2025-10-22 Nr. AB-17617-3-61-3-04905-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1273-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04905-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. G. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 25S191963 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas Sprendimo teisėtumo. Pareiškėja prašymą argumentavo tuo, kad dėl jos politinių įsitikinimų ir dėl sūnaus vykdytos opozicinės veiklos kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), pareiškėjai kyla grėsmė patirti persekiojimą. Pareiškėjos sūnui Lietuvos Respublikoje yra suteiktas pabėgėlio statusas, Lietuvos Respublikoje leidimų nuolat gyventi pagrindu gyvena pareiškėjos sūnus, marčia ir anūkai. Pareiškėja Lietuvoje rūpinasi ir išlaiko sūnus, dėl sveikatos problemų bei amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų, serga (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir medikamentų trūkumo kilmės valstybėje galimi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimai.

Pareiškėja nurodė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, privalės bylos nagrinėjimo metu per nustatytą 14 dienų terminą, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 16 d. išvykti į kilmės valstybę. Pareiškėja bijo grįžti į kilmės valstybę, nes ten gali patirti persekiojimo grėsmę, tokiu būdu jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, ji būtų išskiriama su teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančiu sūnumi, marčia ir anūkais.

Pareiškėja pažymėjo ir tai, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos (asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų, turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo, persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių konvencinių priežasčių, ji negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga) turi būti įvykdytos in corpore (bendrai), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę dar bylos nagrinėjimo metu, automatiškai būtų konstatuojama, kad pareiškėja neatitinka visų nuostatų, kadangi ji nebūtų už savo kilmės valstybės ribų.

Teismui panaikinus Sprendimą ir įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y., pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos kilmės valstybės institucijos atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, noriai negrąžins. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas, t. y. pareiškėjai nebus padaryta neatitaisoma žala realizuojant savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus, kadangi, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, Sprendimo galiojimas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl šio Sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. rugsėjo 12 d. sprendimu priėmė pareiškėjos skundą ir tenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos pagal Sprendimą iki įsiteisės teismo sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo.

Teismas nustatė, kad Sprendimu nuspręsta, be kita ko, nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikto skundo forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus. Pareiškėjos skundo reikalavimas formuluojamas aiškiai ir konkrečiai, grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios logiškai siejamos su pareiškėjos nurodomais argumentais ir teisiniu pagrindu, taip pat, šioje stadijoje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas. Taigi, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pareiškėjos šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą, teismas nenustatė pagrindo jį laikyti akivaizdžiai nepagrįstu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde, prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes (pareiškėjos sūnus, kuriam yra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, yra (duomenys neskelbtini), politinis oponentas, todėl pareiškėjai kyla grėsmė patirti persekiojimą kilmės valstybėje, Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus, marčia ir anūkai, pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) metai, ji serga (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), negali gauti gydymo / medikamentų kilmės valstybėje, pareiškėja yra nedirbanti, ją Lietuvoje išlaiko ir rūpinasi sūnus), nurodė, kad šioje byloje skundžiamu Sprendimu atsisakyta pareiškėjai suteikti prieglobstį, tačiau pareiškėja tokį sprendimą šioje administracinėje byloje apskundė. Taigi, šiuo klausimu nesant galutinio teismo sprendimo, sprendžiant dėl pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip nurodė teismas, dar nėra įvertinta, ar Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai sprendė dėl pagrindų suteikti pareiškėjai prieglobstį nebuvimo.

Teismas konstatavo, kad nesant galutinio sprendimo dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo, neuždraudus pareiškėjos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, galėtų susidaryti tokios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai būtų sukelta didelė žala, kurios atitaisymas būtų sudėtingas. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro prielaidų spręsti, kad pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju galėtų pažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus ar neatitiktų viešojo intereso.

Teismas konstatavo, jog yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalį, kuria pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti įgaliotoms institucijoms išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

III. Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nei pareiškėja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia tiksliai pareiškėjai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Vien pareiškėjos individualių aplinkybių įvardijimas (artimieji, amžius, sveikatos būklė) nėra pagrindas teigti, kad ji atitinka ABTĮ 70 straipsnyje numatytą sąlygą dėl neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad pareiškėja kilmės valstybėje tariamai negali gauti gydymo / medikamentų, tačiau tokių objektyvių įrodymų į bylą nėra pateikta. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina hipotezės, kad prieiga prie maisto ar medicinos būtų dirbtinai ribojama konvenciniais pagrindais. Be to, pareiškėjos būklė nėra kritinė, jog būtų galima teigti, kad grįžimo į kilmės valstybės atveju pareiškėja patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Be to, iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėja nenurodė, kad negavo jai reikiamos sveikatos pagalbos, ar kad tokia pagalba buvo ribojama dirbtinai.

Šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, kadangi pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-618-662/2024; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-415/2025 ir kt.). Pareiškėja, kreipdamasis į teismą, tik deklaratyviai nurodė tai, kad, grįžus į kilmės valstybę, tikėtinai patirs kilmės valstybės valdžios institucijų persekiojimą. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad kilmės valstybės valdžios institucijos persekioja pareiškėją ir kad jai kyla reali rizika patirti tokį persekiojimą, pareiškėja nepateikė.

Atsakovas mano, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2001-821/2024. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai pasisako iš esmės, dėl bylos ginčo, t. y. dėl išsiuntimo pagrįstumo ir galimumo atsižvelgiant į individualią asmens situaciją. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės bando pakeisti pareiškėjos esamą faktinę padėtį ir išspręsti ginčą iš esmės. Atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kurioje nurodyta, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017).

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė aiškiai neapibrėžtais, abstrakčiais ir įrodymais nepatvirtintais neigiamais padariniais, kurie galimai jai gali kilti vykdant sprendimą, nors byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad išsiuntimo sprendimo vykdymas šiuo metu yra vykdomas. Pareiškėja neįrodė, kad jos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir kad egzistuoja abi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos šiai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nebuvo tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, o skundžiama nutartis naikintina. Atsakovas taip pat paaiškina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja realiai yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o Migracijos departamento atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju, atlikus preliminarų reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nėra akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių. Pareiškėja siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (ji yra prieglobsčio prašytoja Įstatymo 2 str. 20 d. prasme), todėl, atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus ir byloje esančius duomenis, laikytina, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, asmuo privalėtų dar bylos nagrinėjimo metu išvykti į kilmės valstybę iki 2025 m. rugsėjo 16 d., tokiu būdu jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę dar bylos nagrinėjimo metu, automatiškai būtų konstatuojama, kad pareiškėja neatitinka visų nuostatų, kadangi ji nebūtų už savo kilmės valstybės ribų. Teismui priėmus pareiškėjai teigiamą sprendimą – panaikinus Sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, tokio Sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y., asmenį išsiuntus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjos atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, nagrinėti jos prieglobsčio prašymą (vien tik šiuo tikslu), kilmės valstybės institucijos, akivaizdu, noriai negrąžins.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės skubos tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju Sprendimo apskundimas nesustabdo jo vykdymo ir asmeniui nustatytas terminas savanoriškai išvykti baigėsi 2025 m. rugsėjo 16 d. Pareiškėja taip pat teigia, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga siekiant įgyvendinti teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (Įstatymo 71 str. 1 d. 4 p.).

Pareiškėja apibendrina, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas, t. y. pareiškėjai nebus padaryta neatitaisoma žala galimybei realizuoti savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus, kadangi, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, Sprendimo galiojimas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl šio sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalies, kuria teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos pagal Sprendimą iki įsiteisės teismo sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkino, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes (pareiškėjos sūnus, kuriam yra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, yra (duomenys neskelbtini) režimo priešininkas, politinis oponentas, todėl pareiškėjai kyla grėsmė patirti persekiojimą kilmės valstybėje, Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus, marčia ir anūkai, pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) metai, ji serga (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), negali gauti gydymo / medikamentų kilmės valstybėje, pareiškėja yra nedirbanti, ją Lietuvoje išlaiko ir rūpinasi sūnus). Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje Sprendimu atsisakyta pareiškėjai suteikti prieglobstį, tačiau pareiškėja tokį sprendimą šioje administracinėje byloje apskundė. Taigi, šiuo klausimu nesant galutinio teismo sprendimo, sprendžiant dėl pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, dar nėra įvertinta, ar Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai sprendė dėl pagrindų suteikti pareiškėjai prieglobstį nebuvimo.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėja nepagrindė, o pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja ABTĮ nustatytos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, todėl nutartis naikintina.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atsakovo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra išspręstas ne tik pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas. Nors atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau, kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, nesutinka tik su jos dalimi, kuria teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi jokių kitų nesutikimo su teismo nutartimi argumentų nenurodo. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertins tik nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos skundas pripažintinas preliminariai pagrįstu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius pareiškėjos skundo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėja skunde išdėstė išsamius argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėja prašymą iš esmės argumentavo tuo, kad dėl jos politinių įsitikinimų ir dėl jos sūnaus vykdytos opozicinės veiklos kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini), pareiškėjai kyla grėsmė patirti persekiojimą. Pareiškėjos sūnui Lietuvos Respublikoje yra suteiktas pabėgėlio statusas, Lietuvos Respublikoje leidimų nuolat gyventi pagrindu gyvena pareiškėjos sūnus, marčia ir anūkai. Pareiškėja Lietuvoje rūpinasi ir išlaiko jos sūnus, dėl jos sveikatos problemų bei amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų, serga (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir medikamentų trūkumo (duomenys neskelbtini) galimi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Pareiškėja nurodė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, privalės dar bylos nagrinėjimo metu per nustatytą 14 dienų terminą, t. y., iki 2025 m. rugsėjo 16 d. išvykti į kilmės valstybę. Pareiškėja bijo grįžti į kilmės valstybę, kadangi ten gali patirti persekiojimo grėsmę, tokiu būdu jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėją išsiunčiant iš Lietuvos Respublikos, ji būtų išskiriamas su teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančiu sūnumi, marčia ir anūkais. Teismui panaikinus Sprendimą ir įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y., pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos kilmės valstybės institucijos atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, nagrinėti jos prieglobsčio prašymą (vien tik šiuo tikslu), noriai negrąžins.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas Sprendimu nuspendė: nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; Jeigu pareiškėja savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą išvykimo terminą, tuomet: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųsta iš Lietuvos ir tai gali turėti įtakos pareiškėjai, nesant duomenų, jog pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos prašymą tenkino ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis