2013-09-10 Nr. AB-4708-3-63-3-00388-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1003/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00388-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. R., tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. K. ir E. V. dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), su prašymu (I t., b. l. 4−10) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2000 m. kovo 14 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir Pažyma);

2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 įsakyme Nr. 732 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Palangos mieste“ nurodyto priedo 2 punktą (toliau – ir Įsakymas Nr. 732);

3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 325 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui S. R., P.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 325);

4) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą S. R. (toliau – ir atsakovas) atlyginti valstybei turto – 0,20 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kel. Nr. 25, Nr. 27, Palangoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę, esančią restitucijos metu, kuri sudaro 127 400 Lt, pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.

Paaiškino, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2012 m. liepos 24 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) raštas Nr. 1SD-(3.1)-1768, kuriame nurodyti imperatyvių teisės aktų nuostatų ir viešojo intereso pažeidimai ir prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tyrimo metu nustatyta, kad S. R. 1991 m. gruodžio 17 d. Palangos miesto savivaldybei pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į O. R.-B., K. žemę, kuriame nurodė, kad buvo įvaikintas O. B. Įrodinėdamas giminystės ryšį su buvusia nekilnojamo turto savininke, S. R. Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikė Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-104/93, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. ir F. B. buvo S. R. faktiniai įtėviai iki O. B. mirties 1944 metais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 33-266 1993 m. panaikino Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatytas S. R. įvaikinimo juridinis faktas. Palangos miesto apylinkės teismas 1994 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38/94 atmetė ieškovo S. R. ieškinį, kuriuo pakartotinai buvo prašoma nustatyti jo įvaikinimo juridinį faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-1575 1994 m. S. R. kasacinis skundas buvo atmestas ir Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Pagal nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje ir žemės tvarkymo byloje esančius dokumentus bei jų gavimo datos spaudus matyti, kad teismų sprendimai ir nutartys NŽT buvo gauti 2002 m. liepos 4 d., t.y. po to, kai buvo priimtas 2000 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 325 dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. R. Nuosavybės teisės į žemę S. R. atkurtos neteisėtai, nes jis neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atkūrus S. R. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2, 5, 9 ir 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 11 ir 14 punktų nuostatos.

Asmuo, atsikuriantis nuosavybės teisę, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad valstybės institucija grąžino žemę, kurios neturėjo teisės perduoti, nesuteikia pagrindo laikyti tokį asmenį sąžiningu įgijėju. S. R. laikytinas nesąžiningu įgijėju, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė remdamasis teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors šį teismo sprendimą panaikino aukštesnės instancijos teismas. Panaikinus administracinį aktą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija.

S. R. ginčo žemės sklypo, į kurį jam nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymo nuostatas, negalėjo perleisti tretiesiems asmenims, tačiau 2007 metais sklypą pardavė G. K., o ši 2009 m. pardavė E. V. Minėti tretieji suinteresuoti asmenys yra sąžiningi įgijėjai, todėl S. R., negalėdamas valstybei grąžinti 0,20 ha žemės sklypo, įgyto neteisėtų administracinių aktų pagrindu, privalo atlyginti valstybei šio žemės sklypo vertę pinigais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.147 straipsnio 2 dalimi.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas S. R. veikė nesąžiningai, taip pat į tai, kad 0,20 ha žemės sklypą G. K. pardavė už 120 000 Lt, o vidutinė rinkos vertė 2010 m. birželio 10 d. buvo 127 400 Lt, pareiškėjas teigė, kad atsakovas privalo atlyginti valstybei turto vertę, esančią restitucijos metu, t. y. 127 400 Lt.

Pareiškėjas viešąjį interesą šioje byloje argumentavo tuo, kad priimant administracinius aktus, pažeidžiančius imperatyvias teisės aktų normas ir reikalavimus, buvo pažeistas viešasis interesas, siekiant užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei tinkamą valstybės institucijų funkcijų vykdymą pagal suteiktą kompetenciją priimant administracinius aktus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsiliepime (I t., b. l. 86−91) paaiškino, kad S. R. 1991 m. gruodžio 17 d. Palangos miesto savivaldybei pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į O. R.-B., K. žemę ir pastatą. Prašyme nurodė, kad buvo įvaikintas O. B. Atsižvelgiant į Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. ir F. B. buvo S. R. faktiniai įtėviai iki O. B. mirties (1944 m.), Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 įsakymu Nr. 732 ir 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 325 S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,20 ha žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama šiuos administracinius aktus, neturėjo informacijos apie tai, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimas vėliau buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas 1994 m. kovo 16 d. sprendimas Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriuje buvo gautas tik 2002 m. liepos 4 d., todėl S. R. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,20 ha žemės sklypą.

Atsakovas S. R. prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (II t., b. l. 2−3) rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi bei CK 1.127 straipsniu ir teigė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminus. Kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui ar prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu byloje duomenys, pakankami pažeidimui konstatuoti ir pagrįsti buvo žinomi dar 1993 metais, kai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė priežiūrinį protestą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 33-266 dėl Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimo. Atsižvelgdamas į tai, teigė, kad nesikreipdamas į teismą, kai turėjo visus faktinius duomenis, pareiškėjas delsė ginti viešąjį interesą, pažeidė atsakovo teisėtus lūkesčius, teisių apsaugos principus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, praėjus nepateisinamai ilgam terminui nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą, prašymas dėl viešojo intereso gynimo yra atmestinas, nes teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008 nurodyta, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne tik prokurorai, tačiau ir bet kokios kitos valstybės (savivaldybių) institucijos, kurios, vadovaujantis tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo ir kitais administraciniais principais, turi nedelsdamos informuoti prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Nacionalinei žemės tarnybai apie nustatyto įvaikinimo akto panaikinimą buvo žinoma nuo 2002 m. liepos 4 d., tačiau ji į prokurorą kreipėsi po dešimties metų – 2012 m. liepos 23 d., pareiškėjas prašymą dėl viešojo intereso gynimo taip pat pateikė praėjus dešimčiai metų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. pateikė atsiliepimą į prašymą (I t., b. l. 93), kuriame nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir prašė teismo prašymą spręsti savo nuožiūra.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 12−23) pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino. Panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2000 m. kovo 14 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 įsakyme Nr. 732 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Palangos mieste“ nurodyto priedo 2 punktą bei 2000 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 325 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui S. R., P.“. Teismas taikė restituciją, įpareigojant atsakovą S. R. atlyginti valstybei turto – 0,20 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kelias Nr. 25, Nr. 27, Palangoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę restitucijos taikymo metu - 127 400 Lt (šimtą dvidešimt septynis tūkstančius keturis šimtus litų) sumą, pervedant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“.

Dėl termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti administracinius aktus, priimtus 2000 metais, todėl byloje būtina nustatyti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą. Dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino teismas pažymėjo, kad šios normos taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas.

Atsižvelgdamas į ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad administracinę bylą inicijavusio prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas, kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje. Prokuroro teisę kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą įtvirtina ne tik ABTĮ, bet ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (toliau – ir Prokuratūros įstatymas), kurio 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą gindami viešąjį interesą, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 pažymėjo, kad sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti laikomasi ABTĮ 37 straipsnio reikalavimų. Todėl teismas, spręsdamas prokuroro prašymo dėl viešojo intereso gynimo priėmimo klausimą ir aiškindamasis, ar nėra praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas paduoti skundą, turi nustatyti termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią, t. y. kada pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2012 m. liepos 24 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. liepos 23 d. raštas (I t., b. l. 11−15) su prašymu inicijuoti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 732 ir 2000 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 325 atkurti S. R. nuosavybės teises. Minėtame rašte Tarnyba nurodė, kad 2012 m. kovo 12 d. gavo S. R. prašymą už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Išsamiai išnagrinėjus buvusios savininkės O. B. nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo nustatyta, kad 2000 metais nuosavybės teisės S. R. buvo atkurtos neteisėtai. Nacionalinė žemės tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad ji šiuo atveju neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kreipėsi į prokurorą, prašydama ginti viešąjį interesą. Teismas konstatavo, kad termino paduoti prašymą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia skaičiuojama nuo – 2012 m. liepos 24 d., t.y. Nacionalinės žemės tarnybos rašto Klaipėdos apygardos prokuratūroje gavimo dienos.

Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo S. R. argumentais, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminus, nes apie Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimo panaikinimą sužinojo prieš 10 metų (1993 metais pateikė priežiūrinį protestą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 33-266 dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimo). Teismas pažymėjo, jog 1993-1994 metais teismuose buvo nagrinėjamas ginčas dėl juridinio fakto nustatymo, t. y. dėl S. R. įvaikinimo fakto, o ne dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. S. R. nuosavybės tesiės atkurtos 2000 metais. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas apie padarytus pažeidimus sužinojo anksčiau nei 2012 m. liepos 24 d.

Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 3 d., kartu pateikdamas prašymą atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą (I t., b. l. 66−68). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo tenkino, nustatęs, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Nutartyje nurodyta, kad 2012 m. liepos 24 d. gavęs raštą Nr. 1SD-(3.1)-1768 pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. Palangos miesto apylinkės teismui išsiuntė ieškinį, prašydamas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus bei taikyti restituciją, tačiau ieškinį buvo atisakyta priimti, nustačius, kad jis paduotas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Palangos miesto apylinkės teismo nutartį pareiškėjas gavo 2012 m. rugpjūčio 31 d., o prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 3 d. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas nustatė, jog pareiškėjas 1 mėnesio terminą praleido dėl svarbių priežasčių (I t., b. l. 76−77).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju, teismas, rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) praktika (1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai) ir pažymėjo, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, siekia panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjektų priimtus individualius aktus, nustatančius tam tikras teises ir pareigas konkrečiam subjektui. Teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės pripažinto principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Būtent tokį viešąjį interesą šioje byloje gina pareiškėjas. Taigi šioje byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prokuroras kreipimusi į teismą gina viešąjį interesą.

Spręsdamas dėl reikalavimų panaikinti skundžiamus administracinius aktus, teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 9 straipsnio 1, 2 dalimis, 10 straipsnio 3 dalimi, Tvarkos 11, 14 punktais.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad S. R. 1991 m. gruodžio 17 d. Palangos miesto savivaldybei pateikė prašymą (I t., b. l. 16−17) atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (namą ir žemę), esančius (duomenys neskelbtini) g. 39, Palangoje. Prašyme nurodė, kad buvo įvaikintas šio turto savininkės O. B. Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimu (I t., b. l. 19) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. ir F. B. buvo S. R. faktiniai įtėviai iki O. B. mirties. Šis teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi (I t., b. l. 32). S. R. pakartotinai prašė nustatyti jo įvaikinimo faktą, bet Palangos miesto apylinkės teismas 1994 m. kovo 16 d. sprendimu (I t., b. l. 33) ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. balandžio 26 d. nutartimi (I t., b. l. 34) S. R. kasacinį skundą atmetė, palikdamas Palangos miesto apylinkė teismo 1994 m. kovo 16 d. sprendimą nepakeistą. S. R. neįrodė įvaikinimo fakto.

Nepaisant to, kad buvo priimti pareiškėjo skundžiami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2000 m. kovo 14 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2000 m. kovo 14 d. pažyma (I t., b. l. 20) patvirtino, kad S. R. turi nuosavybės teisę į 1,8776 ha žemės, - miško, - ha vandens telkinio. Pažymoje nurodyta, kad ji parengta pagal 1934 m. rugsėjo 5 d. Žemės reformos nutarimą Nr. 1904 ir Kretingos apskrities Ipotekos įstaigos Kretingos apskrities 1939 metams aktų knygos pirmykštį išrašą 533−534 psl., Nr. 267 (I t., b. l. 21−26). Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 732 (I t., b. l. 27−28) ir 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 325 (I t., b. l. 29) S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,20 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrityje, Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) DSP, žemės sklypo Nr. 404. Tuo metu galiojusiame Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 10 straipsnio 3 dalyje bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11 punkte ir 14 punkte buvo numatyta, kad nuosavybės teisė atkuriama turto savininko vaikams, įvaikiams bei nurodoma, kad atkuriant nuosavybes teises su prašymu turi būti pateikti ir giminystės ryšį nustatantys dokumentai, o nesant jų, remiantis Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas nustatė, jog priimti teismų sprendimai nepatvirtino juridinio fakto, kad S. R. buvo įvaikintas O. B., kuriai šis nekilnojamas turtas priklausė, todėl, remiantis Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, S. R. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į O. B. nekilnojamąjį turtą. Kad S. R. būtų atkurtos nuosavybės teisės į mirusios O. B. turtą, S. R. turėjo būti O. B. įvaikis, tačiau, panaikinus Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas S. R. įvaikinimo juridinis faktas bei vėliau nenustačius fakto, kad S. R. buvo įvaikintas O. ir F. B., S. R. neturėjo teisės į O. B. valdytą nekilnojamąjį turtą.

Remdamasi aptartu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 10 straipsnio 3 dalies bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11 ir 14 punktų nuostatas, todėl juos panaikino ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas pažymėjo, restitucija – tai, civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Restitucijos taikymo pagrindai apibrėžti CK 6.145 straipsnyje, restitucijos būdas – 6.146 straipsnyje, o piniginio ekvivalento apskaičiavimas – 6.147 straipsnyje. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008; 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-570/2009).

Teismas nustatė, kad šioje byloje panaikintais administraciniais aktais atsakovui buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,2 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrities Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) DSP, sklypo Nr. 404. Vėliau šis žemės sklypas 2007 m. sausio 24 d. už 120 000 Lt buvo parduotas G. K. (I t., b. l. 35−37), o G. K. 2009 m. kovo 17 d. šį žemės sklypą už 120 000 Lt pardavė E. V. (I t., b. l. 40−42). Byloje nenustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys G. K. ir E. V. būtų nesąžiningai įgiję šį žemės sklypą bei nėra nustatytos aplinkybės, numatytos CK 4.96 straipsnyje, dėl kurių būtų galima išreikalauti 0,2 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrities Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) DSP, sklypo Nr. 404 iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, t. y. šiuo atveju iš E. V. Teismas nustatė, kad restitucija natūra negalima. Pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagrįstas restitucijos taikymas, sumokant ekvivalentą pinigais.

CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo, arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011).

Jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).

Iš nagrinėjamos bylos įrodymų teismas nustatė, kad S. R. atkuriant nuosavybės teisę į žemę, jis žinojo apie priimtus teismų sprendimus, kuriais nebuvo pripažintas įvaikinimo juridinis faktas, kadangi ginčijo jam nepalankius teismų sprendimus. S. R. nesutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 33-266, kuria buvo panaikintas Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimas, todėl dar kartą kreipėsi į teismus (į Palangos miesto apylinkės teismą, o vėliau ir į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) dėl įvaikinimo fakto nustatymo. Palangos miesto apylinkės teismas 1994 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38/94 atmetė ieškovo S. R. ieškinį, kuriuo jis pakartotinai prašė nustatyti jo įvaikinimo juridinį faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-1575 S. R. kasacinis skundas buvo atmestas, paliekant nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 1994 m. kovo 16 d. sprendimą. Iš šių duomenų matyti, kad S. R. ginčijo jam nepalankius teismų sprendimus, todėl apie šių teismų priimtus sprendimus negalėjo nežinoti. S. R., siekdamas įrodyti giminystės ryšį su O. B., Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikė Kretingos rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-104/93, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad O. ir F. B. buvo S. R. faktiniai įtėviai iki O. B. mirties, tačiau atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nepateikė Palangos žemėtvarkos skyriui kitų teismų sprendimų, priimtų civilinėse bylose, kuriais jo įvaikinimo juridinis faktas buvo paneigtas.

Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad S. R. elgėsi nesąžiningai ir laikomas nesąžiningu turto įgijėju, nes atkuriant nuosavybės teises į O. B. nekilnojamąjį turtą nuslėpė teismų sprendimus, kuriais nebuvo pavirtintas juridinis faktas, kad jis buvo įvaikintas O. ir F. B.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas S. R. pripažintų negaliojančiais administracinių aktų pagrindu įgydamas turtą veikė nesąžiningai, todėl jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę, t. y. turto vertę buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo, arba restitucijos metu. Iš Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 732 dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 priedo teismas nustatė, kad 0,20 ha žemės sklypo, esančio Klaipėdos apskrityje, Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) DSP, žemės sklypo Nr. 404, kaina gavimo metu (2000 m. kovo 29 d.) buvo 32 352 Lt (I t., b. l. 28), o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad žemės sklypo perleidimo metu kaina buvo 120 000 Lt, t. y. 2007 m. sausio 24 d. šis žemės sklypas buvo parduotas G. K. už 120 000 Lt sumą (I t., b. l. 35−37). E. V. šį žemės sklypą padalino į dvi dalis (I t., b. l. 48−51) ir šiuo metu kiekvienos atskiros dalies vertė yra 63 700 Lt, o abiejų kartu sudėjus – 127 400 Lt. Vadinasi, 0,20 ha žemės sklypo, kuris S. R. neteisėtai buvo perduotas, kaina šiuo metu yra didžiausia, todėl atsižvelgiant į tai, kad S. R. elgėsi nesąžiningai, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainą, esančią restitucijos taikymo metu, t. y. 127 400 Lt.

III. Atsakovas S. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 25−27), kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad prokuroras apie padarytą pažeidimą sužinojo tik 2012 m. liepos 24 d. gavęs Nacionalinės žemės tarnybos raštą. Apie viešojo intereso pažeidimą prokuratūra turėjo ir galėjo žinoti anksčiau. Nuosavybės teisės atkurtos 2000 metais. Apie tai, kad S. R. įvaikinimo faktas buvo panaikintas, Nacionalinė žemės tarnyba sužinojo 2002 m. liepos 4 d., kai gavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutarti ir Palangos miesto apylinkės teismo 1994 m. kovo 16 d. sprendimą. Nacionalinė žemės tarnyba apie nuosavybės teisių atkūrimą turėjo žinoti ir imtis atitinkamų veiksmų jau 2002 metais, tačiau į prokuratūrą kreipėsi praėjus daugiau nei dešimčiai metų.

2. Teismas neįvertino, kad prokuroras, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, gavęs informaciją apie padarytą viešojo intereso pažeidimą, tinkamai nepateikė prašymo, nenustatė kuriam teismui jis teismingas, todėl pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytus terminus. Prokuratūra Tarnyba raštą gavo 2012 m. liepos 24 d., o į administracinį teismą kreipėsi 2012 m. rugsėjo 3 d. Teismas nepagrįstai pripažino, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

3. Apeliantas nesutinka, kad jis elgėsi nesąžiningai ir yra laikomas nesąžiningu turto įgijėju, nes atkuriant nuosavybės teises į O. B. nekilnojamąjį turtą nuslėpė teismų sprendimus, kuriais nebuvo patvirtintas juridinis faktas, kad jis buvo įvaikintas O. ir F. B. Teigia, kad neturėdamas teisinio išsilavinimo, būdamas senyvo amžiaus ir galimai nevisiškai suprasdamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą procedūrą, jis negalėjo suklaidinti specialių žinių ir atitinkamą išsilavinimą turinčius institucijos valstybės tarnautojus. Teigia, kad įvertinus nurodytas aplinkybes, negalima sutikti su vertinimu, kad jis pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo elgėsi nesąžiningai.

4. Teismo išvada, kad apeliantas pripažintų negaliojančių administracinių aktų pagrindu įgydamas turtą veikė nesąžiningai, todėl privalo atlyginti didžiausią turto vertę – 127 400 litų, nepagrįsta, neteisėta, pažeidžia apelianto teisėtus interesus. Net ir tuo atveju, jei teismas nuspręstų netaikyti senaties ir taikytų restituciją, atsakovas turėtų būti įpareigojamas atlyginti turto vertę, buvusią žemės sklypo gavimo metu, tačiau ne restitucijos metu, nes, už tai, kad apeliantui buvo neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, atsakinga nacionalinė žemės tarnyba, netinkamai vykdžiusi savo pareigas. Taigi teismui nusprendus, kad restitucijos taikymas yra būtinas, atsakovas negali būti įpareigojamas atlyginti valstybei didesnę, nei žemės sklypo įsigijimo kainą – 32 352 litų. Teismo nustatyta restitucijos kaina yra neteisėta, nes į bylą nebuvo pateiktas joks Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atitinkantis turto vertinimas.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 32−36), kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1. Teismas pagrįstai nustatė, kad skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. liepos 24 d. Gavęs minėtą raštą, pareiškėjas per vieną mėnesį, t. y. 2012 m. rugpjūčio 24 d., atsižvelgdamas į tai, jog jo procesinio dokumento reikalavimas buvo taikyti restituciją, bei į nekilnojamojo turto buvimo vietą, kreipėsi į teismą, ieškinį paduodamas Palangos miesto apylinkės teismui. Atsižvelgiant į tai, kad Palangos miesto apylinkės teismo nutartis, kuria ieškinį atsisakyta priimti dėl rūšinio teismingumo pažeidimo prokuratūroje buvo gauta 2012 m. rugpjūčio 31 d., o prašymas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui buvo paduotas 2012 m. rugsėjo 3 d., terminas laikytinas praleistu dėl svarbios priežasties ir atnaujintas ABTĮ 34 straipsnio pagrindu.

2. Atsakovo pozicija ir elgesys, kai valstybinei institucijai pateikiami žinomai neteisingi duomenys, panaikintas teismo sprendimas apie įvaikinimo faktą bei giminystės ryšį su buvusia žemės savininke patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Teigia, kad apeliantas nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė žinodamas ir suvokdamas, jog žemėtvarkos skyriui pateikė aukštesnės instancijos teismo panaikintą Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą ir tokiu būdu neteisėtai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės O. B. turėtą žemės valdą, todėl yra laikytinas nesąžiningu įgijėju. Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas veikė nesąžiningai. Todėl atsižvelgiant į CK 1.80 straipsnio 3 dalį, 6.146 ir 6.147 straipsnių nuostatas, įvertinus S. R. sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį, Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis apie vidutinę ginčo nekilnojamojo turto kainą, jis privalo atlyginti valstybei turto vertę, esančią restitucijos taikymo metu – 127 400 Lt.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 38−45), kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo S. R. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir padarytomis išvadomis. Mano, kad teismas pagrįstai vertino, jog terminas prašymui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujino pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismo sprendimas naikintinas, administracinė byla nutrauktina.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilęs pagal prokuroro pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo. Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti 2000 metais priimtus administracinius aktus. Pirmosios instancijos teismas prašymą patenkino.

Vienas iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą teismui atnaujinimo, nes termino praleidimo priežastis negalima pripažinti svarbiomis.

ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nenumato specialaus termino, per kurį prokuroras ar kitas šioje įstatymo normoje nurodytas subjektas gali paduoti skundą teismui dėl viešojo intereso gynimo. Todėl kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, nustatančios, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai administracinis aktas suinteresuotam subjektui neturėjo būti įteiktas, tokio subjekto skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–180/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, Administracinių teismų praktika Nr. 5(15), 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7–585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8 ir kt.).

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju termino paduoti skundą teismui eigos pradžia yra 2012 m. liepos 24 d., t.y. Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. liepos 23 d. rašto Nr.1SD-(3.1)-1768, kuriame pateikta informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą atkuriant nuosavybės teise į žemę, gavimo Klaipėdos apygardos prokuratūroje diena.

Prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas pateikė 2012 m. rugsėjo 4 d., t.y. praleidęs prašymo padavimo terminą. Todėl padavė prašymą dėl termino atnaujinimo. Svarbia termino praleidimo priežastimi nurodė aplinkybę, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d. pateikė ieškinį Palangos miesto apylinkės teismui, tačiau teismas 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, kad pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Prašyme atnaujinti prašymo padavimo terminą, pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į bylos esmę, ginamą interesą bei pareiškėjo veikimą renkant įrodymus.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir šį terminą atnaujino. Motyvavo tuo, kad pareiškėjas, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. liepos 23 d. medžiagą, ėmėsi aktyvių veiksmų ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. išsiuntė ieškinį Palangos miesto apylinkės teismui. Pareiškėjo suklydimą dėl rūšinio teismingumo pirmosios instancijos teismas pripažino svarbia termino praleidimo priežastimi.

Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, t.y. subjekto, kuriam įstatymu suteikti įgaliojimai ginti viešąjį interesą, motyvai, jog terminas kreiptis į teismą praleistas dėl to, jog nebuvo aišku, į kurį teismą kreiptis, kaip tinkamai suformuluoti reikalavimus ir pan., vertinti kaip subjektyvūs, todėl šių aplinkybių traktuoti svarbiomis priežastimis, dėl kurių turėtų būti atnaujintas terminas prašymui pateikti, negalima (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. nutartį Nr. AS502-313/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apsisprendimas kokį pasirinkti viešojo intereso gynimo būdą yra subjektyvi aplinkybė.

Pažymėtina ir tai, kad prokuroras kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą praėjus mėnesiui po to, kai gavo Nacionalinė žemės tarnybos 2012 m. liepos 23 d. raštą apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Prie šio rašto buvo pridėti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentai (iš viso 45 lapai). Taigi visus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą prokuroras gavo 2012 m. liepos 24 d. Byloje nėra duomenų, kad prokuroras rinko papildomą medžiagą, kuri buvo reikalinga priimti sprendimą, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą turint visą informaciją negali būti pateisinamas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo aktyviais veiksmais gavus Nacionalinės žemės tarnybos pateiktą medžiagą pripažino vienintelį veiksmą – ieškinio pateikimą Palangos miesto apylinkės teismui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių kreiptis į administracinį teismą per vieną mėnesį, skaičiuojant nuo 2012 m. liepos 24 d.

Taigi byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas prašymą teismui pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Vertinant, ar nebuvo praleistas terminas prokurorui kreipiantis į teismą, svarbu atsižvelgti ne tik į tą momentą, kada prokurorui tapo žinoma apie viešojo intereso gynimo būtinybę konkrečiu atveju, bet ir į institucijos, kurios prašymu prokuroras ėmėsi viešojo intereso gynimo, veiksmus, operatyvumą ginant savo pažeistas teises (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008; 2009 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–228/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–121/2009 ir kt.). Byloje yra duomenys apie tai, kad Nacionalinei žemės tarnybai aplinkybes, dėl kurių ji 2012 m. liepos mėnesį kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, buvo žinomos nuo 2002 metų. Nacionalinės žemės tarnybos delsimas, trukęs 10 metų, yra nepateisinamai ilgas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146-335/2008; Nr. A575-1576/2008). Nagrinėjamu atveju yra abi aplinkybės (nepateisinamai ilgas institucijos delsimas ir viešąjį interesą galinčio ginti subjekto termino kreiptis į teismą praleidimas be svarbių priežasčių).

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos administracinis teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, nepagrįstai atnaujino pareiškėjui prašymo padavimo terminą, todėl Top of Form pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis dėl termino atnaujinimo ir 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas turi būti panaikinti , o byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta, teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentų, susijusių su ginčo esme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį, kuria atnaujintas prašymo teismui pateikimo terminas, taip pat Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovas Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir S. R. (tretieji suinteresuoti asmenys – G. K. ir E. V.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan

Bottom of Form