ffca8a2c-c75b-4764-ba87-02e9d021fc54 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-455-661/2016Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01840-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.1.5.2.; 2.3.2.4.2.; 3.3.1.21. VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S Lietuvos Respublikos vardu 2016 m. vasario 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovo) Č. J., atsakovės R.

Ž. – T. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų Č. J., A. J., A. Č. ir O. M. ieÅ¡kinį ir patikslintÄ ieÅ¡kinį atsakovams R. Ž.-T., R. Ž., P. J., S. Ž. ir P. J. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,n u s t a t ė : Ginčo esmėieÅ¡kovai Č. J., A. J., A. Č. ir O. M. prašė atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl nuosavybės teisės į ginčo dalykÄ idealiųjų dalių nustatymo ir pripažinti kiekvienam nuosavybės teises į 1/8 dalį gyvenamojo namo (un.

Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį tvarto (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį daržinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį garažo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - ginčo turtas).IeÅ¡kovai patikslintame ieÅ¡kinyje rėmėsi prejudicinę reikÅ¡mę turinčiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu ir teigė, kad iÅ¡ iÅ¡rašų, iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 185 matyti, jog P. J. (ieÅ¡kovų senelė) ir P. J. (ieÅ¡kovų tėvas) nuo 1950 m. dirbo kolÅ«kyje. 1960-12-18 P. J. mirė. 1973 - 1975 m. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 20 liudija faktÄ , kad P. J. - Å¡eimos galva ir M.

K. (buvusi J.) buvo kolÅ«kiečiai, Å«kyje kartu gyveno vaikai A. J. (gim. 1964 m.- dabar Č.), P. J. (gim. 1965 m.), O. J. (gim. 1966 m. - dabar M.), Č. J. (gim. 1968 m.), S. J. (gim. 1969 m. - dabar Ž.), P. J. (gim. 1971 m.), kurie sudarė kolÅ«kiečių kiemÄ . Nurodytas turtas (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas 1966 metų statybos, tvartas - 1966 metų statybos, daržinė - 1966 metų statybos, peludė - 1966 metų statybos, rÅ«sys 1967 metų statybos. IeÅ¡kovų tėvas P. (P.) J. mirė 1985-03-10.

IÅ¡ 1983-1985 m. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 834 matyti, kad mirus P. (P.) J. kolÅ«kiečių kiemo Å¡eimos galva tapo M. K.. KolÅ«kiečių kieme kartu gyveno vaikai: A. J., P. J., O. J., kuri 1982-10-28 iÅ¡vyko mokytis į V., P. J., A. J. (gim. 1981 m.). Å ių įrašų Å«kinėse knygose pagrindu nustatyta, kad Å«kis turėjo tuo metu numatytÄ kolÅ«kiečių kiemo teisinį režimÄ , ir Å¡io Å«kio nuosavybė visų kolÅ«kiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (1964 m.

CK 132, 133 straipsniai). 1985 m. mirus ieÅ¡kovų ir atsakovų P. J., S. Ž. ir P. J. tėvui P. (P.) J. paveldėjimas neatsirado, kadangi abu ieÅ¡kovų ir minėtų atsakovų tėvai buvo kolÅ«kiečiai ir sudarė kolÅ«kiečių kiemÄ . Ginčijamas turtas - gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo kolÅ«kiečių kiemo nuosavybė. Kadangi nei ieÅ¡kovai, nei atsakovai P. J., S. Ž. ir P. J. turto neatsidalino, ginčo turtas tapo jų bendrÄ ja daline nuosavybe.

IeÅ¡kinyje taip pat nurodė, kad 2013 m. liepos 30 d. mirė jų motina M. K.. IeÅ¡kovai įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į Trakų rajono 1-Ä jį notarų biurÄ dėl palikimo priėmimo po motinos mirties, tačiau paaiÅ¡kėjo, kad M. K. 2013-01-15 sudarytu testamentu visÄ ginčo turtÄ lygiomis dalimis paliko savo vaikaičiams (Å¡ioje byloje – atsakovams) R. Ž. ir R. Ž.- T.. Nurodė, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-51-213/2013 pripažino negaliojančia 2008-09-01 Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniÅ«nijos pažymÄ Nr. 11-26 bei 2011-10-13 deklaracijÄ apie statybos užbaigimÄ , kurių pagrindu visas ginčo turtas buvo įregistruotas M.

K. vardu, todėl Å¡iuo metu nuosavybės teisės nėra įregistruotos nei vieno iÅ¡ buvusio kolÅ«kio kiemo narių, todėl nuosavybės teisių į tam tikras ginčo turto dalis pripažinimas spręstinas teisme.IeÅ¡kovai ieÅ¡kinyje taip pat nurodė, kad Č. J. po tėvo P. J. mirties (1985-03-10) 1985-09-25 iÅ¡vyko mokytis į L., nuo 1986 lapkričio 30 d. iki 1988 lapkričio 21 d. atliko bÅ«tinÄ jÄ karinę tarnybÄ . Nepaisant jo gyvenamųjų vietų ((duomenys neskelbtini)) jis aktyviais veiksmais rÅ«pinosi ginčo turtu kartu su kitais broliais ir seserimis ir laikė save bendraturčiu. 2000 metais visas gyvenamasis namas buvo apstatytas naujais rÄ stais, vykdomi remonto darbai.

NeprieÅ¡taraujant nei vienam iÅ¡ ieÅ¡kovų ir atsakovų Č. J. 2000 metais savo lėšomis iÅ¡kasė tvenkinį, visiÅ¡kai perstatė pastatÄ - lauko virtuvę pažymėtÄ indeksu 211/m, kuri dėl vykusių teisminių ginčų pilnai įrengta tik Å¡iais metais. Su mirusia motina M. K. Č. J. sutarė, kad Å¡ioje lauko virtuvėje jis įsirengs atskirÄ elektros skaitiklį, kad žinotų kiek elektros jis sunaudoja naudodamasis įrenginėjamomis patalpomis. Tuo tikslu turėjo elektros rodmenų knygelę, pagal kuriÄ atsiskaitydavo su M.

K.. Å iuo metu elektros tinklams atsiuntus praneÅ¡imÄ apie esamÄ Ä¯siskolinimÄ už elektros energijÄ , apmokėjo reikalaujamÄ sumÄ -249,32 lt, jis ginčo turtÄ prižiÅ«ri ir juo naudojasi, vienintelis iÅ¡ visos Å¡eimos narių faktiÅ¡kai gyvena (duomenys neskelbtini). Taip pat ieÅ¡kovai nurodė, kad A. J. pasibaigus kolÅ«kiečių kiemui (1990-11-27) buvo nepilnametis, mokėsi vidurinėje mokykloje ir iki 2006 metų jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) Trakų seniÅ«nijoje, ieÅ¡kovė A.

Č. 1988-11-11 iÅ¡vyko mokytis į Vilnių (duomenys iÅ¡ iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 834), o O. M. 1985-10-04 iÅ¡vyko į Vilnių (duomenys iÅ¡ iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 834), tačiau jos savo darbu ir lėšomis visada prisidėjo prie Å«kio, todėl iÅ¡laikė savo turtines teises į ginčo turto dalis.IeÅ¡kovai mano, kad pasibaigus kolÅ«kiečių kiemui (1990-11-27) ir visai nuosavybės teisei transformavusis į bendrosios dalinės nuosavybės teisę, visi kolÅ«kiečių kiemo vaikai ir mirusi motina M.

K. pripažintini ginčo turto savininkais lygiomis dalimis, nes iÅ¡ esmės skirtingais laikotarpiais daugiau ar mažiau visi rÅ«pinosi turtu, jį prižiÅ«rėjo.IeÅ¡kovai su kitais pareiÅ¡kėjais 2011-07-28 kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jie priėmė palikimÄ po tėvo P. J. mirties faktiniu valdymu. Apie savo turimų teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovai sužinojo tik M. K. į bylÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo pateikus atsiliepimÄ (2011-10-25) bei dokumentus liudijančius, kad visas ginčo turtas nuosavybės teisėmis priklauso jai vienai.

IeÅ¡kovai mano, kad bÅ«tent nuo Å¡ios dienos turėtų bÅ«ti skaičiuojamas senaties terminas ieÅ¡kiniui dėl teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ pareikÅ¡ti, o teismui nusprendus, jog šį terminÄ ieÅ¡kovai praleido, praÅ¡o jį atnaujinti.Atsakovė R. Ž.-T. prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad teismas civilinėje byloje Nr. 2-52-213/2013, atsižvelgdamas į Å«kinių knygų asmeninių sÄ skaitų duomenų patikimumÄ ir atmesdamas Č.

J. reikalavimÄ juos panaikinti, nustatė, jog ieÅ¡kovų tėvas P. (P.) J. mirė 1985-03-10; jam mirus, sprendžiant iÅ¡ iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 834, matyti, jog kolÅ«kinio kiemo Å¡eimos galva tapo M. K., o su ja kartu gyveno vaikai A. J., P. J., O. J., kuri 1982-10-28 iÅ¡vyko į Vilnių mokytis, Č. J., kuris 1985-09-25 iÅ¡vyko iÅ¡ kolÅ«kinio kiemo mokytis į (duomenys neskelbtini), S. J., kuri 1985-10-14 iÅ¡vyko mokytis į Vilnių, P. ir A. J.. Taip pat minėtoje byloje teismas pripažino, jog iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninių sÄ skaitų (Nr.820 ir 762) matyti, kad Å¡eimos galva buvo M.

K., o kartu gyveno ir buvo kolÅ«kinio kiemo nariais P., P. ir A. J.. Taigi, 1991 metais nei Č. J., nei A. Č., nei O. M. nebuvo kolÅ«kinio kiemo nariais. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį bei nurodė, kad 1964 m. CK 140 str. numatyto naikinamojo trejų metų termino pasibaigimas negrÄ Å¾inamai panaikina kolÅ«kiečių kiemo nario nuosavybės teisę į dalį kiemo turto. Ä®sigaliojus Ä®statymui Nr. 1-806, ieÅ¡kovai negyveno (duomenys neskelbtini) motinos sodyboje, byloje nėra įrodymų, jog savo darbu ir lėšomis per įstatymo nustatytÄ laikÄ prisidėjo prie Turto iÅ¡laikymo ir gerinimo, todėl suėjus trejų metų terminui negrįžtamai neteko teisės į dalį kiemo turte.

IeÅ¡kinio senatis ieÅ¡kovams ginčyti atidalijimÄ iÅ¡ kolÅ«kinio kiemo bendrosios nuosavybės, pasibaigė dar 1993-11-27 ir Å¡io termino ieÅ¡kovai niekada neprašė atnaujinti, nesikreipė ir nereikalavo turto dalies, nes niekada netapatino savęs su kolÅ«kinio kiemo nariais. Tik 2011 metais ieÅ¡kovai, iÅ¡skyrus O. M., pabandė įgyti nuosavybės teisę į ginčo turto dalį kaip tėvo turto paveldėtojai, bet ne kaip buvę kolÅ«kiečiai. Be to, ieÅ¡kovų nurodyta aplinkybė, kad apie savo teisių pažeidimÄ jie sužinojo tik 2011 metais, negali bÅ«ti teisinga, nes M.

K. visÄ TurtÄ valdė ir juo naudojosi iki pat savo mirties 2013 metų, todėl ieÅ¡kovų teisę turėjo pažeisti virÅ¡ dviejų deÅ¡imtmečių. Apie tai ieÅ¡kovai, be abejo, turėjo žinoti tokį pat laikotarpį. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėTrakų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. priėmė sprendimÄ , kuriuo nusprendė ieÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies: pripažinti A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 1/8 dalį gyvenamojo namo (un.

Nr.(duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį tvarto (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį daržinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr.), 1/8 dalį garažo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) , esančių (duomenys neskelbtini) Kitoje dalyje ieÅ¡kinį atmesti.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs konstatavo, kad ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimui dėl nuosavybės teisės į ginčo dalykÄ idealiųjų dalių nustatymo nėra praleistas.

Pasibaigus kolÅ«kiečių kiemui (1990-11-27) Č. J. buvo iÅ¡vykęs iÅ¡ (duomenys neskelbtini) ir jame negyveno ilgÄ laiko tarpÄ , t.y. kaip pats nurodė, apie 2000 metus, nutraukęs santuokÄ , grįžo į kaimÄ , o jo darbai atlikti kaime laikytini kaip pagalba jo motinai M. K., todėl panaikinus kolÅ«kiečio kiemo bendrÄ jÄ jungtinę nuosavybės teisę, kuri po to transformavosi į bendrÄ jÄ dalinę nuosavybės teisę, jis neteko teisės į šį turtÄ . Kadangi Č. J. neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo jokiais leistinais įrodymais, jo ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje teismas ir atmetė.

Teismas taip pat konstatavo, jog ieÅ¡kovės O. M. ir A. Č. taip pat neteko teisės į dalį kiemo turte tuo pačiu pagrindu kaip ir Č. J. (pasitraukimas iÅ¡ kolÅ«kinio kiemo). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iÅ¡ 1991 metų sausio 1d., iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr.762 matyti, kad Å¡eimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolÅ«kio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. IÅ¡ to seka, kad nei Č. J. nei A. Č. nei O. M. jau nebebuvo kolÅ«kio kiemo nariais, todėl ir neteko teisės į kolÅ«kiečių kiemo turtÄ .

Kitokia situacija, teismo manymu, susiklostė ieÅ¡kovo A. J. atžvilgiu.1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolÅ«kiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę A. J. buvo 9 metai ir jis tuo metu gyveno ginčo sodyboje. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiApeliaciniu skundu apeliantas (ieÅ¡kovas) Č. J. praÅ¡o panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-06-10 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį dalyje dėl Č. J. patenkinti (b.t.

II., b.l. 150). Apelianto manymu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliantas nurodė:1) nagrinėjamu atveju, teismas dalyvavimÄ kolÅ«kio kieme susiejo tik su gyvenimo jame faktu, visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į įstatyminę nuostatÄ , jog darbingas kolÅ«kiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iÅ¡ eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo Å«kį.

Ginčo turto priežiÅ«roje, investicijomis Č. J. dalyvavo visÄ laikÄ , kaip ir asmenys gyvenę ginčo turte, Å¡io fakto nepaneigė, o anaiptol pripažino ir pats skundžiamÄ sprendimÄ priėmęs teismas, nurodydamas, kad IeÅ¡kovas vykdė Å«kio darbus, atnaujino su kitais broliais namÄ , iÅ¡kasė tvenkinį, statė tvartÄ ir daržinę, bet Å¡ie darbai buvo atliekami ne vienerius metus, tačiau tokių veiksmų atlikimÄ vertino, kaip pagalbÄ motinai, o ne, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių dalyvio veiksmus.

KolÅ«kio nuosavybei pasibaigus ir perėjus į privatinę, nė vienas iÅ¡ kolÅ«kio narių per įstatyme nurodytÄ 3 metų senaties terminÄ nepateikė ieÅ¡kinio dėl turto dalies nustatymo, tad ginčo turtas transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir jo dalis priklauso ir IeÅ¡kovui, nes ieÅ¡kovas nors ir įvairiais periodais, bet nenutrÅ«kstamai dalyvavo bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir jos kÅ«rime.2) Iki kolÅ«kiečių kiemo (1990-11-27) pabaigos Č. J. nebuvo iÅ¡vykęs trejų metų.

Bylos duomenimis nustatytina, kad Č. J. po tėvo P. J. mirties (1985-03-10) 1985-09-25 iÅ¡vyko mokytis į (duomenys neskelbtini), nuo 1986 lapkričio 30 d iki 1988 lapkričio 21 d. atliko bÅ«tinÄ jÄ karinę tarnybÄ . Grįžęs iÅ¡ bÅ«tinosios karinės tarnybos vėl gyveno (duomenys neskelbtini), įsidarbinus (duomenys neskelbtini) jam buvo suteiktas bendrabutis, todėl jis ten privalėjo deklaruoti savo gyvenamÄ jÄ vietÄ , nes to reikalavo tuometiniai įstatymai. GyvenamÄ jÄ vietÄ (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo 1989-03-31, todėl vertinant iÅ¡vykimo iÅ¡ Å«kio laikotarpį, jis skaičiuotina nuo 1989-03-31 iki 1990-11-27.

Be to, kaip nurodė ieÅ¡kovas, nepaisant jo deklaruoto gyvenamosios vietos jis ir toliau dalyvavo kolÅ«kiečių kieme savo darbu ir jo faktinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) iki santuokos sudarymo (1995 m.). Bylos Å¡alys, liudytojas H. G. nurodė, kad visa Å¡eima ir toliau kartu pirko gyvulius, rÅ«pinosi paÅ¡arais, gautas pajamas pasidalindavo arba investuodavo į bendrÄ turtÄ . Panaikinus kolÅ«kiečio kiemÄ , visa Å¡eima turto nesidalino, o laikė jį bendru. IeÅ¡kovas Č. J. nepaisant jo gyvenamųjų vietų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) aktyviais veiksmais rÅ«pinosi ginčo turtu kartu su kitais broliais ir seserimis ir laikė save bendraturčiu. 2000 metais visas gyvenamasis namas buvo apstatytas naujais rÄ stais, vykdomi remonto darbai.3) vien aplinkybė, kad ieÅ¡kovas Č.

J. ginčo turte nedeklaravo gyvenamosios vietos po kolÅ«kių pasibaigimo, nėra juridinis faktas nuosavybei į ginčo pastatus prarasti.4) Teismas tenkindamas A. J. reikalavimÄ ir pripažindamas jo teisę į 1/8 dalį ginčo turto, viena vertus preziumuoja, kad kolÅ«kiečių kiemo nariais buvo keturi asmenys - M. J. (vėliau - K.), P., P. ir A. J., todėl kiekvieno bendraturčio dalis tapo 1/4 ginčo turto, tačiau tokiu bÅ«du kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį, A. J. nustato 1/8 dalį ginčo turto, nors turėjo A.

J. atžvilgiu nustatyti jam nuosavybės teisę į 1/4 dalį ginčo turto. 1964 m. CK 139 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, priklausęs kolÅ«kiečių kiemui ir likęs Å¡iam kiemui pasibaigus, padalijamas taikant taisykles, nustatytas Å¡io kodekso 136 ir 140 straipsniuose, tai yra lygiomis dalimis, todėl teismui sprendžiant, kad IeÅ¡kovai A. Č., O. M. bei Č. J. neteko teisės į ginčo turtÄ , teismas vadovaudamasis aukščiau nurodytomis nuostatomis A. J. turėjo nustatyti 1/4 dalį ginčo turto.Atsakovė R.

Ž.-T. - M. K. testamentinė įpėdinė pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame nurodė, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, bei pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti sprendimo dalį, kurioje patenkintas ieÅ¡kinys A. J. atžvilgiu. Ji nurodė, jog A. J. yra praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Apeliantė taip pat nurodo, jog A. J. 2015-05-06 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad „po motinos mirties tikėjosi, kad jam atiteks 1/8 dalis ginčo turto, tačiau tik po jos mirties sužinojo, kad turtas jai nepriklauso".

Å i aplinkybė ypač svarbi, jos nuomone, sprendžiant dėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžios, nes akivaizdžiai įrodo, kad A. J. atstovė neteisingai ir klaidinančiai patikslintame ieÅ¡kinyje nurodė, kad apie pažeistÄ savo teisę į buvusiÄ kolÅ«kinio kiemo nuosavybės teisę jis sužinojo 2011 m., kai M. K. pateikė teismui dokumentus apie Ginčo turto įregistravimÄ savo vardu, nes pats A. J. nuoÅ¡irdžiai teisme parodė, kad tik 2013-07-30 mirus M. K. sužinojo, kad ji nėra Ginčo turto savininkė.

Vadinasi, pačiam A. J. patvirtinus, kad iki motinos mirties 2013 m. jÄ laikė teisėta Ginčo turto savininke, bÅ«tent todėl 2011 m, jis negalėjo manyti, kad jam priklauso 1/8 dalis Å¡io turto. Taip manytina atsižvelgus, jog ieÅ¡kovas patvirtino, jog tik po motinos mirties jis tikėjosi paveldėti 1/8 dalis Ginčo turto. Teismas Å¡ių A. J. nurodytų aplinkybių nevertino ir todėl padarė reikÅ¡mingÄ klaidÄ , nustatydamas tiek ieÅ¡kinio senaties terminÄ , tiek spręsdamas dėl ieÅ¡kinio dalyko pagrįstumo.

Teismui visiÅ¡kai nebuvo svarbu, jog ir prieÅ¡ tai buvusiose bylose, Teismas jau buvo konstatavęs, kad M. K. vaikai jÄ laikė Å¡eimininke. Taigi Teismas nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes ir įrodymus bei priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ , tuo pažeidė CPK 185 str. 1 d. Teismo iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-52-213/2013 ir Nr. 2-4-231/2014 įrodo, kad A. J. savęs niekada nelaikė kolÅ«kinio turto bendrasavininkiu bei nesiekė realizuoti savo teisių kaip buvęs kolÅ«kinio kiemo narys.Teismas nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovui A.

J. 1/8 viso Ginčo turto, nes neįvertino, jog tik dalis Å¡io turto yra buvusi kolÅ«kinio kiemo, iÅ¡ kurio reikalavimo teisę kildina ieÅ¡kovas, turtu. IÅ¡ byloje esančio NTRCDB iÅ¡raÅ¡o su istorija (b.t. I., b.l. 5-8, b.t. II, b.l. 127-129) matyti, kad tik gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė buvo pastatyti 1966 m., t.y. kolÅ«kio laikais, o lauko virtuvė pastatyta 2007 metais, pagalbinis pastatas 2004 metais, garažas 1996 metais. VÄ® Registrų centras civilinėje byloje Nr. 2-52-213/2013 atsiliepime nurodė, kad kadastro duomenų byloje užfiksuota, jog lauko virtuvė, pagalbinis pastatas ir garažas pastatyti pasibaigus kolÅ«kiečių kiemo turto teisiniam režimui, todėl Å¡iuo atveju netaikytinos kolÅ«kiečio kiemÄ reglamentavusios teisės normos.IeÅ¡kovas A.

J. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimaiApeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å i byla nagrinėjama apeliantų apeliacinių skundų ribose. Byloje sprendžiamas Å¡alių ginčas dėl nuosavybės teisės į turtÄ , priklausiusį kolÅ«kiečių kiemui. Dėl Č. J. apeliacinio skundoCivilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-463/2008) pasisakyta dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės. Å ioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad kolÅ«kiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusÄ bei Å¡io kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m.

CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymÄ Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolÅ«kiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytÄ nuosavybės teisės formÄ , nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos.

Tačiau kolÅ«kiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dienÄ , t. y. 1990 m. lapkričio 27-Ä jÄ ; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtÄ remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki Å¡io įstatymo priėmimo.

Taip pat nutartyje yra pažymėta, kad pagal priimto (1990 m.) įstatymo normas kolÅ«kiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas. KolÅ«kiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). AiÅ¡kinant Å¡iÄ normÄ , buvo pripažįstama, kad į Å¡eimos narių, sudarančių kolÅ«kiečių kiemÄ , sudėtį gali įeiti ir ne kolÅ«kio nariai. Svarbu, kad bent vienas iÅ¡ kolÅ«kiečių kiemo narių bÅ«tų buvęs kolÅ«kio narys.

Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m.

CK 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams. Kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, įregistruojamas kaip to kiemo šeimininkas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis 1989 m. grįžęs iš karinės tarnybos įsidarbino (duomenys neskelbtini) ir gyveno tai ten, tai ginčo sodyboje, o nuo 1995 m. su šeima nuolat gyveno (duomenys neskelbtini). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jis dar nepasibaigus kolūkinio kiemo teisiniam režimui pasitraukė iš kolūkinio kiemo. Kartu tai reiškia, jog jis negrįžtamai neteko teisės į dalį kiemo turte (1964 m. CK 140 straipsnis).

Be to, kiti raÅ¡ytiniai įrodymai – Gyventojų registro tarnybos pažyma apie asmens duomenis Nr. 3V-125-2, patvirtina, jog Č. J. nuo 1989-03-31 iki 1995-10-11 gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), (II tomas, b.l. 82), o duomenų apie jo deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ adresu (duomenys neskelbtini), nėra bei 1986-1987 m. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 820 ir 1991 m. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr. 762 kopijos (tai paskutiniai asmenų priklausymÄ kolÅ«kiniam kiemui liudijantys dokumentai).

Beje, iÅ¡ 1991 metų sausio 1 d. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr.762 matyti, kad Å¡eimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolÅ«kio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. IÅ¡ to seka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nei Č. J. nei A. Č. nei O. M. jau nebebuvo kolÅ«kio kiemo nariais, todėl ir neteko teisės į kolÅ«kiečių kiemo turtÄ . Dėl R. Ž.-T. apeliacinio skundoApeliantė (atsakovė Renata) Ž.-T. praÅ¡o sprendimo dalį, kuria patenkintas ieÅ¡kovo A.

J. ieÅ¡kinys, atmesti. Savo skundÄ ji grindžia tuo, jog A. J. yra praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ , be to, nurodo, jog tai patvirtina A. J. paaiÅ¡kinimai teisme, kad A. J. 2015-05-06 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad po motinos mirties tikėjosi, kad jam atiteks 1/8 dalis ginčo turto, tačiau tik po jos mirties sužinojo, kad turtas jai nepriklauso.Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų, A. J., gim. 1981 m. buvo iÅ¡laikomas. Byloje esančių įrašų Å«kinėse knygose pagrindu nustatyta, kad Å«kis turėjo tuo metu numatytÄ kolÅ«kiečių kiemo teisinį režimÄ , ir Å¡io Å«kio nuosavybė visų kolÅ«kiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (1964 m.

CK 132, 133 straipsniai). Kaip jau minėta, iÅ¡ 1986-1988 m. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr.820 ir iÅ¡ 1991 metų sausio 1d. iÅ¡rašų iÅ¡ Å«kinių knygų asmeninės sÄ skaitos Nr.762 matyti, kad Å¡eimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolÅ«kio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. 1985 m. mirus ieÅ¡kovų ir atsakovų Povilo ir P. J., S. Ž. tėvui P. (P.) J. paveldėjimas neatsirado, kadangi abu ieÅ¡kovų ir minėtų atsakovų tėvai buvo kolÅ«kiečiai ir sudarė kolÅ«kiečių kiemÄ (1964 m.

CK 132, 133, 601 straipsniai). Ginčijamas turtas – gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė.1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę A. J. buvo 9 metai ir jis tuo metu gyveno ginčo sodyboje. Jo motina ir įstatyminė atstovė M. K. (buvusi J.) nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos, kol nesibaigęs bendras ieškinio senaties terminas, galėjo reikalauti nustatyti A.

J. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtÄ remiantis CK iki Å¡io įstatymo priėmimo galiojusiais 132–140 str. To nepadarius ir nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jo ir kitų kiemo narių turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Byloje nustačius, jog priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymÄ Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ kolÅ«kiečių kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), nariais buvo keturi asmenys – M. J. (vėliau-K.), P., P. ir A. J., preziumuojama, jog kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčio dalis tapo 1/4 ginčo turto.Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovo A.

J. reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/8 dalį kolÅ«kiečių kiemÄ yra pagrįstas. Tačiau Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovui A. J. 1/8 viso ginčo turto, nes neįvertino, jog tik dalis Å¡io turto yra buvusi kolÅ«kinio kiemo, iÅ¡ kurio reikalavimo teisę kildina ieÅ¡kovas, turtu. Kolegija iÅ¡tyrusi raÅ¡ytinius bylos įrodymus sutinka su apeliantės argumentu. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančio nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡o su istorija (c/b Nr. 2-76-213/2015 b.t.

I., b.l. 5-8, , b.t. II, b.l. 127-129) tik gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė buvo pastatyti 1966 m., t.y. kolÅ«kio laikais, o lauko virtuvė pastatyta 2007 metais, pagalbinis pastatas 2004 metais, garažas 1996 metais. Taigi, Å¡ie pastatai - lauko virtuvė, pagalbinis pastatas ir garažas pastatyti pasibaigus kolÅ«kiečių kiemo turto teisiniam režimui. Todėl Å¡iuo atveju netaikytinos kolÅ«kiečio kiemÄ reglamentavusios teisės normos. Todėl Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas ir ieÅ¡kovui A.

J. pripažintina nuosavybės teisę tik į 1/8 dalį buvusio kolÅ«kiečio kiemo objektų – 1/8 dalį į pastatÄ -gyvenamÄ jį namÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/8 dalį į pastatÄ -tvartÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/8 dalį į pastatÄ -daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atitinkamai kitoje dalyje sprendimas dėl lauko virtuvės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį garažo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), yra naikintinas.Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo Atmetus Č.

J. apeliacinį skundÄ , iÅ¡ Č. J. R. Ž.-T. naudai priteistina 350 eurų bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme rengiant atsiliepimÄ Ä¯ Č. J. apeliacinį skundÄ (b.l. 33, 3 tomas) (CPK 93,98 str.).CPK 93 str. 2 d. aptartas bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo principas numato, kad jeigu ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, Å¡iame straipsnyje nurodytos iÅ¡laidos priteisiamos ieÅ¡kovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieÅ¡kinio reikalavimų daliai.

IÅ¡ dalies patenkinus R. Ž.-T. apeliacinį skundÄ , proporcingai patenkintai skundo daliai (patenkinta skundo dalis siekia 3005 eurus iÅ¡ 10832 eurų t.y. 27,74% (b.l. 11-16, 3 tomas) iÅ¡ Č. J. R. Ž.-T. naudai priteistinos 159,79 eurų iÅ¡laidos rengiant apeliacinį skundÄ (b.l. 17, 3 tomas) (CPK 93, 98 str.). Kadangi Č. J. nepatiekė duomenų apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas rengiant atsiliepimÄ Ä¯ R. Ž.-T. apeliacinį skundÄ (pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų parengta 2015-07-10, o atsiliepimas į skundÄ parengtas 2015-08-03), iÅ¡laidos jam nėra atlygintinos.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,n u t a r i a :

Apelianto Č. J. apeliacinį skundÄ atmesti, apeliantės R. Ž.-T. apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies patenkinti.Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimÄ pakeisti, sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pripažinti A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr.(duomenys neskelbtini)), 1/8 dalį garažo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) panaikinti ir ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti, o likusioje dalyje sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ Č.

J., a.k. (duomenys neskelbtini) 509,79 eurų R. Ž.-T. naudai. Kolegijos pirmininkas                                       Alvydas Barkauskas Teisėjai                                                    Rūta Burdulienė                                                                                           Neringa Švedienė