ffd87f5c-dc75-42c4-af7c-0cb60f8745f8 · Vilniaus miesto apylinkės teismas

? Civilinė byla Nr. e2-456-608/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03708-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.8.8.; 2.6.8.10.; 2.6.8.6.; 2.6.2.1; 2.6.30; 3.2.6.1. (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. sausio 2 d. Vilnius Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Marijai Stefanovičienei, dalyvaujant ieÅ¡kovų atstovui advokatui Viliui MartiÅ¡iui, atsakovės atstovei Dovilei StoÅ¡kuvienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų M.

V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. ieÅ¡kinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl procesinių palÅ«kanų priteisimo. Teismas n u s t a t ė: ieÅ¡kovai M. V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 proc. metinių palÅ«kanų už atsakovės pavėluotai iÅ¡mokėtas sumas, skaičiuojant nuo atitinkamų civilinių bylų iÅ¡kėlimo teisme dienos iki ieÅ¡kovų reikalavimų patenkinimo.

IeÅ¡kovai nurodo, kad jie su bankrutavusia akcine bendrove banku Snoras buvo sudarę indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis. IeÅ¡kovai M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. 2014 m. sausio 27 d., ieÅ¡kovė V. L. 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniais dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo iÅ¡mokėti indėlių draudimo iÅ¡mokas bei dėl teisės gauti indėlių draudimo iÅ¡mokÄ pripažinimo.

Teismas ieÅ¡kovų M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ieÅ¡kinį priėmė 2014 m. vasario 3 d., ieÅ¡kovės V. L. ieÅ¡kinį priėmė 2014 m. gruodžio 5 d. Bylos nagrinėjimo metu, tiek atsakovė, tiek bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras ginčijo ieÅ¡kovų reikalavimų pagrįstumÄ ir atsisakė geranoriÅ¡kai patenkinti jų reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.

Po Å¡ios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties atsakovė pakeitė savo pozicijÄ minėtose civilinėse bylose ir patenkino ieÅ¡kovų reikalavimus, susijusius su indėlių sertifikatų įsigijimo sutartimis, visiems indėlių sertifikatų pirkėjams iÅ¡mokėdama indėlių draudimo iÅ¡mokas. Kadangi iÅ¡nyko ginčo dalykas, minėtos civilinės bylos dalyje dėl ieÅ¡kovų reikalavimų indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo nutrauktos atitinkamomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, ieÅ¡kovams atsisakius ieÅ¡kinių.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartis dėl bylos dalies nutraukimo, konstatavo, kad ieÅ¡kovų reikalavimai iÅ¡ esmės buvo patenkinti ir bÅ«tent tai nulėmė ieÅ¡kinio atsisakymÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, konstatavo ir suformavo precedentÄ , kad Akcinės bendrovės bankas Snoras indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

IeÅ¡kovai atsižvelgdami į aukščiau minėtų pagrindinių bylų iÅ¡kėlimo momentÄ , jų reikalavimų patenkinimo momentÄ bei indėlių sertifikatų pasiraÅ¡ymo sutarčių sumas bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, reikalauja, kad atsakovė sumokėtų 5 proc. dydžio metinės procesines palÅ«kanos nuo bylų iÅ¡kėlimo teisme dienos iki ieÅ¡kovų reikalavimų patenkinimo dienos. IeÅ¡kovai laiko, kad nors reikalavimų priteisti procesines palÅ«kanas bylose dėl indėlio sertifikatų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis metu neteikė, tačiau tai nepanaikina ieÅ¡kovų teisės ir teisinio pagrindo reikalauti iÅ¡ atsakovės jiems priklausančių procesinių palÅ«kanų.

Kompensuojamosios palÅ«kanos yra skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti. Vadovaujantis visiÅ¡ko nuostolių atlyginimo principu, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimÄ . Atsakovė iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo naudojosi ieÅ¡kovų pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimÄ mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palÅ«kanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Per bylinėjimosi laikÄ atsakovė naudojosi ieÅ¡kovų lėšomis, gavo iÅ¡ to naudos, taip pažeidė ieÅ¡kovų, kaip atsakovės kreditorių, interesus.

Todėl ji privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo – tai minimalÅ«s neįrodinėtini ieÅ¡kovų nuostoliai. Kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pareiga mokėti Å¡ias procesines palÅ«kanas atsiranda iÅ¡ įstatymo. Faktas, kad atsakovė bylų iÅ¡kėlimo metu nemanė, kad Å¡iÄ prievolę turi vykdyti ir/ar tikėjosi jos iÅ¡vengti, neatleidžia nuo jos įvykdymo laiku ir neperkelia prievolės vykdymo termino.

IeÅ¡kovai pažymi, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus atsakovei terminÄ sumokėti ieÅ¡kovams reglamentavo IÄ®IDÄ® 10 straipsnio 1 dalis, kuri numatė, kad draudimo iÅ¡mokos indėlininkams iÅ¡mokamos litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis Å¡iuo atveju pagal to IÄ®IDÄ® 2 straipsnio 2 punktÄ buvo numatytas kaip: „bankroto bylos iÅ¡kėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiÅ«ros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams“.

IeÅ¡kovai pažymi, kad atsakovė turėjo teisę ir pareigÄ numatytÄ IÄ®IDÄ® 10 straipsnio 6 dalyje kreiptis į BankÄ ir reikalauti pateikti duomenis, reikalingus draudimo iÅ¡mokoms apskaičiuoti, tačiau to nedarė ir kryptingai siekė iÅ¡vengti jai tenkančios pareigos. Atsakovei, kaip specialiam subjektui indėlių draudimo srityje (IÄ®IDÄ® 16 straipsnis), keliami aukÅ¡tesni rÅ«pestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl Å¡iuo atveju formalus IÄ®IDÄ® procedÅ«rinių nuostatų dėl duomenų gavimo vertinimas, sprendžiant dėl draudimo iÅ¡mokų mokėjimo ir procesinių palÅ«kanų priteisimo, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijų.

IeÅ¡kovams atsiėmus ieÅ¡kinį ir nesant aktyvaus ginčo tarp atsakovės ir ieÅ¡kovų, ieÅ¡kovai turi teisę kreiptis į teismÄ dėl procesinių palÅ«kanų priteisimo. IeÅ¡kovai laiko, kad atsižvelgiant į apeliacinio teismo suformuotÄ praktikÄ , tiek indėlio sertifikatų turėtojai, tiek neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, atsakovui visa apimtimi patenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo iÅ¡mokas ir jas iÅ¡mokėjus, turi teisę ir į procesinių palÅ«kanų priteisimÄ .

IeÅ¡kovai yra įsitikinę, jog Å¡iuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas procesinių palÅ«kanų priteisimui. Dėl ankstesnių teismo procesų yra konstatuotina atsakovės kaltė, kuriÄ ji pripažino savo faktiniais veiksmais, t. y. 2015 m. gruodžio mėn. patenkindama ieÅ¡kovų reikalavimus. Ä®statyme numatyti ieÅ¡kinio senaties terminai tokiam ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti nėra praleisti (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.130 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atsakovė ieÅ¡kinio nepripažino.

Nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo nustatyta pareiga atsakovei mokėti draudimo iÅ¡mokÄ indėlio sertifikatų turėtojams; indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sÄ raÅ¡Ä . Nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iÅ¡ ES reguliavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga iÅ¡mokėti indėlių draudimo iÅ¡mokas akcinės bendrovės banko Snoras indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015m m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, iÅ¡mokėdama indėlių draudimo iÅ¡mokas, veikia kaip vieÅ¡osios teisės subjektas, todėl ji gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai nustatyta jos veiklÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose.

IÅ¡sprendus klausimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo kasacinės instancijos teisme, atsakovė draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjo per protingÄ terminÄ . Atsižvelgiant į Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, atsakovė pati savarankiÅ¡kai situacijos dėl indėlio sertifikato draudimo negalėjo iÅ¡aiÅ¡kinti ir neturėjo tam pagrindo. Atsakovė taip pat laiko, jog ieÅ¡kovai yra praleidę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytÄ penkerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl palÅ«kanų pareikÅ¡ti.

Atsakovė laiko, jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo draudžiamojo įvykio dienÄ â€“ akcinės bendrovės banko Snoras bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ 2011 m. lapkričio 24 d. Todėl ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimui dėl palÅ«kanų priteisimo pareikÅ¡ti pasibaigė 2016 m. lapkričio 24 d. Trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė Snoras nesutiko su ieÅ¡kiniu, atsiliepime į ieÅ¡kinį pritarė atsakovės nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir teisės normų, reglamentuojančių indėlių sertifikatų draudimÄ , aiÅ¡kinimui.

IeÅ¡kinys atmetamas. M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ir V. L. buvo sudarę su akcine bendrove banku Snoras indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovai įsigijo indėlio sertifikatus. Akcinei bendrovei bankui Snoras Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla; 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi akcinė bendrovė bankas Snoras pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

IeÅ¡kovai M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. 2014 m. sausio 27 d., ieÅ¡kovė V. L. 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniais dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo iÅ¡mokėti indėlių draudimo iÅ¡mokas bei dėl teisės gauti indėlių draudimo iÅ¡mokÄ pripažinimo.

Teismas ieškovų M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ieškinį priėmė 2014 m. vasario 3 d., ieškovės V. L. ieškinį priėmė 2014 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, jog bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos.

Pagal ieškovų pateiktus duomenis atsakovė išmokėjo visiems ieškovams draudimo išmokas 2015 m. gruodžio mėnesį. Atsižvelgdami į tai, ieškovai atsisakė savo ieškiniuose pareikštų reikalavimų atsakovei, o Vilniaus apygardos teismas ieškovų atsisakymus nuo ieškinių priėmė ir civilines bylas nutraukė 2016 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2832-340/2016 (e.b.l. 110-113, tomas 1) ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3464-614/2016 (e.b.l. 120-122, tomas 1).

Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas praleido indėlių draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo terminÄ . IeÅ¡kovai laiko, kad atsakovė turėjo iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ už indėlio sertifikatÄ per dvideÅ¡imt dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos 2011 m. lapkričio 24 d., kuomet Lietuvos bankas atÅ¡aukė akcinės bendrovės banko Snoras licencijÄ , t. y. iki 2011 m. gruodžio 23 d. Atsakovė laiko, jog jis nepraleido įstatymo nustatyto termino draudimo iÅ¡mokai iÅ¡mokėti, nes terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo dienos.

Atsakovė, gavusi iÅ¡ bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus, iÅ¡mokėjo jiems priklausančias draudimo iÅ¡mokas, nepraleidusi pinginės prievolės įvykdymo termino. Indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarkÄ , draudimo iÅ¡mokų iÅ¡mokėjimo tvarkÄ , jų dydį bei bankų, finansų maklerių įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarkÄ ir draudimo iÅ¡mokų iÅ¡mokėjimo tvarkÄ , dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.

Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra vieÅ¡asis juridinis asmuo, kuris savo veikla įgyvendina indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemÄ , užtikrinančiÄ indėlininkų ir investuotojų teisę gauti nustatyto dydžio draudimo iÅ¡mokÄ draudžiamojo įvykio atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-687/2019, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaÅ¡i į draudimo veiklÄ , tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokie nei kitų draudimo įmonių, o  Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reguliuojamiems santykiams netaikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.

Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka vieÅ¡Ä jÄ funkcijÄ , jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobÅ«džio vieÅ¡osios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigÄ mokėti draudimo iÅ¡mokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IÄ®IDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo iÅ¡mokas kyla ne iÅ¡ draudimo sutarties, o iÅ¡ Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, tai reiÅ¡kia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme.

Å i valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikÅ¡minga sprendžiant dėl pareigos iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ atsiradimo. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija) numato, kad draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokamos litais per 3 mėnesius nuo draudiminio įvykio dienos. Pagal 2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2054 redakcijos 7 straipsnio 2 dalį indėlių draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija), draudimo iÅ¡mokÄ apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudiminio įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Pagal draudžiamojo įvykio metu (akcinės bendrovės banko Snoras bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu) galiojusiÄ Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negalėjo bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų iÅ¡vardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems (2002 m. birželio 20 d.

IX-972 redakcija). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte bei Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, bei kad bankrutuojančios akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos.

Vadovaudamasis minėtoje kasacinio teismo nutartyje suformuota teismų praktika bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas Snoras 2015 m. lapkričio 24-27 d. perdavė draudimo bendrovei, t. y. atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas. Gautų duomenų pagrindu atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. indėlių draudimo išmokas pervedė mokėjimo agentui akcinei bendrovei SEB bankui, o indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. banke galėjo atsiimti indėlių draudimo išmokas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-687/2019, išaiškino, kad Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos draudimo išmokos išmokėjimo terminas skirtas įprastoms situacijoms, kai nėra ginčo dėl draudimo objekto. Klausimas, ar ieškovų įgytas vertybinis popierius – indėlio sertifikatas – yra draudimo objektas, buvo iškeltas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, šiam kreipusis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Å is klausimas buvo iÅ¡spręstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga iÅ¡mokėti indėlių draudimo iÅ¡mokas akcinės bendrovės banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

Iki to laiko bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras indėlių sertifikatai buvo laikomi vertybiniais popieriais, kurie pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nebuvo indėlių draudimo objektu. Atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ ir kasacinio teismo praktikÄ , darytina iÅ¡vada, kad atsakovės prievolė apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ atsirado gavus duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iÅ¡ bankrutuojančios akcinės bendrovės banko Snoras.

Bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas Snoras tokius duomenis atsakovei apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas perdavė 2015 m. lapkričio 24-27 d. Minėtų duomenų pagrindu atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. indėlių draudimo išmokas pervedė akcinei bendrovei SEB bankui, iš kurio indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti indėlių draudimo išmokas. Šių aplinkybių ieškovai neginčija. Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai reikalauja tik procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki ieškovų reikalavimo visiško įvykdymo.

Sutiktina su ieÅ¡kovų argumentu, jog reikalavimas dėl procesinių palÅ«kanų priteisimo gali bÅ«ti pareikÅ¡tas ir atskirai nuo materialinio pobÅ«džio reikalavimo savarankiÅ¡koje civilinėje byloje, tačiau ieÅ¡kovai teisme ieÅ¡kinius atsakovei buvo pareiÅ¡kę ne dėl piniginės prievolės vykdymo, o dėl indėlio sertifikato sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo – pagal ginčijamÄ sutartį ieÅ¡kovų sumokėtų lėšų pripažinimo ieÅ¡kovo asmeninės sÄ skaitos lėšomis, kurioms taikomas indėlių draudimas (e.b.l. 12-29; 123-142, tomas 1).

Jokių piniginio pobÅ«džio reikalavimų minėtose civilinėse bylose atsakovei nebuvo pareikÅ¡ta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsniai numato skolininko prievolę mokėti palÅ«kanas tik už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimÄ ar už priteistÄ sumÄ . Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovai nebuvo pareiÅ¡kę atsakovei teisme reikalavimo dėl piniginių sumų priteisimo. Pagal aukščiau nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ ir kasacinio teismo praktikÄ atsakovė nėra praleidusi įstatymo nustatyto piniginės prievolės iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokas ieÅ¡kovams įvykdymo termino, todėl pagrindo ieÅ¡kovams reikalauti procesinių palÅ«kanų nėra.

Dėl atsakovės praÅ¡ymo taikyti ieÅ¡kovams ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes ir tuo pagrindu atmesti ieÅ¡kinį pasakytina, kad ieÅ¡kinio senaties termino pažeistai teisei ginti praleidimas sudaro savarankiÅ¡kÄ Ä¯statymo nustatytÄ pagrindÄ atsisakyti ginti egzistuojančiÄ ir pažeistÄ ieÅ¡kovo teisę valstybės prievartos pagalba (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovų reikalavimai nepagrįsti, t. y. ieÅ¡kovų teisė, dėl kurios gynimo reiÅ¡kiamas ieÅ¡kinys, neegzistuoja ir nėra pažeista (nenustatyti pagrindai skaičiuoti procesines palÅ«kanas).

Dėl to taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes nėra įstatymo nustatyto pagrindo. Kadangi ieškinys atmestas, ieškovų patirtos išlaidos neatlyginamos; procesinių dokumentų įteikimo išlaidų byloje nesusidarė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas n u s p r e n d ž i a: ieškovų M.

V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Å ., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. ieÅ¡kinį atmesti. Sprendimas per trisdeÅ¡imt dienų gali bÅ«ti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Teisėja Lidija Valentukonytė