2025-03-19 Nr. AB-4734-3-61-3-06092-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1487-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06092-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 24S239229, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtai, uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarpininkaujant ir įdarbinus pareiškėją tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju darbo sutarties pagrindu. Tačiau Bendrovė, neturėdama teisinio pagrindo, nutraukė sudarytą darbo sutartį. Taigi, pareiškėjas nedirbo tarpininkavusioje Lietuvos įmonėje ir negavo darbo užmokesčio ne dėl savo kaltės, jis turėjo pragyvenimui būtinų lėšų.

2.2. Sprendime nenurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas, be kita ko – kada pareiškėjas atvyko į šalį, kurioje įmonėje dirbo, kuri įmonė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą, kada pareiškėjas buvo atleistas, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.

2.3. Atsakovas nepagrįstai priėmė Sprendimą remdamasis aplinkybėmis, kurios nuo pareiškėjo valios nepriklausė, nes Sprendime nurodyti faktai ir duomenys gali būti laikomi užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus laikinai dirbti Lietuvoje užsieniečius tvarkos pažeidimais, kuriais yra laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai ir atsakomybė už juos taikoma darbdaviui, įdarbinusiam trečiosios šalies pilietį, o ne užsieniečiui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui 2024 m. sausio 11 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas būtent darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau atsakovas 2024 m. gegužės 8 d. iš Bendrovės gavo pranešimą, jog 2024 m. gegužės 6 d. su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Įvertinęs, kad pareiškėjas jokiose įmonėje Lietuvoje nedirba, atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikinimo pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą savarankišką imperatyvų pagrindą – jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Pareiškėjas skunde neneigė darbo sutarties su tarpininkavusia įmone nutraukimo fakto ir laikė, jog ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių nėra. Atsakovas privalėjo taikyti imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą ir išduotą leidimą panaikinti.

4.2. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į atsakovas dėl kito leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kitu teisiniu pagrindu, išdavimo. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvoje.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Lietuvoje, Bendrovėje, atsakovui 2023 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas pateikė informaciją, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus 1 386 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant Bendrovėje. Prašymui pagrįsti Bendrovė atsakovui pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju nuo 2023 m. lapkričio 6 d. ir patvirtino, jog jam bus mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 1 386 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.

6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. sausio 11 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2026 m. sausio 11 d.

6.3. 2024 m. gegužės 8 d. pranešimu apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Bendrovė pranešė Migracijos departamentui, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta 2024 m. gegužės 6 d.

6.4. Byloje skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustačius, jog nutraukta darbo sutartis su asmeniu). Sprendime nurodyta, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nutraukė 2024 m. gegužės 6 d.; jokiose kitose Lietuvos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.

7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymo ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.), pagal kurias jam buvo išduotas 2024 m. sausio 11 d. leidimas laikinai gyventi – dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. sausio 11 d. Išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, Įstatyme nenustatytos.

9. Pareiškėjas pripažino 2024 m. gegužės 6 d. darbo sutarties su tarpininkavusia Bendrove nutraukimo faktą. Taigi ginčo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimui tarpininkavusioje Bendrovėje ir neatitiko Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurių pagrindu jam buvo išduotas 2024 m. sausio 11 d. leidimas laikinai gyventi, byloje nėra. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas teisingai Sprendimu taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Aplinkybės, jog Bendrovė, pareiškėjo teigimu, neturėdama teisinio pagrindo, nutraukė sudarytą darbo sutartį, pareiškėjas nedirbo tarpininkavusioje Lietuvos įmonėje ir negavo darbo užmokesčio ne dėl savo kaltės bei turėjo pragyvenimui būtinų lėšų savo banko sąskaitoje, nepaneigia paties pareiškėjo pripažinto darbo sutarties nutraukimo fakto, kuris ir yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte reglamentuotas imperatyvusis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas.

10. Be to, pareiškėjas Prašyme patvirtino žinantis, jog turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo, tačiau, nepaisant to, tiek po darbo sutarties nutraukimo (2024 m. gegužės 6 d.), tiek ir iki Sprendimo priėmimo (2024 m. spalio 25 d.) nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusią situaciją, susijusią su jo, kaip užsieniečio, buvimu Lietuvoje. Todėl jis turi prisiimti ir kilusias neigiamas teisines pasekmes, nes užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvoje.

11. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog Sprendimo turinys yra išdėstytas glausta forma, tačiau jame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas. Be to, Sprendime nors ir neįvardinus tarpininkavusios įmonės ar dokumentų, kurių pagrindu buvo nustatytos Sprendimą lėmusios aplinkybės, tačiau jos buvo aiškiai įvardintos ir bylos surinktų įrodymų visuma nebuvo paneigtos. Tai patvirtina, kad Sprendimas ir jame išdėstyti motyvai pareiškėjui, Sprendimo adresatui, buvo aiškūs ir suprantami. Pareiškėjas galėjo realizuoti savo teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Vien tai, kad Sprendime nebuvo įvardinti konkretūs duomenys (data, kada pareiškėjas atvyko į šalį, kurioje įmonėje dirbo, kuri įmonė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą ir kt.), esmės pateiktam vertinimui neturi, kadangi nepaneigta nei byloje nustatyta aplinkybė, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, nei tai, kad šios esminės Sprendimo priėmimui reikšmės turėjusios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos. Taip pat priešingai, nei nurodė pareiškėjas, Sprendime buvo aiškiai įvardinta, kada pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Taigi, teismas pripažino, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.

12. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:

14.1. Pareiškėjas teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau jo darbdavys, Bendrovė, neteisėtai su juo nutraukė darbo sutartį. Taigi, pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ne dėl jo kaltės.

14.2. Sprendime nenurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės – kada pareiškėjas atvyko į šalį, kurioje įmonėje dirbo, kuri įmonė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą, kada buvo atleistas ir kt. Atsakovas nenustatė faktų viseto, priešingai, Sprendimą priėmė remdamasis aplinkybėmis, kurios nuo pareiškėjo nepriklauso, nes Sprendime nurodyti faktai ir duomenys, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, gali būti laikomi užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimais, kuriais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmais, atsakomybė už juos taikoma darbdaviui, įdarbinusiam trečiosios šalies pilietį, bet ne užsieniečiui. Taigi, Sprendimas yra nemotyvuotas, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjas iš esmės kartoja skundo argumentus, deklaratyviai nesutinka su teismo sprendimu. Pareiškėjas neneigė, kad darbdavys su juo nutraukė darbo sutartį, todėl atsakovas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo ar vertinti pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių atsakovas nebūtų nurodęs Sprendime.

16.2. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

16.3. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovė, kuri tarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu pareiškėjui išdavimo, nutraukė su juo darbo sutartį, o tai yra imperatyvus pagrindas pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, nustatęs imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo kaltės, Sprendimas yra nemotyvuotas, prieštarauja bendriesiems teisės principams.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pareiškėjo individualią situaciją bei byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas pareiškėjo teisių ir teisės principų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reguliavimą.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, darbui Bendrovėje. Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20230808-147223 nurodė, kad darbo sutarties pagrindu įsipareigoja įdarbinti pareiškėją Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas minėtą prašymą tenkino ir išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, galiojusį iki 2026 m. sausio 11 d. Bendrovė 2024 m. gegužės 8 d. raštu Migracijos departamentui pranešė, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta. Atsižvelgęs į tai Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

24. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentui, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą panaikinti, jeigu nustatomi, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

25. Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

26. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, o tai sudarė pagrindą išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti. Oficialus Bendrovės pranešimas buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas su juo sudarytos sutarties nutraukimo fakto neginčija. Taigi, Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024). Atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, šiuo atveju – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2029-821/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2468-1047/2024).

27. Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog Bendrovė darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2024 m. gegužės 6 d., nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Paminėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas apie šias aplinkybes būtų pranešęs Migracijos departamentui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos ginčui aktualiais išaiškinimais yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-789/2024, 2024 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2321-1047/2024 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad aptariama situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, kadangi jam išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti (įgyvendinami), o išduotas leidimas negali galioti, jeigu pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės, vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kadangi Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2461-575/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie argumentai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šiuo atveju reikšminga yra tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, todėl Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024).

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas remiantis administracinėje byloje esančių įrodymų, kuriais nėra pagrindo abejoti, visuma, o padarytos išvados yra tinkamai motyvuotos. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

31. Aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad šis Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Sprendime nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimu – Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, nutraukė su juo darbo sutartį, o kitose Lietuvos įmonėse pareiškėjas nedirba. Sprendime taip pat nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.). Pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog Sprendimas ir jame išdėstyti motyvai pareiškėjui, kaip šio sprendimo adresatui, buvo aiškūs ir suprantami, pareiškėjas galėjo realizuoti savo teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

32. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais iš esmės yra pakartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių pasisakyta tikrinamame teismo sprendime, todėl tokio pobūdžio argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai išspręsti.

33. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

34. Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė