2021-01-13 Nr. AB-1126-3-61-3-01479-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2593-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01479-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 21R-226(AG-163/02-2019), 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2019 m. vasario 8 d. raštą Nr. BRK-491 (toliau – ir 2019 m. vasario 8 d. atsakymas); 3) priimti naują sprendimą ir įpareigoti Agentūrą atidėti susidariusios 30 000 eurų skolos išmokėjimą nuo 36 iki 24 mėnesių arba kitam leistinam maksimaliam laikotarpiui; 4) įpareigoti Agentūrą suteikti galimybę pareiškėjui praėjus atidėtam skolos grąžinimo laikotarpiui išmokėti skolą dalimis.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 9 punktu, Agentūra turi teisę spręsti dėl termino, per kurį lėšos turi būti grąžintos, atidėjimo, kai projekto vykdytojas kreipiasi į instituciją su tokiu prašymu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad, šiuo atveju situacija yra neeilinė – pastebėjęs juridinio asmens ydingai parengtą verslo planą, jis dėjo maksimalias pastangas bet kokiais būdais pasiekti šiame ydingame plane nurodytus rodiklius, skolinosi lėšas iš kitų asmenų ir naudojo savo asmenines lėšas, nors, teikiant šį verslo planą Agentūrai, verslo planą rengusi įmonė pareiškėją informavo, jog bus naudojamos kredito lėšos. Pareiškėjo įsitikinimu, Agentūra yra atsakinga už kilusias pasekmes, kadangi patvirtino ydingai parengtą verslo planą ir išmokėjo paramos lėšas pareiškėjui. Pareiškėjas yra jaunasis ūkininkas, neturintis patirties paramos gavimo ir administravimo srityje, todėl ir kreipėsi į kompetentingus asmenis – uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Idus“ ir konsultavosi su Agentūros specialistais. Tačiau nei vienas iš Agentūros specialistų, vertindami pareiškėjo pateiktą paraišką paramai gauti, nepastebėjo, kad įgyvendinti verslo plane nurodytus tikslus nėra realių, objektyvių galimybių. Todėl, pareiškėjo nuomone, ir Agentūra įvertinusi, kad šioje situacijoje, tikėtina, yra ne vien tik jo paties, bet ir Agentūros specialistų kompetencijos trūkumo ar kaltės, turėtų vertinti jo situaciją ne tik vadovaudamasi išimtinai teisės aktais ir griežtu teisiniu reguliavimu, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, jog sprendimas atidėti skolos grąžinimo terminą galėjo būti priimtas, o Agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, turi tokią diskreciją.

4. Ir Komisija, ir Agentūra klausimą sprendė formaliai taikydamos teisės aktus, neatsižvelgdamos į individualias situacijos aplinkybes, neįvertindamos, jog itin dideles pastangas dėjęs ūkininkas ne tik privalės greitu metu grąžinti jam itin didelę sumą, tačiau ir bus priverstas nutraukti savo ūkinę veiklą, nes tokios sumos grąžinimas per tokį trumpą laiką lemtų jo ūkio bankrotą. Būtent todėl vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir Agentūros diskrecijos teisę, būtina atsižvelgti ne tik į teisinį reguliavimą, kuris, kaip jau nurodyta, taip pat suteikia galimybę atidėti skolos grąžinimo terminą, tačiau ir į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, atskirti teisingumą nuo teisėtumo.

5. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Agentūra paaiškino, kad neaišku, kokiu teisės aktu vadovaujasi pareiškėjas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės) 9 punktas nenumato grąžintinų lėšų mokėjimo atidėjimo. Išmokėtų lėšų susigrąžinimo teisinis reguliavimas, įtvirtintas Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse, Agentūrai yra privalomas ir ji neturi galimybės nuo jo nukrypti, todėl leidimas atidėti skolos mokėjimą nėra Agentūros diskrecijos teisė. Agentūra turi diskrecijos teisę, kai ji yra nustatyta teisės aktuose, kaip vienas iš galimų veikimo būdų, tačiau ji nėra absoliuti, o saistoma teisėtumo reikalavimų.

7. Be to, jei diskrecijos teisė būtų suprantama taip, kaip skunde nurodė pareiškėjas, kiltų grėsmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, lygiateisiškumo ir skaidrumo principams.

8. Prašomu panaikinti raštu Agentūra motyvuotai atsakė į pareiškėjo prašymą, 2019 m. vasario 8 d. atsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, todėl jis visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 23 d. Agentūrai pateikė prašymą, kuriuo prašė atidėti susidariusios 30 000 eurų skolos išmokėjimą nuo 36 iki 24 mėnesių arba kitam leistinam maksimaliam laikotarpiui; suteikti informaciją, ar, atidėjus 30 000 eurų skolos išmokėjimą 36 ar 24 mėnesių laikotarpiui praėjus, yra galimybė išdėstyti skolos mokėjimą dalimis; Agentūra skundžiamu 2019 m. vasario 8 d. raštu informavo pareiškėją, jog Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse nenumatyta galimybė atidėti skolos grąžinimo terminą, todėl, atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, pareiškėjo prašymo atidėti skolos ir palūkanų mokėjimą 24 ar 36 mėnesių laikotarpiui Agentūra tenkinti negali; taip pat skundžiamame rašte nurodyta, kad Agentūrai gali būti teikiamas prašymas leisti skolą grąžinti dalimis, bei kad prašymas leisti skolą grąžinti per 24 mėnesių laikotarpį gali būti tenkinamas tik įvertinus skolininko pateiktų finansinių ataskaitų, sudarytų teisės aktų nustatyta tvarka, duomenis ir (arba) kitą skolininko pateiktą informaciją ir įsitikinus pateiktos nurodytos informacijos pagrįstumu; Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2019 m. vasario 8 d. rašto, 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 21R-226(AG-163/02-2019) jį atmetė.

11. Teismas pritarė Agentūros pozicijai, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių (2018 m. liepos 18 d. akto redakcija) 9 punktas nereglamentuoja grąžintinų lėšų mokėjimo atidėjimo, o nustato, kada skolininkas privalomai turi būti informuojamas apie grąžintinas lėšas ir kokiu būdu.

12. Teismo vertinimu, nebuvo ginčo, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie priimtą sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo. Teismas sprendė, jog dalis pareiškėjo argumentų nėra susiję su nagrinėjimo šioje byloje dalyku (prašymo atidėti skolos sumokėjimą išsprendimu), t. y. argumentai, susiję su sprendimu susigrąžinti paramą, nebuvo šio ginčo dalykas.

13. Teismas pažymėjo, kad esminis ginčas šioje byloje buvo dėl pareiškėjo prašymo atidėti susidariusios 30 000 eurų skolos išmokėjimą nuo 36 iki 24 mėnesių arba kitam leistinam maksimaliam laikotarpiui.

14. Teismas apžvelgė Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį grąžintinų lėšų išdėstymo sąlygas ir terminus, ir, jį įvertinęs, nurodė, jog sutinka su Agentūros skundžiamame sprendime ir atsiliepime išdėstyta pozicija, kad šiose taisyklėse nėra numatyta galimybė atidėti skolos grąžinimo terminą, tačiau yra galimybė leisti išdėstyti skolą dalimis. Teismas pažymėjo, kad tam pareiškėjas turi pateikti atitinkamo turinio prašymą ir aktualius finansinius duomenis.

15. Teismo vertinimu, Agentūra 2018 m. spalio 25 d. raštu Nr. BRK-5077 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ informavo pareiškėją apie jo teisę teikti prašymą leisti skolą grąžinti dalimis pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktą, tačiau pareiškėjas prašymo minėta tvarka Agentūrai nepateikė.

16. Pažymėjęs, kad Agentūra yra viešojo administravimo institucija, kurios veiklai pilna apimtimi taikytinos Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatos, pirmiausia teisėtumo ir įstatymo viršenybės reikalavimai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Agentūros teisės atidėti skolos mokėjimą ir pirmenybę teikti teisingumui, sąžiningumui ir protingumui. Teismas akcentavo, kad esamas teisinis paramos susigrąžinimo reglamentavimas tokių Agentūros teisių nenumato; o kaip minėta, viešojo administravimo subjektai privalo veikti griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir neviršyti savo įgalinimų.

17. Susipažinęs su skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016 ir 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-492/2015), teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota administracinių teismų praktika nagrinėjamai situacijai laikytina turinčia precedento galią.

18. Pažymėjęs, kad Komisija ir Agentūra itin išsamiai atsakė į pareiškėjo skundo argumentus, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 19. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės bei tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentuoja, jog nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose neatsakė į pareiškėjo argumentus dėl susiklosčiusios išskirtinės pareiškėjo situacijos, kai Agentūra patvirtino ydingai parengtą pareiškėjo verslo planą, o savo atsakomybę už tokio netinkamo verslo plano parengimą perkėlė pačiam pareiškėjui. Apelianto nuomone, Agentūra ne tik perkėlė atsakomybę už galbūt padarytą savo klaidą pareiškėjui, bet ir atsisakė minėtą klaidą pripažinti bei atitinkamai sušvelninti pareiškėjo padėtį.

21. Pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės atidėti paramos grąžinimo, tačiau nevertino visų pareiškėjo skundo argumentų bei cituojamos teismų praktikos dėl formalių sprendimų, neatitinkančių teisingumo kriterijų bei konstitucinio teisingumo principo, nebuvo įvertinti pačios institucijos veiksmai, tiesiogiai sukėlę padarinius pareiškėjui – būtinybę grąžinti paramos sumą dėl faktiškai neįgyvendinamo projekto. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, būtina įvertinti Agentūros veiksmus, sukėlusius tokius padarinius ir leisti atidėti paramos grąžinimą, atsižvelgiant į Agentūros atsakomybę. Agentūra neleisdama pareiškėjui dėl sunkios padėties atidėti išmokų mokėjimą pareiškėjui sukelia sunkias turtines pasekmes – viso ūkio praradimo pavojų, kadangi pareiškėjas neturi finansinių galimybių grąžinti paramą per teisės aktuose nustatytus terminus.

22. Apeliantas mano, kad Agentūra gali vadovautis pagal analogiją kitomis Grąžintinų lėšų taisyklėmis, kurių 9 punktas nustato galimybę spręsti dėl termino atidėjimo paramos lėšoms grąžinti. Formalus pirmosios instancijos teismo sprendimas nesuderinamas su teisingumo vykdymu. Teismas neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas.

23. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Agentūra nurodo, kad dėl Agentūros 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. KP_10_33 „Dėl J. J. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjas informuotas apie sprendimą susigrąžinti išmokėtą paramą, jau yra priimtas Komisijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 9R-2744(AG-464/06-2018). Pareiškėjas pats Agentūrai pateikė netinkamai užpildytą verslo planą, o Agentūra skyrė paramą pareiškėjo projektui, nes jis atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi atmestini visi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, neva Agentūra turėtų būti atsakinga už netinkamai parengtą verslo planą. Verslo planą rengė įmonė, kurią pasirinko pats pareiškėjas, ir jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jei dėl UAB „Idus“ parengto verslo plano patyrė žalą.

25. Agentūros teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu ar kad nebuvo detaliai atsakyta į kiekvieną argumentą, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

26. Paramos teikimo ir susigrąžinimo taisyklės yra aiškiai nustatytos paramą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Šiuo atveju, išmokėtų lėšų susigrąžinimo teisinis reguliavimas, numatytas Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse, Agentūrai yra privalomas ir ji neturi galimybės nuo jo nukrypti, todėl leidimas atidėti skolos mokėjimą nėra Agentūros diskrecijos teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 2019 m. vasario 8 d. rašto Nr. BRK-491 „Dėl atsakymo į prašymą“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti skolos ir palūkanų grąžinimą teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra pagrindas įpareigoti Agentūrą atidėti grąžintinos paramos sumos grąžinimą nuo 36 iki 24 mėnesių arba kitam maksimaliam laikotarpiui.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nenumato galimybės atidėti skolos grąžinimo terminą, tačiau nustatyta galimybė leisti išdėstyti skolą dalimis. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas bylą nagrinėjo formaliai, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad išmokėta paramos dalis iš esmės susigrąžinta dėl to, kad Agentūra pritarė netinkamam, faktiškai neįgyvendinamam verslo planui, pagal kurį turėjo būti įgyvendinamas pareiškėjo projektas.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo ginčytas aplinkybes, susijusias jo netenkinančiu Agentūros atsakymu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

32. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 39331/09).

34. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo, jog Agentūros 2018 m. spalio 16 d. Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti išmokėtą paramos dalį, yra galiojanti.

35. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių tikslas – nustatyti grąžintinų Europos Sąjungos (toliau – ES) žemės ūkio fondų ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, susidariusių įgyvendinant ES žemės ūkio fondų priemones, registravimo, grąžinimo, nurašymo, anuliavimo ir apskaitos tvarką. Bylos duomenys patvirtina, kad Agentūros 2018 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. KP_10_33 „Dėl J. J. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ susigrąžinimo“ pareiškėjas informuotas apie priimtą sprendimą susigrąžinti išmokėtą paramą. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą dėl grąžintinos paramos grąžinimo atidėjimo, pagrįstai vadovavosi būtent Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių, susijusių su lėšų grąžinimu įgyvendinant ES žemės ūkio fondų priemones, 19 punktu (šią nuostatą išdėstė pirmosios instancijos teismas savo sprendime, todėl teisinis reguliavimas nekartojamas) ir priėjo teisingą išvadą, kad šiose nuostatose tokia galimybė nėra numatyta.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai šios išvados nepaneigia ir nepatvirtina, kad Agentūra, būdama viešojo administravimo subjektas, ginčo situacijoje privalėjo vadovautis kitais teisės aktais. Priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas neturi diskrecijos nesilaikyti lėšų iš paramos gavėjų susigrąžinimo tvarkos. Apelianto teiginiai, kad Agentūra turėtų prisiimti atsakomybę dėl netinkamo projekto administravimo, nėra susiję su nagrinėjamu ginču, todėl šiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste nevertinami.

37. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Dainius Raižys