2019-02-14 Nr. AB-4363-3-61-3-02666-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3259-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02666-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. (K. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00539/17I-389 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003617236 panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui K. N.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nurodė, kad UAB „Naujo transporto paslaugos“ (toliau – ir Bendrovė) iki 2018 m. birželio 1 d. neturėjo mažiau nei 5–10 darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Faktas, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas pilna apimtimi, nesudaro atsakovui prielaidos teigti, kad tuo metu Bendrovėje nebuvo atitinkamo skaičiaus visą darbo laiką dirbančių darbuotojų. Dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, todėl šiuo metu Bendrovė neturi dirbančių darbuotojų, bet, pareiškėjo žiniomis, ketina greitu metu juos priimti. Pareiškėjo manymu, Bendrovė, kad ir sumažinus išmokamą atlyginimą, nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius ar išmokamas atlyginimas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA). Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar UAB „Naujo transporto paslaugos“ netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Bendrovė negali būti vertinama kaip neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Bendrovės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. visą darbo dieną, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties šiuo metu Bendrovėje nėra pilnai mokamas atlyginimas. Pareiškėjo manymu, anksčiau galiojusio Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas buvo diskriminacinis ir nekonkurencingas užsieniečių atžvilgiu ir tai pripažino Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabar galiojanti Įstatymo redakcija yra diskriminacinio pobūdžio ir sukuria užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas rinkoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs surinktus duomenis, priėmė Sprendimą. Sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (veikla grindžiama bendradarbiavimu su glaudžiai susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios bendrovės veiklos vykdymo), Bendrovės darbuotojus (šiuo metu tik 2 iš 4 Bendrovėje įdarbintų asmenų yra priskaitomas Lietuvos Respublikos minimalus darbo užmokestis) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse).

Tai rodo minėto užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti dokumentai ir Sprendime pateiktas jų vertinimas, sąsajos su kitomis įmonėmis, leidžia daryti išvadą, kad kartu su pareiškėjo prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir keliantys pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo bei realumo.

Migracijos departamentui papildomai pateikti dokumentai ir paaiškinimai taip pat nepagrindžia, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdė realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, įvertinus pareiškėjo apklausos rezultatus, yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas iš tikrųjų Bendrovės veikloje nedalyvauja (į daugelį apklausos klausimų atsakė netiksliai ir (arba) neinformatyviai, vengdamas aiškaus ir konkretaus atsakymo, taip nepagrįsdamas, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklos tęstinumui užtikrinti).

Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje įdarbintiems 4 Lietuvos Respublikos piliečiams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių. Be to, buvo nustatyta, jog Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 2018 m. liepos 25 d. duomenimis sudarė 530,93 Eur, o Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2018 m. liepos 27 d. duomenimis sudarė 49,40 Eur.

Atsakovo teigimu, teismų praktikoje ne kartą panašaus pobūdžio argumentai, kad Įstatymas yra diskriminacinio pobūdžio, buvo atmesti. Pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu. Atsakovo teigimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, ir teisės aktų normomis (Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais), taikomos priemonės motyvuotos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 2 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino pareiškėjui išduotą vizą. Sprendime konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su glaudžiai susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo), Bendrovės darbuotojus (šiuo metu tik 2 iš 4 Bendrovėje įdarbintų asmenų yra priskaitomas Lietuvos Respublikos minimalus darbo užmokestis) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatavo, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą.

8. Teismas nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2017 m. spalio 2 d. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėjas Bendrovės akcininku tapo prieš 2 savaites iki kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo I. K., nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. direktoriumi buvo ir nuo 2018 m. balandžio 26 d. yra A. D., nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. A. H. (A. H.). Bendrovės steigėja – UAB „Paprastos apskaitos grupė“.

9. Migracijos departamento teigimu, dėl Rusijos Federacijos piliečio A. H. Migracijos departamentas 2018 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, o 2017 m. rugpjūčio 14 d. – panaikinti A. H. išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Be to, Migracijos departamento teigimu, 2016 m. birželio 17 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti K. N. leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, tuo pagrindu, kad jis yra UAB „P. korporacija“ dalyvis, o nustatęs, kad ši uždaroji akcinė bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, 2017 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą panaikinti K. N. išduotą leidimą laikinai gyventi.

11. Iš teismui pateiktų Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad Bendrovės verslo partnerės (UAB „Sparti sistema“, UAB „Gorinta“, UAB „Vežimo korporacija“, UAB „Nauja galimybė“ ir UAB „Paprastos apskaitos grupė“) yra tarpusavyje susiję ir yra siejamos su Baltarusijos Respublikos piliečiais, kurie, Migracijos departamento teigimu, gerai žinomi kaip asmenys, užsiimantys tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu ir kurie steigia ir (ar) įsigyja, o vėliau parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios dažniausiai imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, gautų leidimus laikinai gyventi ir nevaržomai keliautų po Šengeno valstybes. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad tokia įmonių veiklos schema sudaro itin palankias sąlygas nelegaliai migracijai, nes Bendrovės dokumentuose, kuriuose yra daug sąsajų tarp Bendrovės ir jos verslo partnerių bei Bendrovėje įdarbinamų asmenų. Be to, teismas nustatė, kad Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti arba dirba šiuo metu įmonėse, kurios yra Bendrovės verslo partneriai.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovės vykdomai veiklai už pastaruosius 6 mėnesius iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo pagrįsti pateikė automobilių sutartis, bendradarbiavimo sutartis, kasos pajamų orderius, sąskaitas faktūras, išrašus iš sąskaitų, Bendrovės verslo planą, Bendrovės balansus, ataskaitas, deklaracijas.

13. Teismas nustatė, kad UAB „Sparti sistema“ vienu metu tą patį automobilį nuomojo kelioms įmonėms. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad su UAB „Sparti sistema“ sudaryta sutartis nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Be to, Bendrovė tik vieną kartą iš Bendrovės banko sąskaitos pervedė UAB „Sparti sistema“ 2 290 Eur.

14. Bendrovė 2017 m. lapkričio 16 d. su Estijos Respublikoje registruota įmone Taxify OU (toliau – ir Estijos įmonė) sudarė Bendradarbiavimo sutartį. Kartu buvo pateikti keturi Bendrovės išrašyti, tačiau Estijos įmonės atstovo nepasirašyti kasos pajamų orderiai, todėl teismas darė išvadą, kad jie neatitinka tikrovės. Pagal išrašytų ir gautų sąskaitų žurnalus, nustatyta, jog Bendrovė pirmąją sąskaitą faktūrą išrašė šiai Estijos įmonei 2017 m. lapkričio 30 d., o Estijos įmonė tą pačią dieną Bendrovei. Kadangi pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi 2018 m. gegužės 2 d., vadinasi, su Estijos įmone sudaryta sutartis nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

15. Be to, nustatyta, kad pagal 2017 m. lapkričio 16 d. su UAB „Gorinta“ sudarytą Automobilio nuomos sutartį, pagal kurią Bendrovei perduodamas automobilis Toyota Corolla, automobilio nuomos kaina yra 300 Eur per mėnesį, tačiau pagal gautų sąskaitų žurnalą, nustatyta, jog UAB „Gorinta“ Bendrovei 2018 m. sausio 17 d. išrašė sąskaitą 370 Eur sumai ir 2018 m. sausio 18 d. – 200 Eur sumai. Bendrovė iš banko sąskaitos UAB „Gorinta“ 2018 m. sausio 11 d. pervedė 200 Eur, 2018 m. sausio 17 d. – 150 Eur ir 2018 m. sausio 24 d. – 220 Eur. Nors Migracijos departamentas pareiškėjo prašė pateikti papildomus dokumentus, tačiau atsakovui nebuvo pateikti sutarties realų vykdymą patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad su UAB „Gorinta“ sudaryta sutartis nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas nustatė, kad pagal 2017 m. gruodžio 1 d. su UAB „Vežimo korporacija“, kurios direktorius yra dabartinis bendrovės direktorius A. D., sudarytą Bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vežimo korporacija“ perduoda bendrovei per programinę įrangą taksi paslaugų užsakymus iš bendrovės teikiamomis taksi paslaugomis pageidaujančių naudotis klientų, ir šios sutarties 1 priedą, kuriame nustatyta, kad UAB „Vežimo korporacija“ įsipareigoja nuomoti/subnuomoti automobilius pagal išankstinį susitarimą su Bendrove. Nors iš sąskaitų žurnalo, nustatyta, kad UAB „Vežimo korporacija“ Bendrovei 2017 m. gruodžio 29 d. išrašė sąskaitą 1 197,90 Eur, tačiau Migracijos departamentui, nors to ir buvo prašoma papildomai, nebuvo pateikti sutarties ir jos priedo realų vykdymą, įskaitant atsiskaitymą, patvirtinantys dokumentai. Vadinasi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad su UAB „Vežimo korporacija“ sudaryta sutartis nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

17. Nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 1 d. su UAB „Nauja galimybė“ sudaryta Teisių ir pareigų perleidimo sutartis, pagal kurią bendrovei perleidžiama teisė ir pareiga pagal tarp UAB „Nauja galimybė“ ir UAB „Oryo“ sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. BIZ-VLN-170523-1, bei Susitarimą dėl įsipareigojimų perėmimo, sudarytą tarp UAB „Oryo“ ir Bendrovės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Teisių ir pareigų perleidimo sutartį UAB „Nauja galimybė“ direktoriaus vardu pasirašė dabartinis bendrovės direktorius A. D., kuris niekada nebuvo paskirtas šios uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi ir kuris net nebuvo joje įdarbintas, be to, už sutarties šalis pasirašo tas pats asmuo A. D.. Teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad ši sutartis neatitinka tikrovės. Be to, 2018 m. birželio 4 d. Migracijos departamentas gavo Paslaugų teikimo sutartį Nr. BIZ-VLN-170523-1 dėl naudojimosi eTAKSI sistema teikiant pavėžėjimo paslaugas, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių Bendrovės bendradarbiavimą su UAB „Oryo“ nebuvo pateikta. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Teisių ir pareigų perleidimo sutartis nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

18. Nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra vežimo (taksi) paslaugos – įmonė samdo vairuotojus ir gyventojams teikia taksi paslaugas, tačiau atsakovui raštu paprašius pateikti dokumentus, patvirtinančius verslo plane nurodytą teiginį, kad Bendrovės veikla taksi paslaugos, pareiškėjas pateikė atnaujintą verslo planą, kuriame nurodyta Bendrovės pagrindinė veikla – pavežimo paslaugos – įmonė samdo vairuotojus ir gyventojams teikia pavežimo paslaugas. Be to, Bendrovės verslo plane nurodoma, kad Bendrovė turi savo užsakymo kanalą sistemoje Taxigo (Estijoje), tačiau Migracijos departamentui buvo pateikta ne su Taxigo, o su Estijos įmone Taxify OU sudaryta Bendradarbiavimo sutartis. Nors Bendrovės verslo plane teigiama, jog „siekiant reklamuoti teikiamas paslaugas, įmonė yra sukūrusi išsamią interneto svetainę, kur pateikiama visa pagrindinė klientams reikiama įmonės informacija“, tačiau Migracijos departamento Imigracijos skyriui viešoje interneto google.lt paieškos sistemoje nepavyko rasti jokių duomenų apie Bendrovės interneto svetainę, šių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui. Be to, Bendrovės verslo plane pateikiama informacija apie tris bendrovės akcininkus, kuriais du iš jų tapo 2018 m. balandžio 18 d., o trečias – 2018 m. balandžio 26 d., taip pat apie darbuotojus, kurie įdarbinti laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. Vadinasi, Bendrovės verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. balandžio 27 d., t. y. likus vos 5 dienoms iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

19. Įvertinęs šias nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad kartu su pareiškėjo prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir keliantys pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo bei realumo, taip pat tai rodo užsieniečio nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog K. N. iš tikrųjų nėra suinteresuotas ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu.

20. Be to, iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje įdarbintiems 4 asmenims mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudaro 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio (yra mažesnis nei 1 752,80 Eur). Vadinasi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitinka dar vieno Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Vadinasi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Pareiškėjas skunde neneigė, kad Bendrovės darbuotojams buvo sumažintas darbo užmokestis, nes šiuo metu Bendrovė patiria didelius finansinius nuostolius, bet greitu metu ketina priimti reikiamą darbuotojų skaičių. Tačiau teismui nebuvo pateikti šiuos argumentus patvirtinantys įrodymai. Be to, Bendrovės finansinė būklė nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl Bendrovės Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto neatitikimo, grindžiant sunkia Bendrovės finansine padėtimi, vertinti kritiškai.

21. Teismas nustatė, kad Bendrovės skola VSDF biudžetui 2018 m. liepos 25 d. duomenimis sudarė 530,93 Eur, o pagal Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2018 m. liepos 27 d. duomenimis sudarė 49,40 Eur. Vadinasi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad K. N., būdamas Bendrovės dalyviu, neužtikrina, kad jo valdoma Bendrovė laiku vykdytų Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas mokestines prievoles.

22. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą teisės aktų kontekste, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktos sutartys, sąsajos su kitomis įmonėmis ir jose dirbusiais ar dirbančiais asmenimis, leidžia daryti išvadą, kad kartu su pareiškėjo prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir keliantys pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo bei realumo. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas iš tikrųjų nėra suinteresuotas ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu. Migracijos departamentui papildomai pateikti dokumentai ir paaiškinimai taip pat nepagrindė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdė realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, pareiškėjas K. N., kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su glaudžiai susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo), Bendrovės darbuotojus (sprendimo priėmimo metu tik 2 iš 4 Bendrovėje įdarbintų asmenų yra priskaitomas Lietuvos Respublikos minimalus darbo užmokestis) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėto užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse). Tai rodė minėto užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leido daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

23. Teismas taip pat sprendė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios Bendrovės veiklos vykdymo, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad pareiškėjas turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

24. Teismas, vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinęs visas faktines aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad K. N., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); Bendrovė yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones (6.4 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl K. N. tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

25. Kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

26. Teismas pažymėjo, kad sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu).

27. Byloje nebuvo ginčo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba, Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu, 2018 m. liepos 11 d. įformino K. N. daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2018 m. spalio 2 d., kuri buvo išduota pareiškėjui kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsisako išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadinasi, pareiškėjas neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso, toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų). Įstatymo 19 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Be to, įvertinus tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti K. N. nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrindas panaikinti nacionalinę vizą ir pagal įstatymo 19 straipsnio 10 punktą.

28. Teismas pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms (investicijų, darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokesčio dydis ir kt.). Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos vertino kaip nepagrįstus.

29. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

III. 30. Pareiškėjas K. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

31. Pareiškėjas nurodo, kad nors jis negalėjo užtikrinti, jog Bendrovėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas atlyginimas, vis dėlto, Bendrovė, net ir sumažinus mokamą atlyginimą, nepažeidė Įstatymo reikalavimų, nes Įstatymo pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius ar išmokamas atlyginimas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas.

32. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju Migracijos departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar Bendrovė netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Bendrovės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas.

33. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų ar teisinių pagrindų dėl šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00539/17I-389 dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui K. N. teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su glaudžiai susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo), Bendrovės darbuotojus (šiuo metu tik 2 iš 4 Bendrovėje įdarbintų asmenų yra priskaitomas Lietuvos Respublikos minimalus darbo užmokestis) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, išanalizavęs visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir nėra pagrindo jį panaikinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, ir nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

40. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

41. Pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir sprendime išdėstytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jau išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

42. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.

43. Sprendimu taip pat panaikinta pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų pagrindu, kuriuose nustatyta, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 p.; 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija).

44. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

45. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą teko būtent pareiškėjui. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šioje byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, jog Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimo laikinai gyventi išdavimui. Priešingai – tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodo tik apie dirbusius darbuotojus iki 2018 m. birželio 1 d., pripažįsta, jog šiuo metu Bendrovė iš viso neturi dirbančių darbuotojų. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, jog Bendrovės veikla buvo vykdoma tinkamai, šiuo atveju nėra pakankami ir nesudaro pagrindo spręsti, jog Bendrovė atitiko Įstatymo reikalavimus ir buvo pagrindas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

46. Taigi atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Bendrovė realiai nevykdo veiklos, Migracijos departamentas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėjas iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

47. Pripažinus, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo), todėl jam pagrįstai taikytos Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų nuostatos.

48. Teisėjų kolegijai jokių abejonių, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra diskriminacinio pobūdžio, nekyla. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad šia įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

49. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. (K. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė