2017-04-26 Nr. AB-9050-3-65-3-00065-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-726-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00065-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.2; 18.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinkienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo ir 2016 m. vasario 25 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai padavė skundą (ir jo papildymą), teismo priimtą toje dalyje, kuria pareiškėjai prašė: 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau ir – savivaldybė administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytus sklypus (Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6) nuosavybės teisėms į žemę natūra atkurti; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir tarnyba, NŽT), savivaldybės administracijos direktoriui suformavus bei patvirtinus žemės sklypus ginčo teritorijos schemoje pateikta apimtimi, įstatymo nustatyta tvarka atkurti į jį L. J. (po mirties), G. M. (po mirties) bei E. P. (po mirties) nuosavybės teises natūra.

Pareiškėjai nurodė, kad ginčo sklypai, kurie pareiškėjų teismui pateiktoje ginčo teritorijos schemoje, sudarytoje (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 (toliau – ir detalusis planas), pagrindinio brėžinio pagrindu, pažymėti indeksais Nr. 1–6 ( toliau – ir sklypas Nr. 1, sklypas Nr. 2, sklypas Nr. 3, sklypas Nr. 4, sklypas Nr. 5, sklypas Nr. 6) yra Panevėžio mieste, teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje L. J.. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į L. J. žemę yra L. J. vaikai, kurių teisių perėmėjai – pareiškėjai šioje byloje. L. J. teisių perėmėjas yra sūnus R. J.. E. P. teisių perėmėjai yra sūnus A. P. ir duktė E. R., G. J. M. teisių perėmėja – duktė Z. S.. Pareiškėjai siekia, kad į sklypus Nr. 1–6 jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant šiuos sklypus natūra.

Pareiškėjai jų skundą prašė tenkinti, remdamiesi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimo nuostatomis. Paaiškino, kad 2003–2012 metais priimtais teismų sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į sklypus Nr.1–6 buvo nustatyta, kad šie sklypai yra detaliuoju planu suplanuoti ir priskirti automobilių stovėjimo aikštelėms, o detaliuoju planu buvo nustatytas visuomenės poreikis – sklypų reikalingumas bendroms gyventojų reikmėms. Tačiau, pareiškėjų nuomone, Panevėžio miesto savivaldybė per pakankamai ilgą laiko tarpą neįgyvendino detaliojo plano sprendinių, nesuformavo sklypų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, neįregistravo šių sklypų bei statinių šiuose sklypuose Nekilnojamojo turto registre. 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės (sklypo Nr. 1) pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, todėl jis yra laisvas, neužstatytas, trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo leista jame įrengti automobilių stovėjimo aikštelės. Todėl pareiškėjai teigė, kad praėjus nemažai laiko po teismų sprendimų priėmimo, aplinkybės pasikeitė ir visuomenės poreikis ginčo sklypams yra išnykęs, jie nebepriskiriami valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjai pažymėjo, kad, jiems kreipusi į atsakovus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo teritoriją ir nurodžius visuomenės poreikio išnykimo aplinkybę, kaip sudarančią pagrindą spręsti nuosavybės teisių į ginčo sklypus atkūrimo grąžinant juos natūra klausimą, atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant sklypus natūra nesprendė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teigimu, jų nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemės sklypus natūra sprendimas yra vilkinamas ir nuosavybės teisės į ginčo sklypus turi būti atkurtos grąžinant ginčo sklypus natūra. Pareiškėjai taip pat pabrėžė, kad faktą, jog visuomenės poreikio sklypui Nr. 1 nėra, patvirtina Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. VI-36 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija padavė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savivaldybė administracija nurodė, kad pareiškėjų prašomi grąžinti natūra žemės plotai patenka į detaliajame plane suplanuotas automobilių stovėjimo aikštelių teritorijas. Automobilių stovėjimo aikštelės yra būtinos bendriems visų gyventojų poreikiams tenkinti, todėl ginčo žemės sklypai priskirtini valstybės išperkamai žemei. Savivaldybės administracijos teigimu, visuomenės poreikis gyventojų bendroms reikmėms naudoti automobilių stovėjimo aikšteles, įrengtas ar numatytas įrengti prie komercinės paskirties pastatų, yra išlikęs, todėl ginčo žemės sklypai negali būti traktuojami kaip laisva valstybinė žemė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos padavė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.

NŽT nurodė, kad atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Tarnyba yra priėmusi sprendimus grąžinti pareiškėjams natūra 25,4744 ha ploto žemės sklypus, dėl kurių Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius NŽT Panevėžio skyriui perdavė duomenis ir patvirtintus žemės sklypų planus. Nuosavybės teisės pareiškėjams yra neatkurtos į 8,0864 ha ploto žemę. Į dalį žemės ploto nuosavybės teisės pareiškėjams jau yra atkurtos, atlyginant už žemę vertybiniais popieriais. Tačiau pareiškėjai pageidauja, kad likusi žemė, į kurią nuosavybės teisės dar neatkurtos, jiems būtų grąžinama tik natūra. Pabrėžė, kad detaliojo plano sprendinių dėl ginčo žemės sklypų priskyrimo automobilių aikštelėms įgyvendinimui nėra nustatyti terminai, be to, automobilių parkavimo aikštelės, išskyrus sklypą Nr. 3, jau yra įrengtos ir naudojamos bendroms gyventojų reikmėms. Atsakovas teigė, kad nors teismo sprendimu teritorija Nr. 1, t. y. 0,0524 ha žemės sklypas, pripažinus jo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, perėjo Lietuvos Respublikai, tačiau teismas šio žemės sklypo negražino pareiškėjams, nes buvo pripažinta, kad jis yra skirtas automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, todėl reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. G. padavė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė jam priteisti teismo proceso išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 10 metų vyko ginčai su pareiškėjais dėl sklypų Nr.1, Nr. 2 ir Nr. 3. Dėl teisminių ginčų buvo sustabdyta trečiojo suinteresuoto asmens komercinio pastato, skirto pramoninių prekių parduotuvei ir viešbučiui (sklype (duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelės (sklype Nr. 3) statyba pagal parengtą projektą. Įsiteisėjus teismų sprendimams buvo leista tęsti pradėtą statybą. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo lėšomis neatlygintinai bendroms gyventojų reikmėms pagal detalųjį planą jau yra įrengęs automobilių stovėjimo aikštelę sklype Nr. 2, kuria naudojasi visi gyventojai ir kuri skirta komerciniams pastatams aptarnauti. Sklype Nr. 1, kurio pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, esama komercinio pastato konstrukcinių dalių, užimančių 153,5 kv.m. žemės plotą, tarp jų įėjimo į komercinį pastatą laiptai, įvažiavimas neįgaliesiems, komercinio pastato cokolis ir kt. Sklypai yra skirti komerciniams pastatams aptarnauti, automobilių stovėjimo aikštelėms, t. y. bendroms gyventojų reikmėms. Šiems sklypams visuomenės poreikis yra patvirtintas detaliuoju planu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl galimybės formuoti ir atkurti nuosavybės teises į L. J. žemės sklypus natūra (duomenys neskelbtini), teritorijoje, suplanuotoje detaliuoju planu. Pareiškėjai kaip pagrindą atkurti jiems nuosavybės teises natūra nurodė, kad ginčo teritorijai (sklypams) konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio nėra.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-11-263/2003) konstatuota, jog detaliojo plano korektūroje nurodyti 0,5995 ha bendro ploto žemės sklypai numatyti automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, o tarp jų ir šioje byloje ginčo sklypai Nr. 1–6, yra skirti gyventojų reikmėms, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra valstybės išperkami. Atsižvelgęs į tai, kad minėtoje bylose ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, iš esmės buvo tas pats įrodinėjimo dalykas, teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos pripažinti nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taip pat teismas pažymėjo, kad vėlesni priimti teismų sprendimai nepaneigė aplinkybės, jog yra išlikęs visuomenės poreikis ginčo sklypams.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad detaliojo plano sprendiniai yra neįgyvendinti, paneigia byloje surinkti įrodymai – ginčo teritorijų ortofotonuotraukos, fotonuotraukos, detaliojo plano korektūros brėžinys su jame pažymėtais prie ginčo sklypų esančių užstatytų sklypų adresais. Be to, liudytojo S. M. parodymai patvirtina, kad ginčo žemės teritorijos (automobilių stovėjimo aikštelės (sklypai Nr. 1, Nr.2, Nr. 4–6), suplanuotos detaliojo plano sprendiniais) yra įrengtos prie komercinės paskirties pastatų, kuriuose veikia parduotuvės, kavinės, prekybos centrai ir kiti komercinės paskirties objektai, šios aikštelės yra dengtos asfaltbetoniu, yra įrengti asfaltbetoniu dengti įvažiavimai į šias aikšteles ir išvažiavimai iš jų. Taigi teismas padarė išvadą, kad automobilių stovėjimo aikštelės yra įrengtos, jos buvo ir tebėra naudojamos visų gyventojų reikmėms. Atvykę apsipirkti į parduotuves, maitinimo įstaigas ar į kitus komercinėje zonoje esančius komercinės paskirties objektus, gyventojai šiose aikštelėse stato automobilius, taip pat aikštelės yra naudojamos komercinius objektus aptarnaujančio, tiekimą vykdančio transporto parkavimui ir kitoms reikmėms, t. y. visuomenės poreikiams tenkinti. Detaliajame plane automobilių stovėjimo aikštelėms prisiskirtoje teritorijoje (sklypai Nr. 1 ir Nr. 3) prie trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kartu su komercinio pastato, skirto pramoninių prekių parduotuvei ir viešbučiui, statyba yra suprojektuota statyti ir automobilių stovėjimo aikštelę, o K. G. ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2006 m. liepos 31 d. yra sudarę susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, kuri yra galiojanti ir pagal kurią K. G. savo lėšomis yra įsipareigojęs įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, ir atlikti kitus projekte numatytus darbus.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog dėl pareikšto ieškinio ir pagal jį iškeltoje civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių K. G. neturėjo galimybės vykdyti susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo, šių įsipareigojimų nevykdymas nereiškia, jog nebėra visuomenės poreikio automobilių stovėjimo vietoms įrengti. Nors pareiškėjai, įrodinėdami, kad minėtiems žemės sklypams visuomenės poreikis neišliko, remiasi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2015 m. gegužės 18 d. raštu ir Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. VI-36 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, tačiau šie dokumentai nepaneigia nei teismų nustatytų prejudicinių faktų, nei išlikusio visuomenės poreikio ginčo sklypams.

Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai nevilkina sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus natūra priėmimo, kadangi pagrįstai sprendė, kad ir šiuo metu egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės, kurioms esant, negalimas nuosavybių teisių atkūrimas į ginčo teritoriją pareiškėjų pageidaujamu būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. papildomu sprendimu, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 5 dalimi, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. priteisė 100 Eur teismo proceso išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai yra prieštaringi ir nepagrįsti. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jau yra teismų nustatytos prejudicinės aplinkybė, jog ginčo teritorija yra reikalinga visuomenės poreikiams, tačiau šiai aplinkybei įrodyti vis tiek rėmėsi naujais įrodymais. Panevėžio miesto savivaldybės administracija nepateikė įrodymų, kad ginčo teritorija yra reikalinga ar bus reikalinga ateityje visuomenės poreikiams. Aplinkybės, kad NŽT neduoda sutikimo statyboms ginčo teritorijoje, neginčija nei savivaldybės administracija, nei K. G.. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys nepatvirtina, jog visuomenės poreikis ginčo sklypams yra išlikęs. Pareiškėjai taip pat mano, kad K. G. buvo nepagrįstai įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje. 0,0524 ha ginčo teritorijos dalis nėra numatyta statomiems ar pastatytiems statiniams eksploatuoti ir nėra perleista K. G.. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta aplinkybė dėl ginčo teritorijos priskyrimo K. G. užstatomam sklypui prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-11-263/2003 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2011 nustatytai aplinkybei, jog automobilių parkavimo aikštelė yra skirta bendroms gyventojų reikmėms, o pagal šios teritorijos detalųjį planą komercinės paskirties sklypai yra vientisi ir skirti komerciniams pastatams eksploatuoti. Pabrėžia, kad nėra duomenų, jog ginčo teritorijoje esantys statiniai yra teisėtai pastatyti. Pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės, draudusios ginčo teritorijoje keisti žemės sklypo teisinį statusą, derinti ir tvirtinti planavimo dokumentus, statinių projektus, išduoti leidimus statiniams statyti, panaikintos 2012 m. rugsėjo 13 d., tačiau jokie darbai nevyksta.

Pareiškėjas paduotu apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo priimto papildomo sprendimo šį sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – trečiojo suinteresuoto asmens K. G. prašymą dėl teismo proceso išlaidų atlyginimo atmesti. Teigia, kad K. G. 2016 m. vasario 17 d. pateiktą prašymą priteisti teismo proceso išlaidas reikėtų laikyti nepaduotu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl ABTĮ 95 straipsnio 1 dalimi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis ir priimti papildomą sprendimą.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija padavė atsiliepimus į pareiškėjų apeliacinius skundus, kuriais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą palikti nepakeistus, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodo, kad teritorija, kurią pareiškėjai reikalauja grąžinti natūra, yra laikoma pagal teritorijų planavimo dokumentus užimta, jos statusas nėra pasikeitęs. Teismai yra konstatavę, kad ši teritorija yra priskirta prie išperkamos žemės ir negali būti grąžinta natūra savininkui ar suteikta kitiems asmenims. Atsakovo teigimu, pareiškėjai patys pripažįsta, kad ginčai dėl nuosavybės teisių į sklypus Nr. 1–6 teismų jau buvo išspręsti, teismams konstatavus, kad ginčo teritorijoms detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai nevilkina sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus natūra priėmimo, nes tada ir šiuo metu egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės, kurioms esant, negalimas nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją pareiškėjų pageidaujamu būdu. Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisimo, kadangi su bylos nagrinėjimu susijusių trečiojo suinteresuoto asmens K. G. patirtų išlaidų atlyginimo klausimo sprendime teismas neišnagrinėjo. Teigia, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašomų priteisti turėtų 100 Eur teismo proceso išlaidų suma neviršija rekomenduotino priteisti maksimalus dydžio, todėl minėta suma pagrįstai priteista K. G..

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos padavė atsiliepimus į pareiškėjų apeliacinius skundus, kuriais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi byla yra objektyviai ir išsamiai išnagrinėta. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti teismo proceso išlaidas, nors K. G. šį prašymą buvo pateikęs, dėl to Panevėžio apygardos administracinis teismas turėjo pagrindą priimti papildomą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjų reikalavimas, kuriuo jie prašo suformuoti ir atkurti nuosavybės teises į L. J. žemės sklypus natūra (duomenys neskelbtini), teritorijoje, suplanuotoje Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintu (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliuoju planu (II t., b. l. 109, 111).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjams atsisakyta atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją jų pageidaujamu būdu, t. y. atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra, nes šiai žemei detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Pareiškėjai tvirtina, kad šiuo metu jau yra pasikeitusios aplinkybės, t. y. visuomenės poreikis ginčo teritorijai, į kurią norima atkurti nuosavybės teises natūra, nėra išlikęs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinusi ginčo santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nustatė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, jų nuostatas aiškino ir taikė teisingai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011). Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1321/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems motyvams, jų nebekartoja ir bylos faktinių aplinkybių detaliai neanalizuoja.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-11-263/2003, kuri turi res judicata (privalomumą) galią nagrinėjamoje byloje, pripažinta, jog ginčo teritorijai, kurioje yra ir žemės sklypai, į kuriuos pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises natūra, detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosavybės teise natūra į juos neatkurtina. Aplinkybės, kad visuomenės poreikis ginčo teritorijai yra išlikęs, nepaneigė ir vėlesni teismų sprendimai, aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertindamas, ar visuomenės poreikis iki šiol ginčo teritorijai yra išlikęs, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje pateiktus duomenis, liudytojo S. M. parodymus ir pagrįstai konstatavo, kad dalyje ginčo teritorijos, į kurią pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises, detaliojo plano sprendiniai yra įgyvendinti (įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės prie komercinės paskirties pastatų, kuriuose veikia parduotuvės, kavinės, prekybos centrai ir kiti komercinės paskirties objektai, šios aikštelės yra dengtos asfaltbetoniu, yra įrengti asfaltbetoniu dengti įvažiavimai į šias aikšteles ir išvažiavimai iš jų) ir nėra pagrindo išvadai, kad dar neįgyvendinti detaliojo plano sprendiniai (įrengtos likusios automobilių stovėjimo aikštelės) nebus realizuoti ateityje. Pareiškėjai šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl konstatuoti, kad ginčo teritorijai visuomenės poreikis yra išnykęs, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, taip pat nekartodama jau skundžiame sprendime išdėstytų argumentų, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2015 m. gegužės 18 d. raštas (II t., b. l. 6) ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. VI-36 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones (II t., b. l. 48–49) nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad visuomenės poreikis ginčo sklypams yra išlikęs.

Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės poreikis ir viešasis interesas nėra tapačios sąvokos. Visuomenės poreikis nagrinėjamu atveju yra konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, o jį apibūdinančios aplinkybės yra išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-440/2013). Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Viešasis interesas turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008). Taigi viešuoju interesu yra išreiškiami visai visuomenei ar jos daliai svarbiausi (pamatiniai) interesai, numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis ginčo teritorijai, nereiškia, jog šiuo atveju yra ir viešasis interesas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentai, jog K. G. nebuvo pagrindo įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, yra nepagrįsti. Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1182/2012 buvo pripažinta negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią 0,0524 ha žemės sklypą buvo įgijęs K. G., ir bylos nagrinėjimo metu sklypas Nr. 1 nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, tačiau detaliuoju planu, kurio sprendiniai teismų nepanaikinti, jis yra priskirtas K. G. nuosavybės teise priklausančiam užstatomam sklypui bei automobilių stovėjimo zonai (parkavimo aikštelėms). Be to, detaliajame plane automobilių stovėjimo aikštelėms prisiskirtoje teritorijoje (sklypai Nr. 1 ir Nr. 3) prie trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kartu su komercinio pastato, skirto pramoninių prekių parduotuvei ir viešbučiui, statyba yra suprojektuota statyti ir automobilių stovėjimo aikštelė, o K. G. ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2006 m. liepos 31 d. yra sudarę susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, kuri yra galiojanti ir pagal kurią K. G. savo lėšomis yra įsipareigojęs įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, ir atlikti kitus numatytus darbus (II t., b. l. 50). Šių aplinkybių pareiškėjai neginčija. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 48 straipsnio 2 dalį tretieji suinteresuoti asmenys yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis minėta ABTĮ nuostata, K. G. teisėms ir (ar) pareigoms šios bylos išsprendimo rezultatas gali turėti įtakos, todėl jis pagrįstai įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje.

Dėl pareiškėju argumento, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo priimti papildomo sprendimo dėl teismo proceso išlaidų atlyginimo trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas. Nors K. G. 2015 m. rugsėjo 3 d. atsiliepime į pareiškėjų skundą pateikė prašymą jam priteisti teismo proceso išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (II t., b. l. 51–53, 54, 55), tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime šio prašymo neišnagrinėjo. Todėl, K. G. po sprendimo priėmimo 2016 m. vasario 17 d. pateikus prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 152), remiantis minėtu ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priimti papildomą sprendimą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė palankų sprendimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, t. y. pareiškėjų skundas buvo atmestas, konstatuotina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį K. G. turėjo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą už suteiktas advokato paslaugas surašant atsiliepimą į pareiškėjų skundą. Įvertinus teismo proceso išlaidas pagrindžiančius dokumentus (pinigų priėmimo kvitą ir sąskaitą už teisines paslaugas), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.2 punktu ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 100 Eur teismo proceso išlaidų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimą ir papildomą sprendimą, kuriuos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apskųsti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliekami nepakeisti, o pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė