2017-06-20 Nr. AB-12410-3-64-3-02832-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-755-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02832-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, laikino sulaikymo, kratos ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, kamerose nebuvo spintelių, veidrodžių, pasivaikščiojimų gryname ore kiemeliai buvo per maži. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Išėjęs į laisvę blogai jautėsi, turėjo kreiptis į medikus, psichiatrą, gėrė vaistus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. birželio mėn. priteisti 1 500 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 44–53) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 28 d. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 51, 47, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 7 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 2,68 kv. m iki 18,90 kv. m kameros ploto. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t.t.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo kalinimo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal minėtų taisyklių 2 punktą, jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkte. Todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Vadovaujantis HN 76:2010 56-60 punktais, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo.

Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, reikalavimais. Kamerose yra šis inventorius: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa.

Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje: krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18-22º C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4º žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t. y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikinas sulaikymo kameras. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atsakovas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pareiškėjas 2013 m. birželio 11 d. pateikė prašymą Nr. 73/04-3160, jog yra rūkantis, todėl pageidauja būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/ nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).

Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų atsakovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pareiškėjas nurodo, kad vaikščioti kiemeliuose neįmanoma, nes vienu metu juose būna daug žmonių. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, todėl pareiškėjo teiginiai, kad vienu metu vaikšto per daug asmenų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, o priešingai, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpos pasivaikščiojimo gryname ore trukmės yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 91–103) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. birželio mėnesio. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. spalio 9 d. pažymos Nr. 60/09-33561 „Dėl A. B.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 28 d. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 51 ir 47. Pareiškėjas iš šio laikotarpio 3 dienas, t. y. 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. birželio 12 d. ir 2013 m. birželio 21 d., buvo laikomas kamerose Nr. 51 ir 47, kurių plotai atitinkamai 18,86 kv. m ir 18,74 kv. m ir kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 7 asmenų, pareiškėjui teko nuo 2,68 kv. m iki 18,86 kv. m kameros ploto. Visas kitas dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 51 ir 47 ir pareiškėjui teko nuo 3,77 kv. m iki 9,43 kv. m kameros ploto. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu 3 dienas buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko nuo 2,68 kv. m iki 18,86 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kamerose buvo drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, laikino sulaikymo, kratos ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, kamerose nebuvo spintelių, veidrodžių, pasivaikščiojimų gryname ore kiemeliai buvo per maži, išėjęs į laisvę, blogai jautėsi, turėjo kreiptis į medikus, psichiatrą, gėrė vaistus.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

HN 76:2010 24 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 22 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 26 punktas numato gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 16 d. pažymoje Nr. 62/08-1015 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėta, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis HN 76:2010. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Pažymėtina, kad Šiaulių TI susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus.

Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengiamos vadovaujantis HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais.

Gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai);

šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Siekiant sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas bei padidinti privatumą laikomiems asmenims, lovų galvūgaliuose pritvirtinamos OSB plokštės, nors to jokie teisės aktai nenumato.

Byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas arba nebuvo Šiaulių TI, arba kameros (kamera Nr. 47), kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrinamos. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224), kuriame nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Pagal esamus duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas HN 76:2010 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato HN 76:2010, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 16 d. pažymoje Nr. 62/08-1015 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra nurodyta, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodoma, kad priėmimo – paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra. Patalpa įrengta rūsio patalpose. Ją valo ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. priėmimo – paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos. Kabinos tvarkingos išvalytos. Pagal esamus duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas HN 76:2010 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios HN 76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Byloje yra pareiškėjo A. B. prašymas, kuriame pareiškėjas patvirtina sutinkantis būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. HN 76:2010 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.

Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ buvo nustatytas kasdien vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore laikas, o nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai per dieną.

Šiaulių visuomenės sveikatos centrui 2013 m. birželio 26 d. atlikus periodinį patikrinimą (išvada surašyta 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224), nurodyta, jog ketvirtame aukšte ant pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemas. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdienio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze (TBC) yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas „Mikrobac forte“ 1,5 % dezinfekciniu tirpalu po kiekvieno jame, sergančių TBC, suimtųjų apsilankymo.

Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.

Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 28 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro ligos istorijos Nr. 937 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo kitų konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl anksčiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Apklaustas specialistas gydytojas Gintaras Stankevičius nurodė, kad pagal atsiųstą ligos istoriją įstaigoje pareiškėjęs yra pripažinęs, kad piktnaudžiavo ir yra priklausomas nuo opioidinių medžiagų. Spęsti, ar tos 17 parų būnant įstaigoje, turėjo lemiamą įtaką į jo psichinės būklės pablogėjimą, vienareikšmiškai negali. Paprastai žmonės vartojantys narkotikus ar opioidines medžiagas, turi tam tikrų psichikos sutrikimų, nes tai yra priklausomybės liga. Nutraukus opioidinių medžiagų vartojimą tokie sveikatos sutrikimai kaip nemiga, nerimas gali pasireikšti net jam nesant įkalinimo įstaigoje, nes pareiškėjas minėjo narkotikus tai vartojęs, tai nevartojęs. Net esant laisvėje nutraukus opioidinių medžiagų vartojimą, tie sutrikimai gali pasireikšti. Kaip abstinencijos požymiai pilnai galimi. Reikia vertinti būklę atvykus į TI, jei jis buvo vartojęs opioidines medžiagas, tai tie simptomai su įkalinimo sąlygom neturi nieko bendro.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. 61/04-3162 nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nustatyta, kad pareiškėjas A. B. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į LVAT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas A. B. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti labai trumpą laiką, tik 3 dienas jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 , per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,68 kv. m iki 6,25 kv. m (1 diena) kameros ploto, nuo 3,14 kv. m iki 18.86 kv. m (1 diena) ir nuo 3,14 kv. m iki 3,77 kv. m (1 diena) kameros ploto. Tokiu būdu nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,92 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik nepilnos 3 dienos, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 107–108) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir neobjektyvus, taip pat teismo apklaustas specialistas (gydytojas) buvo šališkas, kadangi dirba Šiaulių TI. Po bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pareiškėjas žodžiu paprašė leisti jam susipažinti su byla ir protokolais, tačiau jam buvo nurodyta kreiptis su rašytiniu prašymu. O tai, pasak pareiškėjo, yra jo teisių ribojimas. Pareiškėjas visgi pateikė prašymą raštu, tačiau jam buvo neleista susipažinti su bylos medžiaga, kadangi tokį prašymą jis pateikė po sprendimo paskelbimo. Taip pat teismas neišreikalavo visų pareiškėjo prašytų duomenų – pareiškėjas prašė išreikalauti iš Lazdijų poliklinikos jo psichikos ligos istoriją po to, kai jis išėjo iš kalinimo įstaigos, tačiau teismas apsiribojo sveikatos duomenimis, gautais iš Šiaulių TI. Taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kurioje nekonstatuoti pažeidimai, susiję su sanitariniais mazgais, kurie nėra tinkamai atskirti nuo gyvenamosios kameros dalies. Taip pat pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo, susijusio su veidrodžių Šiaulių TI kamerose nebuvimu, bei su kitomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) prašo pirmosios instancijos teimo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas su teismo sprendimu sutinka, mano, kad ginčas išnagrinėtas objektyviai ir visapusiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. B. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 28 d. (iš viso 17 parų, b. l. 12) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik 3 dienas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismas pažeidimų nekonstatavo.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (7 str. 1 d., 8 str. 2 d.)).

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadoms, kad pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo patalpose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų (netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, drėgmė ir neatliktas remontas, purvinos laikino sulaikymo (karantino) kameros), byloje nenustatyta. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo teisės tiek, kiek tai susiję su jo laikymu kamerose kartu su rūkančiais asmenimis ir mažais pasivaikščiojimo kiemeliais, byloje nenustatyti. Kolegija iš naujo nekartoja teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų. Papildomai pažymėtina tik tiek, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl antisanitarinių laikymo sąlygų yra itin abstraktus, pareiškėjas iš esmės tik išvardina, kas, jo manymu, pažeidė jo teises (pvz., nurodo, kad kamerose buvo purvina, nebuvo remonto, drėgna, trūko oro ir kt.), tačiau šių savo teiginių niekaip nedetalizavo, nepaaiškino, kaip šios sąlygos pažeidė jo teises, kokias pasekmes jam sukėlė.

Be to, pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto parodymai, kuriais abejoti apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi minėtas specialistas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 78), o pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių šios asmens šališkumu.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 3 dienas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 3-ios pamainos prižiūrėtojos 2015 m. spalio 9 d. surašytos pažymos Nr. 60/09-23561 (b. l. 12) matyti, jog iš viso, pažeidžiant minėtą vienam asmeniui nustatytą minimalų kameros ploto reikalavimą, pareiškėjas Šiaulių TI praleido vos 1,5 dienos – 2013 m. birželio 11 d. nuo 19.30 val. iki 7.30 val. ir 2013 m. birželio 12 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val. pareiškėjui teko 3,14 kv. m, o 2013 m. birželio 21 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val. jam teko 2,68 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas teismui skundėsi tuo, kad jo privatumą pažeidė kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros erdvės. Atsakovas 2015 m. spalio 16 d. pažymoje (b. l. 14−17) nurodė, jog Šiaulių TI sanitarinio mazgo patalpa nuo gyvenamosios patalpos yra atskirta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra visiškai tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, galimai ribojo jo privatumą. Kita vertus, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė vien tik abstraktų teiginį, jog „tualeto pertvara per žema“, tačiau nepaaiškino, nedetalizavo, ar toks sanitarinio mazgo atitvėrimas kaip nors įtakojo jo savijautą, žemino jo orumą ar kokiu kitu būdu sukėlė jam neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad „kameroje nebuvo spintelių susidėti daiktams, veidrodžio“. Pirmosios instancijos teismas dėl spintelės (lentynėlės) bei veidrodžio neįrengimo Šiaulių TI kamerose nepasisakė. Kita vertus, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip spintelės (lentynėlės), veidrodžio neįrengimas nagrinėjamu atveju pažeidė jo teises, t. y. šiuo aspektu pareiškėjas nurodė itin abstrakčius teiginius, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1092-624/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-725-756/2017 ir kt.).

Šiame kontekste kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teismo sprendimą keisti ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu vos 1,5 dienos (iš 17 parų, praleistų Šiaulių TI) praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, ir šis pažeidimas buvo itin trumpalaikis ir nežymus. Be to, nors konstatuota, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nenurodė, kad šis formalus teisės aktų pažeidimas sukėlė jam kokių nors nepatogumų (taigi – ir žalą), neturtinės žalos priteisimas pinigine išraiška nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikti duomenys apie jo psichinės sveikatos būklę (t. y. 2016 m. vasario 5 d. medicinis pažymėjimas Nr. 8.4/55, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui 2004 m. rugsėjo 16 d. nustatytas hepatitas C, bei UAB „Lazdijų sveikatos centro“ raštas Nr. V1-37, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas dėl opioidų vartojimo, prilausomybės sindromas, adaptacijos sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kitų nepatikslintų stimuliatorių vartojimo, abstinencijos būklė su delyru bei problemos, susijusios su paleidimu iš kalėjimo, b. l. 109, 110) nepatvirtina to, kad būtent dėl kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 28 d. pareiškėjo sveikatai padaryta jo nurodoma neturtinė žala.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė