ffab11c8-cb9f-4bdc-9498-758a2b24355b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-418-241/2017Proceso Nr. 2-55-3-01538-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.9 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo G.

S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3547-614/2016 pagal ieÅ¡kovo G. S. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo be savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovės pusėje valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas G. S. kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančia dėl atsakovės BAB banko „Snoras“ apgaulės sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111018S990001 ir pripažinti pagal Å¡iÄ sutartį atsakovui sumokėtÄ 99 994,40 Lt sumÄ terminuotu indėliu, pripažinti teisę ieÅ¡kovui į indėlių draudimo iÅ¡mokÄ Å¡iai sumai, kuriÄ privalėtų iÅ¡mokėti trečiasis asmuo, o taip pat priteisti iÅ¡ atsakovės 5 proc. metines palÅ«kanas nuo 99 994,40 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovas nurodė, kad pagal sutartį jis įgijo 1 000 obligacijų už 99 994,40 Lt su 4,5 procento metine palÅ«kanų norma.

Taip pat buvo pasiraÅ¡yta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kuriÄ jam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija. Minėtos sutarties priedo 3 punktu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis Valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“. Susipažinus su Å¡iuo punktu ieÅ¡kovui net nekilo mintis, kad obligacijos gali bÅ«ti neapdraustos, tuo labiau, kad Kliento aptarnavimo sutarties 3.6 punkte buvo įraÅ¡yta:

Neprofesionalių klientų kategorijai priskirtiems klientams taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Vadybininkės patikinimus apie investicijų naudingumÄ ir Å¡iÄ sutarties sÄ lygÄ suprato, kad nuostolių nekils. Nepraėjus mėnesiui atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytas veiklos apribojimas (moratoriumas), Vyriausybės sprendimu banko akcijos paimtos visuomenės poreikiams. Bankas buvo pripažintas nemokiu, jam iÅ¡kelta bankroto byla. Bankas neiÅ¡pirko ieÅ¡kovo akcijų. Draudimo iÅ¡moka taip pat nebuvo iÅ¡mokėta, o bankroto byloje kreditorinio reikalavimo patenkinimas yra mažai tikėtinas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniais, ieškovas prašė pripažinti akcijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl atsakovės apgaulės ir dėl ieškovo suklydimo, suklysta buvo dėl atsakovės kaltės. Vadybininkė pasakė, kad indėlio palūkanos dvigubai mažesnės nei perkant obligacijas. Bankas žinojo tiek apie ieškovo pajamas, tiek apie tai, kad jis yra pensininkas, todėl palūkanos už obligacijas turėjo būti jam papildomas pajamų šaltinis.

Realiai jokių rizikos veiksnių jam niekas neaiÅ¡kino, jam nebuvo pasiÅ«lyta galimybė pasitarti su teisininkais ar ekonomistais. Jei bÅ«tų žinojęs, kad obligacijos nėra draustos, o įraÅ¡as apie tokį draudimÄ neatitinka tikrovės ir yra klaidinantis, kad banko finansinė padėtis yra bloga, tokios sutarties nebÅ«tų pasirašęs. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnis nustato imperatyviÄ prievolę finansų makleriui veikti geriausiomis klientui sÄ lygomis ir kliento interesais, aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ apie finansinių priemonių esmę ir joms bÅ«dingÄ rizikÄ .

Atsakovė ne tik nesupažindino ieÅ¡kovo su esmine rizika – kad obligacijos neapdraustos, bet ir į sutartį įrašė klaidinančius duomenis apie draudimÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieÅ¡kovo G. S. ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieÅ¡kovas patvirtina, jog atsakovė jį informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieÅ¡kovo piniginių lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai ieÅ¡kovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, o Å¡ios sutarties 2 punktu ieÅ¡kovas patvirtino, kad gavo Å¡iame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , taip pat veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ .

ApraÅ¡ymo 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktu ieÅ¡kovas patvirtino, kad jis susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sÄ lygomis (toliau – Galutinės sÄ lygos). Taip pat teismas nustatė, kad duomenyse apie klientÄ (fizinį asmenį) ieÅ¡kovas savo paraÅ¡u patvirtino, kad atsisako pateikti informacijÄ , kuri leistų bankui vadovaujantis FPRÄ® 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumÄ ieÅ¡kovui.

IeÅ¡kovas buvo atsakovo klientas ir laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudaręs ar pratęsęs trisdeÅ¡imt keturis kartus terminuotojo indėlio sutartis. IeÅ¡kovas nurodė, kad buvo girdėjęs apie obligacijas iÅ¡ tarybinių laikų. Teismas sprendė, kad Å¡ios aplinkybės leidžia ieÅ¡kovÄ vertinti kaip vidutinį vartotojÄ , suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau Å¡iuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sÄ lygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.

Dėl Å¡ios priežasties teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebÅ«dama klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. ApraÅ¡ymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas rizikÄ lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).

Å ios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieÅ¡kovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sÄ lygos yra nemažos apimties dokumentai, suraÅ¡yti naudojant specifinius terminus, o ApraÅ¡as skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibÅ«dinimÄ , teismas sprendė, jog atsakovė pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.Tačiau įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nenustatė, kad atsakovė bÅ«tų skatinusi savo darbuotojus aiÅ¡kinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali bÅ«ti pripažintas sudarytu dėl apgaulės tik nustačius tyčinį suklaidinimÄ .

IeÅ¡kovas buvo nurodęs, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį jis sudarė pasiÅ«lius atsakovės darbuotojams, tačiau neneigė, kad jam buvo svarbu didesnės palÅ«kanos. IeÅ¡kinyje ieÅ¡kovas buvo nurodęs, kad atsakovės darbuotojai ieÅ¡kovui paaiÅ¡kino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Be to, ieÅ¡kovas dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant paaiÅ¡kėjus faktams apie atsakovės nemokumÄ ir veiklos sustabdymÄ , o tik 2013 m. liepos mėnesį, atsakovės bankroto proceso metu.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieÅ¡kovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieÅ¡kovo apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iÅ¡ esmės suklydus ar sudarytÄ dėl apgaulės. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiIeÅ¡kovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, taip pat iÅ¡reikalauti iÅ¡ Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimÄ Nr. 03-2, iÅ¡ Vertybinių popierių komisijos – duomenis apie tai, ar tvirtinant Bazinį prospektÄ jiems buvo žinomas minėtas Lietuvos banko nutarimas, iÅ¡ atsakovės – duomenis apie tai, kada ji gavo Lietuvos banko nutarimÄ .

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagal teismų praktikÄ ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Tokia iÅ¡vada leidžia spręsti, kad teismas laiko, jog finansų tarpininkas turi teisę elgtis neteisėtai. Be to, nei finansų tarpininkas, nei valstybės institucijos (Lietuvos bankas) nėra vieÅ¡ai paskelbę kriterijų, į kuriuos fiziniai asmenys turėtų pareigÄ ar galimybę atsižvelgti ir nuspręsti, ar jie gali bÅ«ti iÅ¡ esmės klaidinami, ar ne.

Taip pat, pati prielaida, kad viena iÅ¡ sandorio Å¡alių turi teisę elgtis nesÄ Å¾iningai, prieÅ¡tarauja tiek teisės principams, tiek materialiosioms teisės normoms.Bylos medžiaga, o ypač atsakovės pateikti dokumentai, neginčijamai liudija, kad atsakovė iki obligacijų emisijos atliko visÄ kompleksÄ paruoÅ¡iamųjų darbų, tarp kurių buvo ir tam tikros kryptingos informacijos bÅ«simiems klientams paskleidimas. Bankas, iÅ¡spausdinęs gausybę bukletų apie obligacijas ir jų pelningumÄ , taip pat įvairių apraÅ¡ymų, tvarkų ir skrajučių, negalėjo banko vadybininkams nurodyti atskleisti klientams duomenis apie tai, kuri informacija tuose vieÅ¡uosiuose dokumentuose yra neteisinga.

IeÅ¡kovo įsitikinimu, net banko vadybininkai neturėjo pagrindinės ir esminės informacijos – kokiu tikslu vykdoma obligacijų emisija ir kokiems banko tikslams bus naudojami surinkti pinigai. BÅ«tent tokia informacija galėtų bÅ«ti laikoma svarbia, kuri padėtų klientui priimti pagrįstÄ ir adekvatų sprendimÄ dėl sandorio sudarymo arba jo atsisakymo.Atsakovė neginčijo ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimų, todėl teismas turėjo jais remtis ir vadovautis, nes tai yra tinkami ir pakankami įrodymai. Tačiau teismui ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimai pasirodė neaktualÅ«s, nes jais remiantis bÅ«tų pagrindas ieÅ¡kinį tenkinti.

Teismas konstatuodamas, jog ieÅ¡kovo apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos, nevertino banko veiksmų ir elgesio iki sandorio sudarymo, t. y. jo sÄ Å¾iningumo.Teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, spręsdamas dėl ieÅ¡kovo vertinimo kaip vidutinio vartotojo. IeÅ¡kovas beveik nuo pat nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo yra pensininkas, jam savo praktinėje veikloje netenka susidurti su Å«kine-komercine veikla, iÅ¡ kurios jis gautų pakankamos ir teisingos informacijos apie finansinių institucijų veiklÄ .

IeÅ¡kovas turi aukÅ¡tÄ jį agronominį iÅ¡silavinimÄ , kuris įgytas kitoje politinėje, socialinėje ir ekonominėje santvarkoje, todėl negalėjo gauti jokių žinių, kurios galėtų praversti jo santykiuose su komerciniais bankais. Ta aplinkybė, kad jis daug metų tame pačiame banke tęsė terminuotųjų indėlių sutartis, rodo, kad jis nenorėjo ir neturėjo galimybių ieÅ¡koti kitų santaupų saugojimo bÅ«dų. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis buvo pirmasis ir vienintelis atvejis, kai ieÅ¡kovas nutarė pakeisti bÅ«tent santaupų laikymo bÅ«dÄ , o ne investicijÄ kaip nurodė atsakovė ir teismas.

Be to, tÄ ieÅ¡kovas padarė ne savo, bet banko vadybininkės iniciatyva, iÅ¡ jos gavęs dvi esmines garantijas – apie obligacijų saugumÄ bei didesnes nei terminuotų indėlių palÅ«kanas.Remiantis internetinio portalo „Delfi“ 2016 m. lapkričio 14 d. informacija, 2011 m., sausio 18 d., iki patvirtinant banko „Snoras" prospektÄ Vertybinių popierių komisijoje, Lietuvos bankas priėmė nutarimÄ Nr. 03-2, kuriame nurodė, kad atsakovė nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjimų veiklos rizikai mažinti ir tokiu bÅ«du pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes sudarydamas vienkartinius sandorius (ypač su iÅ¡vestinėmis finansinėmis priemonėmis) ne rinkos kainomis, netinkamu bÅ«du gerino veiklos finansinius rezultatus.

Tokio pobÅ«džio ribojimai, nustatyti Lietuvos banko nutarimu, atitinka esminio įvykio sampratÄ ir turėjo bÅ«ti atskleisti ne tik Baziniame prospekte, tačiau ir kiekvienam konkrečiam vartotojui, tame tarpe ir ieÅ¡kovui. Ribojimas bankui priimti indėlius su didesnėmis nei rinkos palÅ«kanomis lėmė obligacijų iÅ¡leidimÄ . Tai buvo bÅ«das apeiti Lietuvos banko nustatytÄ indėlių palÅ«kanų ribojimÄ ir pritraukti papildomÄ kapitalÄ . IeÅ¡kovas, negalėdamas žinoti visų aplinkybių, nes Lietuvos banko nutarimas nebuvo paskelbtas, neturėjo galimybės sužinoti tikrosios banko bÅ«klės ir priimti pagrįsto sprendimo sudaryti obligacijų pirkimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas turėtų iÅ¡reikalauti iÅ¡ Lietuvos banko minėtÄ nutarimÄ , patikrinti informacijÄ apie jo turinį ir nevieÅ¡Ä pobÅ«dį, sutikrinti jo turinį su Baziniu prospektu bei pastarojo atitikimÄ teisės aktų reikalavimams.Teismas visiÅ¡kai netyrė Å¡io ginčo vartotojų teisių apsaugos aspektu. Bankas yra profesionalus finansų rinkos dalyvis, t. y. specialus subjektas, kuriam pagal nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ taikomi labai aukÅ¡ti veiklos ir atsakomybės standartai.

IeÅ¡kovas, kaip neprofesionalus investuotojas, iÅ¡ esmės neturėjo jokių arba mažai žinių apie banko siÅ«lomus investicinius produktus, jų rizikÄ ir pan. Pirmosios instancijos teismas neteikė rimtos reikÅ¡mės faktui, kad bankas pripažino ieÅ¡kovÄ neprofesionaliu investuotoju. IeÅ¡kovas neturėjo jokių priežasčių nepasitikėti banku ir jo suteikiama informacija, abejoti teiginiais apie saugumÄ , todėl sprendimus priėmė vadovaudamasis ir pasitikėdamas banko rekomendacijomis. Tarp banko ir kliento iÅ¡ esmės susiklostė fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, kurie suponavo banko pareigÄ veikti iÅ¡skirtinai kliento interesais ir geriausiomis jam sÄ lygomis.

Tačiau skunde iÅ¡dėstyti faktai rodo, kad atsakovė neveikė sÄ Å¾iningai, kas turėjo įtakos tiek jos bankrotui, tiek klientų praradimams. Todėl bÅ«tina taikyti kasacinio teismo praktikÄ taikant CK 1.91 straipsnį, nes neginčytinai nustatyta, kad bankas naudojo apgaulę – tyčia klaidino dėl esminių sandorio aplinkybių, kur klaidinimas pasireiÅ¡kė tiek pasyviais, tiek aktyviais veiksmais sÄ moningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, kurių jis siekia.

Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas.Trečiasis asmuo be savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovės pusėje praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai:Teismas pagrįstai vertino ieÅ¡kovÄ kaip vidutinį vartotojÄ . Tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovas netinkamai suvokė Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas, jis turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo.

Vien ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovas yra pensininkas neatleidžia jo nuo pareigos pasidomėti sudaromų sandorių esme. Net jei ieÅ¡kovas anksčiau nebuvo pirkęs obligacijų ar investavęs į kitas finansines priemones, vien Å¡i aplinkybė nesuteikia pagrindo vertinti ieÅ¡kovÄ kaip neatitinkantį vidutinio vartotojo kategorijos. IeÅ¡kovas turėjo gyvenimiÅ¡kos, taip pat ankstesnio bendravimo su banku patirties, buvo anksčiau sudaręs terminuoto indėlio sutartis, todėl suprato ir turėjo suprasti, kad pasiraÅ¡ydamas obligacijų sutartį sudaro savo esme kitokį sandorį.

Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmÄ kartÄ (bÅ«sto nuomos, bÅ«sto įsigijimo, paskolos, įvairių atlygintinų paslaugų teikimo ir pan.). Tačiau vien ta aplinkybė, kad tam tikros rÅ«Å¡ies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rÅ«pestingai, pasidomėti konkretaus sudaromo sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis.Ginčo sutartyse ne vienÄ kartÄ didžiosiomis raidėmis ieÅ¡kovas buvo įvardintas kaip „investuotojas“, ginčo sutartys tiek savo turiniu, tiek forma akivaizdžiai skirtingos nuo banko indėlio ar banko sÄ skaitos sutarties.

Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovo asmeninės savybės ir gyvenimiÅ¡ka patirtis leido jam suvokti savo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, bei galinčias kilti teisines pasekmes.IeÅ¡kovo ir banko sudarytos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktas patvirtina, kad ieÅ¡kovas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, su jomis sutiko. Be to, jis, pasiraÅ¡ydamas ginčijamÄ sutartį, patvirtino, kad visos sudaromos sutarties sÄ lygos buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, jis su Å¡iomis sÄ lygomis sutinka ir Å¡ios sÄ lygos iÅ¡reiÅ¡kia ieÅ¡kovo valiÄ .

BÅ«tent Å¡ie raÅ¡ytiniai įrodymai vertintini kaip pagrindžiantys sandorio sudarymo aplinkybes ir suteiktÄ informacijÄ , o ne ieÅ¡kovo pateikiama jam naudinga sandorio sudarymo aplinkybių versija ar subjektyvÅ«s teiginiai apie jo tariamÄ suklaidinimÄ .Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovas savo paraÅ¡u patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ , taip pat kitus nurodytus dokumentus.

Apibendrintame finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡yme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko, kaip emitento, bankroto ar nemokumo rizika, t. y. nurodoma galima grėsmė, kad obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovui nebuvo suteikta ginčijamų sutarčių sudarymui reikÅ¡minga informacija.Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia bÅ«tų klaidinę ieÅ¡kovÄ dėl sudaromų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai:IeÅ¡kovas neįrodė, kad bankas ir (ar) jo darbuotojai tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sÄ moningÄ ieÅ¡kovo apgaulę, t. y. sÄ moningai suklaidino arba nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlių draudimo apsauga. Tokių ieÅ¡kovo argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neleidžia svarstyti ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto apgaulės įtakoje, galimybės. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovė liepė ar skatino savo darbuotojus aiÅ¡kinti klientams, kad banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu.

Net darant nepagrįstÄ prielaidÄ , kad banko darbuotoja žodžiu nurodė ieÅ¡kovui apie investuojamų į obligacijas pinigų apdraudimÄ indėlių draudimu, tai ieÅ¡kovas, kaip vidutiniÅ¡kai apdairus ir atsakingas asmuo, turėjo suprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sÄ lygos nurodomos raÅ¡ytinėje sutartyje, o ne banko darbuotojos žodžiuose. Todėl tokiu atveju turi bÅ«ti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kuriÄ suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo – t. y. net jeigu bÅ«tų įrodytas banko darbuotojos žodinis paaiÅ¡kinimas ieÅ¡kovui apie obligacijų draudimÄ indėlių draudimu, tai ieÅ¡kovo pasitikėjimas banko darbuotojos žodžiais (jų nepatikrinant pasiraÅ¡omų dokumentų kontekste) vertintinas kaip didelis neatsargumas.IeÅ¡kovo teiginiai dėl jo nepriskyrimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybės bei pripažinti, jog jis, nors ir bÅ«damas neprofesionaliu klientu FPRÄ® prasme, sudarydamas ginčo sandorį nesuvokė jo esmės ir jo pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio.

Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieÅ¡kovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl ginčo sandorio esmės.Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi bÅ«ti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusiÄ faktinę situacijÄ , o ne pagal tÄ , kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. 2010 m. gruodžio 31 d. audituotų finansinių ataskaitų duomenimis atsakovė buvo penktas pagal valdomÄ turtÄ (7,656 mlrd. litų), trečias pagal pritrauktus indėlius (6,347 mln. litų) bei ketvirtas pagal kapitalo dydį (597,3 mln. litų) bankas Å¡alyje.

Todėl preziumuotina, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovas, bendradarbiavęs su banku nuo 2006 m., juo visiÅ¡kai pasitikėjo ir neturėjo jokio svaraus pagrindo abejoti, kad bankas bus pajėgus laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal ginčo sandorį, o jis gaus papildomÄ finansinę naudÄ â€“ todėl indėlių draudimo banko obligacijoms taikymas arba netaikymas nepripažintas esminiu ginčo sandorio elementu. Akivaizdu, jog Å¡i aplinkybė tapo ieÅ¡kovui esmine tik bankÄ pripažinus nemokiu. Labiau tikėtina, jog ginčo sandorio esminiais elementais buvo mokamų palÅ«kanų dydis (kuris ženkliai virÅ¡ijo palÅ«kanas už analogiÅ¡kos trukmės terminuotuosius indėlius), iÅ¡pirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau iÅ¡pirkimo datos.IeÅ¡kovo teiginiai dėl vartotojų teisių apsaugos taikymo ginčo Å¡alių santykiams apskritai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi, nes ieÅ¡kinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančia obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, o ne tam tikrų ginčo sandorio sÄ lygų pripažinimas nesÄ Å¾iningomis.Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kovas buvo klaidinamas, nepakankamai informuojamas ar verčiamas sudaryti ginčo sandorį.

PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų teisinių santykių stabilumo ir atsakomybės už savo veiksmais prisiimamas teises ir pareigas paneigimÄ , kadangi laikantis ieÅ¡kovo pozicijos derėtų pripažinti, kad bet kuris asmuo, pasirašęs juridines pasekmes sukeliančiÄ sutartį, vėliau gali tvirtinti su jos sÄ lygomis nesusipažinęs dėl garbaus amžiaus ir menko iÅ¡prusimo, pasirašęs tik formaliai, todėl sutartis esanti negaliojanti. Toks pripažinimas prieÅ¡tarautų sutarties sudarymo laisvės principui, pasiraÅ¡ytos sutarties privalomumo ir vykdytinumo principui bei civilinių teisinių santykių dalyvių pareigai įgyjant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rÅ«pestingai, siekiant iÅ¡vengti nepageidautinų neigiamų pasekmių, sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti savo teisėmis bei neprofesionalaus kliento statusu, vengti savo sutartinių bei įstatyminių prievolių vykdymo.IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Dėl naujų įrodymų išreikalavimoVadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

IeÅ¡kovas pateiktu skundu praÅ¡o apeliacinės instancijos teismo iÅ¡reikalauti iÅ¡ Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimÄ Nr. 03-2, iÅ¡ Vertybinių popierių komisijos – duomenis apie tai, ar tvirtinant Bazinį prospektÄ jiems buvo žinomas minėtas Lietuvos banko nutarimas, iÅ¡ atsakovės – duomenis apie tai, kada ji gavo Lietuvos banko nutarimÄ . Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ieÅ¡kovo praÅ¡omo iÅ¡reikalauti nutarimo esmė, prieÅ¡ingai nei nurodo ieÅ¡kovas, buvo skelbiama vieÅ¡ai Lietuvos banko internetiniame puslapyje ir Å¡ie duomenys ieÅ¡kovo galėjo bÅ«ti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pažymi, jog apeliacinis bylos nagrinėjimas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės forma, skirta pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų iÅ¡taisymui.

Todėl teisėjų kolegija ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ dėl naujų įrodymų iÅ¡reikalavimo atmeta.Dėl ginčo esmėsSkundžiamu sprendimu teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieÅ¡kovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieÅ¡kovo apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iÅ¡ esmės suklydus ar sudarytÄ dėl apgaulės.Apeliantas savo nesutikimÄ su tokiu teismo sprendimu iÅ¡ esmės grindžia teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informacijÄ dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties, netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai jį vertino kaip vidutinį vartotojÄ , neatsižvelgdamas į apelianto amžių bei kitas individualias savybes, todėl nepagrįstai obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties nepripažino negaliojančios kaip sudarytos iÅ¡ esmės suklydus ar sudarytos dėl apgaulės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, iÅ¡skyrė kriterijus, į kuriuos turi bÅ«ti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidÄ dėl esminių sandorio elementų:

1) turi bÅ«ti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sÄ lygų arba dėl kitos sandorio Å¡alies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje sandorio nebÅ«tų sudaręs arba bÅ«tų jį sudaręs iÅ¡ esmės kitokiomis sÄ lygomis;

2) suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimÄ investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikÅ¡mę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytÄ teismo praktikÄ ).Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informacijÄ dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo sprendimo, teismas aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktÄ vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamoje sutartyje ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus apeliantas gavo. Ir nors juose pateiktÄ informacijÄ galima vertinti kaip nepakankamai aiÅ¡kiai atskleidusia ieÅ¡kovui aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jos sudarymÄ lėmė paties apelianto ekonominiai interesai.   Nors apeliantas nurodė, kad jį suklaidino atsakovės darbuotojo veiksmai, teikiant klaidingÄ informacijÄ , kad obligacijos patenka į draudimo objektÄ , tačiau Å¡ioms aplinkybėms patvirtinti apeliantas be savo paaiÅ¡kinimų jokių įrodymų nepateikė.

Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena Å¡alis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantas, nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kęs ieÅ¡kinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iÅ¡ jo nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimÄ . Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apelianto paaiÅ¡kinimais apie jį suklaidinusius aktyvius atsakovės veiksmus nesivadovavo pagrįstai.

Apeliantas, pasiraÅ¡ydamas ginčijamÄ sutartį, aiÅ¡kiai matomoje vietoje (virÅ¡ savo paraÅ¡o) patvirtino, kad yra susipažinęs su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes (b. l. 5). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (b. l.

6) apeliantas, be kitų dokumentų, patvirtino gavęs ApibendrintÄ finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ (b. l. 46), kurio 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas rizikÄ lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantui pasiraÅ¡ytinai patvirtinus, jog jis, be kitų dokumentų, gavo ir šį apraÅ¡ymÄ , bÅ«tent jam ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikomis jis nebuvo supažindintas (CPK 178 straipsnis).

Tokių duomenų byloje nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas ginčijamÄ sutartį apeliantas jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, tai toks suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės, nes tokiu atveju Å¡iÄ rizikÄ apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietinÄ rizikÄ apeliantui buvo suteikta.

Pagrindo manyti, kad apeliantui bÅ«tų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti, informacija, teisėjų kolegija neturi.Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kuria teismas jį priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai, teigdamas, jog nebuvo atsižvelgta į jį individualizuojančias savybes. Apeliantas FPRÄ® taikymo kontekste yra priskirtinas neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jo amžiaus, iÅ¡silavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jo vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.

Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties suvokė arba turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, be to, laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2011 m. su atsakovės banku buvo sudaręs ar pratęsęs trisdešimt keturis kartus terminuotojo indėlio sutartis, taigi turėjo ir atitinkamos bendradarbiavimo su banku patirties.Vien ta aplinkybė, kad apeliantas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo sulaukęs garbaus amžiaus, kad jis neturėjo būtent investavimo į vertybinius popierius patirties ar finansinio išsilavinimo savaime negali paneigti apelianto priskyrimo vidutinių vartotojų kategorijai, dėl to teismų praktikoje jau buvo pasisakyta.

Remiantis kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, bÅ«damas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sÄ lygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).

Apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiÅ¡kos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti galimas tokio sandorio rizikas bei teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės veiksmai, kuriais Å¡i tyčia siekė suklaidinti apeliantÄ (apgaulė) ir paveikti jo valiÄ sudaryti sandorį su atsakove, todėl Å¡iuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas.

Sandorio, kurį apeliantas ginčija, sudarymÄ lėmė paties apelianto ekonominis interesas gauti didesnę grÄ Å¾Ä , jo didesnis pelningumas nei kitų atsakovės priemonių. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir ginÄÄ spręsti taip, kaip to siekia apeliantas, nenustatė.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikÅ¡mės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo apeliacinės instancijos teismeIeÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė ir trečiasis asmuo be savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovės pusėje duomenų apie bylinėjimosi iÅ¡laidas nepateikė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos                                                                                                                     Danutė GasiÅ«nienė Nijolė PiÅ¡kinaitė Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė