2021-04-21 Nr. BB-2403-1-01-1-32688-2019-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-689/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32688-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam A. N. ir jo gynėjui advokatui Valdui Rakauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 5 d. nutarties.

Utenos apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 30 MGL dydžio (1500 Eur) bauda. Iš A. N. priteista Edgarui Vilučiui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 5 d. nutartimi nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. N. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. apie 7.40 val. gyvenamojo namo kieme, Utenos r., Utenos sen., (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų ir pasipriešino Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui Edgarui Vilučiui, tai yra pastūmė jį rankomis į krūtinę ir taip jį pargriovė, tokiais tyčiniais veiksmais dėl poodinės kraujosruvos kairiame žaste nukentėjusiajam Edgarui Vilučiui nežymiai sutrikdė sveikatą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis A. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:

2.1. Teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias aplinkos apsaugos pareigūnų patekimą į privačią teritoriją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įvirtintą draudimą patekti į gyventojo būstą be sutikimo, pažeidė ex injuria jus non oritur (iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės) principą ir klaidingai vertino įrodymus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 286 straipsnis). Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), todėl priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

2.2. Teismai, vertindami jo (kasatoriaus) veiksmus kaip tyčinius pasipriešinant aplinkos apsaugos pareigūnams, panaudojant fizinį smurtą – stūmimą, visiškai nevertino jo (kasatoriaus) veikos pavojingumo susidariusioje situacijoje. E. Vilučio stūmimas nereiškia, kad tokius veiksmus kasatorius atliko turėdamas aiškų tikslą – pasipriešinti jam, kaip aplinkos apsaugos pareigūnui, ir būtent taip norėjo elgtis. Teismai nenurodė kaltės formos, nenustatė kitų BK 286 straipsnyje įtvirtintai veikai būdingų požymių (objektyviosios pusės): atliktų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo, būdo, pastangų juos padarant, situacijos, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti.

2.3. Teismai neatsižvelgė į tai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas į jam (kasatoriui) priklausančią privačią teritoriją pateko nesant jo, kaip savininko, sutikimui, t. y. nesilaikydami įstatyme nustatytos tvarkos (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnis), ir jis (kasatorius) tam prieštaravo bei nurodė palikti jo privačią valdą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuoti visi kaltinime jam (kasatoriui) inkriminuoti veiksmai. Nukentėjusysis E. Vilutis teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ant žemės parkrito V. N. pradėjus važiuoti ir jį kliudžius automobilio priekine dalimi, veidrodėliu. Jokių nusiskundimų visą įvykio dieną (2019 m. rugpjūčio 1 d.) nukentėjusysis E. Vilutis niekam nereiškė, pats filmavo vėžių paėmimo procesą, vyko į kitą vietą paimti vėžių, t. y. toliau dirbo, kaip įprasta. Aplinkos apsaugos pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas pažeidė įstatymų nuostatas, t. y. neteisėtai patekdami ir būdami privačioje teritorijoje negalėjo duoti jokių nurodymų ir atlikti bet kokių veiksmų, kadangi iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria jus non oritur).

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkos apsaugos pareigūnai į privačią valdą pateko teisėtai. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta patekimo į privačią teritoriją atsisakant savininkui dalyvauti ar įleisti pareigūnus į privačią teritoriją tvarka, t. y. kad tokiu atveju galima patekti į privačią valdą dalyvaujant liudytojui, apie kurio dalyvavimą įrašoma akte. E. Vilučio ir E. Urbono veiksmai patenkant į privačią teritoriją yra neteisėti, prieštaraujantys Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio nuostatoms ir Konstitucijos 24 straipsniui, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka.

2.5. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atmesti prašymai nustatyti jam (kasatoriui) padarytus sužalojimus, nors teismui buvo pateikti tai patvirtinantys medicininiai išrašai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo savaitei paguldytas į Utenos ligoninę. Teismas išsireikalavo duomenis apie jo (kasatoriaus) patirtus sužalojimus, tačiau nuosprendyje konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie jam (kasatoriui) padarytus sužalojimus. Apeliacinės instancijos teisme pateikus specialisto išvadą, kad įvykio metu jam (kasatoriui) buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ji nebuvo vertinama. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad jis, būdamas 72 metų antros grupės invalidas, negalintis iškelti dešinės rankos, negalėjo aktyviai pasipriešinti ir sužaloti E. Vilučio ir kad konflikto metu pats buvo sužalotas ir nukentėjo.

2.6. Ikiteisminis tyrimas pradėtas nesiaiškinant esminių įvykio aplinkybių, tik formaliai, siekiant atlikti kratą jam (kasatoriui) priklausančiame garaže, kuriame buvo užrakintas sūnui V. N. priklausantis automobilis „VW Golf“, šiame automobilyje buvo laikomi jo teisėtai įsigyti vėžiai, kurie buvo paimti kratos metu pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 286 straipsnį, tačiau kaip tai susiję su jo (kasatoriaus) pasipriešinimu pareigūnams, neaišku.

2.7. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teismų padarytos išvados nepagrįstos išsamiu BPK nurodyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu (BPK 20 straipsnis), todėl teismai priėmė abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo A. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

5. Kasaciniame skunde nuteistasis A. N. teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad jis, būdamas 72 metų antros grupės invalidas, negalintis iškelti dešinės rankos, negalėjo aktyviai pasipriešinti ir sužaloti E. Vilučio, kad konflikto metu pats buvo sužalotas ir nukentėjo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nesiaiškinant esminių įvykio aplinkybių, tik formaliai, siekiant atlikti kratą jam priklausančiame garaže, kad teismų padarytos išvados nepagrįstos išsamiu BPK įtvirtinta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu, todėl teismai priėmė abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį. Šiais teiginiais ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, savaip interpretuojami teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, todėl nurodyti kasacinių skundų argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio taikymo

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad aplinkos apsaugos pareigūnų E. Vilučio ir E. Urbono veiksmai patenkant į privačią teritoriją yra neteisėti, prieštaraujantys Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio nuostatoms ir Konstitucijos 24 straipsniui.

7. Nuteistasis A. N. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmai prieštaravo Konstitucijos 24 straipsniui. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus būstas neliečiamas (1 dalis), be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (2 dalis). Byloje nustatyta, kad E. Vilutis ir E. Urbonas įvykio metu į A. N. būstą (gyvenamąsias patalpas) nebuvo įėję, taigi ir A. N. būsto neliečiamybė nebuvo pažeista.

8. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu (1 dalis), esant būtinybei, kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali į ją patekti bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be jų; tokiu atveju turi dalyvauti liudytojas; apie jo dalyvavimą įrašoma patikrinimo akte ir liudytojas šį aktą pasirašo (2 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį privati teritorija – fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdoma, naudojama teritorija, išskyrus fizinių asmenų gyvenamąsias patalpas. Byloje nustatyta, kad aplinkos apsaugos pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas įvažiavo į privačią teritoriją – A. N. namo kiemą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkos apsaugos pareigūnai į A. N. privačią teritoriją pateko esant pakankamam pagrindui ir teisėtai.

9. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai yra administracinių nusižengimų, išvardytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 589 straipsnio 31 punkte, tyrimus atliekantys ir administracinių nusižengimų protokolus surašantys pareigūnai. Taigi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, tirdami savo kompetencijai priskirtus administracinius nusižengimus, turi ANK įtvirtintus įgaliojimus ir turi teisę atlikti tyrimo veiksmus (ANK 593 straipsnis). Pareigūnai, atlikdami įstatymų įgyvendinimo kontrolę ar kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas, administracinių nusižengimų teiseną pradeda vadovaudamiesi ANK ir jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (ANK 590 straipsnio 1 dalis). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės yra nustatytos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje. Šie pareigūnai, be kita ko, turi teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka sustabdyti ir apžiūrėti įtariamų asmenų transporto priemones (12 straipsnio 1 dalies 4 punktas), įstatymų nustatyta tvarka atlikti asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, apžiūrėti įvykio vietą (12 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

10. Byloje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas, tikrindami informaciją apie neteisėtą saugomos rūšies plačiažnyplių vėžių gaudymą, stabdė V. N. vairuojamą automobilį, tačiau šis nesustojo. Pažymėtina, kad Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutarimu V. N. nubaustas, be kita ko, pagal ANK 426 straipsnio 4 dalį 900 Eur bauda už tai, kad, vairuodamas automobilį, nepakluso aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti. V. N. nesustojus, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai važiavo jam iš paskos ir įvažiavo į A. N. namo kiemą. Pažymėtina ir tai, kad namo kiemas nebuvo aptvertas, pareigūnams patenkant į jį nereikėjo įveikti kokių nors kliūčių (atidaryti vartų, lipti per tvorą ir pan.). Atvykus aplinkos apsaugos pareigūnams, į kiemą išėjo teritorijos savininkas A. N..

11. ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Turėdami informacijos apie neteisėtą saugomos rūšies gyvūnų gaudymą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai privalėjo imtis priemonių veikos aplinkybėms ištirti ir veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Pagrįstai manydami, kad minėtą veiką galėjo padaryti V. N., pareigūnai turėjo teisę sustabdyti ir apžiūrėti įtariamo asmens transporto priemonę (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). V. N. nepakluso uniformuoto aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip padarė administracinį pažeidimą, nurodytą ANK 426 straipsnio 4 dalyje, todėl pareigūnai turėjo teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną (ANK 590 straipsnio 1 dalis) ir imtis priemonių veiką padariusiam asmeniui nustatyti ir veikos aplinkybėms ištirti. Tai darydami jie ir persekiojo V. N. vairuojamą automobilį bei paskui jį įvažiavo į A. N. namo kiemą. Taigi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas į privačią teritoriją pateko vykdydami Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu ir ANK jiems suteiktus įgaliojimus.

12. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje neįtvirtintas absoliutus draudimas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams patekti į privačias teritorijas: į šias teritorijas jie gali patekti su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu arba dalyvaujant liudytojui tuo atveju, kai teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, pateikę tarnybinį pažymėjimą, turi teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių, karinių dalinių, pasienio ruožo bei privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius, patalpas ir kt.), kitus ūkinės veiklos objektus ir tikrinti, ar juose laikomasi aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, imti ėminius, atlikti kontrolinius pirkimus, tyrimus ir matavimus, fiksuoti patikrinimą garso ir (ar) vaizdo fiksavimo priemonėmis. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, darytina išvada, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo paskirtis yra ne uždrausti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams patekti į privačias teritorijas, o užtikrinti, kad šiose teritorijose jie būtų ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu jiems suteiktus įgaliojimus realizuotų bei ANK nurodytus veiksmus atliktų ne vieni, o dalyvaujant teritorijos savininkui, valdytojui, jų įgaliotam atstovui arba liudytojui.

13. Minėta, kad, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams įvažiavus į privačią teritoriją, joje buvo teritorijos savininkas A. N.. Šioje teritorijoje taip pat buvo V. N. (sėdėjo užrakintame automobilyje) ir S. N.. Taigi pareigūnai į privačią teritoriją pateko (įvažiavo) joje esant teritorijos savininkui. Į šią teritoriją aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai pateko vykdydami Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu ir ANK suteiktus įgaliojimus. Pareigūnai prisistatė V. N. ir A. N., parodė tarnybinius pažymėjimus, reikalavo, kad V. N. išliptų iš automobilio, filmavo vaizdo kamera. Šiuos veiksmus pareigūnai atliko dalyvaujant teritorijos savininkui. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad nors A. N. pareigūnams nurodinėjo, jog tai yra jo privati valda, ir reikalavo išvažiuoti iš kiemo, būdami A. N. priklausančioje teritorijoje ir vykdydami įstatymais jiems suteiktus įgaliojimus, apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkos apsaugos pareigūnai į privačią valdą pateko teisėtai, o kasacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pareigūnai patekti į privačią valdą galėjo tik dalyvaujant liudytojui, yra nepagrįstas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

14. Netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 286 straipsnio – taikymas kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad teismai kasatoriaus veiksmus vertindami kaip tyčinius pasipriešinant aplinkos apsaugos pareigūnams, panaudojant fizinį smurtą – stūmimą, nevertino kasatoriaus veikos pavojingumo susidariusioje situacijoje: E. Vilučio stūmimas nereiškia, kad tokius veiksmus atliko turėdamas aiškų tikslą – pasipriešinti jam, kaip aplinkos apsaugos pareigūnui, ir būtent taip norėjo elgtis. Be to, kasatorius teigia, kad teismai nenurodė kaltės formos, nenustatė kitų BK 286 straipsnyje nurodytai veikai būdingų požymių (objektyviosios pusės): atliktų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo, būdo, pastangų juos padarant, situacijos, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti.

15. BK 286 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. N. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui: nevykdė teisėtų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto reikalavimų, pastūmė jį rankomis į krūtinę ir pargriovė, taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

16. BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodytas šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015).

17. Minėta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai E. Vilutis ir E. Urbonas įvykio metu vykdė tarnybines pareigas ir siekė išsiaiškinti galimai padarytą administracinį nusižengimą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis E. Vilutis, siekdamas sutrukdyti V. N. įvažiuoti į garažą, stovėjo priešais automobilį, o A. N., siekdamas atlaisvinti V. N. vairuojamam automobiliui kelią, stūmė E. Vilutį į krūtinę, dėl to šis prarado pusiausvyrą ir kartu su A. N. pargriuvo. Taigi A. N. panaudojo fizinį smurtą – stūmė valstybės tarnautoją – ir tai darė siekdamas sutrukdyti valstybės tarnautojui atlikti tarnybines pareigas. Pažymėtina, kad BK 286 straipsnio paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims netrukdomai vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2012). A. N., panaudodamas fizinį smurtą, trukdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui vykdyti savo pareigas ir tokia jo veika atitinka BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius.

18. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai nenurodė kasatoriaus kaltės formos. BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius apie tai, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti pareigas, be to, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojui, įvertino kaip A. N. pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pagrįstai juos atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, nuteistojo elgesį įvykio metu, jo veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kilusius padarinius, padarė išvadą, kad A. N. akivaizdžiai tyčia trukdė aplinkos apsaugos pareigūnui atlikti savo pareigas, fizinį smurtą panaudojo kryptingai, taip siekdamas padėti savo sūnui išvengti jo vairuoto automobilio patikrinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. N. BK 286 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia.

19. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išnagrinėtos sužalojimų A. N. padarymo aplinkybės ir šias aplinkybes patvirtinantys duomenys, todėl kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino specialisto išvados, pagal kurią A. N. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai A. N. nebuvo padaryti neteisėtais E. Vilučio ir (ar) E. Urbono veiksmais, nes A. N. ūminis konjunktyvitas padarytas neviršijant įgaliojimų, kadangi purkšdamas nuteistajam į veidą dujas E. Urbonas siekė apsaugoti E. Vilutį nuo tiesiogiai gresiančio pavojaus sveikatai – A. N. puolimo, o minkštųjų audinių kraujosruvos kairėje A. N. viršugalvio pusėje atsiradimą lėmė paties nuteistojo veiksmai, kadangi jis pats stūmė E. Vilutį ir kartu su juo krito ant žemės, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad šį sužalojimą A. N. padarė E. Vilutis ar E. Urbonas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas

Pranas Kuconis