2020-02-19 Nr. AB-3698-3-61-3-00982-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-231-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00982-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), žalos atlyginimą: 1) po 10 Eur už kiekvieną pataisos namuose praleistą dieną neturtinei žalai atlyginti; 2) 2 minimalias mėnesines algas už 2 mėnesių reabilitaciją po bausmės atlikimo; 3) po 15 Eur už kiekvieną dieną, praleistą kameroje be pareigūno iškvietimo mygtuko, neturtinei žalai atlyginti; 4) po 10 Eur turtinei žalai ir 20 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną savaitę, kai pareiškėjui reikėjo šaltu vandeniu skalbti drabužius ir juos džiovinti kameroje; 5) po 10 Eur už kiekvieną dieną, praleistą kameroje be veidrodžio, neturtinei žalai atlyginti; 6) po 15 Eur už kiekvieną dieną, praleistą kameroje su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu; 7) po 10 Eur už kiekvieną dieną, praleistą kameroje, kur netiekimas karštas vanduo; 8) po 10 Eur už kiekvieną dieną, praleistą kameroje, kurioje buvo pelėsio; 9) po 5 Eur už kiekvieną dieną, kai nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore; 10) 1 000 Eur dėl žeminančio ir nesaugaus konvojavimo iš Lukiškių TI-K į teismo posėdžius ir antrankių uždėjimą teismo posėdžių metu.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K ir konvojuojamas Tarnybos netinkamomis sąlygomis. Dėl naktį kameroje paliekamos šviesos buvo sunku miegoti. Pareigūną dažniausiai buvo galima išsikviesti tik daužant kameros duris, tokiu būdu pareiškėjas susižalojo, be to, pareigūnai ateidavo tik daugmaž po pusvalandžio. Kadangi pareiškėjas skalbykla galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, jam tekdavo drabužius skalbti pačiam kameroje, šaltu vandeniu; kamerose nesudaryta galimybė džiovinti drabužius. Kai kuriose kamerose nebuvo veidrodžių. Nors kameros, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto atskiriamas užuolaida, nepatogumai vizualiai buvo pašalinti, tačiau girdėdavosi garsai, sklisdavo kvapai, be to, užuolaida neuždengdavo nuo pareigūnų stebėjimo. Pareiškėjui tekdavo indus plauti šaltu vandeniu. Kai kuriose kamerose ant lubų ir sienų buvo pelėsis. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos kaip betoninės grindys, aprašinėtos sienos, grotos virš galvos, prietema sukeldavo jam dar didesnį stresą ir depresiją, dėl to pareiškėjas būdavo priverstas atsisakyti pasivaikščiojimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo konvojuojamas su uždėtais antrankiais, antrankiai jam būdavo uždedami ir teismo salėje. Automobiliuose nebūdavo saugos diržų, sėdynės neturėjo atramų iš šonų, todėl pareiškėjas, nenorėdamas nuslysti ir susižeisti, turėdavo įsikibti į grotas, dėl to skaudėdavo pirštus. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti netinkamai, nes jie uždengti grotomis, stogelis pasislėpti nuo kritulių per mažas.

3. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Baldai kamerose įrengiami atsižvelgiant į lovų skaičių, gultus ir kitą inventorių pagal poreikį gamina ir remontuoja nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio – tai, atsakovo nuomone, atitinka teisės aktų reikalavimus. Įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas įrengiant užuolaidas. Kai kuriose kamerose įrengtos atskiros kabinos su durimis. Atsakovo teigimu, teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas apžvelgė pagalvių, čiužinių ir antklodžių dezinfekavimo tvarką, taip pat suimtųjų ir nuteistųjų skalbinių priėmimo tvarką. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinama teisė pasivaikščioti lauke, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, švarą ir tvarką kiemeliuose turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti kiemelį. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina, todėl dalyje kamerų ši sistema sugedusi. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, o tam tikri asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

5. Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba paaiškino, kad teisminio konvojaus metu naudotas specialusis automobilis atitiko teisės aktų reikalavimus, išduoti jo eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie patvirtina minėto automobilio tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Specialiai konvojavimui pritaikytuose automobiliuose saugos diržų įrengimas nėra privalomas. Tarnyba pažymėjo, jog konvojavimo dokumentuose nėra įrašų apie konvojavimo metu pareiškėjo atžvilgiu panaudotus antrankius, taip pat apie žodžiu ar raštu pareiškėjo teiktus skundus dėl konvojavimo vykdymo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. S. skundą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. kovo 15 d. ir išvyko 2018 m. kovo 21 d. (iš viso 371 para). Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas 87 paras buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinis mazgas izoliuotas, nes įrengtas kaip atskira kabina, tačiau likusį laikotarpį (284 paras) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neįrengtas atskiroje kabinoje, taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl kamerose buvusio pelėsio, per ryškaus naktinio apšvietimo, netiekiamo šilto vandens, veidrodžio nebuvimo pagrįstumo, pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas Lukiškių TI-K reguliariai atlieka visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatyti pažeidimai šalinami. Patikrinimo metu kameroje Nr. 107, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, reikalavimų, susijusių su oro temperatūra, drėgme, apšvietimu, inventoriaus, sienų švara ir tvarka, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė šias pareiškėjo pretenzijas.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo sąlygas skalbti ir džiovinti drabužius, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam nesudaromos galimybės naudotis centralizuotai vykdomu Lukiškių TI-K drabužių skalbimu, todėl jo nusiskundimai šiuo aspektu nepagrįsti. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius apie dėl neveikiančios vidinio ryšio sistemos kilusią grėsmę, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į jo kreipimusis. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, o skunde pateiktas pasivaikščiojimo kiemelių apibūdinimas patvirtina, jog kiemeliai atitinka jiems nustatytus įrengimo reikalavimus.

11. Teismas, vertindamas dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi teismų praktika, protingumo ir teisingumo principais. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma – 2 000 Eur.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo konvojuotas į teismo posėdį, vykusį Vilniaus apygardos teisme. Ištyręs byloje esančius dokumentus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, automobilio, kuriuo jis konvojuotas, technine būkle, taip pat atsižvelgęs į tai, jog neužfiksuota pastabų dėl netvarkingų specialiųjų automobilių, o konvojaus kelionės žiniaraštyje nėra duomenų apie tai, kad dėl konvojavimo sąlygų ar konvojaus pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų pareiškėjas būtų teikęs skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog specialiųjų automobilių inžinerinių techninių priemonių būklė neatitiko reikalavimų, taip pat kad konvojaus pareigūnai veikė ne taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Be to, teismas nenustatė, kad konvojaus metu pareiškėjo atžvilgiu būtų buvę naudojami antrankiai, todėl jo argumentus šiuo aspektu laikė nepagrįstais.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo D. S. skundą.

14. Atsakovas apžvelgia suimtųjų ir nuteistųjų skirstymo į kameras tvarką. Dėl konstatuoto pažeidimo, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, atsakovas pažymi, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, bei pakartoja, jog tualetu besinaudojančių asmenų privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Mano, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, kadangi Higienos normose HN 76:2010 ir HN 134:2015 neįtvirtintas reikalavimas kamerose įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais, be to, įėjimas į sanitarinį mazgą nuo 2017 metų atitveriamas užuolaida, uždengiančia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovas apžvelgia teisinį reguliavimą ir teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo įsitikinimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ir kt., pareiškėjas nepateikė jokių neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų.

15. Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą prašo teismo sprendimo dalį dėl Tarnybos veiksmų palikti nepakeistą, mano, kad teismas šioje dalyje bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai.

16. Pareiškėjas D. S. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Pareiškėjas teigia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jau vien todėl, kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra uždarytas kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų. Pažymi, kad priteista pinigų suma gali tik iš dalies kompensuoti jo patirtas kančias.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. kovo 21 d., atlyginimo priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo šalių argumentus, išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina jo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ne visą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pakankamai užtikrintas, tačiau kitos jo pretenzijos iš esmės nepagrįstos. Apeliacinis skundas grindžiamas atsakovo (jo atstovo Lukiškių TI-K) nesutikimu su konstatuotu pažeidimu, abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kad Lukiškių TI-K jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 284 paras iš 371 parų, kurias pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu praleido Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neįrengtas atskiroje kabinoje, todėl, atsižvelgdamas į teismų praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka nacionalinių teisės aktų – Higienos normų HN 76:2010 bei HN 134:2015 – reikalavimus, be to, teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

25. Remiantis atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. vasario 22 d. (84 paras) buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, tačiau kitu laikotarpiu (284 paras) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Be to, kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo argumentus, pažymėdama, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista 284 dienas.

26. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 284 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

27. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (284 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas kameroje beveik nebuvo laikomas vienas, kartais buvo su 7–8 asmenimis), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 1 400 Eur.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė