2016-09-27 Nr. AB-18332-3-65-3-00351-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2752-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00351-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė, Panevėžio AVPK) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2012 m. rugpjūčio 13 d. buvo suimtas ir laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, į kurią nuolat būdavo konvonuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl to Panevėžio AVPK areštinėje iki 2013 m. liepos 15 d. buvo apie 10–12 kartų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytos normos, todėl kildavo nepatogumai dėl daiktų susidėjimo, praėjimo tarp lovų. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo lentynų daiktams susidėti, nebuvo tualeto reikmenų spintelių, įrengti atviro tipo sanitariniai mazgai, todėl jis buvo stebimas, kai naudodavosi tualetu. Be to, pareiškėjas buvo priverstas kęsti fekalijų kvapą, dažnai naktį būdavo pažadinamas dėl to, kad kiti kameroje buvę asmenys naudodavosi tualetu. Pareiškėjas nurodė, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. liepos 15 d. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovės teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenamojo ploto teko daugiau nei nustatyta teisės aktuose.

Atsakovė pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniai mazgai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 20 punktą, t. y. sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara, jame yra įrengta tualeto reikmenų spintelė. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuota, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose pažeidimų dėl kamerų įrengimo ir tvarkos, tualetų, ventiliacijos nenustatyta. Pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko naudojosi tualetu matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims, yra visiškai nepagrįstos, nes asmenys, besinaudojantys tualetu, gali užsidengti audeklu – tam yra įrengti kabliukai, ant kurių gali būti užkabintas audeklas. Pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų nėra pateikęs jokių skundų, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ir skriaudą. Atsakovė daliai pareiškėjo reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas pažymėjo, kad policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma, o teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Dėl senaties termino taikymo teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nuo jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje pradžios žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo apsišvietęs, todėl anksčiau nemokėjo surašyti skundo, nelaikytinos svarbiomis, leidžiančiomis atnaujinti senaties terminą, todėl teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikytas nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. liepos 15 d., tačiau skundą teismui padavė 2015 m. rugsėjo 21 d., ir atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124–1.131 straipsniais, taikė ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir šią skundo dalį atmetė.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo kamerų ploto, teismas vadovavosi Taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrinamos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus; vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas sprendė, kad pareiškėjas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas tik dvi dienas (2012 m. rugsėjo 24–25 d. kameroje Nr. 8), kitais pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiais ši jo teisė nebuvo pažeista, nes pareiškėjui tekęs plotas viršijo 5 kv. m ribą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitverti nuo bendros kameros erdvės, nėra ventiliacijos, paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotos aplinkybės. Nors kamerų sanitariniuose mazguose nėra įrengtos specialios tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), tačiau teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl sanitariniame mazge neįrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti, nes nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys higienos priemones bei tualeto reikmenis paprastai laiko ant keramikos plytelėmis dengtos pertvaros, kurios paskirtis – atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto – savaime nepaneigia galimybės ant jos laikyti ir tualeto reikmenis. Remdamasis atsakovės teiktais paaiškinimais, teismas pažymėjo, kad kamerų sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai audeklui užkabinti, kuriuo galima prisidengti naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė užtikrinanti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog kamerose drabužiams pakabinti buvo skirtos tik sulūžusios pakabos, yra netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Be to, šiuos pareiškėjo argumentus paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. lipos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 konstatuota aplinkybė, kad Panevėžio AVPK areštinės visose kamerose kiekvienam sulaikytajam skirta lova, individuali spintelė, taburetė, yra stalas, kabliukai drabužiams. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo, ventiliacijos juose, šildymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo pažeisti, sudarytos galimybės sulaikytiesiems drabužius laikyti pakabintus ant kabliukų. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, nes atsakovė pažeidė nacionalinės teisės aktų reikalavimus, keliamus teritorinės policijos įstaigos areštinėms dėl minimalaus gyvenamojo ploto areštinėje laikomiems asmenims užtikrinimo.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus trumpalaikius nepatogumus, tačiau teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichikos ar fizinės sveikatos būklei, be to, byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (minimalaus ploto norma kameroje nebuvo užtikrinta tik dvi dienas, šio ploto normos pažeidimas buvo neženklus, t. y. iki normos trūko tik 0,77 kv. m), teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė.

III. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,9 kv. m, kartu su trimis asmenimis, todėl pareiškėjui teko 4,23 kv. m kameros ploto. Tai rodo, kad atsakovė nepažeidė Įsakymo 1.3.1 punkto, pagal kurį asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsakovės teigimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą taikė Įsakymo nuostatas ir laikė, kad areštinės kameros plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, už kalinimą nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. liepos 15 d. Panevėžio AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje patyrė 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai laikytas nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. liepos 15 d., vertino tik kalinimo sąlygas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nes atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. liepos 15 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad 2012 m. rugsėjo 24–25 d. kameroje Nr. 8 buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, kuri prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeista. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė laikosi pozicijos, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne Taisyklių 80 punkte įtvirtintą 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto standartą, o Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m kameros ploto normą, t. y. nagrinėjamu atveju ginčas apeliacinės instancijos teisme keliamas dėl to, kuri teisės norma, reglamentuojanti areštinėje laikomam asmeniui turinčio tekti kameros (gyvenamojo) ploto normą, turėjo (turi) būti taikoma – Taisyklės ar Įsakymas. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2012 m. rugsėjo 24–25 d. pareiškėjui teko daugiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau mažiau negu 5 kv. m gyvenamojo ploto. Tai reiškia, kad nuo to, kuri teisės norma taikytina, priklauso, ar pareiškėjo teisės 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeistos ar ne.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1316 „Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių paskirstymo tarp valstybės institucijų“ (Žin., 2004, Nr. 156-5701) 9 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (Žin., 2009, Nr. 68-2782), 3 punktu ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (Žin., 2003, Nr. 68-3095; 2010, Nr. 9-451), 5 punktu, Kalėjimų departamento direktorius Įsakymo 1.3.1 punkte nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 12 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir siekdamas tiksliau reglamentuoti teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtino Taisykles, kurių 1 punkte įtvirtinta, kad Taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Taisyklių 80 punkte nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Atsakovė apeliaciniame skunde savo poziciją, kad šiuo atveju sprendžiant dėl vienam asmeniui areštinės kameroje turinčio tekti kameros (gyvenamojo) ploto normos turėjo (turi) būti taikomas Įsakymas, o ne Taisyklės, grindžia tuo, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą taikė Įsakymo nuostatas ir laikė, kad areštinės kameros plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, kuriame būtų išaiškinta, jog areštinės kameros plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčą kaip ir kilęs šioje byloje, 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1070-146/2016 yra išaiškinęs, kad Įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms, o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios; tai matyti iš Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio, kuriuo kompetencija tvirtinti suėmimo vykdymo įstaigų (tardymo izoliatorių ir teritorinių policijos įstaigų areštinių) vidaus tvarkos taisykles pavesta toms ministerijoms (ministrams), į kurių administravimo sritį patenka tardymo izoliatoriai arba teritorinių policijos įstaigų areštinės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų lygmenyje, turi būti atsižvelgiama ne į Įsakymą, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Taisykles (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015; 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015; 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016 ir kt.). Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1070-146/2016 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, asmens nusiskundimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinimo, be kita ko, turėtų atsižvelgti į Taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1070-146/2016 ir joje nurodytose nutartyse suformuota praktika. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Panevėžio AVPK nepažeidė Įsakymo 1.3.1 punkto, yra teisiškai nereikšminga, nes šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Taisyklių 80 punkte įtvirtintą 5 kv. m gyvenamojo ploto normą, kuri pareiškėjo atveju Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 8 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeista. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeista, teisingai vadovavosi ginčo situacijoje aktualiu Taisyklių 80 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė