2019-06-26 Nr. AB-13425-3-61-3-03390-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1572-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03390-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. ir O. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. J. ir pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėjai) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), (toliau – ir Ministerija) 632,8 Eur turtinei žalai atlyginti 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ atstovu UAB „Banelituras“ sudarė 2014 m. lapkričio 4 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004199 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjai ketino išvykti atostogauti į Hurghadą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. Už šią kelionę pareiškėjai sumokėjo 2 558 Lt (740,85 Eur). Tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai, siekdami pagal Sutartį sumokėtos pinigų sumos kompensavimo, pateikė prašymus Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl kompensacijos už neįvykusią kelionę išmokėjimo. Po kreipimosi į Departamentą, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo pareiškėjams 33,97 Eur, o UAB „Banelituras“ grąžino pareiškėjams 74,08 Eur sumokėtą avansą. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus, į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą netinkamai perkeldama 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo. Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, jei kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Kadangi Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju pareiškėjai įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo.

3. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Ministerija nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašo įvertinti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, minėtą vertinimą teismui draudžiama atlikti. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pareiškėjai turtinę žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Todėl šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjų patirtos žalos.

5. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjams sumokėti vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, negali būti priteisiami. Vizų mokesčiai nepatenka į Sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Bendra pareiškėjų mokėtina suma už keturias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 80,13 Eur ir ši suma negali būti pareiškėjams priteista kaip turtinės žalos atlyginimas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Departamentas nurodė, kad ginčo teisiniam santykiui yra taikomos Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nuostatos, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti nustatytus įsipareigojimus turistams. Departamento nuomone, pirmiausia patirtos žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų. Departamentas papildomai pastebėjo, kad pareiškėjo pateiktas mokėjimo nurodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes mokėjimas atliktas jau sustabdžius BUAB „Freshtravel“ išduoto kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą ir apie tai paskelbus visoms kelionių agentūroms ir žiniasklaidoje, be to, pavedime nurodyta suma ženkliai viršija Sutarties sumą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atsiliepimu nurodė, kad, BUAB „Freshtravel“ nutraukus ūkinę veiklą, Departamentas organizavo lėšų turistams kompensavimo procedūras nuo 2014 m. lapkričio 17 d., dėl to dar iki bankroto bylos iškėlimo nukentėję turistai reikalavimus teikė Departamentui. Iki šiol BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius nėra gavęs iš draudimo bendrovės jokių duomenų apie draudiminių išmokų išmokėjimą nukentėjusiems asmenims.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 632,80 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas pabrėžė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes tuo metu galiojusiame Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su BUAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį, kurios pagrindu už 740,85 Eur (2 558 Lt) sumą užsisakė kelionę į Hurgadą dviem asmenims. Sutarties sudarymo tinkamą formą ir pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pareiškėjas paslaugų sutarties neįvykdymo iš BUAB „Freshtravel“ pusės pagrindu kompetentingo teismo buvo įtrauktas į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016). Pagal minėta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintą trečiosios eilės BUAB „Freshtravel“ kreditorių (turistų) sąrašą pareiškėjas yra įgijęs 685,29 Eur reikalavimą (nesumažinus reikalavimo draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Be to, pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas kreipėsi į pareiškėją dėl draudimo išmokos dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, kurios dydis yra 33,97 Eur, išmokėjimo. Iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjui dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo patvirtinta pareiškėjo teisė reikalauti sumokėtų pinigų atlyginimo.

13. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Taigi vizų įsigijimo išlaidos turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

14. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas yra nustatytas. Kaip minėta, pareiškėjas už visą kelionę, įskaitant ir mokestį už vizas, sumokėjo 740,85 Eur. Pagal viešai pateikiamus duomenis 2014 m. lapkričio mėn. viza į Egiptą kainavo 25 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) dolerius. Pagal Europos centrinio banko duomenų bazės duomenis 2014 m. lapkričio 4 d. JAV dolerio kursas euro atžvilgiu buvo 1,4286, taigi vizos kaina vienam asmeniui buvo 35,715 Eur. Kadangi iš Sutarties matyti, kad į kelionės kainą įskaičiuotos vizos dviem asmenims, laikytina, kad iš viso vizos kainavo 71,43 Eur. Atskaičius vizų kainą iš bendros kelionės kainos, laikytina, kad pareiškėjui kelionė kainavo 669,42 Eur. Kadangi Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas grąžino 33,97 Eur, darytina išvada, jog pareiškėjas iš viso patyrė 635,45 Eur nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai skundu reikalauja 632,8 Eur turtinės žalos atlyginimo, šis reikalavimas tenkintinas visa apimtimi. Teismas pabrėžė, kad žalą patyrė tie asmenys, kurie pervedė pinigus už kelionę iš savo banko sąskaitos, todėl 632,80 Eur suma priteistina tik pareiškėjui.

15. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas priimtas 2017 m. spalio 12 d., todėl nuo šios dienos žalą patyrusiam asmeniui, t. y. pareiškėjui, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

III. 16. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Todėl minėtų motyvų nenurodymas suponuoja tai, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti žalos atlyginimą du kartus, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 685,29 Eur sumai, dėl to pareiškėjas įgis teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal skundžiamą teismo sprendimą, jei šis sprendimas įsiteisės.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus netenkinti apeliacinio skundo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo ir iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Pabrėžia, kad visi ginčui reikšmingi argumentai yra išdėstyti Departamento atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai skunde buvo nurodę, jog, neįvykus kelionei, kelionių pardavimo agentas UAB „Banelituras“ grąžino 74, 08 Eur dydžio sumokėtą avansą (tarpininkavimo mokestį). Ši suma taip pat turėjo būti atimta iš neįvykusios kelionės kainos ir pareiškėjų patirta turtinė žala turėjo būti ne daugiau kaip 561,37 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies – priteisė 632,80 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo atstovas, padavęs apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

22. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

25. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir bylos šalių (atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens) akcentuojamų argumentų.

26. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

28. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad iš esmės analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjui būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjo naudai būtų išieškota.

29. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, kuris kompensuoja jo patirtas išlaidas dėl įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“.

30. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas nurodo, kad iš pareiškėjui priteistos sumos turėtų būti išskaičiuotas jam grąžintas 74,08 Eur dydžio avansas, sumokėtas už neįvykusią kelionę, įsigytą pagal Sutartį, tačiau pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 632,80 Eur suma būtent atitinka tą sumą, kuri pareiškėjui liko nekompensuota atėmus iš 740,85 Eur sumos (sumokėtos kelionės kainos) pareiškėjui sumokėtą 33,97 Eur draudimo išmoką ir grąžintą 74,08 Eur dydžio avansą už neįvykusią kelionę. Tai, kad teismas minėtą sumą priteisė išskaičiavęs vizų įsigijimo išlaidas, nagrinėjamu atveju savaime nepaneigia, kad 632,80 Eur suma pareiškėjui priteista pagrįstai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal vėliausiąją suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių patirtų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1358-520/2019). Dėl to nors teismas 632,80 Eur sumą pareiškėjui priteisė nepagrįstai išskaičiuodamas vizų įsigijimo išlaidas, tačiau minėta suma yra priteista pagrįstai ir mažinti jos nėra pagrindo.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė