2016-10-04 Nr. AB-19008-3-61-3-01290-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1419-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01290-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21; 58

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–16) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), solidariai 1 780,33 Eur turtinės žalos ir 57 500 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., kuriais dėl neleistinų kalinimo sąlygų buvo grubiai pažeidžiamos jo teisės ir tokiais pažeidimais padaryta žala. Pareiškėjas teigė, kad dėl per mažo kalinimo ploto vienam asmeniui tarp kalinčių asmenų kameroje dirbtinai sukuriama psichologinė įtampa ir yra provokuojami asmenų tarpusavio konfliktai.

Pažymėjo, kad dėl teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo jam neturtinę žalą padarė Kalėjimų departamentas, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Teigė, kad Kalėjimų departamentas pagal savo kompetenciją gali ir privalo spręsti visus klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, ir todėl dėl patirtos neturtinės žalos turi atsakyti kaip atsakovas solidariai su Lukiškių tardymo izoliatoriumi-kalėjimu.

Nurodė, kad būtent dėl neteisėtai mažo kamerų ploto atsakomybę turi prisiimti Kalėjimų departamentas, kadangi, pagal Nuostatų 7.2 punktą, tai jis organizuoja naujų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų statybą, jau veikiančių tokio tipo įstaigų rekonstravimą. Tačiau jis neveikė, kaip privalėjo veikti – nesiėmė priemonių pažeidimams Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pašalinti, ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą.

Teigė, kad neteisingai deklaruojamas kalinimo kamerų gyvenamasis plotas, kadangi atsakovas pateikia jį kartu su sanitarinio mazgo patalpomis, taip klaidindamas teismą ir kitus asmenis, t. y. gyvenamasis plotas iš tiesų 2–3 kv. m mažesnis, ir dėl to kamerose neteisėtai įrengtos papildomos miegamosios vietos. Atkreipė dėmesį, kad kamerose įrengti daugiaaukščiai gultai yra pertekliniai ir įrengti neteisėtai, taip pažeidžiant bendras gyvenamojo ploto normas. Kamerose gyvenamojo ploto jam visuomet teko mažiau nei 1 kv. m, o tai laikytina nežmoniškomis sąlygomis pagal 2001 m. spalio 23 d.

Tarybos direktyvą 2001/88/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 91/630/EEB, nustatančią būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus. Teigė, jog per mažai laiko yra skiriama pasivaikščioti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kiemelyje, švaros reikmenų jam nepakako, o sanitarinis mazgas neatitiko bendrųjų sveikatos saugos ir higienos reikalavimų, nėra nei veidrodžio, nei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl to tvyro nemalonus kvapas. Kamerose karšto vandens nebuvo, sienos, grindys, lubos avarinės ir antisanitarinės būklės, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, buvo tarakonų ir graužikų.

Nurodė, kad priklausantis inventorius kalinamiems asmenims nebuvo išduodamas, o ypač žeidė tai, jog teko miegoti ant nešvarių, nevalomų lovų, be užvalkalų ir paklodžių, atvykus į kamerą teko rašyti prašymą juos gauti ir laukti, kol jį patvirtins, dėl to jautė pažeminimus iš administracijos. O dėl neprieinamų skalbimo paslaugų buvo priverstas rūbus skalbtis ir džiovintis gyvenamojoje patalpoje, kur nėra vėdinimo sistemos, dėl to rūbai supūva. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į Bausmių vykdymo kodekse nustatytos teisės į pasimatymus pažeidimus – per 21 mėnesį kalėjimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo suteiktas nei vienas ilgalaikis pasimatymas, dėl to jo socialiniai ir šeimos ryšiai buvo ardomi.

Dėl Kalėjimų departamento teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo pažymėjo, kad jis patyrė netiesioginę žalą, kildinamą iš Nuostatų, kurie patvirtina, jog būtent Kalėjimų departamentas pagal kompetenciją gali ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu. Akcentavo, kad laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos yra nežmoniškos, tokios sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, taip pat patyrė turtinę žalą dėl nesuteikiamų jam privalomų reikmenų ir paslaugų per visą kalėjimo laikotarpį.

Pareiškėjas rėmėsi ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 46–58) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas pernelyg ilgai negynė savo teisių, nes 2015 m. vasario 18 d. skundu kreipėsi į teismą dėl žalos, padarytos nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Jis jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė nei reikalaujamos sumos dydžio, nei žalos atsiradimo fakto. Jo pateikti deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, prarastus socialinius įgūdžius negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu.

Neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme ir tikslais, pareiškėjo atžvilgiu jokio išskirtinio sąlygų pabloginimo nebuvo taikoma. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kokiose kamerose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2014 m. birželio 12 d., išskirti laikini pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikotarpiai. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, pagal Bausmių vykdymo kodeksą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą iki 4 valandų, šis kodeksas ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, neįtvirtina.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime suimtieji ir nuteistieji pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) turi galimybę praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę (68 p.), kaip ir galimybę kartą per savaitę nemokamai skalbti patalynę bei drabužius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 170–174) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas vienodomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, o norėdamas prisiteisti žalą iš valstybės turi visas nurodytas skundžiamas aplinkybes tinkamai pagrįsti ir jas įrodyti. Pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui įkalinimo įstaigoje skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Įstaigos administracija iš nuteistųjų nuolat reikalauja tvarkos palaikymo kamerose. Teigė, jog įstaiga pagal galimybes įgyvendino galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo ar neveikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, dėl kurio tam tikros teisės galėjo būti pažeistos. Kalėjimų departamentas nurodė, jog valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas – vykdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planas, kuriuo bus išspręsta kalinimo institucijų perpildymo problema. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar paslaugų suteikimo būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nesikreipė, todėl nepateikia kitos medžiagos, susijusios su ginčo objektu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, nesutiko su skundo argumentais dėl žalos atsiradimo fakto ir prašė atmesti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu (II t., b. l. 2–7) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo; atmetė reikalavimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento; priteisė pareiškėjui 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir dėl Kalėjimų departamento neteisėto veikimo ar neveikimo. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. (kai jis atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą) iki 2014 m. gegužės 15 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012, 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011.

Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 18 d. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas apie nurodomus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, taip pat turtinę žalą dėl nesuteikiamų higienos reikmenų, kuriuos jam pagal galiojusius teisės aktus turėjo suteikti. Todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nebuvo duomenų, leidusių teismui padaryti išvadą, jog pareiškėjas anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. vasario 18 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Teismas nurodė, kad iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vienam kalinamajam. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma – Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Teismas, remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepime pateiktais duomenimis, t. y. detalizuotais kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžiais bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiais, nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. laikotarpį nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gegužės 15 d.) bei išskaičiavus dienas, kuriomis pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (368 dienos), iš viso 454,71 dieną vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 383 dienas – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Teismas pabrėžė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtino 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuri 2010 m. lapkričio 30 d. buvo pratęsta, 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuri buvo pratęsta iki 2014 m. sausio 3 d. 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2013/255 su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“), o 2015 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-2 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nuolat tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, siekiama gerinti laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie kamerų drėgmę, ventiliacijos kamerose nebuvimą pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra nurodęs, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais paaiškinimais, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Teismas, aptardamas pareiškėjo teiginį apie drabužių skalbimo bei džiovinimo galimybės nesuteikimą, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu. Remdamasis pateiktais duomenimis, nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2011 m. balandžio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 1-55 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo suimtųjų ir nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. 1-55), kuriuo patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas, kuriame nurodyta ir prašymų pateikimo tvarka, ir paslaugos teikimo procedūros.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie per trumpą pasivaikščiojimo kiemelyje laiką pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2014 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. 24-4505 nurodė, jog pareiškėjas kiekvieną dieną turi galimybę pasivaikščioti gryname ore, kur turi galimybę užsiimti fiziniu lavinimu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, pažeidimų nenustatyta.

Teismas, aptardamas pareiškėjo teiginį, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime per visą kalėjimo laiką neturėjo ilgalaikių pasimatymų su šeima ir artimaisiais, pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodeksas nuteistiesiems, laikomiems kalėjime, įtvirtina tik galimybę per du mėnesius kartą gauti trumpalaikį pasimatymą iki 4 valandų (Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 2 p., 94 str. 1 d.), vadinasi, pareiškėjo teiginys dėl jam nesuteikto ilgalaikio pasimatymo yra nepagrįstas.

Teismas, aptardamas pareiškėjo teiginį apie sanitarinio mazgo neatitvėrimą, remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teiginiais, nustatė priešingai – kamerose sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie per trumpą pasivaikščiojimo kiemelyje laiką akcentavo, kad pareiškėjas kiekvieną dieną turi galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, taigi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, pažeidimų nenustatyta.

Teismas taip pat pažymėjo, jog nustatyta tvarka naudotis dušu kartą per savaitę atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento atsiliepime nurodytą teiginį, jog įstaigos administracija reikalauja iš nuteistųjų švaros palaikymo kamerose, patvirtino pateikti rašytiniai įrodymai: Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 136 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašas, kuris reglamentuoja Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esančių suimtųjų / nuteistųjų paskyrimo tvarkyti gyvenamas patalpas tvarką, jų pareigas ir esančio įstaigoje turto naudojimą.

Teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatė atsakovo atstovo Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą iš Kalėjimų departamento atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie patirtą turtinę žalą dėl higienos priemonių ir privalomo išduoti inventoriaus, kaip muilas, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų pasta ir šepetėlis, čiužinys ir čiužinio užvalkalas bei antklodė, pagalvė ir jų užvalkalai, paklodė, rankšluosčiai, indų ploviklis ir patalpų valymo priemonės neišdavimo, pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti institucijų pateiktais duomenimis apie paslaugų suteikimą ir teikimą. Teismas vadovavosi Konstitucijos 30 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog žalos atsiradimo faktui reikalingos trys sąlygos: kilusi žala, padariniai ir priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir atsiradusių padarinių. Negautos pajamos gali būti pripažįstama kaip patirta žala, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, jam privalomai suteiktini negauti daiktai nėra konkrečiai įvardyti teisės aktuose, t. y. nereglamentuotas reikmenų kiekis, koks inventorius privalomai turi būti suteikiamas ir nepateikiamos jų kainos, vadinasi, patirta pareiškėjui atsiradusi turtinė žala negali būti įvertinta, kadangi yra nekonkreti. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas pabrėžė, kad patirti nepatogumai negavus tam tikrų reikmenų ir inventoriaus pareiškėjui galėjo sukelti dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau ne turtinę žalą, taigi pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti nebuvo teisinio pagrindo, todėl jis atmestas.

Teismas pažymėjo, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jas vertino kaip nepakankamas pažeidimui konstatuoti.

Teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime trukmę, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso: 383 dienas) buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės 2 300 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1769/2014).

Teismas, be to, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 14–18) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai, todėl privalo būti panaikintas. Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundo argumentus dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. vasario 17 d., taip pažeidė jo absoliučią konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo bei pažeidė jo absoliučią konstitucinę teisę į teisingą teismą. Teismas padarė akivaizdžiai klaidingą išvadą, teigdamas, kad nenustatė neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų.

Būtent Kalėjimų departamentas 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtino prieštaringus reikalavimus – nustatė maksimalų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime galimų laikyti asmenų skaičių ženkliai didesnį, nei pagal tuo pačiu įsakymu patvirtintą gyvenamojo ploto normatyvą įstaigoje gali būti įrengta vietų. Kalėjimų departamentui buvo žinomi ir kiti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinamų asmenų teisių pažeidimai, tačiau šis viešojo administravimo subjektas savo pareigų neatliko, teisės pažeidimų neužkardė ir nepašalino.

Pažymi, jog teismas padarė akivaizdžiai klaidingą išvadą, kad jo teisė į 3,6 kv. m kameros ploto normą buvo pažeista tik 383 dienas. Tiek sanitarinio mazgo, tiek neteisėtai įrengtų perteklinių gultų užimami plotai negali būti įskaičiuojami į gyvenamąjį kameros plotą, taigi teisė į 3,6 kv. m kameros ploto normą buvo pažeista visą kalinimo laikotarpį (650 dienų). Teismas klaidingai nepripažino skundo argumentų dėl kamerų būklės neatitikimo minimalioms higienos sąlygoms. Teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, pareikšdamas, kad neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos teiginių patikimumu.

Netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, galimybės vėdinti kameras per langus nebuvimas, faktai dėl nuo lubų byrančio tinko, pelėsio ir galimybių valyti kameras nebuvimo, neaprūpinimo buities ir asmens higienos priemonėmis yra akivaizdūs. Teismas, neigdamas akivaizdžius faktus, pažeidė teisę į teisingą ir kompetentingą teismą. Teismas apskritai nieko nepasisakė dėl skundo argumentų, jog kameros įrengtos nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad jam nesuteikti daiktai ir materialinio aprūpinimo priemonės nėra konkrečiai įvardyti teisės aktuose.

Tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos medžiagos. Materialinio aprūpinimo priemonių neišdavimu padaryta žala skunde buvo apskaičiuota vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvės kainomis, taigi turtinė žala buvo pagrįsta ir įrodyta. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. 1-55 akivaizdžiai patvirtina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punkto reikalavimas, nes nėra veikiančios skalbyklos viršutiniams kalinamų asmenų rūbams nemokamai skalbti ir džiovinti.

Teismas, be to, padarė akivaizdžiai klaidingą išvadą dėl tinkamos trukmės pasivaikščiojimų, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 780,33 Eur turtinės žalos ir 57 500 Eur neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d. ir nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo nurodytos tariamai patirtos žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. vasario 18 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu senaties terminas neturi būti taikomas, nes (kaip jis nurodė apeliaciniame skunde) priešingu atveju yra pažeidžiama jo absoliuti konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl jo nurodytos žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2012 m. vasario 18 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpis nuo 2012 m. vasario 18 d. ik 2014 m. gegužės 15 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Kalėjimų departamento bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytas sumas pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Kalėjimų departamento ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teigimų pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo taip pat yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados, tarp jų ir išvada, kad pirmiau aptartu bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo 383 dienas sąlygomis, neatitinkančiomis paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo, yra pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, negali būti pripažintas pagrįstu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 2 300 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriu ši byla nėra sudėtinga, todėl apeliacinis teismas pagrįstai nutarė pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė