ffbfda89-ba4b-4d1a-b00e-50f35768eb27 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

 Administracinė byla Nr. I-2670-208/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 55.1.1

(S)

Â

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Â

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Â

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Â

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolantos Malijauskienės, Broniaus Januškos ir Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. R., atsakovės atstovui Albinui Kuncevičiui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Rasai Šimkūnaitei,

vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos E. E. G. skundÄ atsakovei KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Ketvirtajai nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui KultÅ«ros paveldo departamentui prie KultÅ«ros ministerijos dėl akto panaikinimo.

Teismas

Â

n u s t a t ė :

Â

pareiÅ¡kėja E. E. G. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydama panaikinti KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. sausio 9 d. aktÄ Nr. KPD-VL-1223 (toliau – Aktas).

Nurodo, kad pareiÅ¡kėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės Å«kio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 12,7100 ha, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Skundžiamu Aktu atsakovė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietę įregistravo kaip nekilnojamÄ jÄ kultÅ«ros vertybę. PareiÅ¡kėja, nesutikdama su skundžiamu Aktu, teigia, kad atsakovė netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstas iÅ¡vadas. Visų pirma, skundžiamame Akte nurodyta, kad nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės plotas yra 20 449,00 kv. m, tačiau pareiÅ¡kėjos Žemės sklypo, kuriame yra saugotina vertybė, plotas – 12,7100 ha. Pasak pareiÅ¡kėjos, nuostatos dėl nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės turi bÅ«ti vertinamos, atsižvelgiant į tai, ar registruota vertybė yra / ar gali bÅ«ti suformuota, kaip atskiras žemės sklypas. Å ios aplinkybės KultÅ«ros paveldo departamentas nesiaiÅ¡kino, nors tai aiÅ¡kiai numato Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys. Pasak pareiÅ¡kėjos, ji taip pat nebuvo informuota apie inicijuotÄ teisinės apsaugos suteikimo procesÄ , dėl Å¡ios priežasties pareiÅ¡kėja negalėjo įgyvendinti Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių. Tokie atsakovės veiksmai prieÅ¡tarauja gero vieÅ¡ojo administravimo principui. KultÅ«ros paveldo departamentas, neužtikrindamas turto savininko dalyvavimo ir teisių kultÅ«ros vertybės registravimo procese, taip pat pažeidė KonstitucijÄ , Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį bei Civilinio kodekso 4.37 straipsnį. Tokiu atveju skundžiamas Aktas neatitinka individuliam administraciniam sprendimui taikomų reikalavimų ir priimtas pažeidžiant pareiÅ¡kėjos teises, todėl yra naikintinas.

Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjos atstovas skundÄ palaikė skundÄ , prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. PaaiÅ¡kino, kad byloje nėra jokių duomenų apie atliktus mokslinius tyrimus. Atsakovė pažeidė procedÅ«rÄ , t. y. Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises.

Atsakovė Taryba atsiliepime į skundÄ su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodo, kad Taryba nutarė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti apsaugÄ ir įraÅ¡yti į KultÅ«ros vertybių registrÄ kaip pavienį kultÅ«ros paveldo objektÄ , apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikÅ¡mingumo lygmenį. Toks Tarybos sprendimas buvo įformintas skundžiamu Aktu. Å iuo Aktu taip pat buvo nustatytas kultÅ«ros paveldo objekto vertingųjų savybių pobÅ«dis. Nesutikdama su pareiÅ¡kėja, teigia, kad pareiÅ¡kėja neteisi, tvirtindama, jog Taryba nesivadovavo Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, nes teritorijos gali bÅ«ti apibrėžiamos ne tik sklypų, bet ir gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Tarnybos sprendimas apibrėžti senovės gyvenvietės teritorijÄ , atsižvelgiant į reljefÄ , neprieÅ¡tarauja nei ilgalaikių mokslinių tyrimų rezultatams, nei teisės aktams. Pabrėžė, kad Tarybos sprendimas yra pagrįstas archeologiniais radiniais. Be to, (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė atitinka amžiaus cenzÄ , autentiÅ¡kumÄ ir reikÅ¡mingumÄ . Mano, kad Å¡iuo atveju yra labai svarbus ne tik žemės sklypo privatus interesas, bet ir vieÅ¡asis interesas iÅ¡saugoti valstybės saugomas nekilnojamÄ sias kultÅ«ros vertybes. Akcentavo, kad Aktas visiÅ¡kai neriboja pareiÅ¡kėjos teisės disponuoti Žemės sklypu.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . PaaiÅ¡kino, kad dėl nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės registravimo argumentus pateikė ne tik archeologas E. Å ., bet taip pat sprendė ir Tarybos nariai, turintys mokslinius laipsnius. Surinktų duomenų apie vietovę visiÅ¡kai pakako, todėl mokslinių tyrimų atlikti neprireikė.

Tretysis suinteresuotas asmuo KultÅ«ros paveldo departamentas prie KultÅ«ros ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ grindžia analogiÅ¡kais argumentais ir palaikydamas atsakovės Tarybos iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ , skundÄ prašė atmesti.

Nurodo, kad vertinimas buvo atliekamas remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiÅ¡kumo patikra. Taip pat vertinant atliekamas reikÅ¡mingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugÄ , juos registruojant registre.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko. Paaiškino, kad teritorijų ribų planas yra skelbiamas viešai. Jame aiškiai nustatytos ribos, todėl pareiškėjai turėtų būti aišku, kokia žemės sklypo dalis galima naudotis.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

remiantis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės Å«kio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 12,7100 ha, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Taryba Aktu nutarė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti apsaugÄ ir įraÅ¡yti į KultÅ«ros vertybių registrÄ kaip pavienį kultÅ«ros paveldo objektÄ , apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikÅ¡mingumo lygmenį. Aktu taip pat buvo nustatytas kultÅ«ros paveldo objekto vertingųjų savybių pobÅ«dis, t. y. žemės ir jos pavirÅ¡iaus elementai – reljefas, pylimas ir kultÅ«rinis sluoksnis.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Akto, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikta teisinė apsauga kaip nekilnojamajai kultūros vertybei, apibrėžtos teritorijos ir apsaugos zonos ribos ir nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (redakcija nuo 2017 m. spalio 1 d.) (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas (toliau – ir Aprašas) ir kiti teisės aktai.

Pagal Ä®statymo 4 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugÄ sudaro apskaita, skelbimas saugomu, saugojimas–tvarkyba ir naudojimas, pažinimas, jo sklaida, atgaivinimas (reabilitacija). Pagal Ä®statymo 8 straipsnio 3 punktÄ nekilnojamosioms kultÅ«ros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis Å¡ių tyrimų duomenimis, nustatomas kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikÅ¡mingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Ä®statymo 8 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių reikÅ¡mingumÄ , kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių vertingÄ sias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos.

Nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių vertinimÄ , atrankÄ , reikÅ¡mingumo lygmens nustatymÄ , jų kriterijus bei Å¡ių kriterijų taikymÄ nustatant kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių vertingÄ sias savybes ir jų reikÅ¡mingumÄ , atrenkant nekilnojamÄ sias kultÅ«ros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultÅ«ros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į KultÅ«ros vertybių registrÄ , reglamentuoja ApraÅ¡as. ApraÅ¡as reglamentuoja duomenų, reikalingų nustatyti kultÅ«ros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikÅ¡mingumÄ , apimtį bei nustato duomenims gauti reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų skirstymÄ .

Aprašo 6 punkte nustatyta, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros; reikšmingumo nustatymo; teritorijos apibrėžimo; reikšmingumo lygmens nustatymo.

Pagal ApraÅ¡o 11 punktÄ autentiÅ¡kumo požymių patikra atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais. AutentiÅ¡kumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiÅ¡kus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui.

ApraÅ¡o 3.13 punkte nustatyta, kad reikÅ¡mingumo nustatymas – tai nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių autentiÅ¡kumo atskleidimas, nustatant objekto, jo teritorijos, vietovės, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių gausÄ bei kompleksiÅ¡kumÄ etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiÅ«riais. Tuo tarpu vietovė yra archeologinį povandeninį, etnokultÅ«rinį, architektÅ«rinį, urbanistinį, istorinį, sakralinį vertingųjų savybių pobÅ«dį ar jų derinį galinti turėti teritorija, kurioje yra kultÅ«ros paveldo objektų ir kuri pagal Å¡io apraÅ¡o nuostatas įregistravus jÄ KultÅ«ros vertybių registre gali tapti kultÅ«ros paveldo vietove (ApraÅ¡o 3.18 punktas). Pagal ApraÅ¡o 3.19 punktÄ vertinimas – tai remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiÅ¡kumo patikra, atliekamas reikÅ¡mingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugÄ , juos registruojant KultÅ«ros vertybių registre. Pagal ApraÅ¡o 16 punktÄ , vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamÄ plotÄ , objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingÄ plotÄ taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos nustatytos kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už Å¡io objekto apsaugÄ ar inicijavusi objekto paskelbimÄ saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimÄ (2011 m. liepos 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2791/2011). Taigi, kai vertinimo taryba nusprendžia, kad vietovė yra reikÅ¡minga ir svarbi visuomenei, kaip jos kultÅ«rinis turtas, nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių iÅ¡aiÅ¡kinimas ir registravimas KultÅ«ros vertybių registre yra atliekamas neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas.

IÅ¡ ginčijamo Akto turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nuspręsta (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei (kodas (duomenys neskelbtini)) suteikti teisinę apsaugÄ . IÅ¡ ginčo Å¡alių teiktų paaiÅ¡kinimų ir bylos duomenų matyti, kad Taryba, spręsdama, ar yra pagrindas Å¡iai vertybei suteikti teisinę apsaugÄ , rėmėsi archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad ginčijamas Aktas priimtas remiantis archeologo E. Å . praneÅ¡imu KultÅ«ros paveldo departamentui apie naujai surastÄ piliakalnį (2017 m. birželio 19 d.), tekstine dalimi ir radinių nuotraukomis, t. y. archeologinių žvalgymų rezultatais.

Byloje pateiktas archeologo E. Å . praneÅ¡imas apie rastÄ piliakalnį (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kurio matyti, kad rastas piliakalnis yra datuojamas su senojo geležies amžiaus antrÄ ja puse – viduriniu geležies amžiumi (III–VIII a.); žvalgymų metu minėtoje teritorijoje pastebėtas tamsesnes žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais – III–IV a. datuojamomis keramikos grublėtu pavirÅ¡iumi Å¡ukėmis, molio tinku bei pavieniais akmens amžiumi datuojamomis titnago radiniais. IÅ¡ vieÅ¡ai prieinamų duomenų apie ginčo objektÄ KultÅ«ros vertybių registre (https://kvr.kpd.lt/#/ static-heritage-detail) matyti, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių pobÅ«dis – archeologinis, lemiantis reikÅ¡mingumÄ , kraÅ¡tovaizdžio; nurodytos Å¡ios vertingosios savybės:

žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (kranto kyšulys lygiu viršumi iš R, Šir V juosiamas Šešupės, iš PV – uždurpėjusios, melioruotos Šešupės senvagės, PPR pusėje siauru ruožu kyšulys jungiasi su gretima aukštuma; kyšulio R ir V kraštai apiplauti Šešupės, P dalis nustumdyta įrengiant sodų sklypus, dabar teritorijos didžioji dalis dirvonuoja, R, Šir V šlaitai apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, sodų sklypuose dirbama, stovi keli pastatai;

FF Nr. 1-6; TRP; 2017 m.); pylimas (kyÅ¡ulio P kraÅ¡te yra apie 25 m pločio ir 0,6 m aukščio buvusio pylimo fragmentas; didžioji dalis pylimo nuskleista ariant ir nustumdyta įrengiant sodus, statant pastatus, kiek geriau iÅ¡likęs pylimo R galas; FF Nr. 1, 5, 6; 2017 m.); kultÅ«rinis sluoksnis (kyÅ¡ulio virÅ¡uje ir pietiniame Å¡laite pastebimas tamsesnės žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais, storis neaiÅ¡kus – netyrinėta; apardytas ilgÄ laikÄ ariant, 2017 m. žemės pavirÅ¡iuje aptikta lipdytų puodų Å¡ukių ir titnago skelčių; -; priedas 4, 2017 m.).

IÅ¡ vieÅ¡ai pateikiamų duomenų, pareiÅ¡kėjos pateiktų dokumentų, taip pat atsakovės pateikto (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės (42311) apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano matyti, kad pareiÅ¡kėjai priklauso Žemės sklypo dalies teritorija, kuri įtraukta į vertybės teritorijÄ . Teismas pažymi, kad, vadovaujantis Ä®statymo 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reglamentavimu, kultÅ«ros paveldo objekto teritorijos ribos turi bÅ«ti pagrįstos tyrimais. IÅ¡ esmės tokios praktikos laikosi ir LVAT (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-245/2012).

Istorinių ir fizinių tyrimų bÅ«tinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas nustato ir ApraÅ¡o 17 punktas, pagal kurį objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamÄ plotÄ , objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingÄ plotÄ taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Nagrinėjamu atveju reikalingi tyrimai buvo atlikti ir kultÅ«ros vertybės vieta grindžiama tyrimais, kurių metu, kaip jau minėta, aptikti vertingieji archeologiniai radiniai. Tai reiÅ¡kia, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė atitinka ApraÅ¡e numatytus kriterijus: amžiaus cenzÄ , autentiÅ¡kumÄ ir reikÅ¡mingumÄ . Sutiktina su atsakovės pozicija, kad pareiÅ¡kėja neteisingai traktuoja Ä®statymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pagal minėtas Ä®statymo nuostatas teritorijos gali bÅ«ti apibrėžiamos ne tik sklypų, bet ir gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Todėl atsakovė, apibrėždama (duomenys neskelbtini) sodybos gyvenvietės teritorijos ribas, pagrįstai vadovavosi minėtu Ä®statymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu. Taip pat teismas pritaria, kad archeologinio pobÅ«džio kultÅ«ros paveldo objektai ir jų teritorijos yra tiesiogiai susijusios su juos supančiu kraÅ¡tovaizdžiu ir reljefo elementais, taigi, esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamu Aktu apibrėžti (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorijÄ , atsižvelgiant į reljefÄ , neprieÅ¡tarauja nei Ä®statymo 11 straipsnio 2 dalies, nei ApraÅ¡o 17 punkto nuostatoms.

PareiÅ¡kėjos teigimu, atsakovė neįsigilino į situacijos esmę, netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad Akto 13 punkte nurodyta, kad atliekant nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių nustatymÄ buvo remtasi Å¡altiniais ir literatÅ«ra (archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos ir kt.). Pagal ApraÅ¡o 10 punktÄ teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atskleidimÄ organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Pagal ApraÅ¡o 7.1 punktÄ fiksavimas – tai tyrimai, kuriais įvairiais bÅ«dais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių esama padėtis. Pažymėtina, kad prie Akto yra pateiktos fotofiksacijos (6 nuotraukos), buvo remtasi archeologo E. Å . radinių nuotraukomis. ApraÅ¡as reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultÅ«rinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo Å¡io teisės akto nuostatų aiÅ¡kinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. A14–1139/07). Pagal minėto ApraÅ¡o 10 punktÄ teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rÅ«Å¡ies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atskleidimÄ organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Tokiu atveju teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiÅ¡kėjos argumentus, kad atsakovė neįsigilino į situacijos esmę, netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėja atsakovei bÅ«tų pateikusi kokių nors Å¡altinių, atliktų tyrimų ar kitokios medžiagos, kuri galėtų paneigti atsakovės nustatytas aplinkybes. Tokių duomenų pareiÅ¡kėja nepateikė ir teismui.

Teismas, vertindamas pareiÅ¡kėjos argumentÄ , kad skundžiamas Aktas neatitinka individuliam administraciniam sprendimui taikomų reikalavimų ir priimtas pažeidžiant jos teises, pažymi, kad skundžiamas Aktas yra individualus administracinis aktas, o Taryba nagrinėjamu atveju veikė kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektas. VAÄ® 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi bÅ«ti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. VAÄ® 8 straipsnio nuostatų analizė suponuoja iÅ¡vadÄ , kad motyvų iÅ¡dėstymas individualiame administraciniame akte (sprendime) turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas. LVAT formuojamoje praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad individualiame administraciniame akte turėtų bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ (žr., pvz., 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-952/2008. Publikuota: „Administracinė jurisprudencija“, 2008 m., Nr. 15). LVAT yra pažymėjęs, kad vieÅ¡ojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi bÅ«ti aiÅ¡kÅ«s, tikslÅ«s, nedviprasmiÅ¡ki, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijų sprendimÄ (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2013 m. birželio 13 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).

Skundžiamo Akto turinį įvertinęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaudamasis protingumo principu, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Akto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.

Dėl pareiÅ¡kėjos informavimo apie priimtÄ skundžiamÄ AktÄ ir galimybės įgyvendinti Ä®statymo 14 straipsnyje numatytas teises pažymėtina, kad iÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad pareiÅ¡kėja apie Akto priėmimÄ buvo informuota KultÅ«ros paveldo departamento prie KultÅ«ros ministerijos Marijampolės skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raÅ¡tu Nr. (12.24-M) 2M-204 (b. l. 12), todėl teigti, kad pareiÅ¡kėjai nebuvo praneÅ¡ta apie (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteiktÄ teisinę apsaugÄ , nėra pagrindo. Tuo pačiu pareiÅ¡kėja turėjo galimybę pasinaudoti Ä®statymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas teises (gauti informacijÄ apie skelbiamÄ saugoma arba numatomÄ paskelbti saugoma nekilnojamÄ jÄ kultÅ«ros vertybę, vietovei apsaugoti steigiamÄ draustinį ar rezervatÄ ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; teikti pasiÅ«lymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo KultÅ«ros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultÅ«ros paveldo objektu, vietove ar kultÅ«ros paminklu ir t. t.).

PareiÅ¡kėja skunde taip pat nurodė, kad atlikus teritorijos ribų ir vertingųjų savybių patikslinimÄ , buvo apribota jos, kaip žemės sklypo savininkės, veikla. Pažymėtina, kad veiklos ribojimai yra numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtinto Nekilnojamosios kultÅ«ros vertybės – archeologinės vietos tipinio apsaugos reglamento 25 punkte, tačiau byloje nėra duomenų, kad kultÅ«ros paveldo objektas, vadovaujantis Ä®statymo 10 straipsnio 3 dalimi, yra paskelbtas kultÅ«ros paveldo saugotinu objektu ir, vadovaujantis Ä®statymo 16 straipsnio nustatyta tvarka, objekto apsaugos sutartimi nustatyti žemės sklypo ribojimai. Aktas tik patvirtina, kad pareiÅ¡kėjos valdomam Žemės sklypui yra bÅ«tina teisinė apsauga ir Å¡i nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė yra įregistruota kaip kultÅ«ros paveldo objektas KultÅ«ros paveldo registre. Todėl tik priėmus sprendimÄ kultÅ«ros paveldo vertybę paskelbti saugoma ir apsaugos sutartimi nustačius atitinkamus ribojimus sklypui, pareiÅ¡kėja turės galimybę juos ginčyti ir reikalauti atitinkamos kompensacijos dėl sklypo naudojimo suvaržymų (Ä®statymo 14 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultÅ«ros paminklų bei vertybių apsauga yra vieÅ¡asis interesas, svarbi valstybės funkcija. Taigi, Å¡iuo atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir vieÅ¡asis interesas, kuris pasireiÅ¡kia siekiu iÅ¡saugoti kultÅ«ros paveldÄ . Nagrinėjamu atveju Aktas neapriboja pareiÅ¡kėjos teisių disponuoti žemės sklypu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiÅ¡kėjui atsiranda tam tikri apribojimai naudojant ir valdant į žemės sklypÄ , nesudaro teisinio pagrindo naikinti ginčijamÄ AktÄ .

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Aktas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo panaikinti nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ė:

pareiÅ¡kėjos E. E. G. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai

Jolanta Malijauskienė

Bronius Januška

Donatas Vansevičius