2018-12-05 Nr. AB-22478-3-61-3-02045-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2591-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02045-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Paaiškino, kad vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto negu numato teisės aktai, o dėl kamerose esančių stalų, gultų, sanitarinio mazgo tekdavo dar mažiau gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, o pasivaikščioti į lauką būdavo vedamas tik 1 val. per parą. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat suteikiama galimybė pasinaudoti socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

5. Atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų. Akcentavo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas įtvirtintas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalyje.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala yra nepagrįstas ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 24 d. (iš viso 3 paras), Lukiškių TI-K neužtikrino teisės aktuose nustatyto reikalavimo dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K tris paras nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

9. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad daiktų apžiūros ir kratos Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, jog kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra buvo žema ir asmens daiktai sudedami į nešvarią dėžę. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, dėl ko pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus nėra.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalimi ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovo atstovas, suteikdamas pareiškėjui 1 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, pareiškėjo teisių nepažeidė, dėl ko skundo argumentus, susijusius su per trumpu pasivaikščiojimo laiku, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 28 d. raštą Nr. 24-4192, iš kurio matyti, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m), vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo yra nepagrįsti.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad nustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai truko trumpą laikotarpį (3 paras), byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar būtų sutrikdyta jo psichologinė būsena, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

III. 13. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertinoje byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino jo skundo argumentų, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Pažymi, kad jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas ir teismas šios aplinkybės neįvertino.

16. Pareiškėjo nuomone, jo teisės buvo pažeistos visą ginčo laikotarpį, o ne tik tris paras, kadangi atsakovo atstovas pažeidė minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą ir pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs ir bendro pobūdžio. Akcentuoja, kad pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog jo teisės buvo pažeistos visą ginčo laikotarpį, o ne tik tris paras, kadangi atsakovo atstovas pažeidė minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą bei pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

23. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

27. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 24 d., iš viso 3 paras, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą.

29. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pažymi, kad įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 22 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 2,25 kv. m kameros Nr. 119 ploto (kameros Nr. 119 plotas – 7,31 kv. m., bausmę atliko 3 asmenys), 2014 m. rugpjūčio 23 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 2,37 kv. m kameros Nr. 312 ploto (kameros Nr. 312 plotas – 7,67 kv. m., bausmę atliko 3 asmenys) ir 2014 m. rugsėjo 24 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 1,72 kv. m kameros Nr. 115 ploto (kameros Nr. 115 plotas – 7,45 kv. m., bausmę atliko 4 asmenys) (b. l. 9–10). Pareiškėjas už kitą laikotarpį nepateikė pagrįstų argumentų, kurie nuginčytų atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, tinkamą plotą ar su juo laikytų asmenų skaičių. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 3 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Be to, pripažintina ir tai, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

31. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir nebuvo ištirtos bylos nagrinėjimo metu, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini.

32. Vertindama pirmosios instancijos teismo parinktą neturtinės žalos atlyginimo būdą teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

33. Įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (3 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, kuris pagal pareiškėjui tekusį plotą pripažintinas Konvencijos pažeidimu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus ir į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje bei turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

35. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 33 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 33 Eur (trisdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė