2016-05-31 Nr. BB-2364-1-20-1-00156-2012-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-696/2016 Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00156-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam V. P.,

nuteistojo gynėjui advokatui Andriejui Melkovui,

nukentėjusiajam K. K.,

nukentėjusiajai A. R.,

nukentėjusiosios atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo K. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnio 3 dalis).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

V. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. P. dvejiems metams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: jai priteista iš „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo 618,88 Eur turtinei žalai atlyginti bei 1156,17 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš V. P. – 12 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiajam K. K. iš V. P. priteista 580 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prokuroro, nukentėjusiojo K. K., nukentėjusiosios A. R., jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. P. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kaune, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas nuo Maironio g. S. Sapiegos g. link, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į Vasario 16-osios g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti Vasario 16-osios g. pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį, pakeičiant jį ir nurodant, kad V. P. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį bei nukentėjusiojo K. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė priežastinio ryšio klausimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. P. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo padariniais, nes pats nukentėjusysis K. K. pažeidė KET reikalavimus, tuo tarpu apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad K. K. KET reikalavimų nepažeidė. Motyvai, kuriais apeliacinės instancijos teismas atmetė gynybos argumentus dėl nukentėjusiojo K. K. neteisėtų veiksmų, yra neišsamūs, neįtikinami ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Modeliuodamas situaciją ir vertindamas abiejų eismo dalyvių veiksmus, Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad K. K., turėdamas tikslą įvažiuoti į Vasario 16-osios g., būdamas įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirmoji juosta yra laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmąją juostą ir važiavo Vasario 16-osios g. link, tačiau teismo posėdyje ekspertas V. Venckus, spręsdamas pagal automobilio „Audi A3“ padėtį, paneigė tokią teismo prielaidą dėl K. K. važiavimo krypties (ketinimo pasukti į dešinę). 2014 m. kovo 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-288(14)/11-313(14) nurodyta, kad buvusioje situacijoje automobilio „Audi A3" vairuotojo K.

K. veiksmai techniniu požiūriu buvo susiję priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu – ši išvada nebuvo paneigta, vairuotojo K. K. veiksmai liko neįvertinti. Kasatoriaus manymu, jei K. K. ir būtų norėjęs sukti į dešinę, jis vis tiek būtų kliudęs nukentėjusiąją, nes nevažiavo arčiau dešinio krašto ir nestabdė automobilio posūkyje, todėl akivaizdžiai nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Byloje liko neištirti ir neįvertinti K. K. veiksmai ir jų priežastinis ryšys su įvykiu, nors gynyba prašė atlikti eksperimentą, turint tikslą nustatyti K.

K. gebėjimą (galimybę) pamatyti kliūtį ir (ar) išvengti susidūrimo. Kasatoriaus manymu, tik eksperimento metu modeliuojant situaciją būtų galima spręsti, ar K. K., esant slidžiai kelio dangai, turėjo galimybę pastebėti V. P. automobilį, prieš kiek laiko galėjo tai padaryti, kokiu atstumu pradėjo (galėjo) stabdyti, ar galėjo išvengti susidūrimo, ar V. P. galėjo pastebėti K. K. automobilį ir išvengti susidūrimo, ir pan. Apygardos teismas tik nurodė, kad nėra duomenų, jog automobilis „Audi A3“ žymiai viršijo greitį, tačiau tokių išvadų nemotyvavo.

Teismas nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei K. K. nebūtų išvažiavęs į pirmąją eismo juostą bei pasirinkęs saugų greitį. Darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo V. P. veiksmų ir kilusių padarinių, apeliacinės instancijos teismas jos nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius tvirtina, kad byloje surinkti duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, jog teisinu požiūriu K. K. elgesys avarinėje situacijoje nebuvo saugus ir priimtinas, todėl būtent K. K. veiksmai buvo lemiama priežastis ir pagrindinė sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis bei jo padariniai. Teismas negalėjo remtis K. K. paaiškinimais, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Bylos aplinkybės patvirtina, kad K. K. nesiruošė sukti į dešinę (į Vasario 16 g.), todėl įvažiuodamas tik maršrutiniam eismui skirtą juostą atliko draudžiamus veiksmus (KET 186 punktas), jis nebuvo atsargus (KET 9 punktas), nes neatsižvelgė, kad priekyje transporto priemonės yra sustojusios, važiavo nestabdydamas, nepasirinko tokio greičio, kad pamatęs kliūtį galėtų sustabdyti, kėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui (KET 28 punktas), tariamai persirikiuodamas neįsitikino, kad tai saugu (KET 106 punktas). Padaręs priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė proceso teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, bet ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius taip pat teigia, kad byloje yra abejonių dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo masto: specialisto išvadoje Nr. G846/12(02) konstatuotas A. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nors neįvardyta, kad buvo nustatytas dubens kaulų vientisumo pažeidimas; išvada pateikta įvertinus nukentėjusiosios rentgeno nuotraukas, kurių byloje nėra. Nuteistajam V. P. nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (BPK 218 straipsnis), gauti medžiagos (rentgeno) kopiją, ginčyti šių aplinkybių pasitelkiant kitus rentgenologus ir ekspertus, taip pažeidžiant V. P. teisę į gynybą (BPK 7 straipsnis).

Kauno apygardos teismas nesilaikė teismų praktikos ir paskirdamas V. P. teisės vairuoti atėmimą dvejiems metams netinkamai taikė BK 67, 68 straipsnių nuostatas, šio sprendimo visiškai nemotyvavo. Kasatorius pažymi, kad jis anksčiau nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka, sistemingai nepažeidinėja KET taisyklių, turi 32 metų vairavimo stažą, yra drausmingas vairuotojas, įvykio metu buvo blaivus, nepadarė šiurkščių KET pažeidimų, jo veika priskiriama prie neatsargių. Jo manymu, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant šios baudžiamojo poveikio priemonės, be to, jam yra būtinas vairuotojo pažymėjimas darbinėms pareigoms atlikti. Teismų praktikoje net už eismo įvykio sukeltas sunkesnes pasekmes – žmogaus mirtį – teismai šios baudžiamojo poveikio priemonės neskiria arba taiko minimalų teisės vairuoti atėmimo terminą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo sprendimo dėl priteistos neturtinės žalos dydžio (BPK 305 straipsnio 5 dalis), tik deklaratyviai išvardijo teisės normas, neatskleisdamas konkretaus jų turinio bei reikšmės nustatomam žalos dydžiui, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl teisės normų, reguliuojančių žalos atlyginimą, taikymo. Kauno apygardos teismas neišsamiai įvertino bylos duomenis, turinčius reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (BPK 20 straipsnio 3 dalis), ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į nustatytas faktines aplinkybes ir nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais žalos dydžio nustatymo kriterijais. Taip pat šis teismas, priteisdamas iš V. P. net 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, netinkamai įvertino žalą padariusio asmens kaltę – neatsižvelgė į K. K. padarytus KET 186 straipsnio pažeidimus ir nepagrįstai visą kaltę priskyrė V. P.. Be to, nuteistasis teigia, kad teismas netinkamai įvertino ir jo turtinę padėtį: priteisto civilinio ieškinio dydis yra neproporcingas, neprotingas ir jam yra nepakeliama finansinė našta, galinti sukelti itin sunkias pasekmes, nes dėl savo turimų finansinių įsipareigojimų bankams jis su neįgalia sutuoktine gali netekti būsto ir gyvenamosios vietos. Be to, V. P. pažymi, kad jis yra senyvo amžiaus, pensininkas, įvykis įvyko ne jam pačiam užvažiavus ant nukentėjusiosios, o dėl kito automobilio vairuotojo kaltės, pažeidus KET reikalavimus ir atsitrenkus į jo vairuojamą automobilį – dėl to automobilis tapo nevaldomas ir ėmė suktis. Kasatorius pažymi ir tai, kad draudikas jau atlygino 1344 Eur neturtinės žalos ir yra įpareigotas atlyginti dar 1156 Eur; analogiškose eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5792 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apygardos teismas netinkamai taikė BPK 106 straipsnio nuostatas. Advokato bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos ne tik iš nuteistojo, bet ir iš civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės. Be to, buvo patenkinta tik dalis nukentėjusiosios A. R. civilinio ieškinio, todėl nepagrįstai priteistos visos bylinėjimosi išlaidos, taip pažeidžiant išlaidų paskirstymo principą dėl patenkintų reikalavimų dalies. Kasatoriaus manymu, pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 106 straipsnį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio l dalies 2 punktą ir sudarytą draudimo sutartį bylinėjimosi išlaidos (nuostoliai) turėtų būti visa apimtimi priteistos iš draudiko „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo, nes turtinės žalos išmoka iš draudiko tesudarė 618,88 Eur ir neviršijo maksimalaus 500 000 Eur dydžio. Nuteistojo manymu, nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, o jeigu tokio draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu (subsidiari prievolė).

Be to, apygardos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra iš viso nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatoms. Iš nukentėjusiojo K. K. pateikto prašymo matyti, kad jis sumokėjo 580 Eur advokatui už procesinių dokumentų surašymą ir atstovavimą apeliaciniame teisme, tačiau advokato K. Gudyno pateiktame pinigų priėmimo kvite akivaizdžiai nėra nurodyta duomenų, už kokį veiksmą gautas atlygis, teisinių paslaugų suteikimo nepatvirtina joks darbų priėmimo-perdavimo aktas ar kitoks dokumentas, o pagal teismo posėdžių trukmę bylinėjimosi išlaidos yra akivaizdžiai per didelės ir neatitinkančios minėtų rekomendacijų.

Nuteistojo V. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl V. P. kasacinio skundo

V. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kaune, K. Donelaičio g. ir Vasario 16-osios g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas nuo Maironio g. S. Sapiegos g. link, pažeidė KET 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į Vasario 16-osios g., nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti Vasario 16-osios g. pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais V. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje V. P. nuteisimą motyvavo taip: „Kelių eismo taisyklių 161 punktas imperatyviai įpareigoja, kad sukdamas į kairę vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus, kuris parodė, kad pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo V. P. veiksmai. Jis sukdamas į kairę nepraleido priešpriešiais autobuso eismo juosta važiuojančio „Audi A3“. Savo išvadoms patvirtinti teismas pacitavo vaizdo įrašo apžiūros protokolą, kur užfiksuota, kad diske įrašytas vaizdas K. Donelaičio g. kryptimi nuo Maironio g. S. Sapiegos g. link. Fiksuotame vaizde nurodytas laikas 2012 m. vasario 21 d. 7.48 val. Laikotarpiu nuo 01 min. 26 sek. iki 01 min. 45 sek. matoma, kaip lengvasis automobilis važiuoja K. Donelaičio g. kryptimi nuo Maironio g. S. Sapiegos g. link, stabdo, sustoja ties sankryža su Vasario 16-osios g. su įjungtu kairės pusės posūkio signalu, suka į kairę į Vasario 16-osios g. Tuo pat metu nuo S. Sapiegos g. Maironio g. link priešinga kelio puse važiuoja automobilis, persirikiuoja į pirmąją eismo juostą ir susiduria su jam užtvėrusiu kelią automobiliu, važiavusiu nuo Maironio g. S. Sapiegos g. link ir dariusiu manevrą į kairę (t. 1, b. l. 32). Iš įvykio vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 34) pakankamai aiškiai matyti, kad įvykyje dalyvavęs K. K. vairuojamas automobilis iš antrosios juostos į pirmąją įsuka iš už dviejų automobilių, stovinčių antrojoje juostoje, ir tik šiam automobiliui pradėjus judėti pirmąja juosta į ją, darydamas kairįjį posūkį, įvažiuoja kaltinamojo automobilis. Tokiu atveju K. K. vairuojamas automobilis iki susidūrimo likus 10-15 m atstumui neturėjo galimybės pasiekti bent kiek didesnį greitį. Įvertinęs bylos medžiagą apeliacinis teismas daro išvadą, kad K. K., turėdamas tikslą įvažiuoti į Vasario 16-osios g. ir įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirmoji juosta yra laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmąją juostą ir važiavo Vasario 16-osios gatvės link, nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų“.

Kasatorius ginčija teismo sprendimą. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimus ir be motyvų padarė išvadą, kad K. K. KET reikalavimų nepažeidė.

Nors kasatorius ginčija KET 161 punkto pažeidimą, aiškindamas, kad negalėjo matyti automobilio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neabejotina, jog šioje eismo situacijoje kasatorius objektyviai pažeidė Kelių eismo taisykles. Jei jis ketino įvažiuoti į Vasario 16 gatvę ir kirsti priešpriešinio eismo juostą, jis negalėjo vadovautis vien tik vidurinės eismo juostos vairuotojo jam sudaryta galimybe pravažiuoti. Pagal KET 161 punktą jis privalėjo įsitikinti, kad yra laisva ir kraštinė eismo juosta, kurią ketina kirsti, ir tai bus galima padaryti saugiai.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. P. automobiliui praleidus priešinga kryptimi važiuojantį automobilį „Audi A3“ susidūrimo būtų pavykę išvengti, yra teisinga. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad V. P. padarytas KET 161 punkto pažeidimas buvo viena iš padarinių kilimo sąlygų. Pagal KET reikalavimus jis turėjo palaukti, kol eismo juosta, kurioje judėjo automobiliai, atsilaisvins ir tik įsitikinęs savo veiksmų absoliučiu saugumu galėjo įvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą. Sustojęs jį praleisti automobilis sudarė sąlygas ir leido kasatoriaus automobiliui saugiai įvažiuoti į eismo juostą, kuria judėjimas vyko Maironio gatvės link.

Jis turėjo būti įsitikinęs, kad visuomeniniam transportui skirtoje eismo juostoje nėra judančių transporto priemonių. Dėl praleisti ji sustojusio automobilio konfigūracijos kasatoriui buvo pasunkinta visuomeninio transporto eismo juostos apžvalga. Tačiau tai neatleido vairuotojo nuo pareigos būti apdairiam ir savo veiksmais nesudaryti pavojaus eismo saugumui. Jis buvo įpareigotas elgtis rūpestingai, neįvažiuoti į visuomeninio transporto eismo juostą, nekirsti jos, neįsitikinęs eismo saugumu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius to nepadarė, taigi elgėsi rizikingai.

Teisėjų kolegija sutinka, kad V. P. pažeidė KET 161 punkto reikalavimus ir tai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tačiau priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir padarinių buvimas dar nenulemia asmens, pažeidusio Kelių eismo taisykles, baudžiamosios atsakomybės, turi būti nustatyta asmens kaltė. Kauno apylinkės teismas padarė išvadą, kad „byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuotojas kaltinamasis V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti.

Ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys neleidžia teigti, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo transporto taisyklių reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Tokiu būdu, šiuo atveju kaltinamasis nekaltai sukėlė žalingus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai A. R.“. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokia apylinkės teismo išvada, tačiau, konstatuodamas neatsargią kaltę, nepateikė jokių motyvų dėl V.

P. kaltės. Tuo tarpu apeliacinis teismas galėjo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kaltės tik įdėmiai analizuodamas transporto priemonių išsidėstymą gatvėje, kiekvieno vairuotojo veiksmus, jų laiką, ir pagal tai turėjo įvertinti V. P. galimybę numatyti, kad K. K. padarys staigų manevrą ir išvažiuos į viešajam transportui skirtą eismo juostą, ir jo automobilį pamatyti. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, V. P. nekaltumą paneigė vien tik kritiškai vertindamas kai kurių liudytojų parodymus. Tačiau liudytojų parodymai V.

P. kaltės požiūriu buvo visiškai neinformatyvūs ir nepaneigė apylinkės teismo išvadų.

Kartu apeliacinės instancijos teismas, skirtingai negu pirmosios instancijos teismas vertindamas eismo įvykio situaciją, padarė išvadą, kad K. K., staiga prieš pat sankryžą įvažiuodamas į viešajam transportui skirtą eismo juostą, KET reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo kasacinio skundo motyvu, kad teismo išvada, jog vairuotojas K. K. šioje situacijoje nepažeidė KET, nėra pagrįsta bylos medžiaga ir kelia rimtų abejonių. Teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo tik V. P. veiksmų vertinimu ir paviršutiniškai vertino vairuotojo K. K. veiksmų teisėtumą Kelių eismo taisyklių požiūriu.

Kelių eismo taisyklių 186 punktas numato, kad „kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama“, tačiau šiame Kelių eismo taisyklių punkte numatyta vairuotojui galimybė įvažiuoti į šią juostą, jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Vadovaudamasis vien tik K. K. parodymais, apeliacinis teismas padarė išvadą, kad K. K. turėjo tikslą įvažiuoti į Vasario 16-osios g. ir įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirmoji juosta yra laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmąją juostą ir važiavo Vasario 16-osios gatvės link, taigi jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Kolegijos manymu, tokia išvada nėra motyvuota ir net gali prieštarauti bylos medžiagai. Kelių eismo taisykles gali pažeisti vienas eismo dalyvis, bet jas gali pažeisti ir keli eismo dalyviai. Tokiu atveju teismas turi nustatyti, kurio ar kurių eismo dalyvių KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Teisėjų kolegija neabejoja teismo išvada, kad KET taisykles pažeidė V. P. ir jo padarytas KET 161 punkto pažeidimas buvo susietas priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo padariniais.

Tačiau apygardos teismas neanalizavo „Audi 3“ vairuotojo veiksmų teisėtumo KET požiūriu, nenagrinėjo, ar jis nepažeidė KET taisyklių, apsiribodamas nemotyvuota išvada, jog „Audi A3“ vairuotojas nepažeidė KET reikalavimų. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, vertinant nukentėjusiojo K. K. parodymus ir lyginant juos su byloje esančiu vaizdo įrašu, aiškėja tam tikri prieštaravimai, kurie nebuvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo. K. K. teigia norėjęs sukti į Vasario 16-osios g., o tai reikštų, kad jis, įvažiuodamas į viešajam transportui skirtą juostą, KET nepažeidė.

Tačiau vaizdo įrašo analizė kelia abejonių dėl K. K. parodymų vertinimo. Pirmiausia iš vaizdo įrašo nematyti, ar „Audi 3“ vairuotojas buvo įjungęs dešinįjį posūkio signalą sukti į Vasario 16-osios gatvę. Be to, vairuotojas, norintis daryti dešinįjį posūkį į Vasario 16-osios g., turėtų žymiai anksčiau persirikiuoti, užimti pirmąją eismo juostą ir prieš posūkį sumažinti greitį. Itin staigus vairuotojo manevras, padarytas (vos prieš 10-15 metrų iki posūkio, prieš dvi mašinas) sustojus priekyje važiavusiam automobiliui, kelia abejonių K.

K. parodymų tikrumu, t. y. kad jis iš tikrųjų ketino sukti į Vasario 16-osios gatvę. Be to, susidūrimo su „Toyota Carina“ vieta, automobilių sugadinimai (užpakalinis dešinysis sparnas) bei automobilių padėtis po eismo įvykio taip pat liko teismo neįvertinta: ar „Audi A3“ vairuotojui sukant į Vasario 16-osios g. automobilių išsidėstymas po susidūrimo galėjo būti toks, koks užfiksuotas įvykio vietos schemoje bei nuotraukose. Pagaliau, kaip galima įsitikinti pažiūrėjus į Kauno miesto žemėlapį, „Swedbank“ bankas, į kurį, pasak nukentėjusiojo, važiavo K.

K., yra visai kitoje – Maironio gatvėje, ir vargu ar logiška ieškoti stovėjimo vietos Vasario 16-osios gatvėje, nepasidomėjus, kokia padėtis dėl stovėjimo vietos yra Maironio gatvėje. Visa tai kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad K. K. KET reikalavimų nepažeidė ir dėl to nėra prasmės ieškoti priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, pagrįstumo.

Šių prieštaravimų pašalinimas būtinas teisingai išsprendžiant V. P. baudžiamosios ir civilinės atsakomybės klausimus, kuriuos ginčija kasatorius. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir negali keisti apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi nešališkai nustatyti faktines bylos aplinkybes, įvertinti kiekvieno vairuotojo veiksmus, taip pat į eismo įvykio schemoje, vaizdo įraše, užfiksuotus duomenis, atsižvelgiant į eksperto išvadą, į kurią apeliacinis teismas kažkodėl neatsižvelgė, ir tik tada spręsti, kurio ar kurių vairuotojų veiksmai neatitiko KET reikalavimų, tarp kurio ar kurių vairuotojų KET pažeidimo ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, ar yra vairuotojų, pažeidusių eismo taisykles, kaltė dėl kilusių padarinių, ir tik tada spręsti veikos kvalifikavimo, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir civilinio ieškinio klausimus. Nenustačius K. K. veiksmų teisinio vertinimo, teisėjų kolegija negali nagrinėti kasacinio skundo motyvų dėl žalos bei atstovavimo išlaidų priteisimo. Nustačius, kad K. K., įvažiuodamas į viešajam transportui skirtą eismo juostą, pažeidė KET reikalavimus, ir jei būtų paneigta apylinkės teismo išvada dėl kaltės nebuvimo V. P. veiksmuose, būtų konstatuotina abipusė kaltė, o tai gali turėti įtakos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui bei jo civilinės atsakomybės dydžiui. Esant abipusei kaltei, jos ribos turėtų keistis. Visi pirmiau nurodyti trūkumai, susiję su K. K. veiksmų ir V. P. kaltės vertinimu, turi būti ištaisyti iš naujo nagrinėjant bylą, kad nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendį V. P. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas