ffdbfec0-1480-44ec-be08-493e0f11cb5d · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-889-933/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13733-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.2.4.12; 3.4.5.2 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 1 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Å ulcas teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo V. L. ir A. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-8155-1080/2020 pagal pareiÅ¡kėjų V.

L. ir A. L. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuoti asmenys Molėtų rajono savivaldybė, biudžetinė įstaiga Asvejos regioninio parko direkcija, R. V. Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinį skundÄ , n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėjai V. L. ir A. L. pareiÅ¡kimu, kurį tikslino, prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinti faktÄ , kad pareiÅ¡kėjams nuosavybės teise priklausančiame 12,2824 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo A.

T. priklausiusi sodyba su pastatais. ReikalavimÄ grindė tuo, kad: 1.1. PareiÅ¡kėja V. L. yra A. K. dukra bei A. T., mirusio (duomenys neskelbtini) m., anÅ«kė. A. T. be A. K. turėjo dar dvi dukras – J. R. ir A. L., taip pat sÅ«nų Č. T., kuris mirė (duomenys neskelbtini). 1.2. Utenos apskrities virÅ¡ininko administracija 2000-12-08 sprendimu nutarė atkurti A. T. nuosavybės teises į iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ 20,90 ha žemės sklypÄ natÅ«ra ir grÄ Å¾inti 20,90 ha žemės sklypÄ pagal dabartinį administracinį suskirstymÄ , esantį (duomenys neskelbtini).

Po nuosavybės teisių atkÅ«rimo procedÅ«ros aptartÄ Å¾emės sklypÄ paveldėjo pareiÅ¡kėjos teta A. L., kuri žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi lygomis dalimis žemės sklypÄ perleido pareiÅ¡kėjams. 1.3. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Molėtų skyriaus 2016-03-14 sprendimu buvo pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys, suformuoti trys nauji žemės sklypai. Viename iÅ¡ jų, t. y. žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra iÅ¡likę sodybos-gyvenamojo namo liekanos (pamatai).

PareiÅ¡kėjams priklausantis žemės sklypas patenka į vandens telkinių apsaugos juostÄ , kraÅ¡tovaizdžio draustinio ir Nacionalinių bei regioninių parkų zonas, kuriuose statinių statybÄ reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas (toliau – STÄ®). STÄ® numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, iÅ¡skyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra iÅ¡likę buvusių statinių ir (ar) sodybų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktÄ ).

Å alia pareiÅ¡kėjams priklausančio žemės sklypo (ne jame) suformuotas namų valdos žemės sklypas priklauso R. V., kuriame jis pastatė gyvenamÄ jį namÄ ir Å«kinius pastatus. R. V. nesieja giminystės ryÅ¡iai su A. T. PareiÅ¡kėjai nori atstatyti seneliui priklausantį namÄ . 1.4. Duomenys nepatvirtina, jog tai yra ta pati sodyba, kuri priklauso R. V. R. V. statinys buvo sukurtas jo paties. Neginčijama aplinkybė, kad yra pamatų liekanos. Nekyla abejonių, kad A. T. su Å¡eima ten gyveno. TÄ patvirtina iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ butų Å«kio.

Pateiktuose žemėlapiuose 1986–1996 m. matyti vienas namas, nes namas buvo nunykęs ir likę tik pamatai, todėl 1986–1996 m. namas nežymimas. 1950 m. žemėlapyje matyti 4 statiniai.

2. Suinteresuotas asmuo BÄ® Asvejos regioninio parko direkcija (toliau ir Direkcija) pateikė atsiliepimÄ , kuriame prašė pareiÅ¡kėjų pareiÅ¡kimo netenkinti. AtsiliepimÄ grindė tuo, kad: 2.1. Dokumentų apie buvusios sodybos vietÄ neiÅ¡likę. Žemės sklypo natÅ«roje yra iÅ¡likusių atskirų pamatų fragmentų, liekanų. Nepateikta archyvinė, kartografinė bei kita medžiaga, kuri patvirtintų sodybos buvimÄ pareiÅ¡kėjų valdomame žemės sklype. 2.2. PareiÅ¡kėjai teigė, kad Å¡alia jų sklypo, kuriame siekiama nustatyti buvusios sodybos faktÄ , yra dar viena sodyba, priklausanti R.

V. Ä®vairių laikotarpių topografiniuose žemėlapiuose turėtų bÅ«ti žymimos dvi, Å¡alia esančiuose sklypuose pastatytos, sodybos. IÅ¡nagrinėjus 1939–1996 m. žemėlapių archyvus, nagrinėjamojoje vietoje žymima tik viena sodyba, kuri iÅ¡likusi ir iki Å¡iol priklauso R. V. Antros sodybos, kuriÄ siekiama atkurti, žemėlapiuose nėra. A. T. priklausiusi sodyba yra ta pati sodyba, dabar priklausanti R. V. 1936 m. Å«kininkų sÄ raÅ¡e esantis įraÅ¡as patvirtina tik nuosavybės teisę į žemės sklypÄ , tačiau nepatvirtina fakto apie sodybos buvimÄ .

Sklype iÅ¡likę pamatai, kurių geodezinė nuotrauka nepateikta, neįrodo gyvenamojo namo, o tuo pačiu sodybos, buvimo. Žemės reformos eigoje pasitaiko, jog vieno ar kelių sodybos buvusių priklausinių liekanos buvo priskirtos kitam sklypui. Vykdant žemės reformÄ , formuojant sklypÄ aplink R. V. priklausančiÄ sodybÄ , pareiÅ¡kėjų minimo pastato nebuvo, todėl ir galimai likę pamatų fragmentai neįtraukti į sodybinį sklypÄ . 2.3. Direkcija neginčija, kad žemė sklype yra pamatai, tačiau prielaidos, jog ten statinys, daryti negalima.

STÄ® leidžia atkurti sodybas. Nors pareiÅ¡kėjai praÅ¡o atkurti sodybÄ , tačiau pareiÅ¡kimÄ grindžia pamatų liekanomis, kurios pagal parametrus galėjo bÅ«ti bet kas – priklausinys, klojimas, daržinė ir kt. Geodezinė nuotrauka neįrodo sodybos buvimo fakto. Atstovas pats dirba 21 metus ir žinoma, kad iÅ¡ tikrųjų sodyba priklausė T. ir jie ilgÄ laikÄ joje gyveno, apie 1963–1964 m. sodybÄ ir statinius pardavė dabartiniams Å¡alia esantiems kaimynams C. V. C. yra Direkcijos darbuotojas ir jo tėvai ten gyveno, tačiau apie 1986–1987 m. namÄ pardavė, todėl Direkcijai nekyla abejonių, jog buvo viena sodyba.

R. V. buvo iÅ¡duotas statybÄ leidžiantis dokumentas naujo namo statybai, o senasis namas buvo pervadintas į Å«kinį pastatÄ . Namas yra senas, autentiÅ¡kas, aukÅ¡taitiÅ¡kas namas. 2.4. Suinteresuotas asmuo R. V. paaiÅ¡kino, kad nesutinka su juridinio fakto nustatymu. Nurodė, kad namo ten nebuvo. Buvo atvykusios seserys T., pats vaikščiojo su buvusia Å¡eimininke, kuri pasakojo, kur ji gyveno. Matė tuos akmenis, tačiau mano, jog namas negalėjo bÅ«ti, nes eina žemyn, yra pelkė. NamÄ pirko iÅ¡ C. tėvo, iÅ¡ ko C. nusipirko namÄ nesidomėjo.

Visa namo architektÅ«ra rodo, jog namas, kuriame gyvena, buvo. Akmenų priversta, išėjimų, durų tarpų tarp jų nėra. Suinteresuoto asmens namas statytas prieÅ¡ Å¡imtÄ metų iÅ¡likęs. Pirko namÄ , tvartÄ ir rÅ«sį. Namas buvo stipriai pažeistas, namo neperstatė. 1997 m. registravo pastatÄ , nes buvo statyta namo dalis, daržinę atstatė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-12-30 sprendimu pareiÅ¡kėjų V. L. ir A. L. pareiÅ¡kimo netenkino. 3.1.

Apylinkės teismas nustatė, kad 2001-02-23 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pareiÅ¡kėjai įgijo nuosavybės teisę į 20,9 ha ploto žemės sklypÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos (toliau – NŽT) Molėtų skyriaus vedėjo 2016-03-14 sprendimu buvo patvirtinti žemės sklypų duomenys, pagal kuriuos 20,9 ha žemės sklypas performuotas į tris naujus žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 12,2824 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 1,4158 ha) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 6,7045 ha).

PareiÅ¡kėjams priklauso žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 12,2824 ha), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Žemės sklypas priklauso kraÅ¡tovaizdžio draustiniui ir patenka į vandens telkinių apsaugos juostÄ , nacionalinių bei regioninių parkų zonas. 3.2. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraÅ¡tovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultÅ«ros vertybėms (STÄ® 9 straipsnio 1 dalis). Pagal STÄ® 9 straipsnio 3 dalies 5 punktÄ , leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektÅ«ros reikalavimus.

STÄ® 9 straipsnio 3 dalies 7 punktas numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose buvusios sodybos atstatymo teisė Å¡ioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali bÅ«ti atstatoma tik viena sodyba. Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiÅ¡kai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neiÅ¡liko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neiÅ¡likę, – nustatant juridinį faktÄ teismo sprendimu (STÄ® 2 straipsnis 52 dalis).

Pagrindinis sodybos elementas yra gyvenamasis pastatas. Pirmiausia reikÅ¡minga buvusių ar esamų statinių buvimo vieta: jei negalima nustatyti iÅ¡ statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisė statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius. Tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti Å¡iÄ iÅ¡imtinę įstatyme įtvirtintÄ teisę, be Å¡ios aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir bÅ«tinÄ aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje.

Kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo nenustatomas. 3.3. Iš Širvintų apskrities valsčių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų dokumentų fondo Pajurkiškių kaimo 1945–1948 m.

ūkinėse knygose esančio A. T. ūkio žinių lapų matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) vietovėje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, buvo gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, svirnas ir pirtis. Liudytoja A. K. paliudijo, kad sodyboje buvo namai, svirnas, tvartai, namo pamatai buvo iš akmenų, o nuosavybės teisės atkurtos toje pačioje vietoje, kur buvo sodyba. Pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas patenka į Beržos kraštovaizdžio draustinį, kuris priskiriamas kompleksiniams draustiniams.

Žemės sklypo dalis ribojasi su suinteresuoto asmens R. V. žemės sklypu, kuriame yra sodyba su priklausiniais. PareiÅ¡kėjai laikėsi pozicijos, kad R. V. sodyba nėra ta pati sodyba, kurios buvimo faktÄ siekia nustatyti pareiÅ¡kėjai. Visgi, apylinkės teismas sprendė, jog pareiÅ¡kėjų pateiktų įrodymų įvertinimas labiau paremtas spėjimu. 3.4. Apylinkės teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog pareiÅ¡kėjų nurodoma sodyba buvo 20,9 ha žemės sklype, tačiau pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiÅ¡kėjų Žemės sklypo dalyje iÅ¡likę sodyboje buvusio namo ir jo priklausinių pamatų likučiai, nepateikta.

PareiÅ¡kėjai nepateikė įrodymų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti, jog jų pateiktoje pamatų geodezinėje nuotraukoje užfiksuoti gyvenamojo namo, o ne jo priklausinių, pamatų likučiai. Nepateikta duomenų apie pamatų likučių iÅ¡sidėstymÄ sklype, neužfiksuoti aiÅ¡kÅ«s požymiai, bÅ«dingi buvusiai gyvenamojo namo vietai nustatyti, pastato ar/ir jo pamatų kontÅ«rai (fotonuotraukos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ar/ir pan.). Pateikta geodezinė pamatų nuotrauka taip pat yra neinformatyvi ar pagrįsta sodybos vietos fakto buvimui patvirtinti.

Suinteresuotas asmuo R. V. teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad yra kelios juostelės akmenų linijų, tačiau nesutinka, kad tai buvusios sodybos pamatų liekanos, nes namo toje vietoje nebuvo, sklypas eina žemyn, link pelkės; nurodė, kad namÄ pirko iÅ¡ C. tėvo (tokiÄ aplinkybę patvirtina ir į bylÄ pateikta 1988-04-25 sutartis); nupirktas namas buvo senas, stipriai pažeistas. Aptartas aplinkybes patvirtino ir suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko direkcijos atstovas, kuris paaiÅ¡kino, jog naujas namas nepastatytas, senasis namas buvo pervadintas į Å«kinį pastatÄ , siekiant iÅ¡laikyti namo autentiÅ¡kÄ iÅ¡vaizdÄ . 3.5.

Apylinkės teismas nurodė, kad yra pagrindas abejoti pareiÅ¡kėjų argumentais dėl iÅ¡likusių sodybos pamatų likučių pagrįstumo. Teismo posėdžio metu liudytojas V. C. teigė, kad jo tėvai namÄ Ä¯sigijo iÅ¡ T. Teismas nenustatė Å¡io liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi. PareiÅ¡kėjų atstovo nurodyta aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjai, norėdami iÅ¡siaiÅ¡kinti apie C. gyvenamojo namo įgijimo pagrindÄ , iÅ¡ Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo 2020-10-02 gavo raÅ¡tÄ , kuriame nurodoma, jog Molėtų rajono Dubingių apylinkės LTD VK dokumentų fondo 1 apyraÅ¡o 1988 m. dokumentai neiÅ¡likę ir filialui saugoti neperduoti, nepaneigia liudytojo V.

C. parodymų apie sodybos įsigijimÄ iÅ¡ A. T. IÅ¡ į bylÄ pateikto 1958-11-16 pardavimo akto matyti, kad N. T., sutikus vyrui A. T. ir vaikams A. T., N. T., pardavė pastatus: gyvenamÄ jį namÄ , tvartÄ , svirnÄ ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini), S. D. 3.6. IÅ¡ vieÅ¡ai prieinamų www.geoportal.lt, Lietuvos erdvinės informacijos portalo duomenų bei į bylÄ pateiktų iÅ¡traukų iÅ¡ archyvinių topografinių 1939–1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti, kad nurodytoje vietoje yra viena sodyba.

PareiÅ¡kėjų atstovo teiginys, jog žemėlapiuose sodyba negalėjo matytis, nes ji buvo nunykusi, laikyta tik prielaida, kadangi iÅ¡ pirkimo–pardavimo sandorio akivaizdu, jog 1958 m. pastatai ir jo priklausiniai buvo nesunykę. Ä® bylÄ neteikta duomenų apie sodybos fizinę bÅ«klę iki ir po nunykimo, ekspertinių duomenų apie tai, kad namas per nurodytÄ laikotarpį visiÅ¡kai nunyksta. Sodybos buvimo vieta surandama pagal kartografų atliktus skaičiavimus ir jų nustatytas sodybos koordinates, tačiau teismui net ir atnaujinus bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės, pareiÅ¡kėjai tokių duomenų į bylÄ neteikė, savo žemėlapių nenurodė, pareiÅ¡kėjų nurodomo žemės sklypo negretino, nenustatinėjo žemės sklypo koordinačių, kad bÅ«tų galima nustatyti buvusio namo patekimÄ bÅ«tent į pareiÅ¡kėjų sklypÄ .

PareiÅ¡kėjų atstovas teigė, kad 1950 m. topografiniame žemėlapyje pavaizduota daugiau sodybų, tačiau toks argumentas laikytas tik pareiÅ¡kėjų spėjimu, nepatvirtintu įrodymais. Apylinkės teismas sprendė, kad pareiÅ¡kėjai neįrodė praÅ¡omo nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto. III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai 4. PareiÅ¡kėjai V. L. ir A. L. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad pareiÅ¡kėjams nuosavybės teise priklausančiame 12,2824 ha Žemės sklype buvo A.

T. priklausiusi sodyba su pastatais. Apeliacinį skundÄ grindė žemiau nurodytais argumentais: 4.1. Ä®statymų leidėjas nurodo tris savarankiÅ¡kus bÅ«dus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje:

i) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; ii) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panaÅ¡Å«s dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; iii) sodybos buvimo juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra iÅ¡likę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Pats kreipimosi į teismÄ faktas lemia, kad suinteresuotas asmuo neturi pakankamai tiesioginių įrodymų sodybos buvimo faktui pagrįsti. 4.2. Teismas pripažino, kad yra pakankamai duomenų, jog iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), A.

T. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, sklype egzistavo sodyba su pastatais (1936 m. Å«kininkų sÄ raÅ¡as, kuriame yra nurodytas pareiÅ¡kėjos senelis A. T., (duomenys neskelbtini) turėjęs 20,9 ha žemės). Nuosavybės teisės į 20,9 ha A. T. žemės natÅ«ra (buvusioje vietoje) buvo atkurta A. T. įpėdiniui Č. T. (sÅ«nui). Dabar Å¡i žemė priklauso pareiÅ¡kėjams, iÅ¡ kurių V. L. yra A. T. įpėdinė (anÅ«kė). Nėra ginčo, kad sodyba egzistavo ir joje gyveno A.

T. Å¡eima ir po nacionalizacijos (1945–1947 m. iÅ¡raÅ¡ai iÅ¡ Å«kinių knygų, kuriuose nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime gyveno T. Å¡eima, t. y. A. T. ir jo Å¡eimos nariai, viso 6 asmenys, o Å«kiui priklauso 5 statiniai – gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, svirnas bei pirtis). 1958-11-16 pardavimo aktu N. T., sutikus A. T., pardavė pastatus: gyvenamÄ jį namÄ , tvartÄ , svirnÄ , pirtį ir kitus statinius S. D. Teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , jog sodyba vėliau perėjo A.

C. nuosavybėn, o dabar priklauso suinteresuotam asmeniui R. V. Ši teismo išvada nemotyvuota. Iš 1958-11-16 pardavimo akto matyti, kad A. T. priklausantys pastatai (gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, pirtis) buvo parduoti S. D. Tai reiškia, kad S. D. tapo statinių savininkė. Išvadai, jog statiniai vėliau perėjo A. C., o dar vėliau R. V. nuosavybėn, prieiti turėjo būti nustatyta, kada ir kokiu pagrindu šiuos statinius A. C. įgijo iš S. D. Tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų S. D. priklausiusių statinių pardavimo ar kitokio perleidimo A.

C. faktÄ byloje nepateikta. PareiÅ¡kėjai bandė tokio perdavimo faktÄ paneigti praÅ¡ydami archyvo iÅ¡duoti 1988-04-25 (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto pažymėjimÄ Nr.

73. Aptartas pažymėjimas minimas 1988-04-25 pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria A. C. jam nuosavybės teise priklausiusius pastatus (namÄ ir tvartÄ ) perleido R. V. Pažymėjime turėjo bÅ«ti nurodytas A. C. nuosavybės į pastatus įgijimo pagrindas, tačiau gauti archyve minėtų duomenų nepavyko. Nesant tiesioginių įrodymų, jog S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C., Å¡io fakto patvirtinimui ar paneigimui teismas turėjo vadovautis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principu, netiesioginiais įrodymais ir tikimybių pusiausvyros principu.

Asvejos Regioninio parko direkcija ir R. V. teigė, kad R. V. nuosavybės teise valdomi statiniai ir yra buvusi A. T. sodyba. Taigi jiems teko pareiga įrodyti, kad A. C. iÅ¡ S. D. įgijo nuosavybės teise statinius, kurios vėliau pardavė R. V. Suinteresuotiems asmenims įrodymų nepateikus, teismas turėjo laikyti neįrodytÄ aplinkybę, jog S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C. Teismas nustatė prieÅ¡ingai, todėl neteisingai taikė ir aiÅ¡kino įrodinėjimo pareigÄ civiliniame procese reguliuojančias teisės normas. 4.3.

Netiesioginiai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad S. D. priklausiusios sodybos ir statinių A. C. neįgijo. 1958-11-16 pardavimo aktu A. T. pastatai (gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, pirtis) buvo parduoti S. D. 1988-04-25 sutartyje, kurioje nurodyta, kad R. V. iÅ¡ A. C. įgijo nuosavybės teise statinius (gyvenamÄ jį namÄ ir tvartÄ ), įvardijami tik 2 statiniai. Aptarta aplinkybė netiesiogiai patvirtina, jog tai nėra ta pati sodyba. Teisme liudytoju apklaustas V. C. (A. C. sÅ«nus) paliudijo, jog kai jam buvo 6 metai A.

C. iÅ¡ A. T. pirko aukščiau minimus pastatus. Ä®vertinus liudytojo gimimo metus (gim. (duomenys neskelbtini) m.) akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu A. T. sodyba jau nebepriklausė (1958 m. jis jÄ perleido S. D.), todėl Å¡iuos liudytojo parodymus galima įvertinti taip, kad A. C. pirko sodybÄ iÅ¡ kito asmens, tačiau ne iÅ¡ S. D., nes jis tokio asmens duodamas parodymus neįvardijo. Neįrodyta, jog R. V. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra anksčiau A. T. priklausęs gyvenamasis namas. Nesant įrodytai Å¡iai aplinkybei, teismas turėjo nustatyti, kad pareiÅ¡kėjų žemės sklype esantys iÅ¡likę pamatai yra buvusios A.

T. sodybos pamatai, nes:

i) pamatai yra A. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype. Dabar žemė priklauso pareiÅ¡kėjams, iÅ¡ kurių V. L. yra A. T. įpėdinė (anÅ«kė); ii) pamatai atitinka gyvenamojo namo matmenis ir tai patvirtina pamatų geodezinė nuotrauka. Nuotraukoje matyti, tiek Å¡ių pamatų iÅ¡dėstymas, tiek vieta sklype, tiek jo matmenys. Aplinkybė, kad nepateiktos pamatų nuotraukos nesvarbi, nes visi byloje dalyvaujantys asmenys pripažino Å¡ių pamatų egzistavimo faktÄ ; iii) gyvenamojo namo buvimÄ pamatų vietoje teisme patvirtino liudytoja apklausta A.

T. dukra A. K. KritiÅ¡kai vertintini teismo sprendimo argumentai, jog į bylÄ pateiktų iÅ¡traukų iÅ¡ archyvinių topografinių 1939-1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti, kad nurodytoje vietoje matyti viena sodyba. IÅ¡ tiesų byloje yra 1939 m., 1950 m., 1986 m. ir 1996 m. žemėlapio iÅ¡traukos. NeaiÅ¡kus nurodytų žemėlapių mastelis, nenurodyta sodybos ar statinių sutartinių žymėjimų, iÅ¡ kurių bÅ«tų aiÅ¡ku, kokius ženklus minėtame žemėlapyje galima bÅ«tų identifikuoti kaip sodybÄ .

5. Suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į pareiÅ¡kėjų apeliacinį skundÄ nurodė, kad sodyboje, kuriÄ pirko iÅ¡ A. C. 1988 m., buvo du pastatai: autentiÅ¡kas rÄ stinis gyvenamasis namas, statytas tarpukaryje, ir rÄ stinis tvartas, statytas ant akmenų pamatų su pakeistomis stogo konstrukcijomis. Su A. K. buvo susitikę du kartus: 1998 m. ir po 2000 m. A. K. pirmo susitikimo metu prisiminė, kaip namas atrodė, kai ji name gyveno bei teigė, kad sodyboje buvo daugiau pastatų ir parodė svirno pamatų akmenis.

6. Suinteresuotas asmuo BÄ® Asvejos regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiÅ¡kėjų apeliacinį skundÄ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindė tuo, kad: 6.1. PareiÅ¡kėjams nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas pagal Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planÄ , patvirtintÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-05-06 nutarimu Nr.375 „Dėl Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, patenka į konservacinio prioriteto funkcinę zonÄ â€“ Beržos kraÅ¡tovaizdžio draustinį, todėl juridinio fakto nustatymas susijęs su vieÅ¡uoju interesu.

Direkcija, iÅ¡nagrinėjusi 1939–1996 m. topografinių žemėlapių archyvus, pastebi, jog Å¡ioje vietovėje žymima tik viena sodyba, kuri iÅ¡likusi iki Å¡iol ir priklauso R. V. Remiantis kartografinės medžiagos duomenimis, A. T. priklausiusi sodyba (1958 m. parduota S. D.) yra ta pati sodyba, dabar priklausanti R. V. Å iÄ prielaidÄ sustiprina ir pačio gyvenamojo namo bÅ«klė. Direkcijos atstovai 2020 m. lankėsi R. V. sodyboje ir apžiÅ«rėjus sodyboje esantį gyvenamÄ jį namÄ iÅ¡ iÅ¡orės darytina prielaida, jog namas statytas dar iki 1958 m.

Teismui buvo pateiktos topografinės iÅ¡traukos iÅ¡ 1939 m., 1950 m., 1986 m. ir 1996 m. žemėlapių, kuriose yra pažymėta viena sodyba. Prielaida, kad laikotarpiais tarp 1939 m. ir 1950 m., 1950 m. ir 1986 m. bei tarp 1986 m. ir 1996 m. buvo pastatytas dar vienas namas ir iÅ¡nyko iki metų, kai yra kartografiniai duomenys apie vienos, o ne dviejų sodybų egzistavimÄ , negalima. PareiÅ¡kėjai nepateikė įrodymų apie dar kitos sodybos egzistavimÄ . 6.2. PareiÅ¡kėjų teiginiai, jog žemėlapiuose sodyba negalėjo matytis, nes buvo nunykusi, laikytini tik prielaida. 1958 m. pastatai ir jo priklausiniai nesunykę.

Ä® bylÄ nepateikta duomenų apie sodybos fizinę bÅ«klę iki ir po nunykimo, ekspertinių duomenų apie tai, kad namas per nurodytÄ laikotarpį visiÅ¡kai nunyksta. R. V. nurodė, jog įgytas namas buvo senas, tačiau nesunykęs. Tai, kad pareiÅ¡kėjams priklausančiame sklype iÅ¡likę pamatai, kurių geodezinė nuotrauka nepateikta, neįrodo gyvenamojo namo, o tuo pačiu sodybos buvimo fakto. Dėl žemės reformos vieno ar net kelių sodybos buvusių priklausinių liekanos buvo priskirtos kitam sklypui, todėl formuojant sklypÄ aplink R.

V. priklausančiÄ sodybÄ , pareiÅ¡kėjų minimo pastato nebuvo, todėl ir galimai likę pamatų fragmentai neįtraukti į sodybinį sklypÄ . 6.3. V. C. nepaliudijo, kad sodybÄ tėvai pirko ne iÅ¡ S. D. Liudytojos A. K. parodymai dėl buvusios sodybos netikslÅ«s, nes nepagrįsti duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ analizuodamas skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali bÅ«ti peržengtos tada, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundų ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

8. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinį skundÄ , absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

9. Apeliacinis procesas vyksta dėl skundžiamo Vilniaus mieto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimo (el. b. t. 3, b. l. 19–25), kuriuo netenkintas pareiškėjų V. L. ir A. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius pareiškėjų (apeliantų) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylÄ iÅ¡ esmės (tas yra bÅ«dinga visiÅ¡kai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiÅ«ri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

11. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) iÅ¡ esmės laikosi pozicijos, jog R. V. 1988-04-25 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo kitÄ , nei A. T., priklaususiÄ sodybÄ . AptartÄ teiginį pareiÅ¡kėjai (apeliantai) grindžia tuo, kad N. T. (A. T. žmona) 1958-11-16 sodybÄ pardavė S. D., o R. V. 1988-04-25 sodybÄ Ä¯sigijo iÅ¡ A. C., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad A. C. įsigijo bÅ«tent A. T. priklausiusiÄ sodybÄ iÅ¡ S. D. Pasisakant dėl nurodytų pareiÅ¡kėjų (apeliantų) teiginių pastebėtina, jog: 11.1. byloje yra duomenys apie tai, kad 1945–1946 m.

ūkį Nr. 1109 sudarė: i) 6 asmenys, t. y. A. T. (pažymėta „š. g.“, kas, tikėtina, reiškia „šeimos galva“), N. T. (pažymėta „žmona“), Č. T. (pažymėta, kad „sūnus“ ir „išvykęs“), A. T. (pažymėta, kad „duktė“), N. T. (pažymėta, kad „duktė“), J. T. (pažymėta, kad „duktė“); ii) grafoje „Trobėsiai“ pažymėta, jog ūkį Nr. 1109 sudarė gyvenamasis namas (1921 m.), klojimas (1922 m.), tvartas (1923 m.), svirnas (1914 m.), pirtis (1924 m.) (el. b. t. 1, b. l. 88–89).

IÅ¡ esmės analogiÅ¡ki duomenys nurodomi ir 1947–1948 m. surinktoje informacijoje apie Å«kį: nurodyta, kad Å¡eimÄ sudaro A. T., N. T., A. T., N. T., J. T., o prie grafos „Trobesiai“ pažymėta, jog gyvenamųjų namų skaičius 1 (1923 m.), tvartas (1926 m.), klojimas (1925 m.), svirnas (1929 m.) ir pirtis (1930 m.) (el. b. t. 1 b. l. 90-91). Ir nors statinių pastatymo datos skiriasi, tačiau analizuojant aptartus dokumentus matyti, jog statiniai, kurie buvo apraÅ¡yti, yra (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini).

PareiÅ¡kėjai (apeliantai) neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad aptarti duomenys rodytų, jog buvo užfiksuotos dvi atskiros A. T. priklausiusios sodybos. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2019-07-08 pažyma patvirtina, jog buvo surasti bÅ«tent 1945–1948 m. (duomenys neskelbtini) Å«kinėse knygose esančio A. T. Å«kio žinių lapai (el. b. t. 1, b. l. 87). Bylos duomenimis, N. T., sutikus vyrui A. T., 1958-11-16 pardavė gyvenamÄ jį namÄ , tvartÄ svirnÄ ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) pirkėjai S. D. (el. b. t. 2, b. l. 181–183); 11.2. nustatyta, kad A.

C. 1988-04-25 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria R. V. pardavė gyvenamÄ jį namÄ bei tvartÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Dubingių apyl. LDT vykdomojo komiteto pažymėjimas 1988-04-25 reg. Nr. 73) (el. b. 2 t., b. l. 138). Taip pat nustatyta, kad 1965–1966 m. (duomenys neskelbtini) Å«kinėje knygoje nurodyta, jog A. C. („š. g.“, kas tikėtinai reiÅ¡kia „šeimos galva“) (duomenys neskelbtini) priklauso gyvenamasis namas bei tvartas (el. b. 2 t, b. l. 192–194).

12. PrieÅ¡ atliekant aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimÄ pažymėtina, jog kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta (CPK 4 straipsnis), kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikÅ¡mę, nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, jog Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Ä® aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, bÅ«tina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neiÅ¡vengiamas, todėl svarbu, jog viena prielaida bÅ«tų motyvuota, t. y. kad ji bÅ«tų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad prieÅ¡ingos prielaidos tikimybė bÅ«tų mažesnė; jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobÅ«džio įrodymai yra pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, nutarties 35 punktas).

13. IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018, nutarties 30 punktas). Ä®rodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktÄ esant nustatytu, jei, įvertinus į bylÄ pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrÄ faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, nutarties 44 punktas).

Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieÅ¡taravimams, kilę neaiÅ¡kumai vertinami atsižvelgiant į Å¡alims tenkančiÄ Ä¯rodinėjimo pareigÄ . Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020, nutarties 39 punktas).

14. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiÅ¡kėjų (apeliantų) nurodyta aplinkybe, jog byloje trÅ«ksta informacijos apie tai, kokius sandorius (pardavimo, nuomos, įkeitimo ar pan.) S. D. su įsigytu iÅ¡ T. turtu (gyvenamuoju namu, tvartu, svirnu bei pirtimi) ir kokia apimtimi atliko ateityje. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esantys duomenys nuoseklÅ«s, o kokių nors objektyvių duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima bent tikėtinai spręsti apie tai, jog A. C. pardavė kitÄ sodybÄ R. V., nei ta, kurios telikę neva pamatai ir kuriÄ siekia atkurti pareiÅ¡kėjai, nepateikta. 1965–1966 m. Å«kinėse knygose nurodyta, kad A. C. turėjo gyvenamÄ jį namÄ bei tvartÄ , kuriuos ir pardavė R. V.

15. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) teigia, jog nesant tiesioginių įrodymų, kad S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C., Å¡io fakto patvirtinimui ar paneigimui reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad T. sodybÄ buvo pardavę S. D., kas reiÅ¡kia, kad į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės nebeturėjo nuo 1958-11-16. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) nepateikė duomenų apie tai, kad T. Å¡eima gyvenamÄ jį namÄ bei tvartÄ bÅ«tų buvę iÅ¡sipirkę vėl.

Taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta duomenų apie tai, jog ir po 1958-11-16 sandorio A. T. bÅ«tų gyvenęs (duomenys neskelbtini). PrieÅ¡ingai, iÅ¡ 1958-11-16 sandorio matyti, kad A. T. žmona gyveno jau nebe kaime, o Vilniaus mieste. Kokių nors kitų, nors ir netiesioginių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) T. Å¡eima bÅ«tų turėjusi ne vienÄ (tÄ , kuriÄ pardavė), o dvi sodybas į bylÄ nepateikta. Tokių duomenų nenurodė ir suinteresuoti asmenys. PrieÅ¡ingai, Direkcija nurodė, kad nėra duomenų apie tai, jog aptariamoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje T. sklype bÅ«tų fiksuotos kelios, o ne viena, sodybos.

Vien ta aplinkybė, jog A. C. ar R. V. nebuvo parduotas svirnas ir pirtis (arba sandoriuose tokia aplinkybė nepažymėta) nereiÅ¡kia, kad R. V. įsigijo ne T. tam tikru laikotarpiu priklausiusiÄ sodybÄ .

16. Atsižvelgiant į istorinį Å¡alies kontekstÄ , sandorių registravimo ypatumus (sandoriai nebuvo įforminami preciziÅ¡kai tiksliai nurodant konkrečius duomenis apie statinius, jų pažymėjimÄ bei iÅ¡sidėstymÄ Å¾emės sklype), taip pat į tai, jog pagalbiniai pastatai (svirnas, pirtis) galėjo bÅ«ti nugriauti, perstatyti, pakeisti ir pan. pagal kiekvieno naujo savininko poreikį, nėra pagrindo spręsti kitaip, t. y. nėra duomenų, kurie leistų abejoti aplinkybe, jog R. V. priklausanti sodyba ir yra ta pati sodyba, kuri tam tikru istoriniu laikotarpiu priklausė T.

Å¡eimai. Sutiktina su apylinkės teismo pastebėjimais, kad pareiÅ¡kėjai (apeliantai) teikė labai mažai duomenų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti apie tai, kad pareiÅ¡kėjų (apeliantų) nurodoma versija ir aplinkybės yra labiau tikėtinos. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ginčo teritorijoje bÅ«tų buvusios dvi sodybos, kurių viena laikui bėgant vienokiu ar kitokiu bÅ«du sunyko ir liko tik sodybos pamatai. IÅ¡ esmės kokių nors konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokiÄ pareiÅ¡kėjų (apeliantų) nurodomÄ versijÄ , nepatvirtina nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai.

Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, duomenys apie pareiÅ¡kėjams (apeliantams) Žemės sklype likusius pamatus neinformatyvÅ«s: iÅ¡ esmės be 2017-02-02 pamatų geodezinės nuotraukos (žr. pareiÅ¡kimo, paduoto 2019-05-06, 13 priedÄ ) daugiau duomenų (informacijos) apie pamatus nėra. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) neįrodinėjo pamatų kilmės, t. y. požymių, kurie bÅ«tų bÅ«dingi anksčiau statyto gyvenamojo namo pamatams, pamatų kontÅ«rų analizės, pamatų tyrimų (ekspertizės) ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų (apeliantų) nurodyti duomenys apie sunykusios sodybos pamatus tėra neįrodyta bylos baigtimi suinteresuotų asmenų (pareiškėjų) versija. Byloje nepaneigta, jog Žemės sklype esantys pamatai negalėjo būti ūkio (pagalbinių) pastatų liekanos, juolab, jog byloje yra informacijos, kad svirnas tam tikru laikotarpiu buvo išardytas.

17. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) kritikuoja liudytoju apklausto V. C. (A. C. sÅ«naus) parodymus, t. y. teigia, kad įvertinus liudytojo gimimo metus (gim. (duomenys neskelbtini) m.), minėtu laikotarpiu A. T. sodyba jau nebepriklausė (1958 m. sodyba perleista S. D.), todėl Å¡iuos liudytojo parodymus galima įvertinti taip, kad A. C. pirko sodybÄ iÅ¡ kito asmens, tačiau ne iÅ¡ S. D. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo V. C. parodymai gali bÅ«ti nevisiÅ¡kai tikslÅ«s. Apeliacinės instancijos teismui perklausius liudytojo V. C. liudijimÄ (2020-10-06 teismo posėdis, garso įraÅ¡o takelio 00:03:30 min.–00:17:15 min.; el. b. t. 2, b. l. 173–175) nustatyta, jog liudytojas prisiminė tik tai, kad sodyba buvo pirkta iÅ¡ „seniokų“ (vyro ir moters). Visgi, vertinama, kad tokia aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina, jog sodyba nenupirkta iÅ¡ D. (įvertinant aplinkybę, jog S. D. eigoje galėjo sodybÄ perleisti ir dar kitiems asmenims).

18. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) nurodė, kad gyvenamojo namo buvimÄ pamatų vietoje patvirtino liudytoja apklausta A. T. dukra A. K., tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vien tik aptartos liudytojos parodymai negali bÅ«ti pagrindas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Viena vertus, liudytoja giminystės ryÅ¡iais susijusi su pareiÅ¡kėja (apeliante), todėl tokio liudytojo parodymai vertinami kritiÅ¡kiau. Kita vertus, liudytoja nurodė, kad jos tėvai (A. T.) apleido sodybÄ ir iÅ¡sikraustė į Vilnių. Tokie duomenys atitinka raÅ¡ytinę bylos medžiaga, t. y. 1958-11-16 pardavimo sandoryje nurodyta, kad N. T. pardavė sodybÄ jau bÅ«dama Vilniuje.

19. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) kritikuoja apylinkės teismo sprendimo argumentus – į bylÄ pateiktų iÅ¡traukų iÅ¡ archyvinių topografinių 1939–1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti (el. b. t. 1, b. l. 120–121), kad nurodytoje vietoje matyti viena sodyba, tačiau neaiÅ¡kus nurodytų žemėlapių mastelis, nenurodyta sodybos ar statinių sutartinių žymėjimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiÅ¡kėjai (apeliantai), kritikuodami aptartus duomenis, galėjo pateikti kitus įrodymus, kurie neigtų minimus įrodymus, tačiau to nepadarė.

Sutiktina, jog nagrinėjamoje byloje yra įrodinėjimo ypatumų, kadangi tam tikri duomenys gali bÅ«ti įrodyti tik netiesioginiais įrodymais, tačiau pareiÅ¡kėjai (apeliantai) be kritikos kitų byloje dalyvaujančių asmenų įrodymams, kitokių įrodymų (objektyvių duomenų, informacijos) neteikė. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) nepateikė kitokių žemėlapių, brėžinių ar bet kokių kitų duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti apie į bylÄ pateiktuose žemėlapiuose nepažymėtÄ sodybÄ .

20. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) teigė, kad iÅ¡likę pamatai atitinka gyvenamojo namo matmenis ir tai patvirtina pamatų geodezinė nuotrauka (nuotraukoje matyti, tiek Å¡ių pamatų iÅ¡dėstymas, tiek vieta sklype, tiek jo matmenys), tačiau pastebėtina, jog pareiÅ¡kėjai (apeliantai) tokių aplinkybių neindividualizavo (nei gretino, nei paaiÅ¡kino plačiau): pareiÅ¡kėjai (apeliantai) nenurodė, kokie buvo bent preliminarÅ«s neiÅ¡likusios sodybos matmenys (arba nuorodos į dokumentÄ , galintį pagrįsti sodybos matmenis), nepateikė konkretesnių brėžinių, analizių ar kitų įrodymų, kurie rodytų, jog pareiÅ¡kėjų nurodomi pamatai atitinka buvusio pastato (sodybos) vietÄ sklype bei pačio pastato (sodybos) konstrukcijÄ ir pan.

Sutiktina su apylinkės teismo iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjų (apeliantų) teiginiai grindžiami iÅ¡ esmės prielaidomis ir hipotezėmis, kurių byloje nei tiesioginiai, nei netiesiogiai įrodymai nepatvirtina, o apeliacinės instancijos teismas taip pat negali daryti iÅ¡vados ir apie tai, jog pareiÅ¡kėjų (apeliantų) nurodoma versija yra labiau tikėtina. Vien ta aplinkybė, kad bylos Å¡alis su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 50 punktas).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantų (pareiÅ¡kėjų) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. PareiÅ¡kėjai (apeliantai) su apeliaciniu skundu nepateikė nei pagrįstų argumentų, nei kokių nors raÅ¡ytinių ar kitokių įrodymų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti apie tai, kad apylinkės teismas, analizuodamas bylos medžiaga bei atlikdamas byloje surinktų įrodymų teisinį vertinimÄ , bÅ«tų padaręs materialiosios ar procesinės teisės normų pažeidimų.

Kasacinio teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbÄ yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22. Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta aukščiau, darytina iÅ¡vada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pareiÅ¡kėjų V. L. ir A. L. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjas Irmantas Å ulcas