AS-520-851-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-851/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02657-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.2; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-37922 ir 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-39019 (toliau – ir Sprendimai) bei įpareigoti atsakovą apmokėti vykdymo išlaidas, apskaičiuotas pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašyme Nr. SD-5138, 2012 m. rugsėjo 5 d. prašyme Nr. SD-5682 ir 2012 m. rugsėjo 11 d. prašyme Nr. SD-5909.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakė priimti R. V. skundą kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai, išaiškino R. V. jo teisę dėl vykdymo išlaidų išieškojimo su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas nustatė, kad iš Sprendimų turinio ir pareiškėjo skundo motyvų matyti, kad R. V. iš esmės siekia gauti vykdymo išlaidų apmokėjimą, o išieškotoju šioje byloje laiko VMI. Nurodė, kad vykdymo procesą, t. y. vykdymo išlaidų išieškojimo tvarką, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) Ypatingosios teisenos VI dalis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) (CPK 609 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį, ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles. Darė išvadą, kad pareiškėjo R. V. skundas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Pažymėjo, jog tai, kad teismui ginčijami VMI sprendimai, neleidžia daryti priešingos išvados, nes sprendžiant bylų rūšinio teismingumo klausimą svarbu ne atsakovo atliktų veiksmų formalioji išraiška, o teisinio santykio prigimtis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu pareiškėjo R. V. skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai. Pareiškėjui išaiškino, kad dėl vykdymo išlaidų išieškojimo jis turi teisę paduoti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 10 straipsnis).

III. Pareiškėjas R. V. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirajame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad vykdymo išlaidų išieškojimas yra nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, tačiau kartu nurodė, kad pareiškėjas turi kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą ir tokiu būdu prisiteisti šias išlaidas. Tačiau CPK 443 straipsnio 4 dalis nustato, kad ypatingosios teisenos tvarka į teismą kreipiamasi pareiškimu arba prašymu, o ne ieškiniu.

2) Su pirmosios instancijos teismu būtų galima sutikti, jeigu ginčas būtų kilęs su atsakovu tik dėl skolos dydžio. Bet šiuo atveju ginčas yra dėl to, kad atsakovas neteisėtai atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtą veiksmą – apmokėti jam priklausančias mokėti išlaidas, nes, jo manymu, jam tai nepriklauso. Todėl tokį ginčą turi nagrinėti administracinis teismas.

3) Administracinio teismo bylų nagrinėjimo procesas yra daug spartesnis, nei kreipiantis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą, bei pigesnis, nes, kaip nurodė skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, kreipiantis su ieškiniu tokios bylos nagrinėjamos ne ypatingosios teisenos tvarka, o bendra ieškinine tvarka, dėl ko procesas užtrunka labai ilgą laikotarpį ir reikalauja didelių materialinių sąnaudų, nes ieškinys apmokestinamas žyminiu mokesčiu nuo reikalaujamos sumos, o tai sudaro labai didelę piniginę sumą, todėl tokios sąlygos apsunkina galimybę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone prieš valstybės institucijos neteisėtus veiksmus, kas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, nes tokios bylos, kuriose valstybės institucijos pažeidžia jos piliečių teises ir turtinius interesus, turi būti nagrinėjamos per įmanomai trumpesnį laiką ir žmogui mažesnėmis piniginėmis sąnaudomis.

4) Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Priimdamas nutartį teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, užkirsdamas kelią pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, taip pat teismas neįvertino visų bylos aplinkybių visumos ir turinio, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pažeidė teisminės gynybos principą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta, o turi būti panaikinta.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašė jį pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai priskirti ginčai dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, šie teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Teigia, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad antstolis R. V. prašo priteisti vykdymo išlaidas, todėl kilęs ginčas yra ne dėl viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų ar veiksmų teisėtumo. Pažymi, jog šiuo nagrinėjamu atveju antstolis vykdė išieškojimą valstybei pagal teismų priimtus sprendimus ir prašė priteisti vykdymo išlaidas, kurias, remiantis Sprendimų vykdymo instrukcija, apmoka Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Mano, jog ginčas šioje byloje yra susijęs su teismų sprendimų vykdymo metu atsirandančiais teisiniais santykiais, kuriuos reglamentuoja CPK bei jį įgyvendinantys teisės aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti R. V. skundą kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai ir išaiškino R. V. jo teisę dėl vykdymo išlaidų išieškojimo su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą). Nutartyje taip pat turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašė panaikinti VMI 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-37922 ir 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-39019, kuriais atsakovas atsisakė apmokėti pareiškėjui (antstoliui) vykdymo išlaidas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skųsdamas šiuos sprendimus siekia vykdymo išlaidų atlyginimo.

Antstolių veikla, susijusi su vykdymo išlaidomis, bei antstolių atlygis yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme. Šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais, kuriais užtikrinamas antstolio ekonominis nepriklausomumas, skatinamas efektyvus išieškojimas ir atsižvelgiama į veiklos, reikalingos antstolio funkcijoms atlikti, pobūdį ir vertę, vykdymo išlaidų perskirstymą (kryžminį subsidijavimą) tarp skirtingų vykdomo proceso dalyvių, antstolio profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką, sąnaudas. Vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patiriamas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti. Atlygis antstoliui turi užtikrinti pagrįstą investicijų grąžą, galimybę sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus.

Vykdymo išlaidų apmokėjimo ir išieškojimo tvarka taip pat yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje (30-42 punktai) (2012 m. birželio 24 d. redakcija), CPK.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, kad byloje kilęs ginčas dėl vykdymo išlaidų atlyginimo laikytinas ginču dėl viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų ar veiksmų teisėtumo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas skundžia VMI sprendimus, kuriais atsakovas atsisakė apmokėti pareiškėjui (antstoliui) vykdymo išlaidas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) 2009 m. spalio 5 d. nutartimi, išnagrinėjusi teismingumo klausimą byloje, kurioje taip pat buvo kilęs klausimas dėl vykdymo išlaidų atlyginimo antstoliui, kada jis vykdo išieškojimą valstybės naudai pagal teismų priimtus sprendimus, nustatė, kad ginčas tokioje byloje yra susijęs su teismų sprendimų vykdymo metu atsirandančiais teisiniais santykiais, kuriuos reglamentuoja CPK bei jį įgyvendinantys teisės aktai. Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog nagrinėjamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo normas ir pagrįstai atsisakė priimti R. V. skundą kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai bei išaiškino R. V. jo teisę dėl vykdymo išlaidų išieškojimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė