2017-11-08 Nr. AB-20476-3-61-3-00273-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1560-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00273-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 42 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 metų sausio mėnesio iki 2014 metų liepos mėnesio Vilniaus PN buvo laikomas perpildytose patalpose, kurių sienų, lubų ir grindų būklė neatitiko reikalavimų, jose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija, buvo drėgna, kamerose buvo buitinių parazitų. Prausyklos patalpoje įrengtos kriauklės buvo surūdijusios, o karštas vanduo būdavo įjungiamas tik šeštadieniais nuo 10 iki 11 val., buvo įrengtos tik 5 prausimosi vietos, nors vienu metu jomis naudodavosi 143 žmonės. Pareiškėjui buvo draudžiama turėti kompiuterį ir šiltą pledą. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Vilniaus PN tiekiamo maisto energinė vertė buvo tik 1 500–1 600 Kcal. Pasivaikščiojimų kiemelio plotas – 362 kv. m, nors vienu metu juo naudodavosi 143 žmonės. Po ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui buvo atliekama krata, kurios metu dalyvaudavo kitos lyties pareigūnai. Be to, Vilniaus PN konstrukcijose (stoge, sienose, kanalizacijoje) yra asbesto. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo buvimo baudos izoliatoriuje metu buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su žmona, o pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną.

3. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat pažymėjo, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, aiškinantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Be to, Vilniaus PN pareigūnai pareiškėjui grasino, kad, jeigu jis teiks skundus dėl įkalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, darbai, pareiškėjas nebus išleistas lygtinai, su juo bus susidorota.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–18) prašė skundo reikalavimams iki 2013 m. sausio 21 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Atsiliepimą Vilniaus PN grindė šiais argumentais:

5.1. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamų vietų. Būrio patalpos jungia kelias gyvenamąsias patalpas ir paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namuose įrengtos krepšinio aikštelės, svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Atsakovo atstovo teigimu, sanitarinis mazgas privalo būti įskaičiuotas į bendrą patalpų naudojamą plotą, kadangi juo naudojasi tik tose patalpose esantys asmenys.

5.2. Visose gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą, be to, patalpose yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose taip pat įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Visos Vilniaus PN patalpos aprūpintos teisės aktuose nustatytu inventoriumi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai bei kitoms institucijoms nėra pateikęs skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo.

5.3. Vilniaus PN pareigūnai prieš uždarydami nuteistuosius į baudos izoliatoriaus kameras visada išsiaiškina, ar nuteistieji yra rūkantys. Nutarimuose „Dėl nuteistųjų nubaudimo“ patys nuteistieji pažymi, ar jie yra rūkantys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vienuose nutarimuose pažymėjo, kad yra rūkantis, kituose – kad ne. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

5.4. Pareiškėjui patekus į baudos izoliatorių, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 ir dalis susiaurėjo jam suteiktų teisių apimtis, t. y. jis neteko teisės į pasimatymus su artimaisiais, taip pat sutrumpėjo pasivaikščiojimo gryname ore laikas.

5.5. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas remiantis teisės aktų reikalavimais, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę.

5.6. Tarp Vilniaus PN ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių kontrolės ir naikinimo, ši kontrolė yra vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta.

5.7. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Po pastatų renovacijos jų konstrukcijose neliko jokių statybinių medžiagų, turinčių asbesto priemaišų.

5.8. Visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, nepateikė su tuo susijusių įrodymų. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl jo fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 60–66) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas visą laisvės atėmimo vykdymo Vilniaus PN laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, tačiau dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 19 d., todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. iki 2013 m. sausio 18 d., atlyginimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų, Vilniaus PN ir Vilniaus PN pareigūnų veiksmų ir neveikimo nuo 2011 m. iki 2013 m. sausio 18 d. atlyginimo priteisimo taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina. Skundo reikalavimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, Vilniaus PN ir Vilniaus PN pareigūnų veiksmų (neveikimo) nagrinėtini nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. liepos mėnesio.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 303, kurios plotas 16,75 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos, 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurios plotas 35,69 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 305, kurios plotas 33,15 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, 2 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 201, kurios plotas 34,99 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 10 k., kurios plotas 14,15 kv. m, įrengtos 7 miegamos vietos, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 K, kurios plotas 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos. Atsakovo atstovas į bylą taip pat pateikė perkėlimo raportus, įsakymus dėl perkėlimo į patalpas, kurių pagrindu pareiškėjas minėtose patalpose buvo apgyvendintas. Nors pareiškėjas teigia, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas su daugiau asmenų, nei nurodo atsakovo atstovas, tačiau nepateikia į bylą jokių įrodymų, paneigiančių Vilniaus PN pateiktus rašytinius įrodymus. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl per mažo ploto, sprendė neturintis pagrindo netikėti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jais remdamasis konstatavo, kad minimalus 3,1 kv. m. bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, nes buvimo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu jam teko nuo 3,18 kv. m. iki 4,71 kv. m. ploto. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose kuriose turėjo teisę dienotvarkėje nustatytu laiku išeiti iš šių patalpų į lauką, naudotis teritorijoje įrengtomis sporto aikštelėmis ir pan., todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo jam suteikto ploto Vilniaus PN atmestini kaip neįrodyti.

9. Pareiškėjas skunde teigė, kad jo buvimo Vilniaus PN metu į gyvenamąsias patalpas per langus pateko nepakankamai dienos šviesos, kambariuose, kuriuose pareiškėjas gyveno, sienos, lubos ir grindų paviršius neatitiko higienos normų, buvo avarinės būklės, baldai buvo seni, dėl nepakankamos ventiliacijos kambariuose nuolat būdavo jaučiama drėgmė. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, įrengtos ventiliavimo sistemos, patalpos aprūpintos inventoriumi pagal nustatytas normas. Pareiškėjas į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo kreipęsis, nors pagal kitų asmenų skundus ši institucija tokius patikrinimus atlikdavo. Iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus PN su skundais, prašymais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, netinkamo inventoriaus, apšvietimo, patalpų temperatūros ar blogos ventiliacijos nesikreipė. Pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiose patalpose ir kokiu laikotarpiu jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Todėl, teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius, todėl laiko juos neįrodytais.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo patalpų, skirtų nerūkantiems asmenims, nes daugelis asmenų, su kuriais jis gyveno vienose patalpose, rūkė. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad asmenys apgyvendinami atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, t. y. nerūkantys atskirai nuo rūkančių, ar asmuo yra rūkantis išsiaiškinama jam atvykus į įstaigą. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, ar pareiškėjas yra rūkantis, ar ne, jis nenurodė, kokiu būdu Vilniaus PN šiuo aspektu pažeidė jo teises ir sukėlė neturtinę žalą. Iš įrašo ant 2014 m. sausio 29 d. nutarimo dėl pareiškėjo nubaudimo matyti, kad jis buvo pažymėjęs, jog yra rūkantis. Todėl teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu vertina kaip abstrakčius ir neįrodytus.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas atsižvelgiant į vienu metu juo besinaudojančių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato minimalaus pasivaikščiojimo kiemų ploto, o pareiškėjas dėl šių pažeidimų nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN, nenurodė daugiau aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala šiuo aspektu, todėl atmetė pareiškėjo teiginius kaip abstrakčius ir neįrodytus.

12. Pareiškėjas skunde teigė, kad prausykla buvo įrengta atskiroje patalpoje, ji buvo netvarkinga, surūdijusiu paviršiumi, o karštas vanduo būdavo įjungiamas vieną kartą per savaitę, dušu pasinaudoti taip pat būdavo galima vieną kartą per savaitę. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos praustis ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kadangi prausimosi patalpa pagal teisės aktų reikalavimus turi būti įrengta atskirai, pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti taip pat nėra pagrindo. Pareiškėjas su skundais ar prašymais į Vilniaus PN dėl netinkamų jo laikymo sąlygų nesikreipė. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 76:2010) 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad, jo teigimu, prausykla buvo netvarkinga, surūdijusiu paviršiumi.

13. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Vilniaus PN veisėsi tarakonai ir žiurkės, tačiau byloje esanti Vilniaus PN su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia bendrovė UAB „Dezinfa“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad Vilniaus PN buvo tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jam skiriamo maisto energetinės vertės, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, kad jam tenkančio maisto energetinė vertė buvo nuo 1500–1600 kcal, šio argumento nepagrindė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo maisto energetinę vertę, jo laikymo Vilniaus PN metu su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip neįrodytus.

15. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo skirta nuobauda, kurią atlikti teko baudos izoliatoriuje, tuo laikotarpiu pareiškėjui būdavo sudaroma galimybė tik vieną valandą pasivaikščioti lauke. Šių priemonių taikymo metu buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjui 2014 m. sausio 29 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta nuobauda – 14 parų perkėlimas į kamerų tipo patalpas, o 2014 m. birželio 2 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu – 15 parų perkėlimas į baudos izoliatorių. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas sprendė, jog pareiškėjas, atlikdamas paskirtą nuobaudą baudos izoliatoriuje, neturėjo teisės pasivaikščioti lauke daugiau nei vieną valandą bei gauti pasimatymų, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimą ir neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus. Teismas, įvertinęs pakankamai neilgą pareiškėjo laikymą baudos izoliatoriuje, taip pat kaip nepagrįstus atmetė teiginius, kad dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo galėjo nutrūkti pareiškėjo socialiniai ryšiai su sutuoktine.

16. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė turėti kompiuterį, šiltus pledus, tačiau nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šiais daiktais pareiškėjas neturėjo teisės naudotis tuo metu, kai buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Pareiškėjui dėl šių aplinkybių nustatyta administracine tvarka nesiskundus, teismas tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

17. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam būnant paprastoje grupėje po ilgalaikių pasimatymų buvo atliekama krata, kurios metu teko nusirengti, o kratos metu dalyvavo kitos lyties pareigūnai. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kada vykdytų kratų po ilgalaikių pasimatymų jis skundžiasi, kada kratos metu dalyvavo kitos lyties pareigūnai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs, jam galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų nesiskundus dėl galimo teisių pažeidimo, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais. Be to, po ilgalaikių pasimatymų krata privalėjo būti atliekama, todėl pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti nėra pagrindo.

18. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN konstrukcijose buvo naudojamas asbestas, o tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, po to statinių konstrukcijose neliko jokių statybinių medžiagų, turinčių asbesto priemaišų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto ir tai labai kenkė jo sveikatai, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmestinus.

19. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, pirmosios instancijos teismas nenustatė Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas E. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos, nes Konvencijos 3 straipsnis tokio termino nenustato. Be to, pareiškėjas anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad jo atžvilgiu padarytas pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną.

21.2. Skunde pareiškėjas, skaičiuojant minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą, prašė taikyti europietišką standartą, t. y. 4 kv. m plotą atskaičiavus baldus, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek jo atžvilgiu pritaikė nacionaliniais teisės aktais nustatytą 3,1 kv. m plotą, iš jo neišskaičiavo baldų.

21.3. Be to, pareiškėjas nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais atmesti pareiškėjo teiginiai, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

24. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 42 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalios ploto normos, tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, kamerų ir prausyklos higienos reikalavimų, saugių sveikatai statybos ir apdailos medžiagų, taip pat tinkamos prausimosi, pasivaikščiojimo bei kratų atlikimo tvarkos, maitinimo normų, teisės būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, pasimatymų su žmona bei asmeninių daiktų turėjimo.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. sausio 18 d. prisiteisti, tuo tarpu nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 metų liepos mėnesio pareiškėjui būnant Vilniaus PN minimali asmeniui tenkanti patalpos ploto norma nebuvo pažeista, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nepasitvirtino.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais atmesti pareiškėjo teiginiai, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės reiškia tik du nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus, t. y. dėl senaties ir dėl per mažos vienam asmeniui tenkančios ploto normos taikymo.

27. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia (be kita ko), pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Todėl teigti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Kitų nesutikimo su šiuo sprendimu motyvų, išskyrus senaties termino bei per mažos vienam asmeniui tenkančios ploto normos taikymo, pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nenurodė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl tos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo dalies, kuria pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taip pat konstatuota, jog teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui nustatyta minimali ploto norma nebuvo pažeista.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

30. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau netinkamai nustatė šio termino pabaigos datą. Iš voko, kuriame buvo atsiųstas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui (b. l. 4), matyti, kad ant jo yra dvi išsiuntimo iš Marijampolės pataisos namų žymos – 2016 m. sausio 13 d. (reg. Nr. B-23) ir 2016 m. sausio 18 d. (reg. Nr. B-26). Vadinasi, laiškas su pareiškėjo skundu dėl netinkamų kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje išsiųsti įteiktas ir užregistruotas 2016 m. sausio 13 d. Būtent ši data yra svarbi nustatant CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino pabaigą, nes pareiškėjas šią dieną pateikė (išsiuntė) skundą, tuo tarpu aplinkybės, dėl kurių siunta iš Marijampolės pataisos namų buvo išsiųsta vėliau, nuo pareiškėjo valios nepriklausė. Taigi pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. sausio 12 d. prisiteisti.

31. Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad EŽTT sprendimai, susiję su Konvencijos nuostatų aiškinimu, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Vilniaus PN ir nustatantys nuteistų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, ar kitaip savo teises ginti teisme bei kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

34. Kaip minėta, šio ginčo atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. sausio 12 d. prisiteisti. Pažymėtina, jog nuo minėto ieškinio senaties termino pabaigos (2013 m. sausio 12 d.) iki skundo pateikimo teismui (2016 m. sausio 13 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

35. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. sausio 12 d. atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos

36. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 19, 20, 22, 23, 25, 26, 27, 29) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2014 m. birželio 26 d. buvo laikomas: 16,75 kv. m ploto 9 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 303, kuriose įrengtos 5 miegamos vietos; 35,69 kv. m ploto 6 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 413, kuriose įrengta 11 miegamųjų vietų; 33,15 kv. m ploto 4 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 305, kuriose įrengta 10 miegamųjų vietų; 34,99 kv. m ploto 2 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 201, kuriose įrengta 11 miegamųjų vietų; taip pat 14,15 kv. m ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 10K, kurioje įrengtos 3 miegamos vietos ir 30,47 kv. m ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18K, kurioje įrengtos 7 miegamos vietos.

37. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

38. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimalus 3,1 kv. m. bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir miegamųjų vietų skaičių jose. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo nesutikimo su minėta Vilniaus PN pateikta informacija, pats jokių konkrečių duomenų nepateikė, o tik nurodė, kad visose ginčo patalpose buvo laikoma vienu asmeniu daugiau. Kita vertus, iš pradžių skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas apskritai nurodė, jog kartu su dar 5 asmenimis buvo laikomas patalpoje, kurios išmatavimai – 4 kv. m × 2,5 kv. m, tačiau nenurodė, nei kada tai buvo, nei kokia konkrečiai tai buvo patalpa. Kitų patalpų išmatavimų ir vietų skaičiaus jose pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus laikytini abstrakčiais ir prieštaringais, todėl vertinti kritiškai.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 bei 111.2 punktuose įtvirtintomis minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto normomis (3,1 kv. m. ir 3,6 kv. m).

40. Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

41. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų užimamą plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktikos.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino reikšmingas aplinkybes, įskaitant anksčiau minėtas aplinkybes dėl senaties termino taikymo bei kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei apstatymo baldais, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys