A-575-1082-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1082/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01238-2010-01

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. L., R. Ž., V. D., A. J., A. S., P. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L., R. R., A. G., R. Ž., V. D., A. J., A. S., N. L., K. K., P. J. skundą atsakovams Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai skundu (t. I, b. l. 1–8) ir jo patikslinimu (t. I, 160–163) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: K. K. -1 401,22 Lt, N. L. – 3 113,35 Lt, A. S. – 1 100,12 Lt, A. J. – 2 569,79 Lt, V. D. – 1 577,22 Lt, R. Ž. – 1 740,18 Lt, A. G. – 809,75 Lt, R. R. – 1 240,70 Lt, J. L. – 1 249,77 Lt, P. J. – 1 656,35 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jie turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu gali būti trauktina ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skundu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo tiek, kiek jie nebuvo įvykdyti, nes KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjų atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pabrėžė, kad, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Tačiau papildomai pažymėjo, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, nesumokėjusiam pareiškėjams priklausančio darbo užmokesčio, t. y. atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o ne Lietuvos valstybei.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato K. K. -1 378,77 Lt, N. L. – 2 515,49 Lt, A. S. – 1 084,80 Lt, A. J. – 2 483,13 Lt, V. D. – 1 072,30 Lt, R. Ž. – 1 650,01 Lt, A. G. – 803,86 Lt, R. R. – 1 234,81 Lt, J. L. – 1 178,71 Lt, P. J. – 1 488,72 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjai reikalavimų dalyje dėl 2007 m. sausio – balandžio mėnesius yra praleidę senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies. Be to, pažymėjo, kad atsakovu yra laikytinas tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t. y. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gavo pareiškėjų J. L., R. Ž., V. D., A. J., A. S., P. J. apeliacinį skundą (t. I, b. l. 199–203), kuriuo yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies pareiškėjams nepriteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 31 d. ir jų skundą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinų sumų dydžius. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Pareiškėjai taip pat teigia, kad teismas turėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–2) su apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad teismas pagrįstai taikė senaties terminą pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu, ir mano, kad nėra pagrindo atnaujinti senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau, pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.).

Pareiškėjai J. L., R. Ž., V. D., A. J., A. S., P. J. apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą, todėl teismas pagrįstai taikė DK 27 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai J. L., R. Ž., V. D., A. J., A. S., P. J. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 30 d. (pagal antspaudą ant voko, t. I, b. l. 51), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. (apie ribojimą už 2007 m. balandžio mėnesį, pareiškėjai sužinojo 2007 m. gegužės mėnesį, gavę atlyginimą už 2007 m. balandžio mėnesį). Todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, senaties terminas reikalavimų daliai už 2007 m. balandžio mėnesį nėra taikytinas. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė senaties terminą, todėl netinkamai apskaičiavo pareiškėjams J. L., R. Ž., V. D., kuriems buvo susidariusi nepriemoka už 2007 m. balandžio mėnesį, priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžius (sumas). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, pridedant pareiškėjams J. L., R. Ž., V. D. prie pirmosios instancijos teismo priteistų sumų nepriemokos dalį, susidariusią už 2007 m. balandžio mėnesį. Kadangi likusiems pareiškėjams, pateikusiems apeliacinį skundą, nepriemoka už 2007 m. balandžio mėnesį nesusidarė, todėl jiems priteistų sumų dydžiai nėra keičiami. Iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisiama J. L. – 1 248,79 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. I, b. l. 103-106), R. Ž. – 1 693,58 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. I, b. l. 91-94), V. D. – 1 359,70 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. I, b. l. 87-90).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias teisės normas ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjams J. L., R. Ž., V. D. priteistiną sumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinų darbo užmokesčio dalies sumų dydžius. Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies septintąją, aštuntąją ir vienuoliktąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:

„Priteisti iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato V. D. 1 359,70 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt devyni litai, 70 ct) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Priteisti iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato R. Ž. 1 693,58 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt trys litai, 58 ct) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Priteisti iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato J. L. 1 248,79 Lt (vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt aštuoni litai, 79 ct) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė