2022-12-07 Nr. AB-30290-3-61-3-02007-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-982-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02007-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), t. y. nebuvo suteiktos apgyvendinimui tinkamos patalpos, gyvenamosios dalies patalpos buvo įrengtos nesilaikant Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 209, 287, 301, 332, 293, 329, 146, 200 ir iš jų 15 dienų Vilniaus PN (nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.). Nurodytu laikotarpiu buvo negyvenamosios paskirties patalpose, kurios neatitiko apgyvendinimo reikalavimų pagal savo rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą ir kuriose negali būti apskaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjui buvo skirta 0 kv. m gyvenamojo ploto. Visu nurodytu laikotarpiu, visose nurodytose kamerose kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, kameros buvo visiškai perpildytos įvairiais statiniais, įrenginiais, inventoriumi, baldais bei asmeniniais suimtųjų daiktais. Minėtose kamerose nebuvo suteiktas normalus judėjimas, kadangi patalpos buvo itin mažos.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas tualetas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, jis buvo įrengtas nesaugiai ir nestandartiškai, taip pat tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, dėl ko pareiškėjas buvo matomas kito kameroje esančio asmens ir kameros duris atidarančio ar kamerą stebinčio pareigūno (taip pat galėjo stebėti dirbančios pareigūnės moterys). Pareiškėjo įsitikinimu, dėl neatskirto sanitarinio mazgo nuo likusios kameros patalpos, buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, tinkamos izoliacinės medžiagos, buvo girdimi kitų asmenų atliekamų gamtinių reikalų garsai bei tualeto nutekamasis vanduo, todėl tai, pareiškėjo teigimu, kėlė ne tik orumo pažeidimus, tačiau ir grėsmę sveikatai. Ilgalaikis minėto sanitarinio mazgo neišvengiamas naudojimas kasdieninėje buityje, sudarė nežmoniškas ir kankinimui prilyginamas sąlygas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas nesuteikė jokio užimtumo, taip pat nebuvo teiktas sąrašas ar grafikas, su kuriuo būtų supažindintas dėl veiklos už kameros ribų. Taip pat nebuvo suteiktos sąlygos, kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti, mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla, mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus.

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo manymu, tai prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį. Dėl tokios tvarkos patyrė nežmoniškas suėmimo sąlygas, nes jam nebuvo leista tinkamai palaikyti švaros ir ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti šiltu dušu. Be to, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais vertė praustis kameroje, kurioje buvo stebimas kitų kalinių ir pareigūnų, o minėti asmenys matė visas asmens higienos palaikymo procedūras. Nebuvo sudarytos sąlygos palaikyti tinkamą švarią aplinką, jautėsi didelė drėgmė kameroje.

7. Pareiškėjas teigė, kad susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, nes nei vienoje kameroje nebuvo įrengta aliarmo sistema, taigi išsikviesti pareigūnus užtrukdavo labai daug laiko. Dėl aliarmo sistemos nebuvimo ar jos nefunkcionavimo, buvo sukelta pavojinga ir nesaugi aplinka, pareiškėjas patyrė išgyvenus, buvo pažemintas jo orumas.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo kalinamas patalpose, kurios pagal savo rūšinę paskirtį, yra negyvenamosios. Nurodė, kad nepaisant to fakto, jog buvusio Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, nereiškė, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

11. Vilniaus PN nurodė, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl iš su atsiliepimu pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų buvo matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Akcentavo, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Paaiškino, jog kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

12. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo suteikta, kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų. Nurodė, kad pareiškėjas pagal jo prašymus bei vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Teigė, kad pareiškėjas kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose tiek už kamerų ribų. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

13. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad taikant trejų metų ieškinio senatį, neturtinė žala galėjo būti priteisiama už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 9 d. (pareiškėjas žalą kildina laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.), tačiau iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad atsakovo atstovas neprašė taikyti senaties termino, todėl nesant atsakovo atstovo prašymo ieškinio senaties terminas netaikytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d.).

16. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurios laikomos negyvenamosios paskirties patalpomis, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d.) 5.1 papunktyje numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus (5.1.1 papunktis) ir negyvenamuosius pastatus (5.1.2 papunktis). Pagal minėto reglamento 7 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai, svečių namai) (7.1 papunktis), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita) (7.12 papunktis), specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 papunktis). Todėl, teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeistos jo teisės dėl to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K pastato patalpose, kurių paskirtis priskirta negyvenamosioms, nepagrįsti.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog kamerose buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, kameros buvo perpildytos įvairiais statiniais, įrenginiais, inventoriumi, baldais bei asmeniniais daiktais. Taip pat kamerose nebuvo suteiktas normalus judėjimas, kadangi patalpos buvo itin mažos. Taigi, pareiškėjas iš esmės laikėsi pozicijos, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismas, iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 209 (1 asmuo), 7,70 kv. m ploto kameroje Nr. 287 (1–2 asmenys), 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 301 (2 asmenys), 7,43 kv. m ploto kameroje Nr. 332 (2 asmenys), 8,20 kv. m ploto kameroje Nr. 293 (1-2 asmenys), 7,61 kv. m ploto kameroje Nr. 329 (1 asmuo), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 146 (1-2 asmenys), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 200 (1–2 asmenys). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų buvo matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas ginčo laikotarpiais atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Teismas, įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus duomenis, darė išvadą, kad per byloje nagrinėjamą kalinimo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. nuo 3,715 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl laikė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista ir pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

18. Dėl pareiškėjo teisės pasinaudoti dušu, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normų 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną. Pareiškėjas nebuvo pateikęs įrodymų, jog jis atsakovo atstovą būtų informavęs, jog jam dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių turėjo būti sudaryta galimybė nusiprausti po dušu dažniau. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi duše dažnumo nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

19. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo yra abstraktūs ir nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde pakankamai nedetalizavo, kokioje veikloje ar kokiuose renginiuose pareiškėjas norėjo dalyvauti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą dalyvauti konkrečioje veikloje ar konkrečiuose renginiuose, taip pat nebuvo duomenų, pagrindžiančių, kad būtų atsisakyta pareiškėjo prašymus dėl užimtumo tenkinti. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti konkrečioje socialinės reabilitacijos programoje, kultūriniame, sporto ar kitame renginyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas šioje dalyje teismo laikytas nepagrįstu.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas su pilnai atitverta patalpa nuo gyvenamosiose dalies, nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas, remdamasis HN 134:2015 17 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.10 punkto nuostatomis, nurodė, kad pagal minėtus teisės aktus kameros gali būti vėdinamos per langus. Teisės aktuose taip pat nenumatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira vėdinimo sistema. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad nebuvo pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas kamerų ir jose esančių sanitarinių mazgų neturėjo galimybės tinkamai išvėdinti per langą.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bei nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, jog jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (363 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas taip, kad pareiškėjas būtų galėjęs juo pasinaudoti privačiai ir nepatirtų nepatogumų. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomi vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualiausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taip pat vertintina kaip privatumo pažeidimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas 363 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, ne tik laikotarpiais kai jis buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis kameroje buvo laikomas vienas.

22. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo 363 dienas, pareiškėjas turėjo patirti tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga bei protinga suma yra 450 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertino tai, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeidžiama ilgą laiką, tačiau jis į jokias kompetentingas įstaigas su skundais nesikreipė, taip pat daugiau pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pakenkti jam, ar tokiu būdu jį diskriminuoti. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo jausti susierzinimą, taip pat kameroje galėjo būti blogas kvapas. Atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 24. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatuoja, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, be to, teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

26. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

27. Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teigia, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

28. Pareiškėjas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29. Pareiškėjas teigia, kad negavo procesinių dokumentų, kadangi jie buvo siunčiami ne jo nurodytu skunde adresu, taip prarasdamas bet kokią galimybę dalyvauti teismo procese ir būti tinkamai informuotas, bei ne dėl pareiškėjo kaltės, iš jo buvo atimta teisė kreiptis į aukštesnį teismą apeliacine tvarka.

30. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovo atstovo apeliaciniu skundu ir laiko jį neteisėtu. Pažymi, kad Vilniaus PN jau nuo 2021 m. vasario 19 d. nevaldo Nekilnojamo turto objekto registro Nr. 10/285948, adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius, nes turto patikėjimo teise valdyti perdavė Valstybės įmonei Turto Bankas. Vilniaus PN teikia nekilnojamojo turto objekto duomenis, nors nevaldo ir neturi oficialių duomenų šaltinio. Iš ko sektų, kad visi pareiškėjui ir teismui pateikti ir teikiami duomenys neturi juridinės galios, nes jų patikrinti nėra galimybės, atstovaujant Vilniaus PN. Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus PN neinformavęs minėto fakto tiek pareiškėjo, tiek teismo užvestos bylos pradžioje ir sąmoningai nutylėjęs, teikė iš esmės nekorektiškus duomenis, siekdamas suklaidinti visus proceso dalyvius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas 363 paras buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, konstatavo, jog pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms (patirtai neturtinei žalai) atlyginti priteistina 450 Eur suma.

33. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Lietuvos valstybės atstovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama.

34. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

35. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021).

36. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo pakankamai detaliai išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įvertinti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuotas aktualus teisinis reglamentavimas, laikantis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

37. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pabrėžtina, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, neginčijo pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovui nepateikus duomenų, jog laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 363 dienas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, ne tik laikotarpiais kai jis buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis kameroje buvo laikomas vienas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

39. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (363 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys