2018-11-06 Nr. AB-19891-3-61-3-00991-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-677-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00991-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Kantri medija“ (toliau – ir VšĮ „Kantri medija“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2016 m. vasario 9 d. sprendimą Nr.(SK-72)SPR-16 (toliau – ir sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Inspektorius nepagrįstai V. S. skundą dėl leidinyje „Mano Druskininkai“ paskelbtoje publikacijoje išsakytos nuomonės pripažino pagrįstu ir įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 10 dalies 2 punkto pažeidimo. Ginčo dėl to, kad publikacijoje buvo pateikta subjektyvaus pobūdžio nuomonė nėra, tačiau pareiškėjas mano, kad Inspektorius nepagrįstai nuomonei taikė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus tiesos, tikslumo ir aiškumo kriterijus.

3. Teigė, kad Inspektoriui teiktuose paaiškinimuose buvo aiškiai nurodyta, jog publikacijoje pateikta tik informacijos rengėjo, o ne jos šaltinio, nuomonė. Informacijos šaltinio teiginiai ginčo publikacijoje išskirti kabutėmis. Iš atsakovo sprendimo nėra aišku, kodėl tam tikri publikacijos sakiniai buvo vertinami kaip nuomonė, o tam tikri kaip žinia, šaltinio nuomonė, pateikta šališkai, nesant objektyvaus pagrindo. Be to, ginčijamas sprendimas yra prieštaringas ir nenuoseklus, nes motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad straipsnyje pateikiama nuomonė, kita vertus, rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nuomonei netaikytinos. Atsakovas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista Įstatymo norma, nustatanti, kad informacijos rengėjai ir skleidėjai turi būti objektyvūs ir nešališki.

4. Pareiškėjas vertino, kad informacijos rengėjas neprivalėjo kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį, kadangi ginčo publikacija buvo skirta tik G. K. atžvilgiu susidariusios situacijos vertinimui aptarti, siekiant pateikti jos paaiškinimus dėl anksčiau informacijos priemonėse pasirodžiusių publikacijų, kuriose jos nuomonė nebuvo pateikta. Šių pareiškėjos argumentų atsakovas nevertino. Pareiškėjo nuomone, atsakovas taiko dvigubus standartus, nes savo iniciatyva neįvertino pareiškėjo nurodytose publikacijose paskleistos informacijos atitikimo Įstatymo reikalavimams. Ginčo publikacijoje buvo pateikta ne tik informacijos rengėjo, bet ir G. K., Druskininkų savivaldybės mero, skirtingų partijų atstovų nuomonės, todėl vien tai, kad nebuvo pateikta V. S. nuomonė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas objektyvumo ir nešališkumo principas. Pažymėjo, kad V. S. ne kartą viešai yra išreiškęs poziciją, kad su ginčo publikaciją paskelbusiu leidiniu „Mano Druskininkai“ nebendraus.

5. Pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nesikreipė į informacijos leidėją dėl galimai tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo, t. y. nerealizavo Įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintos atsakymo ir Įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintos paneigimo teisės, o tai pagal teismų praktiką yra esminės aplinkybės sprendžiant dėl nuomonių įvairovės principo pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, priimant ginčijamą sprendimą pažeistas dvigubo baudimo principas non bis im idem (lot. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), nes dėl tos pačios publikacijos yra priimtas Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo Bendrovė pripažinta pažeidusi Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnį ir 22 straipsnio 2 dalį, kurių turinys iš esmės analogiškas Įstatymo 3 straipsnio 3 daliai ir 22 straipsnio 10 dalies 2 punktui. Atsakovo sprendimas priimtas praleidus skundui išnagrinėti nustatytą terminą, t. y. V. S. skundas turėjo būti išnagrinėtas vėliausiai iki 2016 m. sausio 21 d., tačiau ginčijamas sprendimas priimtas tik 2016 m. vasario 9 d. Duomenų, kad skundo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas, ar, kad tam buvo objektyvus pagrindas, byloje nėra.

6. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taikoma visai viešajai informacijai, t. y. ne tik žiniai, bet ir nuomonei. Publikacijoje informacijos rengėjas pateikė ne savo, o šaltinio subjektyvią nuomonę, kuri neturi jokio faktinio pagrindo. G. K. subjektyvi nuomonė publikacijos tekste niekaip nebuvo išskirta. Atsakovas nėra gavęs G. K. skundų dėl kitose pareiškėjo nurodytose publikacijose paskleistos informacijos vertinimo, todėl neprivalėjo pradėti tyrimo dėl galimų Įstatymo reikalavimų pažeidimo. Be to, Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta Inspektoriaus teisė, bet ne pareiga, savo iniciatyva pradėti tyrimą.

8. Nurodė, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad neprivalėjo gauti V. S. nuomonės, nes rengiama publikacija buvo siekiama pateikti tik G. K. situacijos vertinimą, ji parengta kaip atsakas į viešojoje erdvėje anksčiau pasirodžiusią informaciją. Pažymėjo, kad ginčo publikacijoje nėra pateiktos nuorodos ar bent užuominos apie ankstesnes publikacijas. Inspektoriui nebuvo pateikta jokia informacija apie tai, kad V. S. atsisakė bendrauti su informacijos rengėju.

9. Nurodė, jog nebuvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi Inspektorius ir Visuomenės informavimo etikos komisija vertina iš esmės skirtingus dalykus, t. y. Inspektorius tiria, ar yra laikomasi Įstatymo reikalavimų, o Visuomenės informavimo etikos asociacija – ar nepažeistos Žurnalistų etikos kodekso nuostatos. Aplinkybė, kad buvo praleistas Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas skundui išnagrinėti, įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas negalėjo vadovautis trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. lapkričio 10 d. elektroniniu laišku, kadangi jis buvo adresuotas visai kitam viešosios informacijos rengėjui. Trečiasis suinteresuotas asmuo nėra išreiškęs kategoriško atsisakymo bendrauti su Bendrove, kadangi dar 2015 m. spalio 29 d. pateikė atsakymus į žurnalistės R. Š. klausimus, pateiktus rengiant kitą publikaciją. Pagal Įstatymo reikalavimus, jis turėjo teisę su skundais kreiptis į dvi skirtingas institucijas, t. y. Inspektorių ir Visuomenės informavimo etikos komisiją.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Kantri medija“ skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Inspektoriaus tarnyboje 2015 m. spalio 12 d. buvo gautas V. S. skundas dėl 2015 m. spalio 8 d. leidinyje „Mano Druskininkai“ Nr. 22 paskelbtoje publikacijoje „Konservatoriaus V. S. kerštas: už kitokią nuomonę G. K. išmesta iš partijos“ pateikta informacija, o būtent teiginiai: „Šiuo metu konservatorių Druskininkų skyriui pirmininkaujantis V. S. už jam nepatikusį G. K. poelgį užsimojo ją pašalinti iš partijos. Akivaizdu, kad ilgametę patirtį politikoje turinti moteris, prieš keletą metų geranoriškai priėmusi V. S. į partiją, šiandien tapo jo intrigų auka“, „Konservatorius V. S. šioje situacijoje pamynė ne tik demokratijos, bet ir žmogiškumo principus. Kaip galima susidaryti nuomonę iš viešojoje erdvėje skelbtos informacijos, abejotinos praeities ir moralės žmogus šiandien nepelnytai bando nuteisti politikę, pabandžiusią dirbti teisingai, taip, kaip ir norėtų jos rinkėjai“, „V. S. pasirūpino, kad G. K. būtų pašalinta iš TS-LKD Druskininkų skyriaus. Galima tikėtis, kad politikė, tikėdamasi tiesos ir demokratinių sprendimų savo partijoje, šį sprendimą skųs. O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“ yra šališki, tendencingi, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą.

13. Išnagrinėjęs pateiktą skundą, Inspektorius 2016 m. vasario 9 d. sprendime Nr.(SK-72)SPR-16 konstatavo, kad tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti ginčo publikacijos teiginiai buvo šališki, neobjektyvūs, neturėjo faktinio pagrindimo, be to, informacijos rengėjas savo nuomonės neatskyrė nuo šaltinio nuomonės, nesiekė gauti paties V. S. paaiškinimų ir komentarų, todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 10 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nuostatas, ir už tai Bendrovei buvo paskirtas įspėjimas. Bendrovė nesutiko su Inspektoriaus sprendimu, nes Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos nuomonei netaikytinos, be to, Bendrovė nepažeidė Įstatymo 22 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimų, kadangi buvo pateikta įvairių asmenų nuomonė, o V. S. su ja, kaip informacijos rengėja, kategoriškai nebendrauja.

14. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Viešoji informacija suprantama kaip visa viešai skleisti skirta informacija, neatsižvelgiant, ar tai yra informacijos rengėjo nuomonė, ar žinia.

15. Teismas pažymėjo, kad ginčo byloje dėl to, jog teiginiai, dėl kurių V. S. kreipėsi į Inspektorių, yra nuomonė, o ne žinia, nėra. Iš ginčijamo Inspektoriaus sprendimo turinio matyti, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas buvo konstatuotas tik dėl ginčo publikacijos teiginio „O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“. Dėl kitų V. S. skunde nurodytų ginčo publikacijos teiginių Bendrovė nebuvo pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

16. Įstatymo 22 straipsnio 10 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

17. Nustatyta, kad ginčo publikacijoje buvo pateikta informacijos rengėjo, G. K., ir Druskininkų mero R. M. nuomonės dėl susiklosčiusios situacijos. Teismas vertino, kad kritikuodamas ir viešai vertindamas tam tikro asmens veiksmus, tačiau į jį nesikreipdamas dėl susiklosčiusios situacijos vertinimo, informacijos rengėjas pažeidė objektyvumo ir nešališkumo principus, kadangi ginčo publikacijoje pateikė išimtinai G. K. poziciją palaikančią nuomonę.

18. Dėl teiginio, kad į V. S. dėl jo nuomonės ir komentarų rengiant ginčo publikaciją nesikreipė, kadangi manė, jog to daryti neprivalėjo, nes V. S. pareiškė atsisakąs bendrauti su leidiniu „Mano Druskininkai“, teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes pareiškėjas nurodė tik teismui pateiktame skunde, kita vertus, sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad 2013 m. lapkričio 10 d. elektroninis laiškas neatleidžia Bendrovės nuo pareigos nebūti šališkai ir veikti objektyviai. Pirma, 2013 m. lapkričio 10 d. elektroninis laiškas buvo skirtas kitam ūkio subjektui, t. y. iki 2015 metų gegužės mėnesio leidinį leidusiai Druskininkų savivaldybės įstaigai „Druskininkų švietimo centras“. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens pateikti duomenys patvirtina, kad 2015 m. spalio 28 d. „Mano Druskininkai“ žurnalistė kreipėsi į V. S. dėl atsakymų į klausimus rengiant kitą publikaciją ir šiuo klausimu – V. S. savo nuomonę pateikė. Teismas vertino, jog informacijos rengėjas pats priėmė sprendimą, rengdamas ginčo publikaciją, nesikreipti į V. S., tačiau tam pareiškėjas neturėjo jokio faktinio pagrindo.

19. Dėl pareiškėjo teiginio, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesikreipė į informacijos leidėją dėl galimai tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo, teismas vertino, jog tai, kad V. S. nepasinaudojo Įstatyme įtvirtinta atsakymo ar paneigimo teise, nesudaro pagrindo teigti, kad informacijos rengėjas nepažeidė Įstatymo 22 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos, suteikia teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui savo teises ginti tiesiogiai kreipiantis į Inspektorių ar Visuomenės informavimo etikos komisiją.

20. Teismas nurodė, jog aplinkybės dėl kitose pareiškėjo skunde nurodytose publikacijose pateiktos informacijos atitikties Įstatymui, nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, todėl dėl pareiškėjo argumentų, kad Inspektorius taikė dvigubus standartus, teismas nepasisakė.

21. Pareiškėjas teigė, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes praleistas Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas terminas skundui išnagrinėti.

22. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 13 dalį, inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Teismas nustatė, kad V. S. skundą Tarnyba gavo 2015 m. spalio 12 d., sprendimą priėmė 2016 m. vasario 9 d. Ginčo dėl to, kad buvo praleistas 3 mėnesių terminas skundui išnagrinėti, byloje nėra. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad tai negali būti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, kadangi negalėjo turėti įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui.

23. Teismas nesutiko, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Inspektorius pažeidė non bis in idem principą. Visuomenės informavimo etikos komisija inter alia (lot. be kita ko), nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Žurnalistų etikos kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Žurnalistų etikos kodekso pažeidimų (461 str. 3 d. 3 p.). Nurodytos įstatymo nuostatos patvirtina, kad Inspektoriaus ir Visuomenės informavimo etikos komisijos kompetencija iš esmės skiriasi, t. y. Inspektorius įvertina tai, ar informacijos rengėjas laikėsi Įstatymo reikalavimų, o Visuomenės informavimo etikos komisija – ar buvo laikytasi Žurnalistų etikos kodekso. Teismas konstatavo, jog nors abi institucijos įvertino ginčo publikaciją, tą jos atliko savo kompetencijos ribose ir konstatavo savarankiškus skirtingų teisės normų pažeidimus, be to, Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. EKS-22/15 jokia sankcija pritaikyta nebuvo.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik atkartojo atsakovo sprendime nurodytas išvadas, tačiau nepateikė jokių argumentų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėjas paskelbė nuomonę šališkai, neetiškai, nesąžiningai. Teismas nevertino ir netyrė, kokie konkretūs faktai buvo nuslėpti ar iškreipti. Pareiškėjas teigia, kad pateikti teismui duomenys patvirtina, jog publikacijoje buvo pateikta išskirtinai TS-LKD narės G. K. nuomonė / vertinimas dėl jos pašalinimo iš partijos, taip pat straipsnyje pateikta Druskininkų savivaldybės mero R. M. nuomonė, tai leidžia daryti išvadą, jog priešingai, nei nurodo teismas, pareiškėjo paskelbta nuomonė turėjo pakankamą objektyvų faktinį pagrindą.

26. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl nuomonės viešojo asmens atžvilgiu. Pažymi, jog V. S. yra TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkas, Druskininkų savivaldybės tarybos narys, buvęs kandidatas į Druskininkų savivaldybės merus, Lietuvos Respublikos Seimo narius, aktyvus visuomenės veikėjas, todėl teigtina, kad jis yra viešas asmuo ir jo atžvilgiu skelbiama nuomonė, informacija gali būti griežtesnė, naudojant aštresnius pasisakymus ar išsireiškimus.

27. Pareiškėjas, nei teikdamas paaiškinimus atsakovui, nei skunde teismui nenurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo imperatyviai privalėjo teikti pareiškėjui reikalavimą dėl paneigimo paskelbimo, jeigu, jo nuomone, publikacijoje buvo tikrovės neatitinkanti informacija. Teigia, jog V. S. nesikreipė į pareiškėją su reikalavimu paskelbti paneigimą. Pareiškėjo nuomone, vertinant nuomonių įvairovės kriterijus, turėjo būti vertinamas ir asmens, apie kurį buvo paskelbta nuomonė, elgesys, realizuojant teisę pateikti savo nuomonę.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad atsakovui praleidus sprendimo priėmimo terminą, šis procedūrinis pažeidimas įvertintas kaip formalus, neturintis tiesioginių pasekmių sprendimui ir jo teisėtumui. Vadinasi, teismas pripažįsta, kad atsakovas, būdamas valstybės pareigūnas, turi pagrindą nesilaikyti teisės aktų. Pareiškėjas vertina, jog teismas nepašalino abejonių, kad termino nesilaikymas neturėjo tiesioginių pasekmių priimtam atsakovo sprendimui, nes nepaneigta, kad pratęsus sprendimo priėmimo terminą ir apie tai informavus pareiškėją, atsakovui būtų pateikta papildoma informacija, galėjusi turėti įtakos sprendimo priėmimui.

29. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad nebuvo vertinti, analizuoti, netirti kokie konkretūs faktai buvo nuslėpti ar iškreipti, turi būti atmesti kaip nepagrįsti, kadangi būtent dėl to, jog nuomonė buvo reiškiama be jokio faktinio pagrindo, pareiškėjas pažeidė visuomenės informavimo įstatymo principus. Pareiškėjas, pateikdamas ginčijamą teiginį kaip savo situacijos vertinimą, rėmėsi tik G. K. išsakytu situacijos vertinimu, neturėdamas jokio faktinio pagrindo, kas lėmė, jog pareiškėjo paskelbta nuomonė yra šališka.

31. Dėl pareiškėjo teiginio, kad teismas nepasisakė dėl nuomonės reiškimo viešojo asmens atžvilgiu, atsakovas pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip viešojo asmens statusas buvo išsamiai aptartas Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtame sprendime, be to, vertinant ginčijamą teiginį, buvo atsižvelgta į trečiojo suinteresuoto asmens užimamas pareigas. Vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi teismas sprendime neprivalėjo aptarti ar papildomai nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens, kaip politiko atžvilgiu skleidžiamos nuomonės.

32. Nesutinka su teiginiu, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nepasinaudojus teise pateikti savo nuomonę, pareiškėjas negali būti vertinamas kaip pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 10 dalį. Pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo po publikacijos pasirodymo, 2015 m. gruodžio 12 d. pateikė skundą atsakovui, t. y. nusprendė ginti savo asmenines neturtines teises.

33. Nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl praleisto termino, nurodo, jog termino praleidimas neturėjo įtakos pareiškėjui pateikti papildomą informaciją sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (SK-72)SPR-16, kuriuo atsakovas pripažino V. S. skundą dėl 2015 m. spalio 8 d. publikacijoje „Konservatoriaus V. S. kerštas: už kitokią nuomonę G. K. išmesta iš partijos“ paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėjo VšĮ „Kantri medija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 10 dalies 2 punkto pažeidimų.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skunde bei teisminio bylos nagrinėjimo metu išdėstyti argumentai neduoda pagrindo atsakovo sprendimą naikinti.

36. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, jį grįsdamas iš esmės nesutikimu su teismo sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėjo nuomone, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo atskleista bylos esmė, nevertinti pareiškėjo skundo argumentai.

37. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Pagrindinė visuomenės informavimo priemonės funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje. Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Tačiau informacijos skleidimui yra keliami tam tikri reikalavimai, dalis kurių įtvirtinti Visuomenės informavimo įstatyme.

39. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 22 straipsnio 10 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

40. Cituodamas Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje pateiktą nuomonės apibrėžimą, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nei įstatymo nuostatos, nei teismų praktikos išaiškinimai nepateikia, kas yra etiškos ir sąžiningos nuomonės paskelbimas. Todėl, pareiškėjo nuomone, tai yra vertinimo dalykas, atsižvelgiant į publikacijos kontekstą bei asmens (nagrinėjamu atveju V. S.) statusą visuomenėje.

41. Atsakydama į minėtą pareiškėjo argumentą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo nuostatos reikalauja, jog viešoji informacija, taigi ir viešosios informacijos skleidėjo publikacijoje pateikta nuomonė, būtų objektyvi ir nešališka, t. y. turinti tam faktinį pagrindą. Aptariamoje publikacijoje pareiškėjo nuomonė teiginyje „O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“ neparemta jokiu faktiniu pagrindu, konkrečiais duomenimis, patvirtinančiais, kad tretysis suinteresuotas asmuo V. S. yra kerštingas, niekina kitokią nuomonę turinčius kolegas, rinkėjus, Druskininkų miestą ir iš jų tyčiojasi. Iš publikacijos teksto nematyti, kad anksčiau minėtas teiginys būtų pagrįstas kokiais nors faktais ar konkrečiomis aplinkybėmis, kas galėtų patvirtinti autoriaus reiškiamo vertinimo objektyvumą, sąžiningumą. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Nepateikiant aiškių ir konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių minėtą teiginį, pareiškėjo publikacijoje pateikta nuomonė apie V. S., kaip apie niekinantį kitus ir jiems kerštaujantį asmenį, vertintina neobjektyvia, nesąžininga ir neetiška.

42. Savaitraštyje „Mano Druskininkai“ 2015 m. spalio 8 d. paskelbtos publikacijos „Konservatoriaus V. S. kerštas: už kitokią nuomonę G. K. išmesta iš partijos“ turinio kontekstas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas išskirtinai palaikė G. K. nuomonę. Nors tame pačiame straipsnyje yra paminėta Druskininkų mero R. M. nuomonė apie situaciją Tarybos posėdžio metu, tačiau mero nuomonė nėra siejama su V. S., kaip kerštaujančios, niekinančios kitus ir pan., asmenybės apibūdinimu.

43. Atsakovas visiškai pagrįstai nurodo, kad pats pareiškėjas teigia, jog jo skleista nuomonė publikacijoje rėmėsi kito asmens – G. K. subjektyvia nuomone, t. y. pateiktas subjektyvus situacijos vertinimas, nepagrįstas faktiniais duomenimis. Tokia pareiškėjo paskelbta nuomonė publikacijoje vertintina kaip šališka, nepagrįstai palaikanti tik vienos šalies pusę, nesikreipus į kitą asmenį siekiant išklausyti jo pozicijos aktualiu klausimu.

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad V. S. nepasinaudojo Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta paneigimo teise, kas taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime turėjo būti įvertinta. Apelianto nuomone, teismų praktika suponuoja nuostatą, kad vertinant nuomonių įvairovės kriterijus, turi būti vertinamas ir asmens, apie kurį buvo paskelbta nuomonė, elgesys, realizuojant teisę pateikti savo nuomonę (remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015). Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, be to, ir apelianto nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas nėra konstatavęs asmens pareigos kreiptis į informaciją paskleidusią visuomenės informavimo priemonę reikalaujant neatitinkančią tikrovės informaciją paneigti. Tad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad asmuo turi pasirinkimo teisę savo teises ginti kreipiantis tiesiogiai į Žurnalistų etikos inspektorių ir (ar) Visuomenės informavimo etikos komisiją.

46. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino trečiojo suinteresuoto asmens viešumo statuso, nors teismų praktikoje suformuotos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad viešo asmens kritikos ribos yra platesnės ir asmens statusas turi būti vertinamas, nagrinėjant teisminius ginčus dėl garbės ir orumo, Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nėra abejonių, jog V. S. laikytinas viešuoju asmeniu Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 75 punkto prasme, tačiau visuomenės informavimo priemonės skleidžiama informacija (kritika) ir apie viešą asmenį turi būti išreiškiama tinkamai. Pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama, nesiekiant asmens žeminti ir menkinti. Subjektyvūs samprotavimai apie asmenį, kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014), ir turi būti ginama.

47. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo nagrinėjamam ginčui aspektu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė nagrinėjamo ginčo dalyką, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių teisės normų taikymu. Priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių skundo argumentų, todėl jo teiginiai, kad teismas neišanalizavo pareiškėjo skundo motyvų, nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo, laikytini nepagrįstais.

48. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (administracinė byla Nr. A261-1293/2009), jog nors atsakovas (Inspektorius) ir pažeidė skundo nagrinėjimo procedūrą (skundą išnagrinėjo per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą), tačiau dėl tokio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai ir tokiu procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo išvadai, jog skundą išnagrinėjus per kiek ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, buvo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą naikinti Sprendimą. Bylos medžiaga nepatvirtina, jog skundą išnagrinėjus per ilgesnį terminą, buvo priimtas neobjektyvus atsakovo sprendimas ar kitu būdu dėl minėtos aplinkybės pažeistos asmenų teises, todėl pareiškėjo spėjamojo pobūdžio argumentai apie tai, kad pratęsus sprendimo priėmimo terminą, pareiškėjas galimai būtų pateikęs papildomą informaciją, vertintini kaip neturintys įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

49. Lingvistinė minėtos teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, kad inspektorius turi pareigą gautą suinteresuoto asmens skundą išnagrinėti per tam tikrą laiką, taigi įstatymo leidėjas tokiu reglamentavimu siekė, kad skundo (pareiškimo) nagrinėjimas nesitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, ir dėl to suinteresuotas asmuo, kurio teisės turi būti ginamos šiame įstatyme numatytais būdais, netektų galimybės efektyviai apginti savo teises. Taigi šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Jo trukmę sąlygoja būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis, ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui. Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai apeliantas nepateikia objektyvių argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 ir kt.).

50. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė