2021-12-08 Nr. AB-26387-3-62-3-01824-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-978-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01824-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Alytaus pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur turtinei žalai ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. Alytaus PN 12-ojo būrio 4-ojoje gyvenamojoje patalpoje buvo atlikta bendroji planinė krata, po kurios jis neberado kai kurių savo daiktų: rankšluosčio, paklodės, užrašų knygelės ir rankų darbo vėrinio, o kiti daiktai buvo išmėtyti, kai kurie – sugadinti ar sulaužyti. Pareigūnai netenkino pareiškėjo reikalavimo grąžinti paimtus daiktus, ėmė iš jo tyčiotis, tvirtino, jog niekas jo daiktų neėmė. Pareiškėjas, būdamas stipriai susijaudinęs dėl tokios savivalės ir siekdamas nešališko tyrimo, sužalojo save. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad paprastai pareigūnai, atlikdami bet kokius veiksmus, naudoja vaizdo registratorius, tačiau atliekant minėtą kratą vaizdo registratoriai nebuvo naudojami. Alytaus PN administracija į pareiškėjo rašytinius skundus ir prašymus pateikė tik formalius atsakymus, kad neva jam priklausantys daiktai nebuvo paimti, bet tuo pačiu patvirtino, jog atliekant kratą buvo rasta ir paimta įvairių į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą neįtrauktų daiktų. Alytaus PN administracija nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms patikrinti, pavyzdžiui, neapklausė atliekant kratą dalyvavusių pareigūnų, neištyrė kitų nuteistųjų žalojimosi atvejų (pareiškėjo teigimu, kiti asmenys sužalojo save dėl tų pačių priežasčių). Be to, pareiškėjo nuomone, atliekant kratą jo gyvenamojoje patalpoje, t. y. taikant jam prevencinio pobūdžio poveikio priemonę, nebuvo įstatyme numatytų pagrindų, įstatyme neįtvirtinta kratos atlikimo tvarka, taip pat nebuvo sudaryta galimybė tokius veiksmus apskųsti teismui, nebuvo jokių priežasčių kratą atlikti nedalyvaujant patalpoje gyvenantiems nuteistiesiems. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl rankšluosčio, paklodės, užrašų knygelės ir rankų darbo vėrinio paėmimo jis patyrė 5 000 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą, nes rankšluostį jam padovanojo sesuo (jo vertė neįkainojama), užrašų knygelėje buvo labai svarbūs duomenys (bankų rekvizitai, adresai, telefonų numeriai ir kt., dėl kurių praradimo pareiškėjas prarado socialinius ryšius, pablogėjo jo santykiai su artimaisiais ir draugais), jis jautė priklausomybę nuo kitų valios, depresiją, patyrė nemigą ir kt., todėl pradėjo save žaloti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas teigė, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo miegamajame atlikta bendroji neplaninė krata, kurios metu paimta: vienas metalinis strypas, du savadarbiai vandens šildytuvai, metaliniai virbai, savadarbės bokso lentos, įvairūs elektros instaliacijos kabeliai. Pareiškėjo nurodyti po kratos dingę daiktai bendrosios planinės kratos protokole nebuvo įvardyti, jie yra leidžiamų turėti daiktų sąraše, todėl iš nuteistųjų nepaimami. Pareiškėjas pirmą kartą į Alytaus PN administraciją dėl dingusių asmeninių daiktų kreipėsi 2019 m. rugsėjo 16 d. Jis pateiktuose skunduose nenurodė duomenų apie patirtą turtinę žalą, todėl nebuvo galimybės tikslinti įvykio aplinkybes, inicijuoti procesinio sprendimo pagal nusikalstamos veikos požymius priėmimą. Atliekant minėtą kratą vaizdo registratorius nebuvo naudojamas, nes toks imperatyvas teisės aktuose nenustatytas. Atsakovo atstovas neturėjo galimybės pateikti koridoriaus vaizdo įrašus, nes tokie įrašai saugomi ne ilgiau nei penkias dienas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduoti pataisos įstaigos rankšluostis ir paklodė, kuriuos išvykdamas jis kaskart atiduodavo, o atvykdamas gaudavo. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl paklodės ir / ar rankšluosčio išdavimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, jis neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nepateikė prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio pagrindimo.

5. Pareiškėjas pateikė teismui raštą (nurodyta data – 2020 m. spalio 22 d.), kuriame paaiškino savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teigė, kad minėtas rankšluostis yra neįkainojamas, nes jį pareiškėjui padovanojo sesuo, tačiau pinigais vertintinas 1 600 Eur suma, nes, praradęs rankšluostį, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus (išėjęs į laisvę, jis negalės parodyti sesei, jog dar turi jos dovaną). Užrašų knygelėje buvo surašyti adresai, sąskaitų numeriai ir kt., todėl, jos netekęs, pareiškėjas negali palaikyti ryšių su artimaisiais, dėl jos praradimo patirtą turtinę žalą vertino 1 000 Eur suma. Pareiškėjas karolius nulipdė pats, į juos įdėjo daug darbo ir pan., norėjo juos dovanoti seseriai, dėl jų netekimo patirtą turtinę žalą vertino 1 400 Eur. Paklodę pareiškėjui buvo atsiuntę artimieji, dėl jos netekimo patirtą turtinę žalą jis vertino 400 Eur. Jis patyrė psichologinį sukrėtimą dėl to, kad niekas neatstatys prarastų daiktų.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. G. skundą.

7. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atlikta planinė krata. Bendrosios kratos plane pažymėta, jog kratos tikslas – uždraustų daiktų paėmimas. Bendrosios planinės kratos protokole pažymėta, kokie daiktai buvo rasti ir paimti. Pareiškėjo nurodyti dingę daiktai – rankšluostis, paklodė, užrašų knygelė, vėrinys – protokole neminimi. Kratą atliko penki pareigūnai, kurie tos pačios dienos pranešimu apie kratos atlikimą ir jos metu rastus bei Saugumo valdymo skyriui perduotus nuteistiesiems neleidžiamus turėti daiktus informavo Alytaus PN direktorių. Kratos atlikimo faktas registruotas Kratų ir apžiūrų atlikimo registro žurnale. Teismas konstatavo, kad planinės kratos įforminimas atitiko kratų organizavimą reglamentuojančias teisės normas (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 158–164 p.). Europos kalėjimų taisyklės ginčo santykiams tiesiogiai netaikytinos. Teismas pažymėjo, kad imperatyvus reikalavimas dėl nuteistųjų atstovo dalyvavimo atliekant kratą ar privalomo jo pasirašymo suvestiniame protokole nėra įtvirtintas (Instrukcijos 165.9 p.), todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nuteistųjų atstovo nedalyvavimo atliekant kratą atmestini.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl dingusių daiktų raštu kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 16 d., t. y. praėjus 5 dienoms po kratos atlikimo. 2019 m. rugsėjo 16 d., 2019 m. spalio 16 d. ir 2019 m. lapkričio 7 d. raštuose pareiškėjas nurodė, kad krata buvo atliekama jam esant pas psichologę, kratos metu patalpoje turėjo pasilikti nuteistasis, pareigūnai turėjo surašyti suvestinį protokolą, kuriame kratą stebėjęs nuteistasis turėjo pasirašyti, nurodydamas, ar turi pretenzijų dėl atliktos kratos, atliekant kratą turėjo būti įjungti vaizdo registratoriai; kratą atlikę pareigūnai jam priklausančius daiktus, t. y. rankšluostį, paklodę, užrašų knygelę ir vėrinį, išnešė ir išmetė, yra liudytojai, galintys patvirtinti daiktų išmetimo faktą; dėl to jis buvo priverstas save žaloti; prašė išsiaiškinti, kodėl pareigūnai išmetinėja jo asmeninius daiktus, išsaugoti kratos atlikimo vaizdo įrašus, apklausti 4-ojoje gyvenamojoje patalpoje buvusius nuteistuosius, kurie patvirtintų pareiškėjui priklausančių daiktų paėmimo faktą, ir įpareigoti pareigūnus paimtus daiktus grąžinti.

Alytaus PN 2019 m. spalio 7 d., 2019 m. lapkričio 5 d. ir 29 d. raštais pareiškėjui paaiškino, kad atliekant kratą patalpoje gali būti paliktas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis, kad kratos metu buvo paimti daiktai, kurių nėra nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąraše, o pareiškėjo asmeniniai daiktai nepaimti, nurodė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias kratų organizavimą, patikino, kad vaizdo registratorius atliekant kratą nebuvo naudojamas, nurodė vaizdo registratorių naudojimą bei vaizdo įrašų saugojimą reglamentuojančius teisės aktus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunduose (pretenzijose) nereiškė prašymų apklausti kratoje dalyvavusius pareigūnus, atlikti tyrimą dėl žalojimųsi. 2019 m. spalio 7 d. atsakyme yra įvertintas kratoje dalyvavusių pareigūnų 2019 m. rugsėjo 10 d. pranešimas, kuriame nurodyti atliekant kratą rasti ir paimti daiktai. Alytaus PN Resocializacijos skyriaus pažyma-rekomendacija „Dėl nuteistojo sustiprintos individualios priežiūros“ ir Alytaus PN Resocializacijos skyriaus pažyma „Dėl nuteistojo E. G. psichologinio konsultavimo“ patvirtina, kad atsakovo atstovui yra žinomos pareiškėjo autoagresyvaus ir suicidinio elgesio rizikos, todėl nuolat vykdomos psichologinio pobūdžio konsultacijos.

Teisės aktai nenumato, jog atliekant kratas privalo būti naudojami vaizdo registratoriai, todėl atsakovo atstovo rašytiniai paaiškinimai, kad atliekant kratą nebuvo naudojami vaizdo registratoriai, taip pat nuorodos į teisės aktus, reglamentuojančius vaizdo registratorių naudojimą, laikytini pagrįstais. Teismas konstatavo, jog bylos duomenys patvirtina, kad į pareiškėjo ne kartą raštu reikštas pretenzijas dėl kratos atlikimo buvo reaguojama tinkamai.

9. Teismas pastebėjo, kad pažymoje-rekomendacijoje „Dėl nuteistojo sustiprintos individualios priežiūros“ nurodyta, jog pareiškėjas save žalojo ir prieš planinę kratą, t. y. 2019 m. rugsėjo 9 d. Šią aplinkybę patvirtina ir įrašai pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos dokumentuose. Remiantis pažyma „Dėl nuteistojo E. G. psichologinio konsultavimo“, kratos atlikimo dieną pareiškėjui buvo suteikta psichologinė konsultacija. Aptarti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ne kartą yra pasireiškusi autoagresija, jam taikoma sustiprinta individuali priežiūra, todėl skunde ir pareiškėjo į bylą pateiktame R. K. rašte „Liudytojas“ nurodytos aplinkybės apie savęs žalojimą nelaikytinos susijusiomis išimtinai tik su kratos atlikimu. Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, jog jis po minėtos kratos pradėjo žalotis. Be to, paties pareiškėjo elgesys, t. y. kreipimasis į atsakovo atstovą dėl galbūt dingusių daiktų tik praėjus 5 dienoms po kratos atlikimo, teismui kėlė abejonių dėl pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų masto ir intensyvumo. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikri neigiami išgyvenimai yra neišvengiami. Pareiškėjo skunde nurodyti neigiami potyriai negali būti pripažinti išimtinai tik atliktos kratos pasekmėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti patį neturtinės žalos pasireiškimo faktą.

10. Teismas, vertindamas skundo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 22 d. rašte nurodė, jog rankšluostį vertina 1 600 Eur, užrašų knygelę – 1 600 Eur, rankų darbo karolius – 1 400 Eur, paklodę – 400 Eur, nes šie daiktai buvo neįkainojami, juos praradęs, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją. Toks žalos apibūdinimas prilygsta neturtinės žalos pasireiškimui. Pareiškėjas nepateikė jokio konkretaus prašomo priteisti 5 000 Eur turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo apskaičiavimo ir šios rūšies žalos įrodymų. Taigi, net darant prielaidą, jog pareiškėjas yra teisus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus nebūtų pagrindo realios turtinės žalos (nuostolių) šioje byloje nustatymui.

11. Teismas pabrėžė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į atsakovo atstovą dėl dingusių daiktų kreipėsi tik praėjus 5 dienoms po atliktos kratos. Tokie nepakankamai aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai dingusių daiktų ir žalos faktui nustatyti paneigia galimybę tvirtinti, kad daiktai dingo ar galėjo dingti atliekant kratą. Skunde nurodytos aplinkybės, kurios byloje nepatvirtintos jokiais kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, laikytinos subjektyvia pareiškėjo nuomone, negalinčia būti pakankamu pagrindu išvadai, jog nurodyti daiktai dingo ir dingo dėl atsakovo atstovo (pareigūnų) neteisėtų veiksmų, galėjusių lemti prašomos priteisti turtinės bei neturtinės žalos faktą. Nagrinėjamu atveju nenustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą atmestinas.

III. 12. Pareiškėjas E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, reikiamus dokumentus ir įrodymus išsireikalauti iš atsakovo.

13. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas teismo sprendimas nelogiškas, nepagrįstas teisiniais argumentais, o teismas buvo šališkas. Teigia, kad nuteistieji (įskaitant ir jį patį) nebuvo supažindinti su Instrukcija, kas laikytina esminiu pažeidimu, darančiu visas kratas neteisėtomis. Pareiškėjas taip pat nebuvo supažindintas su atsakovo atstovo teismui pateiktais dokumentais, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą, rungtynišką procesą. Be to, ant atsakovo atstovo pateiktų dokumentų nėra pareiškėjo parašo, todėl atsakovo atstovas gali bet kada surašyti bet kokius kratų protokolus ir pan., tokie protokolai yra niekiniai.

Nuteistiesiems privalo būti sudaryta galimybė išreikšti savo poziciją dėl kratos teisėtumo ir paimtų daiktų sąrašo. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog kilusiam ginčui nėra aktualios Europos kalėjimų taisyklės, ir akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šiuo aspektu. Pareiškėjas pabrėžia, kad joks įstatymas jo neįpareigoja kreiptis į pataisos įstaigos administraciją nedelsiant po kratos. Be to, iškart po kratos pareiškėjas patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus, dėl ko net save sužalojo, todėl nelogiška tikėtis, jog jis iškart sėsis rašyti skundą.

Pareiškėjas skundą įstaigos administracijai pateikė po 2 dienų, tačiau jis buvo užregistruotas tik po 5 dienų, tai nepriklausė nuo pareiškėjo. Atsakovo atstovas turėjo tinkamai, išsamiai išnagrinėti pareiškėjo skundus, nepaisant to, ar pareiškėjas buvo suformulavęs konkretų reikalavimą apklausti kratoje dalyvavusius asmenis ir pan. Pareiškėjas tvirtina, kad tai, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų, kurias jis prilygino kankinimui, jis save žalojo ir kitais atvejais, savaime nesudaro pagrindo atmesti jo nusiskundimus ir nevertinti nurodytų aplinkybių.

Teismas nepagrįstai neištyrė, kodėl pareiškėjas save sužalojo būtent po minėtos kratos atlikimo, taip pat nepagrįstai neįvertino pateiktų R. K. paaiškinimų, nelaikė jo liudytoju (pažeista pareiškėjo teisė kviesti / apklausti liudytojus ir kt.). Pareiškėjas tvirtinta, kad teismas galėjo pats įvertinti jo patirtą turtinę žalą, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aplinkybę, jog ant minėtos kratos protokolo nėra pareiškėjo parašo (darytina pagrįsta išvada, jog protokole galėjo būti nepažymėti paimti daiktai).

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtina, jog teismas formaliai perkėlė jam įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai nepriteisė jam žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

15. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, pakartoja, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. netinkamai atliktos kratos Alytaus PN 12-ojo būrio 4-ojoje gyvenamojoje patalpoje, atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas, ruošdamasis nagrinėti administracinę bylą, proceso šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių jos negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo reikiamus dokumentus ir įrodymus išsireikalauti iš atsakovo. Pareiškėjas neįvardija, kokie duomenys ar dokumentai gali būti reikšmingi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bei nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tų duomenų ar dokumentų anksčiau nepateikė pirmosios instancijos teismui arba neprašė jų išreikalauti. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo procesinis prašymas laikytinas abstrakčiu ir nepagrįstu, todėl netenkintinu.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dauguma motyvų, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo kratos atlikimo ir jos metu paimtų (dingusių) daiktų neįrodyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepritaria teismo atliktam jo argumentų vertinimui, mano, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (atitinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 2 d. ir 146 str. 2 d.), nusprendžia tik papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad dėl to, jog skundžiamas teismo sprendimas yra grindžiamas atsakovo atstovo pateiktais dokumentais, su kuriais pareiškėjas nesupažindintas, buvo pažeistos jo procesinės teisės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas skunde nurodė neprieštaraujantis dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, šalių nekviečiant į teismo posėdį, o apeliaciniame skunde nereiškė pretenzijų dėl bylos nagrinėjimo tvarkos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnį, be kita ko, gavus iš atsakovo rašytinį atsiliepimą, jo nuorašai (skaitmeninės kopijos) išsiunčiami proceso šalims. Iš įrašų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad atsakovo atsiliepimas į skundą buvo išsiųstas pareiškėjo atstovei advokatei (t. y. asmeniui, padavusiam skundą pareiškėjo vardu) per Elektroninių paslaugų portalą (EPP), tai pažymėta ir pareiškėjo atstovei advokatei skirtame 2020 m. rugpjūčio 13 d. teismo šaukime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių teisė teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Iš bylos duomenų nematyti, jog pareiškėjas teikė teismui prašymą susipažinti su byloje esančiais dokumentais ir / ar gauti jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus, to apeliaciniame skunde nenurodo ir pareiškėjas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, atmeta minėtas pareiškėjo pretenzijas.

20. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pateiktus R. K. rašytinius paaiškinimus, jį pavadino „liudytoju“ (t. y. pavartojo kabutes); pažeista pareiškėjo teisė į teisingą procesą, taip pat teisė šaukti / apklausti liudytojus. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl minėtų paaiškinimų skundžiamame teismo sprendime nurodyta: „skunde ir pareiškėjo į bylą pateiktame R. K. rašte „Liudytojas“ nurodytos aplinkybės dėl savižalojimosi, negali būti pripažįstamos susijusiomis išimtinai tik su kratos atlikimu“, taigi, pirmosios instancijos teismas ne R.

K. apibūdino žodžiu „Liudytojas“, o nurodė jo pateikto rašto pavadinimą; teismas įvertino kartu su skundu pateiktus rašytinius paaiškinimus, bet nelaikė jų patvirtinančiais pareiškėjo argumentus. Akcentuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 59 straipsnyje nurodyta, jog šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus; teismui nusprendus, liudytojas gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje (1 d.); asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (2 d.).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį, už melagingų liudytojo parodymų, eksperto melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo davimą, melagingą ar žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka; apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus iškviesti liudytoją, taip pat apie byloje kaip liudytojus apklaustus kokius nors asmenis.

Be to, nėra duomenų, kad rašytinius paaiškinimus pateikęs asmuo – R. K. – buvo teismo ar teisėjo pasirašytinai įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai mano, kad R. K. rašte „Liudytojas“ pateikti paaiškinimai administracinių bylų teiseną reglamentuojančių teisės normų kontekste turėtų būti laikomi liudytojo parodymais ir kad pirmosios instancijos teismas, šiems rašytiniams paaiškinimams nepriskirdamas tokios teisinės reikšmės, pažeidė pareiškėjo procesines teises.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. K. rašytiniuose paaiškinimuose tik abstrakčiai teigiama, jog, atliekant kratą, iš jo ir iš pareiškėjo buvo paimti asmeniniai daiktai, pareigūnai atsisakė šiuos daiktus grąžinti (tvirtino, kad nieko neėmė), todėl jiedu save sužalojo. Iš 2019 m. rugsėjo 10 d. bendrosios planinės kratos protokolo matyti, kad atliekant 2019 m. rugsėjo 10 d. kratą 12-ajame būryje iš tiesų buvo rasti ir paimti įvairūs daiktai, tačiau minėti rašytiniai paaiškinimai nepatvirtina, jog buvo paimti būtent pareiškėjo skunde išvardyti daiktai.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuteistieji (įskaitant jį patį) nebuvo supažindinti su Instrukcija, kurios nuostatomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, todėl visos kratos buvo atliekamos neteisėtai. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje įtvirtinta, jog pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka; nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, Instrukcija yra skirta laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros vykdymo tvarkai nustatyti (Instrukcijos 1 p.), ji tiesiogiai neįtvirtina nuteistųjų teisių, pareigų ir jiems skirtų draudimų, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su šiuo teisės aktu, nelaikytina Bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnio pažeidimu ir jo gyvenamosiose patalpose atliekamų kratų nedaro savaime neteisėtomis. Pabrėžtina, kad Instrukcija yra paskelbta ir prieinama viešai, be kita ko, Teisės aktų registre (www.e-tar.lt). Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių kliūčių sužinoti apie Instrukciją ir jos reikalavimus, taip pat atvejų, kai jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją ar kitas įstaigas, prašydamas suteikti informaciją konkrečiai apie Instrukciją arba bendrai apie kratų atlikimo tvarką reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nesupažindinimo su Instrukcija atmestini. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo teiginius, jog dėl to, kad nebuvo supažindintas su Instrukcija, jis neteko galimybės apskųsti pareigūnų veiksmus ir pan., paneigia tiek byloje esantys dokumentai (pvz., Alytaus PN atsakymai į pareiškėjo skundus dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. kratos), tiek šios administracinės bylos, kurioje buvo nagrinėjamas ir atliktos kratos, ją atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas, iškėlimo faktas.

22. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos kalėjimų taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas akcentavo Europos kalėjimų taisyklių 54.8 papunkčio nuostatą, kad kaliniai turi dalyvauti atliekant jų asmeninės nuosavybės kratą, nebent dėl kratos technikos ar galimos grėsmės personalui tai yra uždrausta. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, kad Europos kalėjimų taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio aktas, bei Instrukcijos 165.9 papunkčiu, kuriame įtvirtinta, kad atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis; konstatavo, jog aplinkybė, kad atliekant ginčo kratą nedalyvavo nuteistųjų atstovas, nelaikytina teisės aktų nuostatų pažeidimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Instrukcijos 165.9 papunkčio nuostatomis, kurios šiuo atveju nebuvo pažeistos. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nėra imperatyvaus pobūdžio, šalių narių vyriausybėms tik rekomenduota, be kita ko, vadovautis minėtomis taisyklėmis įstatymų leidyboje, politikoje ir praktikoje, todėl aplinkybė, kad ginčo krata atitiko ne visas Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, nelaikytina atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalies („Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“) prasme. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. vasario 28 d. sprendime Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) nurodė ne tai, kad valstybės narės privalo laikytis Europos kalėjimų taisyklių, o tai, kad valstybės narės yra skatintinos teisėkūroje ir politikoje vadovautis šiomis taisyklėmis (angl. States are encouraged to be guided in legislation and policies by those rules).

23. Akcentuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

24. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Alytaus PN tinkamai atliko 2019 m. rugsėjo 10 d. kratą, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą įvykio aplinkybių apibūdinimą.

25. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius dokumentus (ištrauka iš Kratų ir apžiūrų atlikimo žurnalo, bendrosios planinės kratos protokolas ir kt.), padarė išvadą, kad ginčo kratos įforminimas atitiko kratų organizavimą reglamentuojančias teisės normas, į pareiškėjo raštu reikštas pretenzijas dėl kratos atlikimo buvo reaguojama tinkamai, o nepakankamai aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai dingusių daiktų ir žalos faktui nustatyti paneigia galimybę tvirtinti, kad daiktai dingo ar galėjo dingti kratos metu, skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtintos jokiais kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.

26. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo krata buvo įforminta laikantis teisės aktų reikalavimų, o aplinkybė, jog ant dokumentų nėra pareiškėjo parašo, kai toks reikalavimas teisės aktuose nebuvo įtvirtintas, savaime nepaneigia šiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir nedaro jų niekiniais. Pareiškėjas, kreipdamasis į Alytaus PN administraciją ir į teismą, pasinaudojo galimybe ginčyti kratos įforminimo dokumentuose užfiksuotų aplinkybių teisingumą.

27. Pastebėtina, jog byloje esantys duomenys neįrodo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmasis skundas Alytaus PN buvo pateiktas po kratos praėjus tik 2 dienoms, bet užregistruotas po 5 dienų, kadangi po dokumento pavadinimu (žodžiu „Skūndas“) yra ranka užrašyta jo data – 2019 m. rugsėjo 16 d., taip pat ant dokumento uždėta žyma apie jo priėmimą 2019 m. rugsėjo 17 d. Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas per didelę reikšmę suteikė aplinkybei, jog pareiškėjas pirmąjį skundą padavė tik 2019 m. rugsėjo 16 d., nors ginčo krata įvyko 2019 m. rugsėjo 10 d. Laikotarpis, kuris praėjo nuo ginčo kratos atlikimo iki skundo padavimo, šiuo atveju nelaikytinas neprotingu, nepagrįstu delsimu, be to, skundo parengimas galėjo užtrukti ir dėl objektyvių aplinkybių (byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 10 d. susižalojo ranką). Kita vertus, delsimas pateikti skundą dėl neteisėtų veiksmų viešojo administravimo subjektui arba tokio skundo nepateikimas savaime nesudaro prielaidų atmesti asmens nusiskundimus dėl patirtos turtinės ir / ar neturtinės žalos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nesuformulavo reikalavimo panaikinti kokius nors administracinius aktus, o turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą siejo būtent su jo nurodytų daiktų neteisėtu paėmimu, netinkamai atlikta krata, dėl ko jis teigė jautęs priklausomybę nuo kitų valios, depresiją, patyręs nemigą, praradęs pasitikėjimą valstybės institucijomis ir pareigūnais, ir todėl pradėjęs save žaloti (primintina, kad pareiškėjas skundus Alytaus PN pradėjo teikti tik po susižalojimo atvejo 2019 m. rugsėjo 10 d., žalos atsiradimo nesiejo su kitais savęs žalojimo atvejais), taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl Alytaus PN veiksmų (neveikimo, vilkinimo atlikti veiksmus) nagrinėjant pareiškėjo skundus nesusiję su bylos dalyku ir plačiau netirtini.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius dokumentus ir ginčo šalių paaiškinimus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad atliekant kratą iš jo buvo paimti daiktai – asmeninis rankšluostis, paklodė, užrašų knygelė ir vėrinys. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis turėjo minėtus daiktus, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis ar dokumentais, pavyzdžiui, neaišku, kada ir kaip jis gavo minėtus daiktus (pvz., asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį arba smulkųjį paketą, užpildo prašymo dėl perduodamo siuntinio ar smulkiojo paketo perdavimo blanką, kuriame turi išvardyti perduodamus daiktus, o nuteistųjų gauti siuntiniai ir smulkieji paketai apskaitomi Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų apskaitos kortelėje, minėtoje apskaitos kortelėje turi pasirašyti ir siuntinį ar smulkųjį paketą gavęs nuteistasis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 83 ir 85 p.; nuteistiesiems, turintiems teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas, o nupirktos prekės nuteistajam įteikiamos pasirašytinai, prašymas įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 79 p.). Ištraukoje iš nuteistojo aprūpinimo patalyne bei inventoriumi kortelės (paskutinis įrašas – 2019 m. spalio 3 d.), kurioje įrašai patvirtinti ir pareiškėjo parašais, nurodyta, kad pareiškėjas iki 2018 m. vasario 22 d. turėjo nuosavus, be kita ko, 2 paklodes ir 2 rankšluosčius, bet nuo 2018 m. vasario 27 d. jam išduodami 2 paklodės ir 2 rankšluosčiai iš valstybės biudžeto. Taigi, byloje esantys dokumentai paneigia pareiškėjo teiginius apie iki 2019 m. rugsėjo 10 d. turėtą nuosavą rankšluostį ir paklodę bei nepatvirtina jo teiginių apie turėtą užrašų knygutę bei rankų darbo vėrinį (karolius).

29. Teisėjų kolegija, ištyrusi pareiškėjo argumentus, sprendžia, jog jis neturtinę žalą tapatina su turtine žala. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje žala (t. y. turtinė žala) apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui tvirtino, kad prašo turtinės žalos atlyginimo dėl daiktų – rankšluosčio, paklodės, užrašų knygelės ir vėrinio – netekimo, tačiau jis patirtą turtinę žalą įrodinėjo su neturtinės žalos atsiradimu susijusiomis aplinkybėmis, t. y. netekęs rankšluosčio, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nes šis daiktas buvo padovanotas sesers, jis norėjo rankšluostį išsaugoti iki išėjimo į laisvę ir jai tai parodyti; užrašų knygutėje buvo surašyti įvairūs duomenys, jos netekęs pareiškėjas nebegalės palaikyti ryšių su artimaisiais; vėrinį (karolius) pareiškėjas padarė pats, į juos įdėjo daug darbo, ketino juos padovanoti seseriai; paklodę pareiškėjui buvo atsiuntę artimieji. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs nei realios šių daiktų vertės (bent apytikriai), nei objektyvių jų savybių, pagal kurias teismas būtų galėjęs pats nustatyti šią vertę (jei būtų konstatavęs, kad pareiškėjas iš tiesų patyrė turtinę žalą), pavyzdžiui, rankšluosčio išmatavimai, audinio rūšis, raštas (piešinys), produkto modelio ir gamintojo pavadinimai, pagaminimo data, susidėvėjimo laipsnis, tokių pačių arba panašių produktų rinkos kaina, taip pat kaina, už kurią rankšluostį įsigijo jo sesuo (kiek pareiškėjui šie duomenys žinomi). Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą turtinę žalą, atmestini.

30. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą negalėjo būti patenkintas.

31. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

32. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, skundo argumentų atmetimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai. Pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą nepagrįsti.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o tam tikri neesminiai motyvacijos trūkumai skundžiamame teismo sprendime pakoreguojami šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė