ff99ba9177bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-5/2013

Proceso Nr. 1-91-1-00616-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.1; 1.2.14.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutarties.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį penkerių metų laisvės atėmimo bausme, 178 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, teismas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę penkerių metų laisvės atėmimą. Iš V. S. R.V. priteista 3250 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai – 4654, 52 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyriui ‑ 10 352, 63 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1395,89 Lt antrinės tiesioginės pagalbos išlaidų valstybės naudai.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutartimi nuteistojo V. S. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 19 d., dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šakių seniūnijoje ir rajone, (duomenys neskelbtini), miško ribose, R. V. tyčia suduodamas mažiausiai vieną smūgį beisbolo lazda į galvos sritį, padarė jam muštinę žaizdą kairiojo smilkinio – viršugalvio ribose, atvirą kairiojo momenkaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinįjį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų dešiniojo pusrutulio smilkininės skilties sumušimą, taip sunkiai sutrikdė R. V. sveikatą.

Be to, 2010 m. spalio 19 d. dienos metu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šakių seniūnijoje ir rajone, (duomenys neskelbtini), miško ribose, tyčia sužalojęs beisbolo lazda R. V., kuris po padaryto sužalojimo nukrito ant žolės, pagrobė R. V. priklausantį dujinį pistoletą „Para“ 850 Lt vertės.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas skunde pateikia tokius alternatyvius prašymus:

panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme;

panaikinti teismų sprendimus ir V. S. baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikalstamų veikų sudėčių;

pakeisti teismų sprendimus nutraukiant baudžiamąją bylą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, pritaikyti BK 28 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu;

pakeisti teismų sprendimus ir, vadovaujantis BK 54 straipsniu, 41 straipsniu, skirti V. S. švelnesnes bausmes tiek pagal atskirus kaltinimus, tiek ir subendrintą bausmę.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nes tiek apylinkės teismo teisėjui, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai buvo pagrindas nusišalinti, tačiau jie to nepadarė. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teisme gynėjas ir jo ginamasis buvo pareiškę pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo, nurodę aplinkybes, kuriomis remiantis yra pagrindas nusišalinimui (teisėjas nepagrįstai atmetė atskirus argumentuotus ir svarbius kaltinamojo gynybos prašymus dėl teismo medicinos ekspertizės paskyrimo byloje, teisėjo veiksmai buvo prieštaringi ir, sprendžiant eksperto nušalinimo klausimą, nebuvo duota laiko ekspertui pasiruošti atsakymams į papildomus klausimus). Be to, ir kiti teisėjo veiksmai vertintini kaip patvirtinantys šališkumą, nes teisėjas visiškai nesant pagrindui pakeitė nuteistajam kardomąją priemonę į suėmimą, itin pasunkindamas nuteistojo teisių dėl vėlesnės apeliacijos faktinį įgyvendinimą, nepagrįstai atsisakė išduoti V. S. laikinojo pateikimo valstybės įmonei asmens dokumentą, būtiną atskiros kategorijos vairuotojo teisės pažymėjimui įgyti. Taip pat teisėjas nepagrįstai atmetė gynybos pastabas dėl apylinkės teismo posėdžio protokolo.

Skunde teigiama, kad po bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuteistasis sužinojo, jog vienai iš teisėjų (Reginai Majauskienei) taip pat buvo pagrindas nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Ši teisėja yra gyvenusi Šakiuose, dirbusi ten teisėja, o jos gyvenamoji vieta buvo tame pačiame name kaip ir nukentėjusiojo šeimos, o nukentėjusiojo motina B. V. gana artimai bendravo su teisėja. Be to, iš Šalių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarties, kuria buvo nusišalinęs teisėjas Artūras Rauktys, svarbu tai, kad joje nurodoma, jog R. V. yra ilgametės Šakių rajono administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos B. V., kurią su teisėju ir jo sutuoktine sieja ilgamečiai darbiniai ir asmeniniai santykiai, sūnus. Tai patvirtina, kad B. V. pagal savo pareigas buvo žinomas asmuo Šakių rajone, o tai sudaro pagrindą manyti apie tikrai buvusius jos artimus santykius su teisėja R. Majauskiene. Sprendžiant teisėjo šališkumo klausimą, nebūtina įrodyti jo šališkumo, bet būtina nustatyti tam tikras aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad šališkumas yra ar net gali būti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

Apeliacinio skundo neišnagrinėjimas pasireiškė tuo, kad nutartyje daug vietos skiriama aplinkybės, kas buvo susitikimo iniciatorius aprašymui ir akcentuojama, kad juo buvo būtent V. S.. Bet ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės, nes byloje nenustatyta, kad R. V. būtų atvykęs prievarta, kad būtų verčiamas atvykti. Priešingai, pats nukentėjusysis nurodo, kad nuvyko dėl bendro susitarimo susitikti. Be to, nutartyje nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusysis R. V. neturėjo motyvo pulti V. S., išsitraukdamas iš kišenės ginklą. Teismas nevertino su šiuo motyvu susijusių apeliacinio skundo argumentų, t.y. to, jog pats R. V. atvyko aiškintis konfliktinių santykių su savo „konkurentu“ dėl moters, nes iki tol jis bendravo su V. S. sugyventine, kad R. V. į įvykio vietą atvyko neblaivus ir tai lėmė jo agresyvumą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bandė įžvelgti tariamus prieštaravimus V. S. ir liudytojo V. M. parodymuose, nors tokių prieštaravimų nėra, nes atskiri žmonės jų patirtą situaciją įvertina, įsisąmonina, įsimena bei perteikia atskirais požiūriais. Teismas neišnagrinėjo skundo argumento, kuriame buvo paaiškina, kodėl liudytojas V. M. iš karto po įvykio nesikreipė į teisėsaugą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į prieštaravimus tarp nukentėjusiojo ir liudytojo Ž. N. parodymų dėl to, kad nukentėjusysis teigė pasiėmęs ginklą iš automobilio dėtuvės prieš išlipdamas, tuo tarpu liudytojas teigė nematęs jokio pistoleto; nukentėjusysis teigė matęs, kaip V. S. pasiėmė iš automobilio beisbolo lazdą, su ja prie jo priėjo ir sudavė per galvą, tuo tarpu liudytojas parodė, kad nematė, kaip V. S. pasiėmė iš automobilio lazdą. Tokie parodymai iš esmės atitinka nuteistojo ir kito liudytojo V. M. parodymus. Teismas nepasisakė ir dėl to prieštaravimo, kad nukentėjusysis nurodė, jog V. S. pribėgo prie jo, o liudytojas parodė, kad R.V. ir V. S., išlipę iš automobilių, ėjo vienas prie kito. Nukentėjusysis parodė, kad, be jo ir nuteistojo, aikštelėje daugiau nebuvo jokių automobilių, liudytojas parodė, kad matė ir kitą automobilį, taip patvirtindamas nuteistojo ir gynybos liudytojo parodymus apie tai, kad šis buvo atlydėjęs V. S.. Kasatorius mano, kad liko neatsakyta į jų apeliacinio skundo klausimą, kodėl R. V., išlipęs iš automobilio ir pamatęs V. S. su lazda, neišsitraukė turėto ginklo.

Teismas nevertino ir to gynybos argumento, kad neegzistuoja jokia beisbolo lazda, ir kad priešingai, pagal duomenų visumą, tikėtina, buvo panaudotas šalia gulėjęs pagalys.

Teismas neanalizavo to gynybos argumento, kad nuteistojo pasirinkta gynybos versija, taktika turėjo savo priežastis, kurias buvo nurodęs apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma paskirti teismo medicinos ekspertizę R. V. sveikatos sutrikdymo laipsniui ir pobūdžiui nustatyti, ją atlikti pavesti kitiems ekspertams, pateikti ekspertams atsakyti į tuos pagrindinius klausimus, kurie šioje byloje buvo užduoti teismo medicinos specialistui, ir į klausimą, ar nukentėjusiojo anksčiau patirtos galvos traumos turėjo įtakos jo sveikatos sutrikdymo diagnozavimui po byloje nagrinėjamo įvykio ir gydymo trukmei. Teismas ekspertizės nepaskyrė, apsiribojo teismo medicinos eksperto apklausa, jis be papildomo tyrimo įsigilino į bylos duomenis ir pasisakė, kad senos traumos vertinimas nekeistų jau duotos specialisto išvados. Be to, teismas neišnagrinėjo ir klausimo dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad byla pagal BK 135 straipsnio 1 dalį turėtų būti nutraukta esant būtinosios ginties situacijai pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, nes į V. S. neblaivus asmuo konfliktinėje situacijoje nukreipė ginklą, o jo veika pasireiškė ne bėgimu, bet gynyba pirma po ranka pasitaikiusia priemone (lazda). Taip pat V. S. veikoje nėra ir BK 178 straipsnio 1 dalies sudėties, nes daikto, galinčio būti pripažintu daiktiniu įrodymu, pasiėmimas iš įvykio vietos turint tikslą ateityje jį pateikti teisėsaugos institucijoms ir po kurio laiko to daikto pateikimas institucijoms, nelaikytini daikto vagyste. Pasak kasatoriaus, taikyti BK 28 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra pagrindas todėl, kad V. S. buvo būtinosios ginties situacijoje.

Pasak gynėjo, yra pagrindas išvadai, kad teismai paskyrė per griežtas bausmes, neatitinkančias teisingumo principo pagal BK 54, 41 straipsnius. Nurodoma, kad konfliktas įvyko tik dėl nukentėjusiojo veiksmų, jo ryšio su nuteistojo sugyventine, to teismai visiškai nevertino. V. S. praeityje neteistas, dirbo (tarnavo VSAT prie VRM Pagėgių Rociškių užkardos Sargybų būrio pasieniečiu puskarininkiu), augino mažametį vaiką (gim. 2006 m. rugsėjo 27 d.), tarnybos viršininkų apibūdinamas teigiamai, kaip drausmingas ir pagarbus, į pastabas reaguodavo ramiai ir teisingai.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl teismų šališkumo yra nepagrįsti. Kaip teismo šališkumas negali būti traktuojamas pirmosios instancijos teismo argumentuotas gynėjo prašymo skirti teismo medicinos ekspertizę, kitų prašymų atmetimas, atsisakymas išduoti kaltinamajam laikino pateikimo valstybės įmonei asmens dokumentą. Pasak prokurorės, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl V. S. kaltės, o tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltininko neužtikrinimas, svarstydamas prašymus ir dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes. Prokurorė pažymi, kad šališku turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose, tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese.

Prokurorė nesutinka ir su tuo skundo argumentu, kuriame teigiama apeliacinės instancijos teismo teisėją buvus šališku. Apeliacinės instancijos teisme buvo galimybė reikšti nušalinimus, proceso dalyviai galėjo šia galimybe pasinaudoti, tačiau to nepadarė, pasak prokurorės, teigti, kad teisėja R. Majauskienė buvo šališka, remiantis tik tuo, kad ji prieš 20 metų dirbo tame pačiame mieste ir gyveno viename name su nukentėjusiuoju ir jo tėvais, nėra pagrindo. Tai, kad nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalino teisėjas A. Rauktys, neduoda pagrindo manyti, kad ir teisėja R. Majauskienė, kuri Šakių rajone nedirba beveik 20 metų, turėjo nusišalinti.

Prokurorė teigia, kad nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl procesinių pažeidimų ir neišsamaus bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kauno apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais remiantis V. S. nuteistas ir kuriais grindžiamos išvados dėl jo kaltės, argumentavo, kodėl remiasi vienais įrodymais, o kitus atmeta.

Prokurorė nesutinka su skundo teiginiu, kad V. S. veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Byloje nekonstatuota aplinkybių bei priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis R. V. turėjo būti agresyviai nusiteikęs prieš V. S. ir į jį taikytis dujiniu pistoletu. Nuteistojo V. S. elgesys - nesikreipimas į policiją, ikiteisminio tyrimo metu atsisakymas duoti parodymus, pranešimas apie liudytoją, nukentėjusiojo ginklo atidavimas tik teisiamojo posėdžio metu, parodymų, kurie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims, davimas tik teisme ‑ pagrįstai įvertintas kaip siekis klaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. V. S. veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, o jo pyktis dėl nukentėjusiojo, tikėtina, netinkamo elgesio, todėl tokių nuteistojo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip padarytų esant būtinajai ginčiai.

Kadangi nėra būtinosios ginties situacijos, negali būti svarstomas ir jos ribų peržengimo klausimas ir nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų.

Prokurorė mano, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, pritaikytos tinkamai. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo pobūdį, veikos pavojingumą visuomenei (padarytas vienas nesunkus ir vienas sunkus nusikaltimas), kaltinamojo asmenybę (anksčiau neteistas), į tai, kad nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, ir skyrė penkerius metus laisvės atėmimo, t. y. sankcijos vidurkio ribose, atsižvelgiant į tai, kad šio straipsnio sankcija numato tik terminuotą laisvės atėmimą. Teismas, bendrindamas bausmes, tinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies normas. Kasaciniame skunde įrodinėjant netinkamą bausmės paskyrimą, nurodomos tos pačios aplinkybės – nuteistąjį apibūdinantys duomenys, nusikaltimo aplinkybės, kurios jau buvo išnagrinėtos ir tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teisme skiriant bausmę, todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir švelninti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde inter alia nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodoma, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje. Pagrindžiant šiuos teiginius, kasaciniame skunde keliamos ir tam tikros įvykio versijos, kartu, ginčijant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat bandoma sumenkinti nukentėjusiojo ir liudytojo Ž. N. parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų, inter alia specialisto išvados dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami šiuos sprendimus, nepadarė BPK įtvirtintų nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, taip pat tuo aspektu, ar teismai, nuteistojo veiką kvalifikuodami pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirdami atitinkamą bausmę, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališki pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Būtent objektyvusis nešališkumo principo aspektas reiškia ir tai, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Būtent vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas argumentuotai atmetė gynėjo prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę, kitus prašymus, pakeitė V. S. kardomąją priemonę į suėmimą, atsisakė išduoti kaltinamajam laikinam pateikimui valstybės įmonei asmens dokumentą, savaime negali būti traktuojama kaip šio teismo šališkumas. Minėti pirmosios instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai nesudaro pagrindo manyti, kad šis teismas tokiu būdu išreiškė išankstinį priešiškumą prieš V. S., buvo tendencingas, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės, t. y. buvo šališkas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šališku buvo ir apeliacinės instancijos teismas, nes šio teismo kolegijos teisėjai R. Majauskienei buvo pagrindas nusišalinti, bet ji nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino. Šiame kontekste pažymėtina, kad šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant teisėjo nusišalinimo reikalavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bent vieno iš bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių teisėjų asmeninį tendencingumą, baudžiamojo proceso metu rodomą palankumą vienai iš proceso šalių. Pažymėtina, kad nuteistajam V. S. buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, teisėjų kolegiją, tačiau nušalinimų nei jis asmeniškai, nei jo gynėjas nepareiškė. Vien tai, kad minėta teisėja, kaip teigia kasatorius, prieš 20 metų dirbo Šakiuose ir gyveno viename name su nukentėjusiuoju ir jo tėvais, nesudaro pagrindo manyti, kad ji turėjo išankstinį nusistatymą dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamas veikas, buvo tendencinga. Be to, šios teisėjos šališkumas ir pareiga nusišalinti nuo bylos nagrinėjamo kasaciniame skunde buvo grindžiama prielaida, jog nurodytoji teisėja buvo artimai pažįstama su nukentėjusiojo motina. Tokia kasatoriaus išsakyta prielaida irgi nesudaro pagrindo manyti, kad teisėja R. Majauskienė galėjo būti šališka nagrinėjamoje byloje ir turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Pažymėtina ir tai, kad teisėjo A. Raukčio nusišalinimas šioje byloje savaime nesuponuoja ir minėtos teisėjos pareigos nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo

Taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų kokie nors realūs faktai, keliantys abejonių dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nešališkumo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo pažeista V. S. teisė į nešališką teismą, taigi pažeistos Europos žmogaus teisių teismo 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Nepagrįsti yra ir kasacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais buvo grindžiama šio teismo išvada dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje. Taip pat teismas motyvuotai pasisakė dėl to, kodėl pripažįstant V. S. kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, remiamasi vienais parodymais, o kiti parodymai atmetami. Pagal byloje nustatytas aplinkybes tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindo abejoti.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklaustas nukentėjusysis, liudytojas V. M., teismo medicinos specialistas. Būtent apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotą išvadą, kad V. S. buvo pagrįstai nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai buvo vertinami kaip įrodymų visetas, juos lyginant tarpusavyje ir argumentuotai pasisakant dėl tam tikrų įrodymų atmetimo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepaisė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.

Dėl BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių, 28 straipsnio, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-313/2012)

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010).

Taigi būtinosios ginties situacija ir asmens teisė į būtinąją gintį atsiranda tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis būtų atlikęs veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis. Taigi teismai pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo veiksmus teisingai pripažino padarytais nesant būtinosios ginties situacijai. Nesant būtinosios ginties situacijai negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas, taigi tokiu atveju negali būti taikomos ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo.

Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistojo veika, užvaldant nukentėjusiojo dujinį pistoletą, buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Taigi konstatuotina, kad teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažindami nuteistąjį kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ją nepakeista, pažeidė BK inter alia 41, 54 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias bausmės paskirtį ir jos skyrimo taisykles. Šiuo atveju teismai, kaip to reikalauja BK 54 straipsnis, atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo pobūdį, veikos pavojingumą visuomenei (padarytas vienas nesunkus ir vienas sunkus nusikaltimas), kaltinamojo asmenybę (anksčiau neteistas), į tai, kad nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neatitiktų bausmės paskirties, akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Olegas Fedosiukas

Armanas Abramavičius