ff86cac5-fa41-4fa0-b8a8-40b55bcb8ed5 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1233/2014Proceso Nr. 2-55-3-00997-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.1.; 50.10. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. lapkričio 3 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos GudžiÅ«nienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų S. V. ir R.

V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės „SEB bankas“ (akcinės bendrovės „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) ieÅ¡kinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Voresta“, S. V. ir R. V. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 189 760,04 nuostolių, solidariai iÅ¡ atsakovo UAB „Voresta“ 6 procentų, o iÅ¡ atsakovų S. V. ir R.

V. – 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, ir lygiomis dalimis bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovas nurodė, kad 2006-2007 metais tarp AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Voresta“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys, pagal kurias AB „SEB lizingas“ savo lėšomis įgijo nuosavybės teise įrangÄ ir perdavė jÄ UAB „Voresta“ valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sÄ lyga, kad sumokėjus visÄ lizingo sutartyse numatytÄ kainÄ , Å¡i įranga pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise.

Pagal lizingo sutartis UAB „Voresta“ įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti visus sutartyse nurodytus mokėjimus ir laikytis kitų sutartyse numatytų įsipareigojimų. AB „SEB lizingas“ ir atsakovai S. V. ir R. V. 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo kaip solidarÅ«s bendraskoliai atsakyti ieÅ¡kovui, jei skolininkas UAB „Voresta“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Ä®monei pradėjus neatlikinėti periodinių mokėjimų, 2009 m. rugpjūčio 17 d. ieÅ¡kovas iÅ¡siuntė raÅ¡tÄ atsakovui, kad nesumokėjus skolų už lizingo bÅ«du naudojamÄ turtÄ , lizingo sutartys bus nutrauktos, o turtas per 3 darbo dienas nuo lizingo sutarčių nutraukimo turi bÅ«ti grÄ Å¾intas.

Kadangi UAB „Voresta“ nevykdė savo piniginių prievolių, ieÅ¡kovas taip pat kreipėsi į solidariuosius skolininkus dėl nuostolių padengimo už skolininkÄ , tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai gera valia savo sutartinių įsipareigojimų ieÅ¡kovui neįvykdė. IeÅ¡kovas, nutraukęs sutartis ir susigrÄ Å¾inęs turtÄ , jį realizavo ir patyrė 189 760,04 Lt nuostolių. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai – priteisė ieÅ¡kovui solidariai iÅ¡ atsakovų 189 760,04 Lt nuostolių, iÅ¡ atsakovo UAB „Voresta“ 6 procentų, o iÅ¡ atsakovų S. V. ir R.

V. – 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, ir po 1 598 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iÅ¡ atsakovų 20 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių iÅ¡laidų, t. y. po 6,70 Lt iÅ¡ kiekvieno; atmetė atsakovų praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo.Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad pats ieÅ¡kovas yra atsakingas dėl patirtų nuostolių, kadangi lizingo objektus pardavė žymiai mažesne kaina, todėl privalo prisiimti su nuostolių atsiradimu susijusiÄ rizikÄ .

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , kad susigrÄ Å¾inamo sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, dėl netinkamo lizingo gavėjo sutarties vykdymo turto, kurį susigrÄ Å¾ino lizingo davėjas, nuvertėjimo rizika tenka lizingo gavėjui (CK 6.574. str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012); kad bylose, kuriose atsakovai teigia, jog lizinguojamas turtas parduotas už per maÅ¾Ä kainÄ , pareiga įrodyti tokias aplinkybes tenka bÅ«tent atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

Teismas pažymėjo, kad vertinant pardavimo kainos dydžio pagrįstumÄ turi bÅ«ti atsižvelgiama į daikto rinkos vertę jo pardavimo metu, o ne į anksčiau buvusiÄ jo vertę. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai, įrodinėdami, jog daiktai buvo parduoti už žymiai mažesnę kainÄ nei jų rinkos vertė, tokius teiginius grindžia 2010 m. rugpjūčio 17 d. atlikta lizinguojamo turto vertinimo ataskaita ir joje nurodytomis sumomis, tačiau beveik visi įrenginiai buvo parduoti praėjus metams nuo minėto vertinimo.

Teismas pabrėžė, kad tiek ieÅ¡kovo užsakymu atliktÄ 2011 m. balandžio 4 d. vertinimÄ , tiek atsakovų iniciatyva atliktÄ 2010 m. spalio 17 d. vertinimÄ atliko ta pati įmonė, todėl nėra pagrindo abejoti vėlesniu to paties subjekto atliktu turto vertinimu. Teismas nustatė, kad pagal ieÅ¡kovo vidaus aktų nuostatas turto nepavykus realizuoti už pardavimo kainÄ , Å¡i kaina galėjo bÅ«ti palaipsniui mažinama. Teismas atkreipė dėmesį, kad lizingo davėjas nėra suinteresuotas daiktÄ parduoti mažesne kaina, jei yra galimybės daiktÄ parduoti didesne kaina, todėl nesutiko su atsakovų argumentais, jog ieÅ¡kovas turi bÅ«ti laikomas atsakingu dėl jam kilusių nuostolių atsiradimo, ir sprendė, kad ieÅ¡kovas, pardavinėdamas turtÄ rinkos vertę atitinkančiomis kainomis, elgėsi atidžiai ir rÅ«pestingai.

Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 7 d. centras buvo parduotas G. M. įmonei už 123 065,46 Lt su PVM, o 2011 m. balandžio 4 d., t. y. daugiau nei prieÅ¡ du mėnesius iki centro pardavimo, turto vertinimo ekspertai nustatė, kad centro rinkos vertė buvo 122 000 Lt su PVM, todėl teismas atmetė atsakovų argumentus, jog centrÄ ieÅ¡kovas pardavė ne už rinkos kainÄ . Teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentais, jog į S. V. rezervacijÄ neatsižvelgta pagrįstai, kadangi atsakovai, atsisakydami vykdyti su ieÅ¡kovu sudarytÄ taikos sutartį ir nemokėdami įmokų, rado lėšų įsigyti tÄ patį aukciono bÅ«du parduodamÄ turtÄ , kuris jau buvo atsiimtas iÅ¡ tų pačių atsakovų dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo.

IeÅ¡kovui priėmus S. V. rezervacijÄ ir pardavus turtÄ už jos siÅ«lomÄ kainÄ , t. y. 186 349,68 Lt, tikėtina, jog bÅ«tų nepadengti ieÅ¡kovo nuostoliai, kadangi atsakovo motina S. V. galbÅ«t neturėjo lėšų tokiam turtui įsigyti, prieÅ¡ingu atveju atsakovai bÅ«tų įvykdę įsipareigojimus, prisiimtus pagal lizingo sutartį. Staklių pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis objektyviais kriterijais, t. y. pasitelkus tuos pačius profesionalus, kad Å¡ie pateiktų iÅ¡vadÄ apie staklių bei kitų įrenginių vertes.

Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie Latvijos įmonės ketinimÄ Ä¯sigyti užliejimo stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamai finansinių iÅ¡teklių, todėl teismas darė iÅ¡vadÄ , kad užliejimo staklės buvo parduotos už rinkos kainÄ . Teismas tenkino ieÅ¡kovo reikalavimÄ ir priteisė 19 934,23 Lt papildomų iÅ¡laidų, kurių pagrįstumÄ pagrindžia byloje teikti įrodymai. Teismas netenkino atsakovų praÅ¡ymo dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo arba iÅ¡dėstymo.

Nurodė, kad atsakovų argumentai nelaikytini pagrindžiančiais iÅ¡imtinį atvejį, leidžiantį nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimų vykdymo tvarkos ir taikyti teismo sprendimo iÅ¡dėstymo institutÄ . III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovai S. V. ir R. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas nepagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovų 19 934,23 Lt papildomų iÅ¡laidų, teigdamas, kad civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 ieÅ¡kovo ir atsakovo sudaryta taikos sutartis nepanaikina ieÅ¡kovo teisės reikalauti atlyginti su turto pardavimu susijusias iÅ¡laidas.

Teismas ignoravo ieÅ¡kovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad taikos sutarties pasiraÅ¡ymo momentu papildomos iÅ¡laidos jau buvo patirtos. LingvistiÅ¡kai aiÅ¡kinant taikos sutarties trečiÄ punktÄ akivaizdu, kad jame kalbama tik apie nuostolius, kurie bus patirti pardavus turtÄ , ieÅ¡kovo jau patirti nuostoliai ir papildomos iÅ¡laidos Å¡iame punkte neminimos.2. Teismas nemotyvavo iÅ¡vados, kad 19 934,23 Lt papildomų iÅ¡laidų dydį pagrindžia byloje pateikti įrodymai, tuo pažeisdamas imperatyviÄ pareigÄ motyvuoti teismo sprendimÄ .

Atsakovas įrodinėjo, kad ieÅ¡kovo pateikti įrodymai nepagrindžia fakto, jog Å¡ios iÅ¡laidos iÅ¡ tikrųjų buvo patirtos bei buvo bÅ«tinos, tačiau teismas neanalizavo įrodymų turinio ir sprendime nenurodė, kuo remdamasis atmeta atsakovo argumentus, kurie buvo susiję bÅ«tent su Å¡ių įrodymų turiniu. Teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias CPK nuostatas bei nukrypo nuo aukÅ¡tesnės instancijos teismo formuojamos praktikos papildomų iÅ¡laidų priteisimo iÅ¡ lizingo gavėjo klausimu.

IeÅ¡kovui negalint pateikti teismo praÅ¡omų įrodymų, susijusių su praÅ¡omų priteisti papildomų iÅ¡laidų dydžiu, teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiÅ¡kia, kad duomenų nepateikimas turi bÅ«ti vertinamas juos įpareigotos pateikti Å¡alies nenaudai.3. Teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos Å¡io straipsnio taikymo klausimu. Teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas nėra atsakingas dėl jam kilusių nuostolių, nes pardavinėdamas turtÄ rinkos vertę atitinkančiomis kainomis, jis elgėsi atidžiai ir rÅ«pestingai, nepagrįsta.

Teismas neanalizavo, ar turtas buvo parduotas komerciÅ¡kai pagrįstu bÅ«du, o ieÅ¡kovas dėjo visas protingas pastangas gauti maksimaliÄ jo rinkos kainÄ . Teismas nevertino ieÅ¡kovo ir jo darbuotojų veiksmų realizuojant turtÄ , tuo pažeisdamas imperatyviÄ pareigÄ motyvuoti teismo sprendimÄ bei įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias CPK nuostatas. Teismas nevertino įrodymų ir atsakovo argumentų dėl ieÅ¡kovo neveikimo, nors ieÅ¡kovo elgesys realizuojant turtÄ yra vienas iÅ¡ veiksnių, sprendžiant ar susigrÄ Å¾intas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimaliÄ jo rinkos kainÄ .4.

Teismas nepasisakė dėl atsakovo į bylÄ pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad analogiÅ¡ki tų pačių metų gamybos ir techninių parametrų centrai 2011 m. sausio ir spalio mėnesiais užsienio valstybių internetiniuose aukcionuose buvo parduodami už 70 000 – 59 000 EUR. Å ie įrodymai leidžia abejoti 2011 m. balandžio 14 d. UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažymos Nr. 11-204-32 patikimumu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Å¡i pažyma negali bÅ«ti vertinama kaip įrodymas, nes ji neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo.

Pažymoje yra nurodyta, kad ji negalioja be turto vertinimo ataskaitos, o turto vertinimo ataskaitos ieÅ¡kovas teismui nepateikė.5. Teismas nevertino ieÅ¡kovo veiksmų sumažinant staklių kainÄ nuo 54 385,87 Lt iki 12 430,08 Lt bei nepasisakė dėl kokių priežasčių atmeta atsakovo argumentus, jog ieÅ¡kovas nepagrįstai nusprendė pardavinėti stakles nepagrįstai maža likvidacine kaina ir pažeisdamas savo paties lokalinio teisės akto reikalavimus bei nesivadovaudamas 2011 m. balandžio 14 d. UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažyma.

S. V. aukcione pasiÅ«lius įsigyti stakles už 5 140 EUR, ieÅ¡kovas atsisakė jas parduoti. Teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų, nevertino atsakovų argumentų dėl aplinkybės, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. ieÅ¡kovas už neprotingai maÅ¾Ä 9 605 Lt kainÄ , kuri buvo žymiai mažesnė, nei aukcione siÅ«lė pirkėja S. V., pardavė stakles. 2013 m. spalio 10 d. UAB „WOOD MASTER“ el. laiÅ¡kas ir komercinis pasiÅ«lymas, siųstas UAB „Orewa“, patvirtina faktÄ , kad 2013 m. spalio 10 d. staklių pardavimo kaina vis dar buvo 67 800 Lt neįskaitant PVM.6.

Teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas, parduodamas užliejimo stakles, elgėsi komerciÅ¡kai pagrįstu bÅ«du. Neteisinga teismo iÅ¡vada, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie Latvijos įmonės ketinimÄ iÅ¡ tikrųjų įsigyti užliejimo stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamai finansinių iÅ¡teklių. Atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad Latvijos įmonės atstovai realiai domėjosi užliejimo staklių pirkimu. Teismas nepasisakė, kuo vadovaudamasis atmeta atsakovo pateiktus įrodymus, kad ieÅ¡kovas galėjo realizuoti presÄ už 12 342,00 Lt su PVM.7.

Netenkindamas atsakovų praÅ¡ymo iÅ¡dėstyti sprendimÄ trejų metų laikotarpiui, teismas netinkamai taikė CPK 284 straipsnį. Teismas neanalizavo ieÅ¡kovo ir apeliantų turtinės padėties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. V. iÅ¡ darbo santykių gauna nedideles pajamas, jam atsakovas yra skolingas virÅ¡ 16 000 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio, visas S. V. nuosavybės teise priklausantis turtas yra areÅ¡tuotas arba apsunkintas hipoteka. R. V. yra nustatytas vos 30 procentų darbingumas, ji iÅ¡ darbo santykių gauna itin nedideles pajamas, jai atsakovas yra skolingas virÅ¡ 5 000 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.

IeÅ¡kovas yra vienas didžiausių Lietuvoje veikiančių komercinių bankų, kurio grupės nuosavas kapitalas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 2,6 mlrd. litų, grupės turtas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 23,6 mlrd. litų, grupės pajamos 2013 m. buvo 586 mln. litų, o preliminariais duomenimis 2013 metais ieÅ¡kovas uždirbo 212,3 mln. litų neaudituoto grynojo pelno. IeÅ¡kovas praÅ¡o atsakovų apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodo Å¡iuos argumentus:

1. Taikos sutartimi ieškovas nėra atsisakęs teisės reikalauti iš atsakovų atlyginti papildomas su lizinguojamo turto realizavimu susijusias išlaidas. Taikos sutarties 2 punkte yra aiškiai nurodyta, kokių reikalavimų ieškovas atsisako, t. y. delspinigių, žyminio mokesčio, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Visame taikos sutarties tekste nėra nurodyta kitų atsisakytų reikalavimų. Tai rodo, kad ieškovas neatsisakė teisės reikalauti iš atsakovų papildomų išlaidų atlyginimo.

2. Contra spoliatorem prezumpcija yra taikoma tik tada, kai ginčo Å¡alis sÄ moningai, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, slepia, sunaikina ar kaip kitaip vengia pateikti visus tam tikro ginčijamo klausimo iÅ¡spendimui svarbius įrodymus, kurie neabejotinai yra Å¡ios Å¡alies žinioje. IeÅ¡kovui pateikus visus jam prieinamus įrodymus dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo negali bÅ«ti taikoma contra spoliatorem prezumpcija 3. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų – surasti ir pristatyti turtÄ â€“ ieÅ¡kovui nesuteikė.

Apeliantai pripažįsta, kad pagal ieÅ¡kovo pateiktas sutartis UAB „Turto rizikos sprendimai“ buvo mokama ne vien tik už turto suradimÄ ir jo buvimo vietos nustatymÄ , bet ir už turto identifikavimÄ , apžiÅ«rÄ , pargabenimÄ ir atstovavimÄ ieÅ¡kovui. Apeliantai taip pat nurodo, kad turtas buvo sukrautas į sunkvežimius, todėl jiems pripažįstant, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ turi bÅ«ti atlyginta už Å¡io turto transportavimo darbus, nėra suprantama, kokiu pagrindu apeliantai ginčija, jog minėtos paslaugos nebuvo suteiktos.4.

Abejonės dėl UAB „S.K.S“ paslaugų kainos keliamos tik byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau paslaugų suteikimo faktas apeliantų yra pripažįstamas. Ä®kainiai, atsižvelgiant į ieÅ¡kovo verslo praktikÄ , buvo suderinti žodžiu, o bendradarbiavimo sutarties nuostatos nenustatė pareigos derinti paslaugų įkainių raÅ¡tu. Nesuprantama, kuo remdamiesi apeliantai praÅ¡o taikyti contra spoliatorem prezumpcijÄ .

5. Skirtingai negu teigia apeliantai, UAB „Visi miÅ¡kai“ buvo mokama ne už patį turto perėmimÄ , bet už ieÅ¡kovo nurodyto turto apžiÅ«rÄ , bÅ«klės įvertinimÄ ir perėmimo derinimÄ . Tai patvirtina byloje esantis 2010 m. gegužės 25 d. darbų (paslaugų) priėmimo aktas, todėl apeliantų argumentai dėl UAB „Visi miÅ¡kai“ nesuteiktų paslaugų yra nepagrįsti.6. Apeliantų teiginys, kad iÅ¡laidos už UAB „EUROTECH.LT“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ suteiktas paslaugas neturėtų bÅ«ti atlyginamos, kadangi jos nėra susijusios su turto perdavimo ieÅ¡kovui iÅ¡laidomis, nepagrįstas.

IeÅ¡kovo iÅ¡laidos priskirtos prie nuostolių, sukeltų lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų, kurie turi bÅ«ti atlyginti.7. Nepagrįsti apeliantų argumentai, jog ieÅ¡kovas turi bÅ«ti laikomas atsakingu dėl jam kilusių nuostolių atsiradimo todėl, kad ieÅ¡kovas nesielgė atidžiai ir rÅ«pestingai. IeÅ¡kovo teiktos turto vertinimo pažymos, vidiniai turto vertės nustatymo aktai ir kiti įrodymai patvirtina, kad iÅ¡ atsakovų susigrÄ Å¾intas lizinguojamas turtas buvo pardavinėjamas rinkos vertę atitinkančiomis kainomis ir, kad ieÅ¡kovas Å¡ias kainas mažino palaipsniui, siekdamas turtÄ realizuoti operatyviai ir kuo optimaliau.8.

Atsakovai nepateikė įrodymų dėl kitokios konkrečios centro rinkos vertės jo pardavimo metu, nors pareiga įrodyti, kad lizinguojamas turtas perduotas už per maÅ¾Ä kainÄ tenka bÅ«tent atsakovams. Atsakovų pateikti iÅ¡raÅ¡ai tiek apie centro, tiek ir apie kito lizinguojamo turto kainas negali bÅ«ti laikomi įrodymais, paneigiančiais Å¡ių objektų pardavimÄ už rinkos kainÄ , kadangi iÅ¡raÅ¡uose nurodoma abstrakti centrų kaina ir nepateikti įrodymai, ar minėti centrai iÅ¡ tikro buvo parduoti ir už kokiÄ konkrečiai sumÄ .

Atsakovai neįrodė, kad ieÅ¡kovas, bÅ«damas pelno siekiantis juridinis asmuo ir parduodamas centrÄ už 123 065,46 Lt, nesiekė parduodi šį turtÄ už maksimaliai tuometinę centro rinkos kainÄ atitinkančiÄ sumÄ .9. IeÅ¡kovo darbuotojo 2011 m. rugpjūčio 31 d. turto vertės nustatymo pažymoje pateikta staklių vertė atitiko ir dar kartÄ patvirtino kitų (iÅ¡orinių) vertintojų pažymose nurodytas staklių kainos kitimo tendencijas, t. y. staigų staklių rinkos vertės mažėjimÄ , todėl byloje esantys įrodymai patvirtina ieÅ¡kovo darbuotojo parengtos turto vertės nustatymo pažymos turinį ir pagrįstumÄ .

Nepaisant to, kad minėtÄ pažymÄ parengė asmuo, turintis kilnojamojo turto vertinimo asistento kvalifikacijÄ , Å¡ioje pažymoje nurodytos sumos atitinka kitus byloje pateiktus įrodymas, kas patvirtino jos turinio teisingumÄ .

10. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad iki 2011 m. birželio 30 d. (užliejimo staklių pardavimo dienos) Latvijos įmonė bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kusi sutikimÄ Ä¯sigyti stakles. Latvijos įmonė niekada nesikreipė tiesiogiai į ieÅ¡kovÄ dėl prekių pirkimo. IÅ¡ atsakovo pateikto elektroninio laiÅ¡ko nėra aiÅ¡ku, ar minėta įmonė iÅ¡reiÅ¡kė sutikimÄ su tokiu pasiÅ«lymu. IeÅ¡kovas nebuvo tinkamai informuotas apie trečiųjų asmenų ketinimus įsigyti ginčo turtÄ už 19 991,71 Lt.

Be to, Latvijos įmonei teismo sprendimu buvo inicijuota teisinės apsaugos procedÅ«ra, kuri yra apibÅ«dinama kaip teisinių priemonių visuma, kuriomis siekiama atstatyti skolininko mokumÄ , jeigu pastarasis susiduria su finansiniais sunkumais.11. Apeliantų argumentai dėl ieÅ¡kovo ir atsakovų turtinės padėties netolygumo nesudaro pagrindo taikyti teismo sprendimo iÅ¡dėstymo institutÄ . Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijÄ , kad sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti atidedamas arba iÅ¡dėstomas tik iÅ¡imtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje nustatyta, kad 2006-2007 metais tarp AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Voresta“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys, pagal kurias AB „SEB lizingas“ savo lėšomis įgijo nuosavybės teise įrangÄ ir perdavė jÄ UAB „Voresta“ valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sÄ lyga, kad sumokėjus visÄ lizingo sutartyse numatytÄ kainÄ , Å¡i įranga pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (1 t., 6-12, 13-19, 20-27, 28-33, 34-47 b. l.).

AB „SEB lizingas“ ir atsakovai S. V. ir R. V. 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo kaip solidarÅ«s bendraskoliai atsakyti ieÅ¡kovui, jei skolininkas UAB „Voresta“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis (1 t., 48-52 b. l.). Pagal lizingo sutartis UAB „Voresta“ įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti visus sutartyse nurodytus mokėjimus ir laikytis kitų sutartyse numatytų įsipareigojimų. Ä®monei pradėjus neatlikinėti periodinių mokėjimų, ieÅ¡kovas 2009 m. rugpjūčio 17 d. iÅ¡siuntė raÅ¡tÄ lizingo gavėjui, kad nesumokėjus skolų už lizingo bÅ«du naudojamÄ turtÄ , lizingo sutartys bus nutrauktos, o turtas per tris darbo dienas nuo lizingo sutarčių nutraukimo turi bÅ«ti grÄ Å¾intas (1 t., 53-54 b. l.).

Kadangi lizingo gavėjas UAB „Voresta“ nevykdė savo piniginių prievolių, ieÅ¡kovas taip pat kreipėsi į solidariuosius skolininkus (laiduotojus) dėl nuostolių padengimo už skolininkÄ , tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai gera valia savo sutartinių įsipareigojimų ieÅ¡kovui neįvykdė. Nutraukęs sutartis ir susigrÄ Å¾inęs turtÄ , ieÅ¡kovas jį realizavo ir patyrė nuostolių (1 t., 57, 58, 59-63 b. l.). IeÅ¡kovas ir atsakovai civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011, kurioje ieÅ¡kovas buvo pareiÅ¡kęs reikalavimÄ dėl skolos, delspinigių ir palÅ«kanų priteisimo pagal tas pačias lizingo ir laidavimo sutartis, sudarė taikos sutartį, kuriÄ teismui patvirtinus civilinė byla buvo nutraukta. 2014 m. sausio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas AB „SEB lizingas“ nagrinėjamoje byloje pakeistas jo teisių perėmėju AB SEB banku (3 t., 74 b. l.).

Dėl papildomų iÅ¡laidų atlyginimo Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovui 19 934,23 Lt papildomų iÅ¡laidų ir padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 patvirtinta taikos sutartis nepanaikino ieÅ¡kovo teisės nagrinėjamoje byloje reikalauti papildomų iÅ¡laidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais atsakovų argumentais nesutinka. IeÅ¡kovas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011 buvo pareiÅ¡kęs reikalavimÄ atsakovams dėl skolos, delspinigių ir palÅ«kanų pagal lizingo ir laidavimo sutartis priteisimo (1 t., 205-206 b. l.).

Å alys ginÄÄ iÅ¡sprendė abipusių nuolaidų ir derybų bÅ«du, atsakovams pripažinus dalį ieÅ¡kovo reikalavimų, o atsakovui atsisakius dalies reikalavimų. IeÅ¡kovas taikos sutartimi baigtoje byloje nebuvo pareiÅ¡kęs reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir tokio reikalavimo neatsisakė, todėl reikalavimas dėl papildomų iÅ¡laidų priteisimo nėra iÅ¡spręstas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011. Teismo patvirtintos taikos sutarties trečiame punkte papildomai pabrėžta, kad ieÅ¡kovas neatsisako teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iÅ¡ atsakovų, kurie gali atsirasti ieÅ¡kovui pardavus lizinguotÄ turtÄ ir iÅ¡ atsakovo atsiimtÄ turtÄ .

Taigi teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad sudaryta taikos sutartis nepanaikino ieÅ¡kovo teisės reikalauti su turto pardavimo susijusių iÅ¡laidų atlyginimo. Aplinkybė, kad papildomos iÅ¡laidos taikos sutarties pasiraÅ¡ymo metu jau buvo patirtos, nesÄ lygoja ieÅ¡kovui draudimo tokį reikalavimÄ pareikÅ¡ti Å¡ioje byloje, kadangi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nebuvo iÅ¡spręstas civilinėje byloje Nr. 2-1739-104/2011.IeÅ¡kovas iÅ¡ atsakovų prašė priteisti 19 934, 23 Lt papildomų iÅ¡laidų, kurias sudaro: 462 Lt UAB „EUROTECH.LT“ sumokėtas komisinis mokestis už turto pardavimÄ ; 4 132,23 Lt sumokėti UAB „Turto rizikos sprendimai“ už tarpininkavimÄ atsiimant turtÄ ; 14 740 Lt sumokėti UAB „S.K.S.“ už įrangos demontavimÄ ir transportavimÄ ; 600 Lt sumokėti UAB „Visi miÅ¡kai“ už turto apžiÅ«rÄ , bÅ«klės įvertinimÄ ir perėmimo derinimÄ .

Papildomų iÅ¡laidų priteisimo reikalavimÄ teismas patenkino visa apimtimi. Apeliantai teigia, kad Å¡ias iÅ¡laidas teismas priteisė nepagrįstai, nes jos nebuvo bÅ«tinos ir ieÅ¡kovas jų neįrodė, todėl, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė dėl pagrindo tenkinti šį reikalavimÄ buvimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).

FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti jam sutarties dalykÄ bei iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėjÄ grÄ Å¾intų į tokiÄ padėtį, kokia bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį.

CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų.

IeÅ¡kovas patirtų papildomų iÅ¡laidų faktÄ ir dydį įrodinėja su trečiaisiais asmenimis sudarytomis bendradarbiavimo, paslaugų teikimo sutartimis (2 t., 90-96, 100-103, 104-116 b. l.), UAB „Visi miÅ¡kai“ už turto apžiÅ«rÄ , bÅ«klės vertinimÄ ir perėmimo derinimÄ iÅ¡raÅ¡yta 600 Lt PVM sÄ skaitÄ faktÅ«ra, darbų priėmimo aktu, AB SEB lizingo vienaÅ¡alio įskaitymo aktu (1 t., 64, 65, 66 b. l.); už demontavimo darbus UAB „S.K.S“ iÅ¡raÅ¡yta 14 740 Lt PVM sÄ skaita faktÅ«ra ir mokėjimo nurodymu (1 t., 67,68 b. l.); už tarpininkavimo paslaugas UAB „Turto rizikos sprendimai“ iÅ¡raÅ¡yta 4 132,23 Lt PVM sÄ skaita faktÅ«ra, paslaugų atlikimo aktu ir mokėjimo nurodymu (1 t., 69, 70, 71 b. l.);

UAB „EUROTECH. LT“ už pardavimo paslaugas iÅ¡raÅ¡yta 462 Lt PVM sÄ skaita faktÅ«ra ir mokėjimo nurodymu (1 t., 72, 73 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Å¡ie įrodymai yra pakankami ieÅ¡kovo patirtų papildomų iÅ¡laidų faktui ir dydžiui įrodyti, todėl negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad Å¡ios iÅ¡laidos buvo priteistos nepagrįstai ar, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Sprendžiant, iÅ¡ ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties Å¡alių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiÅ¡kinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktÄ valdyti ir naudotis turtÄ ; toks užmokestis palÅ«kanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui iÅ¡leistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingÄ daiktÄ , jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012).

Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesÄ gauti pelnÄ (palÅ«kanų forma) iÅ¡ investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad lizingo gavėjo nemokumas, susigrÄ Å¾into sutarties objekto pardavimas ar antrinis iÅ¡nuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sÄ naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

Taigi ieškovas verčiasi tik finansine veikla, todėl su turto perėmimu, jo pardavimu, vertinimu susijusios išlaidos pripažintinos ieškovo nuostoliais, kuriuos atlyginti privalo atsakovai. Jeigu atsakovai sutartis būtų vykdę tinkamai, ieškovas nebūtų patyręs išlaidų, susijusių su turto suradimu, būklės nustatymu, perdavimu, pervežimu ir pardavimu, todėl šios išlaidos priežastinių ryšiu yra susijusios su atsakovų neteisėtais veiksmais, todėl privalo būti atlygintinos tiek pagal CK 6.574 straipsnį, tiek pagal CK 6.245 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, t. y. sprendžiant dėl atsakovų pareigos atlyginti ieÅ¡kovo turėtas papildomas iÅ¡laidas ir nuostolius, o apeliantų cituojamose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.Apeliantų manymu, ieÅ¡kovo sumokėtas 462 Lt komisinis mokestis UAB „EUROTECH.LT“ ir 600 Lt sumokėti UAB „Visi miÅ¡kai“ už turto apžiÅ«rÄ Â pagal lizingo sutarčių bendrųjų sÄ lygų 19.6 punktÄ nėra susiję su turto perdavimo iÅ¡laidomis, todėl nepagrįstai priteisti iÅ¡ apeliantų.

Lizingo sutarčių bendrųjų sÄ lygų 19.6 punkte nustatyta, kad atsakovui tenka turto konservavimo, demontavimo, pakavimo, transportavimo, saugojimo bei kitos su turto perdavimu susijusios iÅ¡laidos. Negalima sutikti su atsakovų argumentais, kad komisinis mokestis ir iÅ¡laidos už turto apžiÅ«rÄ , bÅ«klės įvertinimÄ ir perėmimo derinimÄ nėra susijusios su turto atsiėmimu iÅ¡ atsakovo. IeÅ¡kovo veikla nėra skirta turto atsiėmimui po lizingo sutarčių nutraukimo, todėl ieÅ¡kovas Å¡ių paslaugų atlikimui pasitelkia trečiuosius asmenis, kuriems privalo už atliktas paslaugas sumokėti.

Tiek komisinis mokestis už turto pardavimÄ , tiek suteiktos tarpininkavimo paslaugos yra susijusios su turto atsiėmimu, kurį vykdė ne pats ieÅ¡kovas, o tretieji asmenys, todėl už Å¡ias paslaugas sumokėtos sumos pripažintinos susijusiomis su turto atsiėmimu ir jas kompensuoti atsakovai privalo. IeÅ¡kovo su UAB „EUROTECH.LT“ sudarytoje atlygintinų paslaugų sutartyje numatyta, kad UAB „EUROTECH.LT“ teiks sandėliavimo ir turto pardavimo organizavimo paslaugas. IÅ¡ PVM sÄ skaitos faktÅ«ros matyti, kad Å¡i sÄ skaita iÅ¡raÅ¡yta už preso pardavimÄ , todėl negalima sutikti su atsakovų argumentais, kad iÅ¡laidos nėra susijusios su turto perdavimu, kadangi atsiimtÄ turtÄ ieÅ¡kovas parduoda, tačiau pats pardavimo procedÅ«rų nevykdo.

Tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė turto priėmimo–perdavimo akto, nereiÅ¡kia, kad Å¡ių iÅ¡laidų nepatyrė ar, kad turi bÅ«ti taikoma contra spoliatorem prezumpcija, kadangi ieÅ¡kovo pateiktų įrodymų pakanka Å¡ioms iÅ¡laidoms pagrįsti. Apeliantai teigia, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų surasti ir pristatyti turtÄ nesuteikė, kadangi ieÅ¡kovui buvo žinoma turto buvimo vieta ir jis nebuvo slepiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ieÅ¡kovo su UAB „Turto rizikos sprendimai“ sudarytÄ sutartį, UAB „Turto rizikos sprendimai“ teikė ne tik su fiziniu turto suradimu susijusias paslaugas, tačiau ir kontaktinės informacijos ieÅ¡kovui pateikimÄ , raginimus įvykdyti prievolę grÄ Å¾inti turtÄ gera valia, pasekmių nevykdymo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , raÅ¡ytinius reikalavimus grÄ Å¾inti turtÄ , turto pargabenimo paslaugas ir t. t., todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ paslaugų nesuteikė.

IeÅ¡kovas pateikė su UAB „Turto rizikos sprendimai“ sudarytÄ pasaugų sutartį, kuri patvirtina, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ teikia turto iÅ¡ skolininkų susigrÄ Å¾inimo paslaugas (2 t., 104-116 b. l.). Taigi už Å¡ias paslaugas ieÅ¡kovo patirtos iÅ¡laidos yra susijusios su turto perdavimu. Paslaugų atlikimo aktas, PVM sÄ skaita faktÅ«ra ir jos apmokėjimÄ patvirtinantys dokumentai įrodo, kad Å¡ios paslaugos buvo atliktos ir už jas ieÅ¡kovas sumokėjo (1 t., 70 b. l.). Apeliantų nuomone ieÅ¡kovas neįrodė, kad UAB „S.K.S“ suteikė paslaugų už 14 740 Lt, kadangi nepateikė teismui įrodymų, kokia forma buvo suderinti demontavimo darbų įkainiai, todėl ieÅ¡kovui negalint pateikti Å¡ių įrodymų, teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija.

Tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė su atsakovu suderintų įkainių, nereiÅ¡kia, kad dėl demontavimo darbų kainos Å¡alys nebuvo susitarusios. UAB „S.K.S“ demontavimo darbus atliko ir už atliktus darbus iÅ¡rašė ieÅ¡kovui PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , kuriÄ ieÅ¡kovas apmokėjo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad ieÅ¡kovas neįrodė Å¡ių iÅ¡laidų dydžio ar, kad reikia vadovautis contra spoliatorem prezumpcija. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė pareigÄ motyvuoti teismo sprendimÄ , kadangi nepakankamai motyvavo savo iÅ¡vadÄ dėl papildomų iÅ¡laidų priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius iÅ¡nagrinėto ginčo aspektus, tai negali bÅ«ti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iÅ¡ esmės teisingÄ teismo sprendimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius iÅ¡nagrinėto klausimo aspektus, bylos medžiaga leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovautasi, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ motyvuoti sprendimÄ .Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtinta ieÅ¡kovo reikalaujamų           19 934,213 Lt papildomų iÅ¡laidų pagrįstumÄ , todėl turėjo pagrindÄ Å¡Ä¯ reikalavimÄ patenkinti.

Dėl nuostolių, atsiradusių iÅ¡ turto pardavimo, priteisimo Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos Å¡io straipsnio taikymo klausimu bei padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas nėra atsakingas dėl jam kilusių nuostolių, nes pardavinėdamas turtÄ rinkos vertę atitinkančiomis kainomis elgėsi atidžiai ir rÅ«pestingai.CK 6.574 straipsnyje reglamentuota, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti jam sutarties dalykÄ bei iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėjÄ grÄ Å¾intų į tokiÄ padėtį, kokia bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sutarties Å¡alių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sÄ Å¾iningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grÄ Å¾inimo lizingo davėjui, bet, prieÅ¡ingai, imasi bÅ«tinų priemonių operatyviai sugrÄ Å¾inti daiktÄ jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas bÅ«tinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausiÄ Ä¯manomÄ kainÄ arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan.

Taigi Å¡alys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams iÅ¡vengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimÄ negali bÅ«ti ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija.

Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi Å¡ia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Apeliantai teigia, kad teismas nevertino ieÅ¡kovo darbuotojų veiksmų realizuojant turtÄ , neatsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, jog apie turto pardavimÄ be interneto tinklapio buvo skelbiama kituose Å¡altiniuose bei naudojamos rinkodaros priemonės, o ieÅ¡kovo darbuotojai atliko aktyvius veiksmus siekdami pelningai realizuoti turtÄ .

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminė aplinkybė sprendžiant apie ieÅ¡kovo nuostolių atsiradimo pagrįstumÄ yra ta, ar lizingo dalykas nutraukus sutartį buvo parduotas už rinkos kainÄ . Taigi atsakovų pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už per maÅ¾Ä kainÄ .Medienos apdirbimo centrÄ (toliau – centras) ieÅ¡kovas pardavė už 123 065,46 Lt (1 t., 63 b. l.) ir iÅ¡ Å¡io turto pardavimo patyrė 114 539,43 Lt nuostolį. Apeliantai teigia, kad ieÅ¡kovas centrÄ pardavė už mažesnę nei rinkos vertė kainÄ ; kad teismas nepagrįstai vadovavosi UAB „Marleksa“ turto vertės nustatymo pažyma; kad užsienio valstybių internetiniuose aukcionuose analogiÅ¡ki tų pačių metų gamybos ir techninių parametrų centrai buvo parduodami už 70 000 EUR – 59 000 EUR.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad centras buvo parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainÄ . UAB „Marleksa“ parengtoje 2011 m. balandžio 14 d. turto vertės nustatymo pažymoje centro rinkos vertė nurodyta 122 000 Lt (2 t., 86 b. l.). Å is turtas buvo parduotas už 123 065,46 Lt (1 t., 63 b. l.), todėl negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad centras parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainÄ . Apeliantai nepagrįstai teigia, kad vertės nustatymo pažyma negalima remtis, kadangi nėra pateiktas turto vertinimo aktas.

Atkreiptinas dėmesys, kad patys apeliantai, įrodinėdami centro rinkos vertę, vadovavosi tos pačios bendrovės 2010 m. rugpjūčio 17 d. atliktu turto vertinimu, prie kurio pridėta ir turto vertinimo ataskaita (1 t., 145-166 b. l.), todėl abejoti ieškovo pateikta vėlesne to paties vertintojo vertinimo pažyma, prie kurios nėra pridėtas vertinimo aktas, nėra pagrindo, kadangi iš ankstesnės vertinimo ataskaitos yra aišku kokiais vertinimo metodais vadovaujantis buvo nustatyta centro rinkos vertė.

Atsakovų pateikti duomenys apie užsienio valstybių aukcionuose parduodamų centrų kainas nepaneigia UAB „Marleksa“ pažymoje nustatytos centro rinkos vertės, kadangi nėra aiÅ¡ku, ar užsienio valstybių aukcionuose Å¡is turtas buvo parduotas bÅ«tent už juose nurodytÄ pradinę kainÄ , kuri, be kita ko, nėra individualizuota. Aplinkybė, kad centras buvo pirkėjo rezervuotas už 186 349,68 Lt, taip pat neleidžia daryti iÅ¡vados, kad turtas už nurodytÄ kainÄ nebuvo parduotas dėl ieÅ¡kovo kaltės. Tikėtina, kad rezervavęs turtÄ asmuo neturėjo realaus ketinimo šį turtÄ Ä¯sigyti, todėl sandoris už tokiÄ kainÄ ir nebuvo sudarytas.

Teigti, kad toks sandoris nebuvo sudarytas dėl ieÅ¡kovo kaltės, nėra pagrindo, nes ieÅ¡kovas yra suinteresuotas turtÄ parduoti už kuo didesnę kainÄ . Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad centras parduotas už rinkos vertę atitinkančiÄ kainÄ , todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad už iÅ¡ centro pardavimo atsiradusius nuostolius yra atsakingas pats ieÅ¡kovas.Apeliantai nurodo, kad ieÅ¡kovas nesiėmė visų protingų pastangų parduoti stakles už maksimaliÄ rinkos kainÄ , nors turėjo realiÄ galimybę realizuoti stakles nepatirdamas nuostolių.

Å ių argumentų pagrįstumÄ paneigia teismo įvertinta bylos duomenų visuma. IÅ¡ automatinių pjovimo ir gręžimo staklių pardavimo ieÅ¡kovas patyrė 40 934,22 Lt nuostolių. Å ių staklių rinkos vertė 2011 m. balandžio 14 d. buvo 52 200 Lt, likvidacinė vertė 31 320 Lt (2 t., 86 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad sprendžiant apie staklių rinkos vertę nėra pagrindo vadovautis ieÅ¡kovo pateiktomis 2010 m. lapkričio 18 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. ieÅ¡kovo vadybininkų parengtomis turto vertinimo pažymomis ( 2 t., 83, 84 b. l.), kadangi jose nustatyta turto vertė kelia pagrįstų abejonių.

Å ias pažymų duomenų palyginimas su UAB „Marleksa“ beveik tuo pačiu laikotarpiu nustatyta Å¡io turto verte rodo ryÅ¡kų verčių skirtumÄ . UAB „Marleksa“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. turto vertės nustatymo pažymoje staklių rinkos vertė nurodyta 71 000 Lt, likvidacinė vertė – 49 700 Lt (1 t., 146 b. l.), po trijų mėnesių ieÅ¡kovo parengtoje turto vertinimo pažymoje nurodyta, kad tų pačių staklių likvidacinė vertė yra 15 000 Lt (2 t., 83 b. l.). UAB „Marleksa“ 2011 m. balandžio 14 d. vertinimo pažymoje nurodyta, kad staklių rinkos vertė yra 52 200 Lt, likvidacinė – 31 320 Lt (2 t., 86 b. l.).

Po keturių mėnesių ieškovo atlikto turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad staklių likvidacinė vertė – 9 500 Lt (2 t., 84 b. l.). Žymiai skiriantis turto vertėms panašiu laikotarpiu, kyla pagrįstos abejonės ieškovo darbuotojų sudarytos verčių skaičiavimo pažymos duomenų teisingumu, todėl kolegija nemato pagrindo sutikti, kad staklių likvidacinė vertė 2011 m. rugpjūčio 31 d. buvo 9 500 Lt. Tokiu atveju svarbu įvertinti ieškovo veiksmus šio turto pardavimo procese.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad stakles 2011 m. sausio 14 d. ieÅ¡kovas pardavinėjo už 64 977 Lt, 2011 m. kovo 3 d. – už 58 479,30 Lt, 2011 m. gegužės 3 d. – už 54 385,87 Lt, tačiau beveik pusę metų jos nebuvo parduotos. Staklės buvo pardavinėjamos ir tarptautiniame aukcione už nustatytÄ 12 430,08 Lt kainÄ , tačiau net ir už tokiÄ kainÄ nebuvo parduotos. Å ios aplinkybės patvirtina, kad staklių kainÄ ieÅ¡kovas sumažino, ne sÄ moningai siekdamas stakles parduoti už kelis kartus mažesnę nei likvidacinė jų vertė kainÄ , o dėl to, kad staklių už didesnę kainÄ niekas nepirko net tarptautiniame aukcione.

Nustatytos aplinkybės neleidžia daryti iÅ¡vados, kad pardavęs stakles už     9 605 Lt (1 t., 60 b. l.), ieÅ¡kovas prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Apeliantai nurodo, jog ieÅ¡kovas nepagrįstai atsisakė parduoti stakles atsakovo S. V. motinai S. V. už jos pasiÅ«lytÄ 5 140 EUR kainÄ . Å iuo atveju su atsakovais susijęs asmuo ketino įsigyti turtÄ , kuris ankščiau iÅ¡ atsakovų buvo paimtas dėl jų prievolės mokėti įmokas už lizinguojamÄ turtÄ nevykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieÅ¡kovas turėjo pagrindo nepriimti su atsakovais susijusio asmens pasiÅ«lymo ir dėl jo realių ketinimų, ir finansinių galimybių įsigyti nurodytÄ turtÄ , todėl ieÅ¡kovo atsisakymas parduoti stakles atsakovo motinai yra pateisinamas.

Aplinkybės, kad stakles iÅ¡ ieÅ¡kovo nupirkusi UAB „Woodmaster“ 2012 m. balandžio 23 d. siÅ«lė atsakovui jas įsigyti už 67 800 Lt (2 t., 176-179 b. l.); kad 2013 m. spalio 10 d. komerciniame pasiÅ«lyme UAB „Orewa“ staklės siÅ«lomos už tÄ pačiÄ Â Â Â Â Â 67 800 Lt kainÄ (3 t., 7, 8-11 b. l.), neįrodo tokios jų rinkos vertės, nes nėra duomenų, kad staklės iÅ¡ tikrųjų buvo parduotos už Å¡iÄ kainÄ . Be to, stakles UAB „Woodmaster“ pardavinėja nuo jų įsigijimo iÅ¡ ieÅ¡kovo momento, o tai reiÅ¡kia, kad pasiÅ«lyme pateikta kaina iÅ¡ties neatitinka rinkos vertės, nes per tokį ilgÄ laiko tarpÄ staklių už nurodytÄ kainÄ UAB „Woodmaster“ nepardavė.

Dėl Å¡ių priežasčių atsakovų pateikti UAB „Woodmaster“ komerciniai pasiÅ«lymai neįrodo, kad stakles ieÅ¡kovas pardavė už per maÅ¾Ä kainÄ .Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jų pateiktais įrodymais apie Latvijos įmonės ketinÄ Ä¯sigyti purÅ¡kimo ir užliejimo stakles už 19 991,71 Lt, kai ieÅ¡kovas jas pardavė kitai bendrovei už 17 264 Lt (1 t., 59 b. l.). Teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie Latvijos ketinimÄ iÅ¡ tikrųjų įsigyti stakles ir, kad pastaroji turėjo pakankamÄ finansinių iÅ¡teklių.

Taigi teismas atsakovų pateiktus įrodymus įvertino, tačiau padarė iÅ¡vadÄ , kad jie neįrodo Latvijos įmonės realaus ketinimo įsigyti turtÄ . Su Å¡iais teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Atsakovo elektroninis laiÅ¡kas ieÅ¡kovui, kad Latvijos įmonė sutinka už stakles sumokėti 5 790 EUR, nereiÅ¡kia pačios įmonės sutikimo (3 t., 52, 53 b. l.). IÅ¡ atsakovo susiraÅ¡inėjimo su Latvijos įmonės atstovu negalima nustatyti konkretaus Latvijos įmonės pasiÅ«lymo ieÅ¡kovui dėl staklių įsigijimo ir jų kainos (2 t., 11, 12 b. l.), todėl teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodymų, patvirtinančių Latvijos įmonės realų ketinimÄ ir pakankamÄ finansinių iÅ¡teklių turėjimÄ Ä¯sigyti stakles, nebuvimÄ .

IeÅ¡kovui grÄ Å¾into lizinguoto preso RADYNE rinkos vertė 2010 m. rugpjūčio 17 d. buvo      14 300 Lt, o likvidacinė vertė – 10 010 Lt. (1 t., 200-204 b. l.). 2010 m. lapkričio 19 d. iÅ¡raÅ¡ai iÅ¡ interneto tinklapio, kuriame ieÅ¡kovas talpino skelbimus apie parduodamÄ turtÄ , patvirtina, kad presÄ ieÅ¡kovas pardavinėjo už 12 342 Lt; už Å¡iÄ kainÄ presas buvo rezervuotas 2010 m. gruodžio 14 d., tačiau nebuvo nupirktas. PresÄ ieÅ¡kovas pardavė 2011 m. sausio 17 d. už 7 986 Lt (1 t., 61 b. l.).

Apeliantų argumentÄ , kad presÄ ieÅ¡kovas galėjo ir turėjo parduoti už 12 342 Lt, paneigia faktas, kad sandoris už tokiÄ kainÄ nebuvo sudarytas, nes rezervacijÄ už Å¡iÄ kainÄ atlikęs asmuo preso nenupirko. Nurodytos preso verčių nustatymo ir jo pardavinėjimo aplinkybės bei daikto vertės laikui bėgant kitimo tendencija leidžia spręsti, kad preso pardavimas 2011 m. sausio 17 d. už 7 986 Lt nelaikytinas jo pardavimu už mažesnę nei rinkos vertė kainÄ . Kiti apeliacinio skundo argumentai teisminio ginčo baigčiai teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantai neįrodė ieÅ¡kovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo, o teigdami, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainÄ , kitos realios turto pardavimo kainos neįrodė.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad lizingo turtas buvo parduotas už tinkamÄ kainÄ ir atsakovai privalo atlyginti iÅ¡ turto pardavimo atsiradusį ieÅ¡kovo nuostolį. Dėl CPK 284 straipsnio taikymo Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų Å¡alių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymÄ atidėti ar iÅ¡dėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarkÄ .

Teismas atmetė atsakovų praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo, motyvuodamas tuo, kad atsakovų argumentai nelaikytini pagrindžiančiais iÅ¡imtinį atvejį, leidžiantį nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir taikyti teismo sprendimo iÅ¡dėstymo institutÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti atidedamas arba iÅ¡dėstomas iÅ¡imtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).

Apeliantai prašė teismo sprendimo įvykdymÄ iÅ¡dėstyti trejų metų laikotarpiui, tačiau nepateikė įrodymų, jog turės realiÄ galimybę kas mėnesį mokėti ieÅ¡kovui 5 271 Lt įmokas, todėl atsakovų praÅ¡ymas iÅ¡dėstyti sprendimo vykdymÄ trejų metų laikotarpiui vertintinas kaip mėginimas iÅ¡vengti teismo sprendimo privalomumo. Teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo institutas skirtas tam, kad Å¡aliai, turinčiai laikinų finansinių sunkumų, bÅ«tų sudaryta galimybė priteistÄ sumÄ mokėti dalimis.

Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar Å¡alis iÅ¡ties turi realiÄ galimybę atlikti nustatyto dydžio mokėjimus, kad teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo institutu nebÅ«tų piktnaudžiaujama. Apeliantams nepateikus duomenų apie galimybę kas mėnesį mokėti ieÅ¡kovui po 5 271 Lt, teismas pagrįstai atmetė jų praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Atsakovų apeliacinį skundÄ atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).                                                                 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                         Danutė GasiÅ«nienė                                                                                        Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                     Konstantinas Gurinas                                                                Â