Grąžinimo įstatyme. Taikant šį norminį aktą, pareiškėjo pažeistos teisės nebus apgintos, nes valstybė įsipareigojo kompensuoti tik maždaug 1/8 dalį sumažinto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti šių lėšų priteisimo klausimą, o ne formaliai pasisakyti, kad praradimai bus kompensuoti pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas.

10.5. Pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą ir mažinimo koeficientus valstybės tarnautojams ne tik negrąžinama absoliuti nesumokėta alga, bet ji dar kartą sumažinama, nustatant, kad skaičiuojamas mėnesio grąžintinas dydis 2009 metais – 0,98, o 2010–2013 metais – 0,9555 (kai kuriais atvejais gaunamas neigiamas dydis). Be to, grąžinimas numatytas dalimis, neskaičiuojant delspinigių ir palūkanų.

11. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

14. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs DK įtvirtintą senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš 2009 m. gegužės – 2011 m. rugsėjo laikotarpio, taip pat kad pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus atsakovui yra nustatyta Grąžinimo įstatyme, todėl Utenos RAAD neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei vidutinį darbo užmokestį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki visiško atsiskaitymo atmetė. Pažymėtina, jog nors apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, jokių argumentų, susijusių su reikalavimu priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki visiško atsiskaitymo, apeliaciniame skunde nenurodė. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki visiško atsiskaitymo, plačiau nepasisakys.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

15. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria daliai pareiškėjo skundo reikalavimų buvo pritaikytas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

16. Šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) ir CK normomis, pagal kurias ieškinio senatimi laikomas įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d., CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

17. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktą Utenos RAAD atsiliepimą į pareiškėjo skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jame atsakovo išreikšto prašymo pareiškėjo keliamam ginčui taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atsiliepimas pareiškėjo atstovei advokatei I. M. buvo išsiųstas 2014 m. lapkričio 4 d. kartu su teismo šaukimu (b. l. 19–22), taigi pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl tokio atsakovo prašymo bei ieškinio senaties termino eigos pradžios momento.

18. Ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014, ir kt.). Pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2014 m. spalio 15 d. (b. l. 1). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą prašyti priteisti iki 2011 m. spalio susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

19. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 7 dalys neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

21. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

22. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

23. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

24. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

25. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

26. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju gi išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjo išdėstytų argumentų pagrindu.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog jam pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

29. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų, pagal kurias valstybės tarnautojų darbo užmokestis esą papildomai mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais, pažymėtina, jog šioje nutartyje (žr. šios nutarties 27 pastraipą) jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjo pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jam yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais remiamasi ir nustatant atitinkamus koeficientus (0,98 ir 0,955) Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

30. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Be to, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė