ff9fa188-dc01-48b2-8998-d169c883fc2b · Å iaulių apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-265-309/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2., 1.2.8.2.1., 2.4.6.2.1., 2.4.7. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. liepos 10 d.Å iauliai             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Renatai GuruÅ¡kinienei,dalyvaujant nuteistajai J. M.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios J.

M. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendžio, kuriuo:J. M. pripažinta kalta ir nuteista:pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. - laisvės apribojimu 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį - iÅ¡teisinta.Priteista iÅ¡ J. M. 200 Lt (du šimtai litų) E. A.. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: J. M. nuteista už tai, kad 2008 m. vasario mėnesio 23 dienÄ , apie 15.20 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė du smÅ«gius į skruostÄ E. A. tuo padarydama minkÅ¡tųjų audinių sumuÅ¡imÄ kairiajame skruoste ir taip nežymiai sutrikdydama E. A. sveikatÄ .Be to, J.

M. buvo kaltinama tuo, kad suduodama smÅ«gius bei spjaudama į veidÄ E. A. pažemino jį mačiusiųjų įvykį akivaizdoje ir tuo pažemino jo garbę ir orumÄ , t. y. yra buvo kaltinama padariusi nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. praÅ¡o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendį privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-20-218/2010 panaikinti ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi, apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtus įrodymus įvertino neteisingai, todėl netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Nuteistoji atkreipia dėmesį, jog šio įvykio aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiuose, kur E. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. l d. ir 155 str. l d. Nurodo, kad buvo neginčytinai nustatyta, jog E. A., vykdamas automobiliu su draugais (D. L., S. Č., E. K. ir R. Ž.), sustojo gatvėje prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, ir trukdė jai, automobiliu vykusiai iš paskos, pravažiuoti.

Nei pats E. A., nei kartu su juo vykusiųjų asmenų nepaaiÅ¡kino priežasties, dėl kurios neleido man pravažiuoti, o jai susidarė įspÅ«dis, jog iÅ¡ automobilio iÅ¡lipęs E. A., D. L. ir R. Ž. ketina Å¡lapintis. Å iaulių apygardos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ji, negalėdama pravažiuoti kelis kartus nuspaudė garsinį automobilio signalÄ , kas tik įrodo, kad susidariusiÄ situacijÄ norėjo iÅ¡spręsti taikiai ir civilizuotai. Be to, anot E. A. ir kartu su juo vykusių asmenų parodymų, ji buvo viso konflikto iniciatorė, be jokios priežasties užsipuolusi keturis suaugusius vyrus ir muÅ¡usi E. A., nors pastarasis jos atžvilgiu buvo nusiteikęs geranoriÅ¡kai ir nieko įžeidžiančio nepasakė.

Todėl, pasak apeliantės, negalima nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad tokie E. A. ir minėtų liudytojų parodymai ne tik kad nelogiÅ¡ki, bet jų nepatvirtina ir tie liudytojai, kurių parodymai anot E. A., turėtų patvirtinti jo pateikiamos situacijos versijÄ , t. y. nors liudytojai R. K. ir D. I. matė kaip ji sudavė E. A., tačiau jie negirdėjo, kÄ ji ar E. A. kalbėjo. Be to, D. I. parodė, jog matė kaip E. A. laikė jÄ už atlapų, o vėliau koja prispaudė prie žemės. Taip pat pažymėtina, kad įvykį matė ir kiti liudytojai, namo, prie kurio kilo konfliktas, gyventojai, kurių parodymai apie esmines įvykio aplinkybes ir incidento pradžiÄ yra vienodi, papildantys vienas kitÄ , patvirtinantys jos atpasakotÄ Ä¯vykių eigÄ , o bÅ«tent, kad ji prašė vyriÅ¡kių patraukti automobilį, tačiau pastarieji vartojo jos atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, kaip ji ne kartÄ skambino į policijÄ , tačiau vyriÅ¡kiai vis tiek jÄ puolė, pargriovė ant žemės, spardė kojomis.

Å iaulių apygardos teismo nuomone, pats E. A. aktyviai dalyvavo kilusiame konflikte - vartojo jos atžvilgiu įžeidžiančius, necenzÅ«rinius žodžius, parvertė ant žemės, tampė už kojos, spardė. Mano, jog į Å¡ias iÅ¡tirtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino.Taipogi nurodo, kad nežymÅ«s sužalojimai buvo padaryti ir E. A., tačiau teismas nesiaiÅ¡kino, ar Å¡ie sužalojimai nebuvo padaryti jau po incidento, juolab, kad nukentėjusysis į med. ekspertus kreipėsi ne iÅ¡ karto po įvykio, o dar sekančiÄ dienÄ .

Teigia, kad bylos nagrinėjimas apsiribojo nukentėjusiojo bei kartu su juo įvykio dienÄ kompanijoje buvusių asmenų parodymų analize, nors pats teismas pripažino, kad kartu su E. A. buvę asmenys yra nukentėjusiojo draugai, be to, iÅ¡ dalies ir patys suinteresuoti pozityviai pateikti situacijÄ iki konflikto bei konflikto aplinkybes. Tačiau vis tiek teismas rėmėsi jų parodymais, dėl ko buvo atmesti ir netinkamai įvertinti ne tik jos parodymai dėl konflikto pradžios, bet ir kitų, bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymai.

Nurodo, kad BPK 336 straipsnio 1 dalyje yra pasakyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja, jei pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui jis nėra apskųstas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Be to, BPK 346 straipsnio 1 dalis byloja, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Todėl, 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Å iaulių apygardos teismo nuosprendžiais, vadovaujantis BPK 20 straipsniu pirmosios instancijos teismas, pilnai galėjo remtis kaip įrodomÄ jÄ medžiaga. Tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė. Todėl, nuteistosios nuomone, byla buvo iÅ¡nagrinėta neobjektyviai, teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad pats nukentėjusysis E. A. pažeisdamas vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ elgėsi netinkamai ir buvo kilusio konflikto iniciatorius, o ne ji.Be kita ko apeliantė nurodo, jog neiÅ¡samus bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme pasireiÅ¡kė ir tuo, kad teismas tinkamai neįvertino situacijos, kuri buvo prieÅ¡ prasidedant konfliktui tarp jos ir nukentėjusiojo, pateikdamas prieÅ¡taringÄ Ä¯rodymų analizę Å¡iuo klausimu.

Nuteistoji pabrėžia, kad teismai nuosprendyje privalo nurodyti bÅ«tinosios ginties ar jos ribų peržengimo požymius ir savo iÅ¡vadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau apylinkės teismas to nepadarė. Nurodo, kad BK 28 straipsnyje nustatyta teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį, t. y. asmuo turi teisę gintis, ginti kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Å iÄ teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas dar 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl bÅ«tinosios ginties ir jos ribų peržengimo" teismams iÅ¡aiÅ¡kino, kad teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį gali bÅ«ti realizuota nepriklausomai nuo galimybės iÅ¡vengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant arba kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigÅ«nus („Teismų praktika", 1997, Nr. 7, p. 70-73). Todėl pasak apeliantės, svarbi yra ir ta aplinkybė, kad konflikto pradžioje (pamačiusi, kad tiek E. A., tiek su juo buvę asmenys yra neblaivÅ«s, manydama, kad ir jų automobilį vairuojantis asmuo gali bÅ«ti neblaivus) ir jo metu (kai E. A. jos atžvilgiu pradėjo vartoti necenzÅ«rinius žodžius ir agresyviai elgtis) policijos ekipaÅ¾Ä kvietė bÅ«tent ji, o ne nukentėjusysis, kaip ir tai, kad ji pati labiausiai nukentėjo konflikto metu.

Nurodo, jog įvykio metu tarp jos ir E. A. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu E. A., bÅ«damas neblaivus, nespėjus jai paklausti ar jų automobilis sustojo ilgam ar trumpam, pradėjo jÄ Ä¯Å¾eidinėti, įžūliai Å¡ypsodamasis ir artindamasis prie jos vadino necenzÅ«riniais žodžiais, todėl ji, neapsikentusi tokio jo elgesio, skėlė antausius, nes jautėsi tokių jo žodžių įžeista ir pažeminta. Tačiau E. A. ir toliau demonstravo nepagarbÄ , jo elgesys darėsi agresyvesnis, todėl ji nuo jo traukėsi, juolab, kad buvo viena prieÅ¡ kelis nuo alkoholio apsvaigusius vyrus.

Taip ji buvo persekiojama kelis metrus, todėl, pagrįstai manė, kad jos atžvilgiu gali bÅ«ti pavartotas smurtas, juolab, kad E. A. savo rankÄ iÅ¡tiesė link jos, kaip jai atrodė, norėdamas sugriebti jai už peties, o kartu su juo buvęs D. L. neleido atidaryti jos automobilio durelių. Nuo pat pradžių E. A. elgėsi įžūliai ir agresyviai, o jo veiksmus ji laikė akivaizdžiu ir realiu pavojingu kėsinimusi, todėl mano, kad jos veiksmai Å¡ioje situacijoje turėtų bÅ«ti vertintini kaip padaryti bÅ«tinosios ginties situacijoje.

Taipogi nurodo, kad bÅ«tinoji gintis - tai tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos (BK 28 straipsnis). IÅ¡ teismo nuosprendžio motyvų nuteistoji sprendžia, kad teismas pripažįsta, jog kažkuriuo momentu ji turėjo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį, t. y. gynė savo garbę ir orumÄ nuo pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Tokiu atveju turėjo bÅ«ti nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . Be to, konstatuojant, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, nuosprendyje turėjo bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad ji suprato, jog pavojingas kėsinimasis jau atremtas ar pasibaigęs, todėl aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis. Teigia, kad baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad bÅ«tinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taigi, viena iÅ¡ bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu - kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms, o realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį, tokia situacija laikoma tariamÄ ja bÅ«tinÄ ja gintimi. Tariamoji bÅ«tinoji gintis gali bÅ«ti tuo atveju, kai nėra realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturi ar negali numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, todėl tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant bÅ«tinajai ginčiai.

Nuteistoji pažymi, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ , turi bÅ«ti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . BÅ«tinosios ginties bÅ«klė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Be to nurodo, jog įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiÅ¡kai atitiktų kėsinimosi pobÅ«dį bei pavojingumÄ , ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.

Tai, kad ji emocingai ir nevalingai sudavė du antausius E. A., Å¡iuo atveju, įvertinus visas bylos aplinkybes, nėra pagrindas iÅ¡vadai, kad jos gynybos priemonės aiÅ¡kiai neatitiko E. A. kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Teismo posėdžio metu nuteistoji prašė jos apeliacinį skundÄ tenkinti. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla J. M. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalios 1 punktas).

BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visus byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, dėl to ne visos bylos faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisingai, taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .Priimdamas apeliantės atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliantės prisipažinimu, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto iÅ¡vada, 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiais.Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ klausimÄ , ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ . Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti vertinimas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iÅ¡ anksto nėra svarbesnis už kitÄ , nepriklausomai nuo įrodymų Å¡altinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto iÅ¡vada ir pan.).   IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėjo byloje esančius teisėtais bÅ«dais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus.

Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti: kaltinamoji – apeliantė J. M., nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. A., liudytojai D. V., R. K., I. V., S. Č., D. L., E. K., buvo perskaityti dokumentai, turintys reikÅ¡mės bylai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantė J. M. 2008 m. vasario mėnesio 23 dienÄ , apie 15.20 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė du smÅ«gius į skruostÄ E. A. tuo padarydama minkÅ¡tųjų audinių sumuÅ¡imÄ kairiajame skruoste ir taip nežymiai sutrikdydama E. A. sveikatÄ .

Su tokia apylinkės teismo iÅ¡vada aukÅ¡tesnės instancijos teismas sutikti negali.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuoja, kad apeliantė smurtaudama sukėlė fizinį skausmÄ , nežymiai sužalojo E. A.. Jos tyčiniai smurtiniai veiksmai prieÅ¡ nukentėjusįjį negali bÅ«ti vertinami kaip jÄ iÅ¡teisinantys gynybiniai veiksmas (nuosprendžio 3, 4 lapai). IÅ¡ to seka, kad apeliantė sukėlė konfliktinę situacijÄ , tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nukentėjusiojo veiksmai jos gyvybei ir sveikatai nekėlė pavojaus ir gintis nuo nukentėjusiojo nereikėjo.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė nepilnai: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama apeliantės kaltė, nepilnai pasisakė dėl motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė dalį apeliantės parodymų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad apeliantė kalta iÅ¡ esmės prisipažino, tačiau iÅ¡ bylos medžiagos (t. 2., b. l. 17-18) matyti, kad apeliantė kalta neprisipažino visiÅ¡kai, o tai, kad ji nuosekliai pasakoja apie įvykio aplinkybes ir nurodo, kad smÅ«gius E. A. sudavė gindamasi, neleidžia daryti iÅ¡vados, kad apeliantė savo kaltę iÅ¡ esmės pripažįsta. Nuosprendyje nepasisakyta, kodėl teismas atmetė nukentėjusiojo E. A. parodymus, kad apeliantė du kartus spyrė jam koja, iÅ¡lipusi iÅ¡ automobilio keikėsi necenzÅ«riniais žodžiais, nepasisakyta, kurių liudytojų parodymais remiantis nustatyta, kad apeliantė tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusįjį E. A. ir sukėlė jam fizinį skausmÄ , nes iÅ¡teisindamas apeliantę pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad atmeta liudytojų, rodančių, kad apeliantė plÅ«dosi necenzÅ«riniais žodžiais, parodymus, kaip jų siekį atkerÅ¡yti apeliantei, vadinasi, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantė konfliktinės situacijos nesukėlė.

Be to, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neanalizuoja 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžių, kuriais nukentėjusysis E. A. pripažintas kaltu dėl konflikto sukėlimo ir vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo. TÄ patvirtino ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-211/2010). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas vienÄ Ä¯vykį tarsi iÅ¡skirsto į du atskirus tyčinius nusikaltimus - kad apeliantė smurtaudama sukėlė fizinį skausmÄ , nežymiai sužalojo E. A., ir kad E. A. pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir naudojo prieÅ¡ apeliantę fizinį smurtÄ .Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad apeliantė privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam E. A. kumščiu sudavė du smÅ«gius į skruostÄ (ko neneigia ir pati J.

M.). Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apeliantė tai padarė smurtaudama prieÅ¡ E. A. Å¡iam dar nepradėjus smurtauti prieÅ¡ jÄ ir tai, kad konflikto metu E. A. jÄ plÅ«do, įžūliai juokėsi, ar, kaip jai pasirodė, grėsmingai artinosi prie jos, nėra vada, neesant kitų įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu kėlė realiÄ grėsmę jos gyvybei ar sveikatai ir, kad ji nuo tokių veiksmų gynėsi.              Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytÄ teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiÅ¡kinant Å¡iÄ nuostatÄ teismų praktikoje bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.).

Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Tai reiÅ¡kia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra iÅ¡reikÅ¡tas iÅ¡oriÅ¡kai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki. Taip paprastai bÅ«na, kai nukentėjusieji patiria smÅ«gius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko iÅ¡sitrauktÄ ginklÄ , girdi aiÅ¡kiai iÅ¡sakomus grasinimus ir pan.

Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai bÅ«tų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sÄ lygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smÅ«gis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybÄ sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimÄ .

Ä®statymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis bÅ«tų smulkmeniÅ¡kai apskaičiuotas ir visiÅ¡kai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali bÅ«ti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tÄ Å¾alÄ , kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam.

Nei kiekybės, nei kokybės požiÅ«riu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kuriÄ sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali bÅ«ti peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. BÅ«tinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos bÅ«tinos sÄ lygos vienu metu:

a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas;

b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia);

c) gynyba aiÅ¡kiai neatitinka kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Net ir esant visoms Å¡ioms bÅ«tinoms sÄ lygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai:

a) bÅ«tinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumiÅ¡imo ar didelio iÅ¡gÄ sčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis;

b) ginantis nuo įsibrovimo į bÅ«stÄ padaryta veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2010). Pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyręs bylos aplinkybes nuosprendyje nurodė, kuo remdamasis iÅ¡teisino apeliantę pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, t. y. konstatavo, kad apeliantė nukentėjusiojo E. A. necenzÅ«riniais žodžiais neplÅ«do, o tai paneigia privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo E. A. parodymus, kad apeliantė, jam iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio jį puolė necenzÅ«riniais žodžiais, ir panaudojo prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ . 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiuose, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-211/2010, konstatuota, kad E. A. pripažintas kaltu dėl konflikto sukėlimo ir vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo.

O nukentėjusiojo parodymus, be minėtuose teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių, paneigia nuoseklÅ«s ir tapatÅ«s J. M. (2 t., b. l. 17-18), I. V. (2 t., b. l. 13), policijos pareigÅ«nų (2 t., b. l. 15-16) parodymai duoti pirmosios instancijos teisme bei apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojų A. B. (1 t., b. l. 36-38), I. V. (1 t., b. l. 39-42), M. J. S. N. (1 t., b. l. 43-47), policijos pareigÅ«nų (1 t., b. l. 50-53, 57-59, 60-62, 64-65, 70-77) parodymai, iÅ¡ kurių matyti, kad jų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra iÅ¡ esmės tapatÅ«s, papildantys vienas kitÄ , kurių iÅ¡davoje susidaro iÅ¡samus situacijos vaizdas, o bÅ«tent tai, kad liudytojai I.

V., A. B., M. J. S. N. patvirtino, kad lauke girdėjo triukÅ¡mÄ , kad J. M. prašė vaikinų, jog Å¡ie leistų pravažiuoti, tačiau pastarieji vadino merginÄ necenzÅ«riniais žodžiais, J. M. ne kartÄ skambino į policijÄ , kas dar kartÄ patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo E. A.. Tuo tarpu kitų liudytojų parodymai, o bÅ«tent D. I. (2 t., b. l. 11-12), R. K. (2 t., b. l. 12-13), S. Č. (2 t., b. l. 14), D. L. (2 t., b. l. 14-15, E. K. (2 t., b. l. 16), M. A. (2 t., b. l.

17) atmestini, kadangi visi minėti liudytojai matė kaip J. M. trenkė E. A., tačiau nei vienas nematė ir negirdėjo kaip J. M. keikė E. A., kas prieÅ¡tarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Paminėtina ir tai, kad minėti liudytojai yra arba buvę E. A. kaimynai, arba draugai, kartu su juo buvę įvykio vietoje, arba giminės, dėl ko jų parodymai akivaizdžiai palankesni E. A..Taip pat kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalį, kad apeliantė E. A. nežymiai sužalojo ir sukėlė fizinį skausmÄ ir tai padarė smurtaudama prieÅ¡ E. A.

Å¡iam dar nepradėjus smurtauti prieÅ¡ jÄ ir tai, kad konflikto metu E. A. jÄ plÅ«do, įžūliai juokėsi, ar, kaip jai pasirodė, grėsmingai artinosi prie jos, nėra vada, neesant kitų įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu kėlė realiÄ grėsmę jos gyvybei ar sveikatai ir, kad ji nuo tokių veiksmų gynėsi.              Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, ir kartu su juo automobiliu važiavę asmenys, iÅ¡lipę iÅ¡ automobilio ir automobilį pastatę tokioje vietoje, kad sustojusį automobilį negalėjo aplenkti iÅ¡ paskos važiavę automobiliai.

IÅ¡ paskos važiavusiam apeliantės vairuojamam automobiliui sustojus ir apeliantei įjungus garsinį signalÄ , kad bÅ«tų leista jos automobiliui pravažiuoti, apeliantė vieno iÅ¡ buvusių asmenų buvo įžeista. Ji iÅ¡lipo iÅ¡ savo automobilio ir priėjusi prie priekyje sustojusio vairuotojo paklausė ar ilgai jie ruoÅ¡iasi stovėti. Gavusi atsakymÄ , kad vairuotojas nežino kiek laiko stovės, ruošėsi telefonu skambinti telefonu policijai. Paskambinusi telefonu policijai, ėjo link savo automobilio, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis ėjo iÅ¡ paskos ir jÄ Ä¯Å¾eidinėjo necenzÅ«riniais žodžiais.

Ji neapsikenkusi E. A. sudavė ranka į veidÄ . E. A. ir D. L. jÄ Ä¯Å¾eidinėjant, E. A. sudavė ranka dar vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ . IÅ¡ karto po to E. A. pradėjo naudoti prieÅ¡ jÄ smurtÄ . Tai nustatyta 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiais, kasacine nutartimi Nr. 2K-211/2010. Atsižvelgiant į ankstesniais nuosprendžiais bei Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad neleidžiant apeliantės vairuojamam automobiliui pravažiuoti, apeliantę įžeidinėjant necenzÅ«riniais žodžiais, artinantis prie jos ir toliau įžeidinėjant, neleidžiant apeliantei įlipti į savo automobilį ir tolesni E. A. veiksmai nukentėjusios atžvilgiu, rodo realiai pradėtÄ ir tiesiogiai gresiantį pavojingÄ kėsinimÄ si apeliantės garbei ir orumui, sveikatai.

Todėl apeliantė tokioje situacijoje turėjo teisę ir galėjo ginti savo garbę, orumÄ , sveikatÄ . Pažymėtina tai, kad J. M. suduodama ranka du smÅ«gius nukentėjusiajam E. A., kuris yra už jÄ aiÅ¡kiai fiziÅ¡kai stipresnis ir realiai kėlė jai pavojų, į veidÄ ji turėjo teisę gintis nuo jÄ Ä¯Å¾eidinėjančio ir puolančiojo E. A. ir jos gynyba aiÅ¡kiai nevirÅ¡ijo kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Esant Å¡ių aplinkybių visumai konstatuotina, kad J. M. nežymiai sužalojo E. A. gindama save nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir jos veikoje nėra aiÅ¡kaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo.Taigi nors nuteistosios veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant bÅ«tinajai ginčiai.

Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje J. M. bÅ«tų peržengusi bÅ«tinosios ginties ribas. Todėl J. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė. Tuo tarpu apylinkės teismas netinkamai įvertino Å¡ias aplinkybes, BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesivadovavo ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylÄ BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.

Todėl, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla J. M. nutrauktina.Lietuvos Respublikos BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimÄ teismui priėmus apkaltinamÄ jį arba iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, tačiau minėta įstatymo norma nereglamentuoja civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo nutraukus bylÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 28 str. pagrindu.

Tačiau Lietuvos Respublikos BPK 113 str. nurodyta, jog kai nagrinėjant civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimų Lietuvos Respublikos BK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieÅ¡tarauja baudžiamojo proceso normoms. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 str. 1 d. - asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, neatsako už užpuolikui padarytÄ Å¾alÄ . Å iuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo J.

M. nekalta, kaltas pats nukentėjusysis, todėl priteistas civilinis ieÅ¡kinys atmestinas.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, n u t a r i a:        Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendį panaikinti ir baudžiamÄ jÄ bylÄ J. M. nutraukti.E. A. civilinį ieÅ¡kinį atmesti.Pripažintas proceso iÅ¡laidas ir priteistas iÅ¡ J.

M. 36,90 Lt paÅ¡to iÅ¡laidas valstybei, panaikinti. Kolegijos pirmininkas                                                    Zigmas Kavaliauskas Teisėjai                                                                 Vaclovas Iždonas                                                                  Bronius Zalaga                                      Â