2016-11-02 Nr. AB-20729-3-61-3-06817-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1549-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06817-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1D-9577(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (po 199,77 Lt už mėnesį); 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki pensijos sumažinimo.

Pareiškėja nurodė, kad iki šiol jai yra mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensija ir taip ribojama jos konstitucinė teisė į nuosavybę, pažeisti konstituciniai asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Pareiškėja abejojo, kad pensijos mažinimas 2012–2013 m. buvo ir yra būtina priemonė, t. y. ar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 24–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, nes šios teisės normos atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) iki šiol nėra paneigta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 50–53) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjos pensijos sumažinimo nuo 2012 m. sausio 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 181,37 Lt/mėn. iki 981,60 Lt/mėn. (t. y. 16,91 proc.) sumažinta pensija.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos rašto teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Iš aptarto teisinio reguliavimo teismas padarė išvadą, kad, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė priteisti būtent tą neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl paminėto teisinio reguliavimo, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegaliojo, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki pensijos sumažinimo, yra nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje, vertinant pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumą, aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas nurodė, kad vienas pagrindinių pareiškėjos skundo argumentų yra tas, jog nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjos diskriminavimą kitų pensininkų atžvilgiu. Šį skundo argumentą pareiškėja, be kita ko, grindė ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma, nurodydama, kad pagal Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį, elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, nei panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, jog toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia (be kita ko) senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjai priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nebuvo teisinio pagrindo. Taigi teismas teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamoje byloje pripažino ginčijamą Vidaus reikalų ministerijos raštą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 56–59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia (be kita ko) reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjos valstybinei pensijai buvo taikomos specialiojo šiam santykiui įstatymo teisės normos – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra nebetaikomas. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 m. ir 2013 m. taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, pareiškėjos pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodama šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2013-11-12), pareiškėja iš esmės siekė atgauti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėja, nesutikdama su paminėtu jai paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad tokio sumažinimo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jos apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjai, kaip paminėtos pensijos gavėjai, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jos nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėja nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjos skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas